Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2004 m. gruodžio 15 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-308-05/2004 pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo (tretieji asmenys byloje – Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismas netenkino ieškovo reikalavimo dėl žalos, padarytos suėmimo ir kitų kardomųjų priemonių pritaikymu, atlyginimo. Motyvavo tuo, kad nėra nustatytas ieškovo sulaikymo ir suėmimo neteisėtumo faktas (Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3, 4 str.), juo labiau, kad nei ieškovas, nei jo gynėjas neginčijo suėmimo teisėtumo fakto, o kardomųjų priemonių taikymo metu galiojęs Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymas žalos atlyginimo dėl kitų kardomųjų priemonių taikymo nenumatė.

Tačiau teismas konstatavo, kad ieškovas turi teisę į žalos, padarytos neteisėtu nuteisimu, atlyginimą pagal Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio pirmąją dalį ir CK 6.272 straipsnio pirmąją dalį. Tokią išvadą motyvavo tuo, kad neteisėto nuteisimo faktas konstatuotas įsiteisėjusiais teismų sprendimais (baudžiamoji byla Nr. 50-1-2523-99, t. 4, b. l. 44-47, 136-146).

Teismas pripažino, kad ieškovui turi būti atlyginta reali žala, padaryta kvotos pareigūnams neužtikrinus automobilyje esančių daiktų saugumo (baudžiamoji byla Nr. 50-2-002-00, b. l. 57), todėl priteisė ieškovui 180 Lt žalos atlyginimo, iš jų – 170 Lt už dingusius du kanistrus dyzelinio kuro ir 10 Lt už dingusią magnetolos rankenėlę. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo ieškovui priteisti 150 Lt žalos atlyginimo už automobilio durų spynelę ir 10 Lt jos remonto išlaidų, motyvuodamas tuo, kad baudžiamosios bylos Nr. 50-1-2523-99 medžiaga patvirtina, kad automobilyje nebuvo kairės pusės durų spynelės (baudžiamoji byla Nr. 50-1-2523-99, b. l. 57), o ieškovas nepateikė įrodymų, jog spynelė buvo suremontuota.

Teismas netenkino ieškovo reikalavimo dėl 104 Lt priteisimo už priverstinį automobilio saugojimą, motyvuodamas tuo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog prašymą priimti saugoti automobilį į saugojimo aikštelę parašė prieš savo valią, taip pat ieškinio reikalavimų dėl 536, 10 Lt žalos, padarytos santuokinio turto padalijimu, atlyginimo, 186 Lt žalos dėl santuokinio turto padalijimo atlyginimo, nurodęs, kad anksčiau minėtas išlaidas turėjo ieškovo artimieji, tuo tarpu teisę į žalos atlyginimą turi tik asmenys, betarpiškai patyrę žalą dėl neteisėtų kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmų (Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 str.). Be to, nurodė, kad byloje esantis 2001 m. rugsėjo 27 d. antstolės kvitas (b. l. 22) įrodo, kad teismo sprendimu iš ieškovo priteistas išlaidas yra sumokėjęs ne jis pats, o G. M.

Ieškinio reikalavimą dėl 2 294, 46 Lt transporto išlaidų atlyginimo teismas patenkino iš dalies, įvertinęs tai, kad ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, jog jis autobusu vyko į teismo posėdžius, ir priteisė 98, 20 Lt. Kartu teismas nurodė, kad byloje esantys degalų pirkimo kvitai nepatvirtina, jog degalai buvo panaudoti kelionėms automobiliu, susijusioms su baudžiamosios bylos nagrinėjimu, nes 2001 m. lapkričio 15 d. ir 2001 m. spalio 18 d. teismo posėdžiai nevyko, o 2004 m. vasario 5 d., 2004 m. vasario 29 d., 2004 m. kovo 4 d. perkant kurą baudžiamoji byla buvo jau išnagrinėta (b. l. 33-34).

