Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovka, dalyvaujant pareiškėjui R. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas R. M. skundu kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde (b. l. 1-2), jo papildyme (b. l. 4-6) pareiškėjas nurodė ir posėdžio metu paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2007 m. birželio mėn. iki skundo teismui padavimo dienos (iki 2016 m. rugpjūčio 16 d.) buvo laikomas Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir Vilniau PN) bendrabučio tipo patalpose, baudos izoliatoriuje bei drausmės grupėje. Pareiškėjas nurodė, jog visose patalpose jam nebuvo užtikrinta minimali, vienam asmeniui tenkanti, ploto norma. Baudos izoliatoriaus (toliau – ir BI) kameroje bei drausmės grupėje pareiškėjo netenkino kamerose buvusi oro temperatūra, nurodė, kad patalpose kaupėsi drėgmė, buvo šalta, mažai atsidarydavo langas, pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Nurodė, jog bendrabučio tipo patalpose pareiškėjo netenkino esama ventiliacija, trūko sanitarinių mazgų ir prausyklų. Dėl visų šių aplinkybių pareiškėjas patyrė nepatogumus, išgyvenimus, kuriuos vertina 25 000 Eur, prašo šią sumą priteisti iš atsakovės jo naudai.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus Pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN) su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 12-18) nurodė, jog pareiškėjui buvo užtikrinama teisė į minimalią, kameroje vienam asmeniui tenkančią ploto normą. Paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiamasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Pabrėžė, jog gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė - poilsio kambarys. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Akcentavo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014-11-11 atsitiktinės atrankos būdu tikrino Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamąsias patalpas. Buvo atlikti oro temperatūros, santykinės oro drėgmės matavimai, įvertintas jų įrengimas ir priežiūra. Dėl rūkymo nurodė, kad rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo Vilniaus PN patalpose nuteistiesiems draudžiama. Vilniaus PN kiekviename būryje yra įrengtas sanitarinis mazgas, skirtas tame būryje gyvenantiems nuteistiesiems. Sanitariniai mazgai įrengti pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, ir aprūpinti inventoriumi pagal laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. IR-139. Prašo pareiškėjo skundui taikyti trijų metu senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų laikymo sąlygų Vilniaus pataisos namuose.

Dėl senaties taikymo.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Vilniaus pataisos namuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trijų metų ieškinio senaties terminas. Lietuvos valstybės atstovas, Vilniaus pataisos namai prašo taikyti trijų metų senaties terminą. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2016 m. rugpjūčio 16 d. (b. l. 7), svarbių priežasčių, dėl kurių būtų galima atnaujinti senaties terminą, nenurodė. Todėl, vadovaujantis CK 1.127 str. 1 d., 1.131 str. 2 d., senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2015 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-46-442/2015).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz.,EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių, kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.250 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinama teisė į vienam asmeniui skiriamą minimalią ploto normą.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) 11¹.1–11¹.2 punktus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Vilniaus pataisos namuose buvo laikomas perpildytose kamerose.

Ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2016 m. rugpjūčio 16 d.) pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose Nr. 304, 314, 403, baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18 ir drausmės grupės kameroje 3D.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpoje Nr. 304, kurios plotas 32,59 kv., įrengta 10 miegamųjų vietų (vienam nuteistajam teko apie 3,26 kv. m.), bendrabučio tipo patalpoje Nr. 314, kurios plotas 14,44 kv. m. įrengta 4 miegamosios vietos (vienam nuteistajam teko apie 3,61 kv. m.), bendrabučio tipo patalpoje Nr. 403, kurios plotas 32,45 kv., įrengta 9 miegamosios vietos (vienam nuteistajam teko apie 3,60 kv. m.). Pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18K kurios plotas - 30,47 kv.m., įrengtos 7 miegamosios vietos (vienam nuteistajam teko apie 4,35 kv. m. ploto). Pareiškėjas taip pat gyveno drausmės grupės grupėje patalpoje Nr. 3D kurios plotas - 15,44 kv.m., įrengtos 4 miegamosios vietos (vienam nuteistajam tenka apie 3,86 kv. m. ploto).

Taigi, iš byloje esančių duomenų, matyti, jog pareiškėjui gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, dydis visose pataisos įstaigos patalpose, kuriuose pareiškėjas gyveno ginčo laikotarpiu (tiek bendrabučio tipo patalpose, baudos izoliatoriaus kameroje bei drausmės grupės kameroje), atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1–11¹.2 punktuose nustatytus normatyvus.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog bendrabučio tipo patalpose buvo prasta ventiliacija, baudos izoliatoriaus kamerose ir drausmės grupės kameroje kaupėsi drėgmė, būdavo šalta, prasta ventiliacija.

Ginčo laikotarpiu iki 2015-11-01 galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010) nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 punktas); gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 punktas); gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas); šiltuoju metų periodu gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra turi būti 18-28 C, santykinė oro drėgmė – 35-65 proc., oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s; šaltuoju metų periodu oro temperatūra turi būti 18-22 C, santykinė oro drėgmė – 35-60 proc., oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s (26 punktas); laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį (62 punktas). Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), nustatančioje, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas); natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas); gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas);turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog šaltuoju metu kamerose būdavo šalta, kaupėsi drėgmė, nebuvo ventiliacijos, nes galėjo vėdinti patalpas buvo tik per langą.

Atsakovės atstovas su pareiškėjo teiginiais nesutiko, į bylą pateikė visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą, nurodė, jog Vilniaus pataisos namai laikosi higienos normų ir pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra nepagrįstos.

