Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Donatas Jatužis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracine tvarka nubausto D. K., a.k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 13 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

skundžiamu nutarimu D. K. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187 str. 1 d. nubaustas 144 Eur bauda už tai, kad jis 2015-09-05 14.20 val. (duomenys neskelbtini), pasipriešino policijos pareigūnui M. V., kuriam buvo padarytas 170.57 Eur (pirminė techninė apžiūra – 5,73 Eur ir skilusio ekrano remonto kaina – 164,84 Eur) turtinis nuostolis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl D. K. apeliacinio skundo.

Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ATPK 302¹¹ str. 1 d.). Viena iš teismo priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas.

ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Kaip matyti iš skundo turinio, apeliantas ginčija jam inkriminuoto teisės pažeidimo padarymo faktą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu dėl šio pažeidimo ir išvadomis dėl jo kaltės. Apeliantas, kaip ir viso proceso metu, neigia savo kaltę ir tvirtina, kad jis jokio teisės pažeidimo nepadarė.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad D. K. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pripažindamas D. K. kaltu pagal ATPK 187 str. 1 d., apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Teismas nutarime nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, apygardos teismas šioms išvadoms pritaria ir jų nebekartoja.

ATPK 187 str. 1 d. nurodyta, kad pasipriešinimas policijos pareigūnams, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas, užtraukia baudą nuo vieno šimto keturiasdešimt keturių iki dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų. Kaip matyti, ši teisės norma nediferencijuoja, ar pasipriešinta buvo uniformuotam ar neuniformuotam policijos pareigūnui, sąlyga tik ta, kad toks policijos pareigūnas eina jam pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas.

Skunde D. K. teigia, kad nepadarė jam inkriminuoto teisės pažeidimo, nes objektyviai nesuprato, jog bendrauja su policijos pareigūnu, o tai suvokė tik po to, kai jo (pažeidėjo) atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas. Tokie apeliacinio skundo teiginiai yra paneigti byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Policijos pareigūnas M. V. tarnybiniame pranešime (3 b.l.) ir nukentėjusiuoju apklaustas pirmosios instancijos teisme (38-39 b.l.) nuosekliai nurodė įvykio aplinkybes, t. y. kad 2015-09-05 buvo savaitgalis, jis nedirbo, važiavo iš savo sodybos į Molėtus ir pastebėjo, kad stotelėje prekiauja asmuo, tačiau tada jis neturėjo tarnybinio pažymėjimo ir nestojo. Grįždamas į sodybą matė, kad tas pats asmuo dar sėdi, todėl, nors ir vilkėdamas laisvalaikio rūbus, tačiau jau turėdamas pažymėjimą, sustojo, paklausė, po kiek uogos, ar žino, kad negalima prekiauti, kiek kartų yra baustas už tokį pažeidimą, parodė tarnybinį pažymėjimą. D. K. atsakė, kad žino, jog prekiauti negalima, baustas už analogišką pažeidimą du kartus, pasakė savo vardą ir pavardę. Paprašius eiti fotografuotis, D. K. nesutiko. Kodėl liepė eiti fotografuotis, nepaaiškino. D. K. iš kišenės traukiant telefoną, iškrito cigaretės. Paklausus, iš kur tos cigaretės, D. K. norėjo jas išplėšti iš jo (pareigūno) rankų, muistėsi net ir perspėtas, kad tokių veiksmų neatliktų, todėl, pažeidėjui toliau priešinantis jį parvertė ant žemės. Kai norėjo paimti cigaretes, pažeidėją suėmė už pečių ir per kojas pargriovė ant nugaros, prie žemės jį prispaudė ranka. Nebuvo jokio mušimo, nelipo keliais jam ant krūtinės, tai buvo paprasti koviniai veiksmai. Pasakius, kad atvyksta policijos pareigūnai, asmuo aprimo ir ėmė neigti prekiavęs uogomis bei aiškinti, kad nerūko ir cigaretės ne jo. Liudytoju apklaustas G. M. patvirtino, kad 2015-09-05 dirbo su O. S. ir buvo iškviesti į (duomenys neskelbtini) kaimą. Paskambinęs M. V. pranešė, kad reikalinga pagalba, nes iš D. K. buvo paimtos cigaretės ir reikia surašyti poėmio protokolą. Atvykęs pamatė, kad autobusų stotelėje stovi M. V.. D. K. sėdėjo. M. V. aiškino, kad pamatė D. K. prekiaujant uogomis, o paskui jam iš kišenės iškrito cigaretės bei, kad D. K. lyg ir bandė priešintis. D. K. neigė, kad cigaretės jo, o dėl prekybos spanguolėmis sutiko (39-40 b.l.). Netikėti šiais policijos pareigūnų parodymais teismas neturi pagrindo. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių minėti pareigūnai turėtų tikslą nepagrįstai apkalbėti D. K., tokių aplinkybių nenurodė ir pats pažeidėjas, todėl nesiremti policijos pareigūnų parodymais apylinkės teismui nebuvo pagrindo. Teisme nukentėjusiuoju ir liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymai yra nuoseklūs, atitinka bylos faktines aplinkybes, todėl apylinkės teismas pagrįstai šių liudytojų parodymais grindė D. K. kaltę padarius jam inkriminuotą pažeidimą, o D. K. kaltės pasipriešinus policijos pareigūnui neigimą vertino kaip jo siekimą išvengti administracinės atsakomybės. Be to, policijos pareigūnų parodymai neprieštarauja ir į bylą pateiktiems M. V. darytiems garso įrašams. Pirmame garso įraše girdėti, kad pokalbis tarp D. K. ir pareigūno M. V. vyksta dėl prekybos uogomis neturint leidimo. Šio pokalbio metu pažeidėjas, paklaustas pareigūno, pasakė savo vardą ir pavardę bei gimimo metus, taip pat kiek kartų baustas už uogų pardavimą. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu ši aplinkybė rodo, kad D. K. be abejonės suprato bendraujantis su policijos pareigūnu, o ne su šiaip nepažįstamu asmeniu. Antrame garso įraše girdėti, kaip D. K. pripažįsta stumdęs pareigūną. Todėl apylinkės teismas, atsižvelgęs į minėtus policijos pareigūnų parodymus, išklausęs garso įrašus, pagrįstai padarė išvadą, kad D. K. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą. Nors nagrinėjamu atveju D. K. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole nėra nurodytų konkrečių veiksmų, kuriais pažeidėjas pasipriešino policijos pareigūnui, tačiau iš ištirtų bylos įrodymų akivaizdu, jog protokolas jam buvo surašytas už pasipriešinimą trukdant policijos pareigūnui atlikti veiksmus, susijusius su administracinio teisės pažeidimo išaiškinimu, ir šie pažeidėjo veiksmai atitinka ATPK 187 str. 1 d. numatyto teisės pažeidimo sudėtį.