Teismas iš dalies patenkino ieškinio reikalavimą dėl 716 Lt išlaidų, tarp jų – 320 Lt teisinės literatūros įsigijimui, 160 Lt – pašto išlaidų, 236 Lt – raštų spausdinimui ir dauginimui, priteisimo, ir, vadovaudamasis CK 1.5 straipsniu, 6.249 straipsnio ketvirtosios dalies 2 punktu, LR Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 7 d. nutarimu Nr. 973 ,,Dėl universaliųjų pašto paslaugų didžiausių kainų ir didžiausių tarifų“, priteisė 50 Lt, atsisakydamas tenkinti reikalavimą dėl išlaidų teisinės literatūros įsigijimui priteisimo, kaip neįrodytą (CPK 178 str.).

Teismas atmetė ieškovo reikalavimus dėl negautų 2 664, 36 Lt pajamų priteisimo, motyvuodamas tuo, kad ieškovas neįrodė negautų pajamų realumo.

Teismas iš dalies patenkino ieškovo reikalavimą priteisti 1 800 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, motyvuodamas tuo, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti, turėtos ieškovo sulaikymo metu, negali būti atlyginamos, nes ieškovas buvo sulaikytas teisėtai, todėl priteisė ieškovui 1 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b. l. 38-40).

Ieškinio reikalavimą dėl 2001 m. spalio 8 d. inkasiniu pavedimu iš ieškovo sąskaitos antstolio nurašytų 1 064, 40 Lt priteisimo teismas atmetė, motyvuodamas tuo, kad bylos įrodymai patvirtina, jog nurašytos lėšos buvo pervestos ne valstybei, o alimentų įsiskolinimui grąžinti (b. l. 139-142, 144).

Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas pats patvirtino, jog informacija apie jo suėmimą nebuvo paskleista viešai, ieškovo sutuoktinė G. M. teismo posėdyje nurodė, kad apie suėmimą ir baudžiamosios bylos iškėlimą žinojo tik patys artimiausi giminaičiai, ieškovas buvo kaltinamas ir nuteistas už nusikaltimus, kurie nepriskirtini prie sunkių, be to, realiai bausmės neatliko, tačiau patyrė įvairių nepatogumų, sumažėjo bendravimo galimybių, teismas priteisė ieškovo naudai 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 7 str. 7 d., CK 6.250 str.).