Iš byloje esančio Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo, kuris buvo atliktas 2014 m. gruodžio mėn., t. y. šaltuoju metų laiku, akto (b. l. 31-36), matyti, jog pataisos namuose pažeidimų susijusių su patalpų drėgme, temperatūra ir vėdinimu nenustatyta. Minėtame akte pažymėta, jog gyvenamosiose patalpose santykinė oro drėgmė ir oro temperatūra atitiko HN 76:2010 reikalavimus. Visos gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per atidaromus langus ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Todėl pareiškėjo argumentai dėl Vilniaus PN buvusio netinkamo vėdinimo, oro temperatūros bei drėgmės, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių jog kamerų tipo patalpose jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats buvo nerūkantis.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jam atliekant nuobaudas baudos izoliatoriuje bei drausmės kameroje, jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūkė.

Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Pareiškėjas nuobaudas atlikinėjo baudos izoliatoriuje nuo 2014 m. rugpjūčio 28 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d., drausmės grupėje nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki 2015 m. rugpjūčio 19 d.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog Vilniaus pataisos namuose, bendro naudojimo patalpose rūkyti draudžiama, nurodė, jog nuteistieji rūko lauke, pasivaikščiojimų metu, o už rūkymą ne tam skirtose vietose nuteistieji yra baudžiami.

Į bylą pateiktame Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-12-04 patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2441 rūkymo fakto nenustatyta (b. l. 31-36), todėl, atsakovės atstovui, pateikus įrodymus, jog jis tinkamai laikėsi Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje numatytos pareigos užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, pareiškėjo nurodyti argumentai, jog jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių jog jam gyvenant bendrabučio tipo patalpose, nuteistiesiems buvo per mažai klozetų bei prausyklų.

Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, 12 žmonių tualete turi būti 1 klozetas, tuo tarpu 1 praustuvė skirta dešimčiai asmenų.

Atsakovės atstovas pateikė Vilniaus pataisos namų ūkio skyriaus pažymą, kurioje ūkio skyriaus viršininkas pažymėjo, kad Vilniaus pataiso namų nuteistųjų tualeto patalpos įrengtos vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 ir Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. I R-139.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas gyveno 4, 5 ir 7 būriuose (bendrabučio tipo patalpos Nr. 314, 304 403).

Iš byloje esančios ūkio skyriaus pažymos (b. l. 64) matyti, jog 4 būryje gyvena 51 nuteistasis, iš jų vienas nuteistasis atlieka laisvės atėmimo bausmę kamerų tipo patalpų (toliau - KTP) sąlygomis. 5 būryje gyvena 45 nuteistieji, iš jų 3 nuteistieji atlieka bausmę KTP patalpose. Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos 3 aukšte (4 ir 5 būriuose) yra sutvarkyti ir kiekvienoje tualeto patalpoje įrengti 5 klozetai. Vilniaus PN 4 aukšte yra apgyvendinti 6 ir 7 būrio nuteistieji. 7 būryje yra 47 nuteistieji, iš jų 2 nuteistieji atlieka bausmę KTP sąlygomis. Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos 4 aukšte yra 2 veikiantys tualetai. Kiekvienoje tualeto patalpoje įrengti 5 klozetai. Taigi įvertinus byloje esančius duomenis, tai kad 12 nuteistųjų bendrabučio tipo patalpose turi tekti vienas klozetas, matyti, jog Vilniaus PN nepažeidė šios normos, todėl pareiškėjo teiginiai dėl tualetų netinkamo įrengimo atmestini kaip nepagrįsti.

Praustuvių kieko įrengtų 4, 5 ir 7 būriuose atsakovės atstovas nenurodė. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. LVAT 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi, būtent Vilniaus PN turi pareigą laikytis įstatymų ir kalinių/suimtųjų tinkamo laikymo nustatytų reikalavimų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai, todėl, atsakovės atstovui nepateikus informacijos, kurioje būtų nurodyta, kad buvo užtikrintas pakankamas kiekis praustuvių, ši aplinkybė laikoma nustatyta, pripažįstant jog buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis (kuomet būriuose įrengta pakankamas kiekis praustuvių).

Dėl pareiškėjo sveikatos.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl kalinimo sąlygų Vilniaus PN jis patyrė nepatogumus. Byloje nėra duomenų, kad Vilniaus PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos gydymosi sąlygos. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjui dėl nurodytų nepatogumų negalėjo kilti tokio lygio išgyvenimai, kokius jis nurodo skunde.

Dėl neturtinės žalos priteisimo.

Turtinės bei neturtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė ir neturtinė žala turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens.

Teismas atkreipia dėmesį, kad LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 15 str., 21 str.). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį.

Byloje nėra įrodymų apie pareiškėjo kreipimąsi į gydytojus dėl depresijos, kitų psichinės sveikatos pablogėjimų ginčui aktualiu laikotarpiu, todėl, teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, teismo nuomone, pareiškėjui negalėjo kilti tokio pobūdžio ir intensyvumo išgyvenimai, kokius jis nurodė skunde.

Teismas pripažįsta, jog šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą kiekį praustuvių bendrabučio tipo patalpose ir tokie pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Šiuo aspektu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 15 str. 1 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99).

Teismas, įvertinęs šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A424– 575/2015) bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Tokiu būdu pripažintina, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2016 m. rugpjūčio 16 d.), pareiškėjui gyvenant bendrabučio tipo patalpose, buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis (kuomet būriuose įrengta pakankamas kiekis praustuvių), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo R. M. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2016 m. rugpjūčio 16 d. buvo pažeista pareiškėjo R. M. teisė į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas.

Pareiškėjo R. M. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.