Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-11 · Administracinė byla Nr. eI-327-426/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-11
Bylos Nr.
eI-327-426/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03895-2013-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
K. G.
Atsakovas
Generalinei prokuratūrai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-327-426/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03895-2013-4Procesinio sprendimo kategorija 1.16.; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. G. skundą atsakovei Generalinei prokuratūrai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas K. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – Prokuratūra) 2013-09-19 sprendimą Nr. 17.2-17159 kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės ir Prokuratūros neišmokėtą prokuroro darbo užmokesčio dalį nuo 2009-08-01 iki 2012-05-03.

Paaiškino, kad yra Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroras. Seimui 2009-07-17 priėmus Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 str., Prokuratūros ir kitų prokurorų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti. Pasak pareiškėjo, toks prokurorų pareiginių algų koeficientų mažinimas skirtingu mastu prieštaravo Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, o taip pat pažeidė Konstitucinio Teismo suformuluotus išaiškinimus, nes atliktas nesilaikant proporcingumo principo bei laikinumo kriterijaus. Pareiškėjo manymu, tai sudaro pagrindą teigti, kad jam darbo užmokesčio (pareiginė alga (koeficientas)) dalis už laikotarpį nuo 2009-08-01 buvo sumažinta neteisėtai ir dėl to neteisėtai neišmokėta valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis.

Atsiliepimas

Atsakovė ir atsakovės Valstybės atstovė Prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 6–8) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Tuo atveju, jei skundas bus patenkintas, prašo mokėjimą išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienerius metus.

Paaiškino, kad Prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, vadovavosi ir vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, t. y. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu. Tvirtina, kad Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime nepripažino, kad minėto įstatymo priedėlis (2009-04-23 redakcija, 2009-07-17 redakcija) prieštaravo Konstitucijos nuostatoms, todėl Prokuratūros veiksmai nuo 2010-08-02 iki 2012-12-31 pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą, yra teisėti ir nepažeidžiantys pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų. Be to, mano, kad pagal Darbo kodekso 301 str. nuostatas pareiškėjo reikalavimams taikytinas 3 metų senaties terminas, todėl pareiškėjas nepagrįstai reikalauja priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį nuo 2010-08-02 iki 2012-05-03.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus pareiginės algos koeficientus ir priedus už kvalifikacines klases, priteisimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016-09-23 nutartimi pašalino iš atsakovių Lietuvos valstybę, atstovaujamą Generalinės prokuratūros.

Byloje nėra ginčo, kad atsakovė, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjas, manydamas, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d. įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2016-02-15 sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimą, 2014-04-16 sprendimą bei 2015-11-19 nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 str. aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teismas konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.

Atsižvelgiant į tai, atmestinas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas – panaikinti 2013-09-19 sprendimą Nr. 17.2-17159.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 1, 132 str., 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Rūta Miliuvienė