teismas nepagrįstai nepatikrino apelianto sulaikymo, suėmimo ir nuteisimo teisėtumo, tuo tarpu šios aplinkybės turi esminę reikšmę žalos atlyginimo pagrindimui. Be to, teismo išvada, kad teismo nutarčių dėl kardomųjų priemonių paskyrimo apeliantas neskundė, prieštarauja baudžiamojoje byloje esantiems įrodymams, patvirtinantiems, jog skundai buvo rašyti įvairioms institucijoms; teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo, nes byloje esantys įrodymai, kurie patvirtina apelianto ligos ir gydymosi faktą, nebuvo paneigti; teismas nepagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo priteisti 104 Lt išlaidų už priverstinį automobilio laikymą saugojimo aikštelėje. Teismas nepagrįstai sprendė, kad automobilis į saugojimo Transporto priemonių apsaugos Lietuvos nacionalinio skyriaus Panevėžio rajono poskyrio aikštelę, su kuria Panevėžio policijos komisariatas yra sudaręs sutartį dėl prievarta paimtų, vogtų ir kitų įvairių transporto priemonių saugojimo, apelianto buvo pastatytas jo paties noru. Be to, atsiimant automobilį už jo saugojimą sumokėjo apelianto tėvas, nes pats apeliantas tuo metu buvo Šiaulių tardymo izoliatoriuje, tačiau vėliau pinigus tėvui grąžino. Taip pat nepagrįstas teismo atsisakymas priteisti žalos, padarytos negrąžinus iš automobilio dingusių daiktų bei kratos metu paimtų daiktų, atlyginimą, taip pat žalą, padarytą dingus automobilio durų spynelei bei jos remonto išlaidas. Įrodymai, pagrindžiantys šios žalos padarymą yra baudžiamojoje byloje;teismas nepagrįstai transporto išlaidų atlyginimą priteisė pagal maršrutinių autobusų tarifus, nes apeliantas į teismo posėdžius važinėjo savo automobiliu; priteisdamas 50 Lt išlaidų raštų rašymui ir dauginimui, teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantas nėra profesionalus teisininkas, o atsisakymą priteisti teisinės literatūros įsigijimo išlaidas nepagrįstai motyvavo vien tuo, kad apeliantas nepateikė jos įsigijimą patvirtinančių dokumentų;teismas nepagrįstai netenkino reikalavimo dėl negauto pelno atlyginimo, nesiaiškinęs jo apskaičiavimo būdo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad atliekant tyrimą 1999 m. spalio 19 d. iškeltoje baudžiamojoje byloje, 1999 m. lapkričio 5 d., esant pagrindo taikyti kardomąją priemonę - suėmimą, buvo sulaikytas ieškovas A. M. (baudžiamoji byla Nr. 50-1-2523-99, t. 2, b. l. 67). Panevėžio miesto apylinkės teismo 1999 m. lapkričio 6 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kuris tęsėsi iki 1999 m. gruodžio 17 d. (baudžiamoji byla Nr. 50-1-2523-99, t. 2, b. l. 71, 74). Be to, iki 2001 m. kovo 29 d. ieškovui buvo taikytos kitos kardomosios priemonės (baudžiamoji byla Nr. 50-1-2523-99, t. 2, b. l. 83-84, 87-88, 90, 283). Panevėžio miesto apylinkės teismo 2001 m. vasario 2 d. nuosprendžiu ieškovas pripažintas kaltu pagal BK 16 straipsnio antrąją dalį, 18 straipsnio ketvirtąją dalį, 271 straipsnio antrąją dalį, 281 straipsnio pirmąją dalį ir nuteistas (baudžiamoji byla Nr. 50-1-2523-99, t. 3, b. l. 144-147), tačiau Panevėžio apygardos teismui 2003 m. kovo 3 d. nutartimi šį teismo nuosprendį panaikinus (baudžiamoji byla Nr. 50-1-2523-99, t. 4, b. l. 44-47), Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 6 d. nuosprendžiu išteisintas, nenustačius ieškovo dalyvavimo darant nusikaltimą fakto ir nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (baudžiamoji byla Nr. 50-1-2523-99, t. 4, b. l. 136-146). Panevėžio apygardos teismo 2003 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi išteisinamasis nuosprendis paliktas nepakeistas (baudžiamoji byla Nr. 50-1-2523-99, t. 4, b. l. 165-169).

Ieškovas A. M. ieškiniu prašė atlyginti dėl suėmimo ir kitų kardomųjų priemonių paskyrimo jam padarytą turtinę žalą, kurią įvertino 177 250 Lt. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atlyginti šią žalą nėra teisinio pagrindo. Vadovaujantis Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo (1997 m. lapkričio 4 d. Nr. VIII-484) 2 straipsnio ketvirtąja dalimi, 3 straipsniu, teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, jeigu juos sulaikant ar suimant buvo įvykdyti neteisėti veiksmai, kurie turi būti nustatyti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Suėmimas iki nuosprendžio nėra bausmė už padarytą nusikaltimą, o procesinės prievartos priemonė, turinti specifinius uždavinius, kurių svarbiausias - užtikrinti tinkamą proceso vyksmą baudžiamojoje byloje, ištirti nusikaltimą. Suėmimo pagrindai susiję su pagrįstu manymu, kad asmuo padarė nusikaltimą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimas laikotarpiu nuo 1999 m. lapkričio 6 d. iki 1999 m. gruodžio 17 d. ieškovui A. M. buvo teisėtas, sankcionuotas teismo procesiniais sprendimais: Panevėžio miesto apylinkės teismas 1999 m. lapkričio 6 d. nutartimi paskyrė kardomąjį kalinimą – suėmimą, kurio terminą pratęsė 1999 m. lapkričio 16 d. nutartimi iki 1999 m. gruodžio 17 d. pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs baudžiamojo proceso įstatymas, turint įrodymų, kurie sudarė pagrindą A. M. įtarti nusikaltimo padarymu (baudžiamoji byla Nr. 50-1-2523-99, t. 2, b. l. 71, 74). Suėmimo pagrindai susiję su pagrįstu manymu, kad ieškovas gali trukdyti nustatyti byloje tiesą, paslėpti daiktinius įrodymus. Minėtos teismo nutartys motyvuotos, baudžiamojo proceso nustatyta tvarka nepanaikintos. Kitos kardomosios priemonės ieškovui taip pat buvo pritaikytos baudžiamojo proceso įstatymo pagrindu (baudžiamoji byla Nr. 50-1-2523-99, t. 2, b. l. 83-84, 87-88, 90, 283). Taigi byloje nenustatyti teisės į žalos atlyginimą atsiradimo pagrindai, o pagal 1964 m. CK 486 straipsnį (2000 m. CK 6.727 straipsnį) bei Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 ir 4 straipsnius tik neteisėti veiksmai yra deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas.

