- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-02
- Bylos Nr.
- ATP-472-185/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-16-3-00212-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Pranas Šimkus
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs R. V. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. I. rajono apylinkės teismo 2015-06-25 nutarimu R. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d., 126 str. 4 d., 130 str. 1 d. ir, vadovaujantis ATPK 33 str., jam paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 1158 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu ketveriems metams.
R. V. administracinėn atsakomybėn patrauktas už tai, kad 2015 m. balandžio 8 d. 19.16 val. Ignalinos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime, vairuodamas jam priklausantį automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė vairuojamos transporto priemonės ir atsitrenkė į (duomenys neskelbtini) pastatą, apgadino šį pastatą bei kelio įrenginį – bordiūrą, po to pasitraukė iš šio eismo įvykio vietos bei po šio eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo vartojo alkoholį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu R. V. prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo nutarimą ir bylą nutraukti. Nurodo, kad dėl šio įvykio kaltu prisipažino D. S. ir kadangi niekam dėl to abejonių nekilo, jo (D. S.) atžvilgiu buvo pradėta administracinė byla. Po savaitės, nenutraukus bylos D. S., dėl to paties įvykio buvo pradėta byla ir jo (apelianto) atžvilgiu, o D. S. apklaustas jau kaip liudytojas. Tvirtina, kad D. S. apklausa įvyko esant grubiems proceso pažeidimams, t. y. jis buvo apklaustas būdamas visiškai girtas (pirmos apklausos metu jam buvo nustatytas 2,63 promilės girtumas, apklausiant antrą kartą jam buvo nustatytas 3,87 promilės girtumas), jo paaiškinimo tekstą surašė pats policijos pareigūnas, tekstas buvo atkartojamas ir kituose bylos dokumentuose, paskutinį D. S. paaiškinimo sakinį „iš mano žodžių surašyta teisingai, perskaičiau“, surašė irgi policijos pareigūnas, nepasirašytas pirmas paaiškinimo lapas. Pareigūnas N. P. savo tarnybiniame pranešime nurodė, kad D. S. prisipažino, jog prisiėmė kaltę dėl to, kad norėjo padėti savo draugui, jog jis neprarastų vairuotojo pažymėjimo. Tačiau tokių žodžių pats D. S. nė viename savo paaiškinime nenurodė, todėl, apelianto nuomone, tokios informacijos pateikimą reikia traktuoti kaip pareigūno spėliojimą, kurį jis pateikia kaip faktą. Tai prieštarauja objektyvumo principui. Atsižvelgęs į tai daro išvadą, kad nei jo, nei D. S. paaiškinimai šiuo atveju negali būti pripažinti įrodymais byloje, nes tuo metu jiems abiem neginčijamai buvo nustatytas sunkus neblaivumo laipsnis. Apelianto nuomone, jie turėjo būti apklausti vėliau (būdami blaivūs), atliekant papildomą tyrimą. Nurodo, kad šiuo metu dėl to paties eismo įvykio Ignalinos rajono apylinkės teisme vyksta du skirtingi procesai, nes protokolai už tą patį įvykį surašyti tiek jam, tiek ir D. S.. Be to, D. S., nagrinėjant Ignalinos rajono apylinkės teisme jam pradėtą bylą, skirtingai nei ankstesniais atvejais, būdamas blaivus, apklaustas kaip administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, parodė, jog automobilį vairavo būtent jis. Po pusvalandžio kitoje jau jam (apeliantui) pradėtoje byloje D. S., taip pat būdamas blaivus ir įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, apklaustas kaip liudytojas irgi pripažino, kad automobilį vairavo jis, o ankstesnius savo parodymus (2015-04-14 – kur nurodė, kad automobilį vairavo apeliantas) davė būdamas visiškai girtas. Pažymi, kad D. S. administracinio teisės pažeidimo byloje jis įgyja jau liudytojo statusą. Toks neapibrėžtas, dvejopas teisinis statusas komplikuoja visą procesą, užkerta kelią priimti motyvuotą ir teisėtą sprendimą ir grubiai pažeidžia teisės į gynybą procese principą, nes liudytojai turi pareigą sakyti tik tiesą, o kaltinamasis laisvai gali pasirinkti bet kokį gynybos būdą. Nurodo, kad šiai dienai yra tik vienos liudytojos – T. J. parodymai, kur ji tvirtina mačiusi, jog automobilį vairavo būtent jis (apeliantas). Tačiau byloje liko nepašalintas prieštaravimas, ar T. J. tikrai gerai įsidėmėjo automobilio vairuotojo veidą, ar spėlioja dėl jo, gerai žinodama, kas yra automobilio savininkas. Tačiau nesant objektyvių įrodymų, atsakyti į šiuos klausimus neįmanoma, todėl vien tokių duomenų nepakanka išvadoms dėl jo kaltės padaryti. Taigi pagrindinis prieštaravimas byloje, t. y. kuris – jis (apeliantas) ar D. S. vairavo automobilį, liko nepašalintas. Vien tas faktas, kad jis po eismo įvykio skambino T. J., patvirtina tik tai, jog jis norėjo tą eismo įvykį nuslėpti, bet jokiu būdu neįrodo, kad automobilį vairavo būtent jis. Pažymi, kad T. J. parodymus paneigia kitas liudytojas – J. J., kuris važiavo liudytojai iš paskos ir kuris parodė, kad prasilenkiant automobiliams, asmuo, vairavęs automobilį „Audi A6“, pasilenkė prie vairo. Apylinkės teismas ignoravo ir paliko neišnagrinėtą šią esminę faktinę aplinkybę. Be to, faktas, jog D. S. yra labai nedidelio ūgio, duoda pagrindą manyti, kad J. J. pasirodė, jog vairuotojas pasilenkė prie vairo. Kiti byloje apklausti liudytojai paties eismo įvykio nematė, o apie bylos aplinkybes žino tik iš T. J. žodžių.