Nors pažeidėjas apeliaciniame skunde teigia, kad policijos darytas garso įrašas negali būti laikomas jo kaltės įrodymu, nes darytas nesilaikant norminių aktų reikalavimų, t. y. apelianto neįspėjus apie tokio garso įrašo darymą, tačiau pažymėtina, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo nustatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra. Šie duomenys gali būti nustatomi ir garso įrašais (ATPK 256 str.). Šiuo atveju apelianto kaltė įrodinėjama ne vien policijos pareigūno darytu garso įrašu, taip pat ne vieno policijos pareigūno (dariusio garso įrašą), o kelių policijos pareigūnų parodymais. Taigi garso įrašas šiuo atveju nėra pagrindinis ir vienintelis įrodymas, kuriuo grindžiama apelianto kaltė. Kita vertus, šis įrašas net ir esamomis aplinkybėmis atitinka kitus įrodymus, gautus ATPK nustatyta tvarka.

Pažeidėjas skunde taip pat teigia, kad prieš jį neteisėtai buvo panaudotas smurtas, kurį panaudojo neuniformuotas pareigūnas. Skundą nagrinėjantis teismas šį skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 str. 1 d. 2 p. numatyta, kad policijos pareigūnas privalo gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. To paties įstatymo 21 str. 3 d. nustatyta, kad vykdydamas tarnybines pareigas, policijos pareigūnas privalo prisistatyti. Jei policijos pareigūnas neturi skiriamųjų policijos ženklų (specialios aprangos (uniformos) arba specialaus tarnybinio ženklo) arba jei asmuo reikalauja, policijos pareigūnas privalo pateikti tarnybinį pažymėjimą. Be to, policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus (Policijos veiklos įstatymo 23 str. 1 d.). Atsižvelgęs į tai, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog M. V., nors 2015-09-05 ir nedirbo, tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo nuostatomis, pamatęs, kad galimai yra daromas administracinis teisės pažeidimas, ir prisistatęs, t.y. parodęs tarnybinį pažymėjimą, turėjo teisę reikalauti D. K., kad šis pateiktų savo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir atliktų kitus reikalavimus, o pažeidėjui pradėjus priešintis, panaudoti prievartą. Be to, kaip matyti iš policijos pareigūno M. V. parodymų, jis buvo be skiriamųjų policijos ženklų, t.y. uniformos, tačiau prisistatė, parodė savo tarnybinį pažymėjimą, taigi Policijos veiklos įstatymo nuostatų nepažeidė. Aplinkybę, kad policijos pareigūnas neviršijo savo įgaliojimų ir jo veiksmai minėto įvykio metu buvo teisėti, patvirtina ir byloje esantis Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio viršininko 2015-09-21 tarnybinis pranešimas (15-16 b.l.) bei Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos komisariato viršininko 2015-09-21 raštas (17 b.l.).