Turtinę žalą ieškovas kildino iš neteisėto kardomųjų priemonių paskyrimo ir ją apskaičiavo remdamasis 2000 m. BK 65 straipsnio pirmosios dalies nuostatomis, tai yra vieną suėmimo ir laisvės apribojimo dieną vertindamas 125 Lt, arba 1 MGL. Tačiau ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis iki baudžiamosios bylos iškėlimo būtų gavęs darbo užmokestį ar turėjęs kitokių pajamų. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovas buvo bedarbis (b. l. 27). Taigi net ir tuo atveju, jeigu kardomųjų priemonių paskyrimas būtų buvęs neteisėtas, ieškovas neįrodė, jog neteko dėl jų paskyrimo darbo užmokesčio ar prarado kitas pajamas.

Ieškovo teisė kreiptis į teismą su reikalavimu atlyginti neteisėtu nuteisimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą atsirado po to, kai jis Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 6 d. nuosprendžiu buvo išteisintas, nenustačius ieškovo dalyvavimo darant nusikaltimą fakto ir nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (baudžiamoji byla Nr. 50-1-2523-99, t. 4, b. l. 136-146). Žalos dėl neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų atlyginimo pagrindus ir tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymas (2002 m. gegužės 21 d. Nr. IX-895), kuris nuo 2002 m. birželio 7 d. pakeitė anksčiau galiojusį Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymą (1997 m. lapkričio 4 d. Nr. VIII-484). Vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio antrąja dalimi, 2000 m. Civilinio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus trečiojo skirsnio normos dėl deliktinės atsakomybės taikomos, kai žala asmeniui, turtui padaroma ir atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Jeigu žala asmeniui, turtui buvo padaryta iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, tačiau žala atsiranda ir nukentėjęs asmuo kreipiasi dėl žalos atlyginimo įsigaliojus šiam kodeksui, žala atlyginama pagal šio kodekso normas.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, nustato CK 6.272 straipsnis. Civilinė atsakomybė, būdama teisinės atsakomybės rūšimi, gali atsirasti tik tada, kai asmens veiksmai nesiderina su teisės nustatytu elgesio standartu. Civilinė atsakomybė atsiranda tik jeigu žalą padariusio asmens elgesys yra neteisėtas, pasireiškiantis neteisėtais aktyviais veiksmais (veikimu) arba neteisėtu pasyviu elgesiu (neveikimu). Neteisėtumas nėra preziumuojamas, todėl jį privalo įrodyti ieškovas. Valstybei, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, yra taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, įtvirtinta CK 6.263 straipsnio pirmojoje dalyje. Tai reiškia, kad valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti, kad valstybės institucijos ir pareigūnai veiktų teisėtai. Valstybės pareiga taip pat yra užtikrinti reikiamą valstybės pareigūnų kvalifikaciją, kad dėl nekvalifikuotų pareigūnų veiksmų nebūtų padaroma žalos kitiems asmenims. Kai valstybės pareigūnai veikia aiškiai nekvalifikuotai, valstybei turi būti taikoma didesnė atsakomybė, nes valstybė pažeidė ne tik savo pareigą užtikrinti, kad jos pareigūnai veiktų rūpestingai, bet ir pareigą užtikrinti tinkamą savo pareigūnų kvalifikaciją. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, baudžiamojoje byloje priimtais procesiniais teismų sprendimais buvo nustatyti ikiteisminio tyrimo institucijų ir teismų neteisėti veiksmai, dėl ko ieškovas įgijo teisę reikalauti žalos, padarytos neteisėtu nuteisimu, atlyginimo CK 6.272 straipsnio ir Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo (2002 m. gegužės 21 d. Nr. IX-895) pagrindu.