Atsiliepimas
Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą nesutinka su R. V. apeliaciniu skundu. Nurodo, kad apylinkės teismas R. V. padarytas veikas pagrįstai kvalifikavo pagal ATPK 130 str. 1 d., 126 str. 4 d. ir 127 str. 2 d. bei jam paskyrė administracines nuobaudas, atitinkančias sankcijas, numatytas už minėtų pažeidimų padarymą.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ATPK 302¹¹ str. 1 d.).
Kaip matyti iš skundo turinio, apeliantas ginčija jam inkriminuotų teisės pažeidimų padarymo faktą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu dėl šių pažeidimų ir išvadomis dėl jo kaltės. Apeliantas, kaip ir viso proceso metu, neigia vairavęs automobilį, nurodo, kad jį vairavo D. S..
Žemesnės instancijos teismas
Aukštesnysis teismas, susipažinęs su administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, įvertinęs apeliacinio skundo, skundžiamo nutarimo motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino nepažeisdamas ATPK 257 str. įtvirtintų bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y įrodymus vertino pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, savo išvadas pagrindė ne atskirų įrodymų, o byloje esančių įrodymų visumos vertinimu.
Apylinkės teismas, nagrinėdamas šią administracinio teisės pažeidimo bylą, tiesiogiai ištyrė byloje esančius įrodymus: apklausė administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, kaip liudytojus apklausė D. S., M. Z., R. Š., T. J., J. J., A. B., G. M.. L. T., ištyrė rašytinius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje R. V. kaltė padarius jam inkriminuotus teisės pažeidimus yra visiškai įrodyta.
Žemesnės instancijos teismas
Nors administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo neigė vairavęs automobilį, tvirtino, kad jį vairavo jo draugas D. S., pirmosios instancijos teismas tokius jo paaiškinimus pagrįstai vertino kritiškai, kaip duotus siekiant išvengti administracinės atsakomybės, ir jais savo išvadų negrindė. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, spręsdamas dėl apelianto kaltės buvimo, pagrįstai vadovavosi tiesiogiai šį įvykį mačiusios liudytojos T. J. parodymais. Minėta liudytoja tiek pirminiame savo paaiškinime, tiek ir teisme tvirtino, jog iš nedidelio atstumo matė eismo įvykį, taip pat matė, kad šį eismo įvykį sukėlusį bei iš jo pasišalinusį automobilį vairavo būtent R. V., kurį jį gerai (nuo vaikystės) pažįsta. Be R. V. automobilyje buvo dar vienas asmuo, bet dėl didelio automobilio greičio ji kito asmens tiesiog nespėjo pamatyti. Jeigu automobilį būtų vairavęs D. S., ji (liudytoja) būtų jį pažinusi ir nurodžiusi, nes jį irgi gerai (nuo vaikystės) pažįsta. Tačiau šiuo atveju yra tikra dėl to, ką pati tiesiogiai matė, ir tvirtina, jog prie vairo buvo būtent R. V., kuris po šio įvykio jai dar skambino ir pasakė „davaj deramės“, „tu nieko nematei“. Apie šį įvykį ji iš karto informavo policijos pareigūnus. Po kelių dienų sužinojusi, kad ne tam asmeniui yra surašytas protokolas, dar kartą informavo policijos pareigūnus apie jos tiesiogiai matytas įvykio aplinkybes ir automobilį vairavusį asmenį. Šios liudytojos parodymai yra aiškūs, nuoseklūs, jie sutampa ir su kitais bylos įrodymais. Teisme kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas A. B. patvirtino, kad jam vakare paskambinusi (duomenys neskelbtini) seniūnė T. J. pranešė apie į ambulatorijos sieną atsitrenkusį automobilį, kurį vairavo R. V., bei klausė, ką jai toliau daryti. Apie šį įvykį jis jau buvo girdėjęs per policijos radijo ryšį. Seniūnei atsakė, kad jeigu ji nenukentėjo ir nėra įvykio dalyvė, gali važiuoti namo, o prireikus pareigūnai su ja susisieks ir pasitikslins aplinkybes. Tada informavo į įvykio vietą vykusius policijos pareigūnus, kad iškilus neaiškumams jie tiesiogiai susisiektų su seniūne. Kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai M. Z. ir R. Š. parodė, kad forminant įvykį jiems jokių neaiškumų ir klausimų tuo metu neiškilo, nes D. S. prisipažino vairavęs automobilį, o šią aplinkybę patvirtino ir R. V.. Todėl tą pačią dieną surašė D. S. administracinio teisės pažeidimo protokolą bei patikrino jo ir R. V. neblaivumą. Tačiau po kelių dienų jiems paskambinusi seniūnė T. J. pasakė, kad prie automobilio vairo matė ne tą asmenį, kuriam surašytas protokolas. Antrą kartą apklausus D. S. jis pripažino, jog prisiėmė kaltę už tai, kad automobilio savininkui (R. V.) nebūtų atimta teisė vairuoti transporto priemones. Taigi sulyginus bei sugretinus šių asmenų parodymus matyti, kad jie dėl nagrinėjamo įvykio aplinkybių tarpusavyje sutampa ir leidžia visiškai pritarti apylinkės teismo pozicijai, jog nesiremti šiais įrodymais nėra jokio pagrindo. Byloje nėra duomenų, kad pirmiau paminėti liudytojai turėtų tikslą nepagrįstai apkalbėti R. V., tokių aplinkybių nenurodė ir pats pažeidėjas.
Aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai kritiškai, kaip siekį padėti apeliantui išvengti administracinės atsakomybės vertino liudytojo D. S. parodymus apie tai, kad eismo įvykio metu R. V. automobilį vairavo jis, nes tokius jo parodymus paneigia pirmiau aptarti įrodymai. Liudytoja T. J. tiesiogiai iš nedidelio atstumo matė visą eismo įvykį bei jo metu automobilį vairavusį asmenį R. V.. Apie tai, kad automobilį vairavo R. V., T. J. iš karto po įvykio informavo ir policijos pareigūną A. B. bei po kelių dienų sužinojusi, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas ne tam asmeniui, kurį ji matė vairuojantį automobilį, apie automobilį iš tikrųjų vairavusį asmenį dar kartą informavo įvykį forminusius policijos pareigūnus. Policijos pareigūnams papildomai apklausus D. S., pastarasis parodė, kad automobilį vairavo R. V., o jis tik prisiėmė kaltę už jį, apgailestavo, kad prieš tai policijos pareigūnams melavo. Nors šį D. S. prisipažinimą apeliantas ginčija tuo metu buvusiu jo (D. S.) neblaivumu, tačiau atsižvelgiant į pirmiau aptartus įrodymus bei į D. S. papildomą apklausą atlikusio policijos pareigūno M. Z. tuo metu atliktą jo (D. S.) būklės įvertinimą (buvo sąmoningas, orientuotas ir galintis duoti paaiškinimą), nėra jokio pagrindo D. S. papildomame paaiškinime užfiksuotas aplinkybes vertinti kaip akivaizdžiai neteisingas bei nepatikimas. Priešingai, iš aptartų įrodymų matyti, kad D. S. papildomame paaiškinime nurodytos aplinkybės apie tai, kad įvykio metu automobilį vairavo būtent R. V., sutampa su kitais bylos įrodymais – liudytojų T. J., M. Z., R. Š., A. B. parodymais. Vien tai, kad D. S. papildomame paaiškinime nėra jo ranka padaryto įrašo apie tai, kad paaiškinimas perskaitytas ir surašytas teisingai, taip pat tai, kad nepasirašytas pirmas paaiškinimo lapas, nerodo, jog paaiškinime užfiksuotos aplinkybės užrašytos ne taip, kaip nurodė D. S.. Po visu paaiškinimo tekstu D. S. pasirašė, kas iš esmės patvirtina, kad paaiškinimo turinys surašytas pagal jo žodžius.
Taigi R. V. skunde išdėstyti argumentai apie tai, kad jis automobilio nevairavo, o automobilį vairavo kitas asmuo (D. S.), prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, todėl jie vertinami kaip siekimas išvengti administracinės atsakomybės. Nagrinėjamoje byloje įrodyta, kad eismo įvykio bei pasišalinimo iš jo metu automobilį vairavo būtent R. V., kuris po šio įvykio pastatęs automobilį į garažą, toliau vartojo alkoholį. Tuo tarpu apeliantas, kategoriškai nesutikdamas su teismo išvadomis, savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat nenurodė jokių naujų objektyvių įrodymų, kurie paneigtų teismo išvadas dėl jo kaltės padarius ATPK 127 str. 2 d., 126 str. 4 d. ir 130 str. 1 d. numatytus teisės pažeidimus.
Žemesnės instancijos teismas
Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, nubaustojo asmenybę, tinkamai taikė įstatymo nuostatas, paskirdamas jam nuobaudas bei galutinę subendrintą nuobaudą, taigi priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
R. V. apeliacinio skundo netenkinti.
Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.