Visuma paminėtų įrodymų patvirtina, kad D. K. pasipriešino policijos pareigūnams ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal ATPK 187 str. 1 d.

Dėl nukentėjusiojo M. V. apeliacinio skundo.

Apeliaciniame skunde nukentėjusysis teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš pažeidėjo nepriteisė jo patirto turtinio nuostolio dėl mobiliojo ryšio telefono sugadinimo. Apygardos teismas pažymi, jog ATPK 37 str. nustatyta, kad jeigu administraciniu teisės pažeidimu piliečiui, įmonei, įstaigai arba organizacijai padarytas turtinis nuostolis, apylinkės teismo teisėjas, spręsdamas klausimą dėl nuobaudos skyrimo už administracinį teisės pažeidimą, turi teisę kartu spręsti klausimą dėl to, kad kaltininkas atlygintų turtinį nuostolį. ATPK 37 str. 2 d. numatyta, kad klausimas dėl administraciniu teisės pažeidimu padaryto turtinio nuostolio atlyginimo gali būti sprendžiamas ir civilinio proceso tvarka. Pažymėtina tai, kad ATPK turtinio nuostolio (žalos) sąvoka nėra pateikiama, todėl reikėtų vadovautis kitų teisės šakų, reglamentuojančių šį klausimą, normomis. Turtinės žalos sąvoka pateikiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 str. 1 d., kurioje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žala nėra preziumuojama, ją privalo įrodyti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo.

Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis M. V. nurodė, kad jam buvo padaryta 170,54 Eur dydžio turtinė žala. Šiai žalai pagrįsti jis pateikė Atliktų darbų aprašą, iš kurio matyti, kad pirminė techninė mobiliojo ryšio telefono patikra kainavo 5,73 Eur (9 b.l.) bei Įrenginio techninės patikros aktą, patvirtinantį, kad skilusio telefono ekrano remonto kaina yra 164,84 Eur (8 b.l.). Taigi kaip matyti, nukentėjusysis pateikė tik mobiliojo ryšio telefono remonto darbų sąmatą, bet ne sąskaitą už jau atliktus šio prietaiso remonto darbus, kas rodo, jog telefono jis dar neremontavo ir remonto išlaidų nepatyrė. Be to, nukentėjusysis skunde nurodė, kad telefono ekrano įtrūkimas matomas tik atidžiai apžiūrint ekraną ir į tai susikoncentravus bei tai, kad paties telefono veikimui šis įtrūkimas kol kas lemiamos įtakos neturi. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad šiuo atveju turtinė žala nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą negali būti priteista, kadangi prašomos priteisti pinigų sumos nukentėjusysis už telefono remontą dar nėra sumokėjęs, o byloje esanti sąmata nepatvirtina, kad iš administracine tvarka nubausto asmens kaip žalos atlyginimas priteista pinigų suma tikrai bus panaudota minėto mobiliojo ryšio telefono remontui. Be to, pagal ATPK gali būti priteisiama tik realiai patirta žala, o nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, tokios žalos faktą pagrindžiančių duomenų nukentėjusysis nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei apygardos teismui.

Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad klausimas dėl galimai administraciniu teisės pažeidimu nukentėjusiajam M. V. padaryto turtinio nuostolio atlyginimo turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo kas išdėstyta daro išvadą, kad Molėtų rajono apylinkės teismas, priimdamas 2015 m. spalio 13 d. nutarimą D. K. administracinio teisės pažeidimo byloje, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutarimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d.1 p.,

nutaria:

atmesti D. K. ir nukentėjusiojo M. V. apeliacinius skundus ir palikti galioti Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 13 d. nutarimą.

Nutartis neskundžiama.