Ieškovas A. M. ieškiniu prašė priteisti jam 804 Lt žalos, padarytos neužtikrinus paimto saugoti automobilio apsaugos, atlyginimo, ieškovo turėtų išlaidų priverstinai pastačius jo automobilį į automobilių saugojimo aikštelę, taip pat žalos, padarytos negrąžinus kratos metu išimtų daiktų, atlyginimo. Ieškovas teigė, kad iš saugojimo aikštelės atsiimdamas jam priklausantį automobilį, pasigedo dviejų kanistrų su dyzeliniu kuru, priekinių durų spynelės, magnetolos rankenėles. Be to, ieškovas nurodė, kad kratos metu išimtos kolonėlės buvo sugadintos, o lengvojo automobilio apsaugos pulteliai ir užpakalinio vaizdo veidrodėlis, kuriuos buvo norėta jam grąžinti, yra ne jo, todėl šiuos daiktus atsisakė priimti. Dėl šių faktų ieškovas kreipėsi į Panevėžio apylinkės prokuratūrą ir 2000 m. sausio 20 d. buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 50-2-002-00 pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 285 straipsnio pirmojoje dalyje. Šioje byloje atlikto ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad Panevėžio m. VPK KP komisaro inspektorius G. D., vykdydamas savo tarnybines pareigas bei pastatydamas A. M. lengvąjį automobilį Renault-19 (duomenys neskelbtini) į automobilių saugojimo aikštelę, privalėjo apžiūrėti bei užantspauduoti automobilio dureles, variklio gaubtą bei bagažinės dangtį, siekiant užtikrinti jos saugumą, surašydamas automobilio perdavimo į automobilių saugojimo aikštelę prašymą Nr. 555, privalėjo surašyti visus daiktus, paliktus automobilyje bei kratos metu išimtus daiktus ir atidžiai juos saugoti. Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros 2000 m. balandžio 20 d. nutarimu už baudžiamojo proceso kodekso įstatymo pažeidimus atliekant kvotą baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-2523-99 Panevėžio miesto VPK KP komisarui inspektoriui G. D. iškelta drausminė byla. Taigi Panevėžio miesto apylinkės prokuratūra pripažino, kad atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus ieškovui iškeltoje baudžiamojoje byloje, buvo pažeistos BPK normos. Todėl ieškovo reikalavimas dėl negrąžintų ir sugadintų daiktų vertės atlyginimo yra tenkintinas (CK 6.249 str. 1 d., 6.272 str. 1 d.). Taip pat ieškovui atlygintinos išlaidos – 104 Lt, kurias jis patyrė priverstinai pastačius jo automobilį saugoti į automobilių saugojimo aikštelę (b. l. 10), nes nėra pagrindo teigti, kad suėmus ieškovą, šis jo turtas būtų likęs be priežiūros (1961 m. BPK 109 str.).

Ieškovui priteistina ir 800 Lt išlaidų, pastarojo turėtų advokato pagalbai baudžiamojoje byloje apmokėti (b. l. 23, 38). Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas baudžiamojoje byloje buvo išteisintas, nenustačius ieškovo dalyvavimo darant nusikaltimą fakto ir nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendžiant šių išlaidų atlyginimo klausimą sulaikymo teisėtumas neturi esminės reikšmės, nes baudžiamasis procesas buvo užbaigtas išteisinamojo nuosprendžio priėmimu. Todėl gynybai nuo nepagrįsto kaltinimo panaudotos ieškovo išlaidos turi būti atlygintos.

