- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-08-18
- Bylos Nr.
- A-2132-520/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01647-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- R. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Įžanginė dalis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas), priteisti 200 000 Lt (57 924 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1997 metų pradžios iki 1998 metų vidurio jis atliko bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Pareiškėjo teigimu, jis gyveno 2 ar 3 būryje 25 sekcijoje, kurioje gyveno 34 žmonės, todėl asmeniui teko apie 2,5 kv. m ploto neatskaičius baldų užimamo ploto. Taip pat pareiškėjas teigė, kad sekcijoje visi rūkė, pasivaikščiojimo kiemelis buvo apie 300 kv. m pločio, o jame vienu metu būdavo apie 120 žmonių.
Pareiškėjas teigė, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje remontas buvo atliktas tik 1998 metais, o iki to laiko tualete nenusileisdavo vanduo, vietoj unitazų buvo skylės, kurios nebuvo aptvertos sienelėmis, duše buvo tik 3 dušo galvutės, kuriomis naudojosi apie 120 žmonių. Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad sienos buvo avarinės ir antisanitarinės būklės, o pastato konstrukcijose buvo asbesto. Anot pareiškėjo, dėl kalinimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje jo skrandyje atsirado žaizdos ir opa dvylikapirštėje žarnoje, taip pat prasidėjo galvos skausmai, svaigimas, skausmai širdies srityje.
Pareiškėjas akcentavo, jog į teismą anksčiau nesikreipė, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl jis ilgai negalėjo su sprendimais susipažinti.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir atmesti pareiškėjo skundą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą, todėl prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, kad jam būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos ar kitų duomenų, patvirtinančių, jog jis neturėjo galimybės anksčiau kreiptis į teismą dėl savo teisių gynimo.
Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjo teiginiai apie laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje yra tik deklaratyvaus pobūdžio, neparemti jokias įrodymais, neatitinka tikrovės, todėl negali būti vertinami kaip pagrindas neturtinei žalai atlyginti. Atsakovas pažymėjo, jog byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos įstaiga ar jos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar, kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.249 ir 6.271 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsniu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, ir atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į pataisos įstaigos administraciją.
Teismas pažymėjo, kad skundą teismui pareiškėjas išsiuntė paštu tik 2014 m. lapkričio 6 d., todėl pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą 1997–1998 metais, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
Teismas, vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009), atmetė pareiškėjo argumentą, kad anksčiau į teismą dėl pažeistų teisių gynimo nesikreipė, nes EŽTT nutarimai, aiškinantys Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK, Konvencija) 3 straipsnio taikymą, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, todėl ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės pažeidžiamos, kadangi tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai yra subjektyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais byloje, todėl negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo.
Teismas pažymėjo, kad nuteistųjų (suimtųjų) teisės ginamos vadovaujantis nacionalinės teisės aktai, todėl aplinkybė, jog pareiškėjas neturėjo galimybės anksčiau susipažinti su EŽTT jurisprudencija dėl EŽTK 3 straipsnio taikymo, nepaneigia to, kad pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.
III.
Pareiškėjas R. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
1. EŽTT nenustato senaties termino dėl EŽTK 3 straipsnio pažeidimo.
2. EŽTT sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgą laiko tarpą negalėjo su jais susipažinti.
3. Pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis praleido teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.
4. Teismo sprendimas nemotyvuotas.
5. Atsakovas pateikė melagingą informaciją, jog neturi duomenų apie laikotarpį, kurį pareiškėjas praleido Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, kadangi tiek atsakovas, tiek Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos yra suinteresuoti nemokėti žalos atlyginimo.
6. Pirmosios instancijos teismo teisėjas šaipėsi iš pareiškėjo skundo ir nenurodė, dėl kokių priežasčių netaikė EŽTT praktikos.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą praėjus daug laiko po kalinimo, atsakovas neturi galimybės pateikti duomenų ir dokumentų apie jo laisvės bausmės atlikimo laikotarpį. Taip pat atsakovas pažymi, jog pareiškėjo bausmės pabaiga – 1999 m. liepos 25 d., o lygtinis paleidimas taikytas 1998 m. balandžio 25 d., todėl šiuo atveju nėra pažeidimo tęstinumo.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui R. B. už kalinimą Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje nuo 1997 m. liepos 11 d. iki 1998 m. gegužės 7 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, kadangi atsakovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir konstatavo, jog pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei taikomų higienos normų reikalavimų, tačiau nepagrįstai ilgai nesikreipė į teismą dėl savo teisių gynimo.
Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti ieškinio senatį nesutinka, kadangi, anot pareiškėjo, EŽTT nenustato senaties termino.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTK priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios EŽTK pirmame skyriuje (EŽTK 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta EŽTK, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). EŽTK 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių EŽTK ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už EŽTK nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).
Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (EŽTK 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Siekiant užtikrinti civilinių santykių stabilumą, teisė nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.). Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista.
CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje nuo 1997 m. liepos 11 d. iki 1998 m. gegužės 7 d. (b. l. 20), tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2014 m. lapkričio 7 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 7), t. y. žymiai praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.
CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.
Pareiškėjas nurodė, jog anksčiau nesikreipė į teismą, nes negalėjo susipažinti su EŽTT sprendimais, tačiau šis pareiškėjo argumentas nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nepaleido ieškinio senaties termino ar kad dėl to turėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas. Kaip jau minėta, patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir dėl to praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas skundą grindė tuo, kad nežmoniškos gyvenimo sąlygos jam sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą, o tai reiškia, kad pareiškėjui jo kalinimo metu buvo žinoma apie patirtą žalą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas privalėjo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą, konstatuotina, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą atnaujinti praleistą 3 metų ieškinio senaties terminą.
Taip pat pareiškėjas teigia, kad atsakovas ir Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos tyčia nepateikė dokumentų, susijusių su jo bausmės atlikimu Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Šie argumentai nepatvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias normas bei nustatė, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad EŽTT praktikoje nustatyta, jog operatyvus kreipimasis į teismą yra būtinas ir tam, kad būtų teisingai nustatytos bylos faktinės aplinkybės (žr., pvz., 2003 m. sausio 30 d. sprendimą byloje Nee prieš Airiją; 2012 m. birželio 29 d. sprendimą Sabri Güne? prieš Turkiją). Be to, EŽTT yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino nustatymu yra siekiama keleto tikslų – užtikrinti teisinį tikrumą ir galutinumą, apsaugoti potencialius atsakovus nuo senų reikalavimų, kuriuos gali būti sunku įgyvendinti, ir užkirsti galimybę neteisingumui, jei teismai turėtų spręsti dėl tolimos praeities įvykių, remdamiesi dėl prabėgusio laiko nepatikimais ir neišsamias tapusiais įrodymais (žr. 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis praleido teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą ir nėra objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis gali būti atnaujinamas, todėl skundą atmetė ir nenustatinėjo laikotarpio, kurį pareiškėjas praleido teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.
Pareiškėjas taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo sprendimo.
ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.).
EŽTT praktikoje nurodoma, jog Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Hirvisaari prieš Suomiją). Tačiau EŽTT praktikoje taip pat pažymima ir tai, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Huk prieš Nyderlandus). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą Ruiz Torija prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją).
Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, o aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip jas vertino pareiškėjas, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą.
Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė materialiosios teisės normas bei proceso teisės normos, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.