Pirmoisos instancijos teismas pagrįstai netenkino reikalavimo priteisti išlaidas, susijusias su teisinės literatūros įsigijimu, nes ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis tokias išlaidas patyrė. Taip pat netenkintinas reikalavimas priteisti 9 proc. negauto pelno nuo 7 400, 96 Lt išleistų ieškovo gynybai apmokėti. Negautos pajamos taip pat laikytinos žala (CK 6.249 str. 1 d.). Tačiau tokio pobūdžio žalos atlyginimui būtina įrodyti, kad asmuo realiai būtų gavęs tokias pajamas, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Tuo tarpu ieškovas šį reikalavimą grindžia prielaidomis, tai yra teigia, kad būtų gavęs 9 proc. pelno, jeigu būtų investavęs į prekybą, gamybą ar kitur. Tuo tarpu ieškovas nepateikė įrodymų, jog dalyvavo versle ir dėl tos preižasties, kad buvo atimta galimybė investuoti 7 400, 96 Lt, jis negavo 2 664, 36 Lt pelno. Iš dalies tenkindamas ieškovo reikalavimą dėl 2 294, 46 Lt transporto išlaidų atlyginimo, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir joje esančius įrodymus, į kuriuos atsižvelgdamas priteisė realią važiavimo išlaidų sumą - 98, 20 Lt, apskaičiuodamas ieškovo patirtų išlaidų dydį maršrutinio transporto kainomis

Ieškovas taip pat prašė priteisti 600 000 Lt sveikatai padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Sprendžiant neturtinės žalos kompensavimo klausimą, teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. CK 6.250 straipsnio antrojoje dalyje išvardytų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, ir kiekvienu atveju, nustatant šios žalos dydį, taip pat būtina vertinti kitas konkrečioje byloje reikšmingas aplinkybes. Ieškovas teigė, kad dėl neteisėto suėmimo ir nuteisimo susirgo depresija, jam padidėjo kraujospūdis. Atlikus apeliacinės instancijos teismo 2005 m. liepos 12 d. nutartimi paskirtą medicininę ekspertizę A. M. sveikatos būklei įvertinti, Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertizės akte Nr. EKG 139/05(01) nustatyta, kad vykstant baudžiamosios bylos tyrimui, ieškovas gydėsi Panevėžio ligoninės psichosomatiniame skyriuje, jam buvo diagnozuota mišri nerimo ir depresinė reakcija (b. l. 234-243), kurią, kaip teigė ieškovas, jis patyrė dėl nepagrįstų kaltinimų, jam pareikštų baudžiamojoje byloje. Po gydymosi ligoninėje, gydymą buvo nutarta tęsti ambulatoriškai, lankantis pas psichologą. Įvertinant tai, yra pagrindo pripažinti, kad ieškovui buvo padaryta žala, kurią apeliacinės instancijos teismas įvertina 3 000 Lt (CK 6.272 str. 1, 2 d., 6.250 str. 2 d.). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija iš dalies tenkina ieškovo apeliacinį skundą ir pakeičia pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dalį dėl neturtinės žalos dydžio ir ieškovui priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą padidina iki 4 000 Lt. Taip pat pažymėtina, kad nors ieškovui 2000 m. rugsėjo mėnesį buvo diagnozuota pirminė arterinė hipertenzija, anksčiau minėtu medicininės ekspertizės aktu nenustatyta, kad ieškovas arterine hipertenzija susirgo dėl nervinės įtampos, streso, ieškovo teigimu, patirto dėl jam pareiktų kaltinimų padarius nusikaltimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2004 m. gruodžio 15 d. sprendimą pakeisti.

Ieškovui A. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos priteistą neturtinę žalą padidinti iki 4 000 Lt (keturių tūkstančių Lt), o materialinės žalos atlyginimą padidinti iki 2 932, 20 Lt (dviejų tūkstančių devynių šimtų trisdešimt dviejų Lt dvidešimties ct).

Kitas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.