- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-05
- Bylos Nr.
- 1A-255-300-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis
- Nukentėjusysis
- A. U.
- Nuteistasis
- A. V.
- Advokatai
- Jurgita Šlapaitienė, Alfonsas Daukantas
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją privataus kaltinimo bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 70 straipsnio 1 dalimi, bausmės vykdymas jam atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose.
Priteista iš A. V. A. U. 128,79 Lt (šimtas dvidešimt aštuoni litai 79 ct) turtinės žalos, 400 Lt (keturi šimtai litų) neturtinės žalos bei 65,00 Lt (šešiasdešimt penki litai) proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. V. nuteistas už tai, kad 2011-09-11 apie 20.30 val. prie ūkinio pastato, kuris yra (duomenys neskelbtini) r., sumušė A. U., 6 kartus pakeldamas ir trenkdamas ją į žemę, tuo padarė A. U. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012-01-25 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: jį pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį – išteisinti, o civilinį ieškinį jo atžvilgiu atmesti.
Skunde nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis neteisingas, nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas ir jo atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis, kadangi, apelianto teigimu, jis jam inkriminuojamo nusikaltimo nepadarė. Nurodo, jog skundžiamame nuosprendyje jo kaltė grindžiama A. U., L. J. parodymais, specialisto išvada, iš dalies jo parodymais. Teigia, kad liudytoja L. J. patvirtino tai, ką jai sakė A. U., o A. U., pasak nuteistojo, sakydama, kad jis ją sumušė, sako netiesą. Dėl specialisto išvados apeliantas nurodo, kad ji patvirtina tik tai, kad A. U. buvo sumušti keliai, tačiau, nuteistojo nuomone, nepatvirtina, kad tai padarė jis. Apelianto teigimu, jis A. U. nemušė, ką, pasak nuteistojo, patvirtina jo ir liudytojo S. U. parodymai. Mano, kad apylinkės teismas nuosprendyje neteisingai atmetė liudytojo S. U. parodymus, motyvuodamas tuo, kad jo parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, ir teigia, kad byloje surinkti įrodymai neprieštarauja S. U. parodymams, todėl nėra pagrindo jų atmesti. Nuteistojo įsitikinimu, S. U. parodymai įrodo, kad A. U. sakydama, kad jis ją sumušė, sako netiesą.
Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji ir jos atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas.
Nuteistasis A. V. savo apeliaciniame skunde neigia padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, o ginčydamas savo kaltę, dėl jam inkriminuotos veikos, apeliantas iš esmės skundžia apylinkės teismo atliktą bylos įrodymų vertinimą. A. V. teigia, kad liudytoja L. J. patvirtino tik tai, ką jai sakė A. U., o A. U., sako netiesą, nes jis jos nemušė, ką, apelianto nuomone, įrodo S. U. parodymai. Tačiau kolegija išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą konstatuoja, kad sprendžiant A. V. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. A. V. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (nukentėjusiosios, liudytojų parodymus), paties nuteistojo A. V. parodymus, rašytinius įrodymus (specialisto išvadą), ir padarė atitinkamas išvadas dėl jų. Pats apeliantas savo skunde iš esmės nenurodė jokių naujų duomenų, kurių būtų netyręs ar neaptaręs savo nuosprendyje pirmosios instancijos teismas. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl nuteistojo kaltės. Tuo pačiu pažymėtina tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl nuteistojo A. V. nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes apylinkės teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
Iš bylos duomenų matyti, kad šioje byloje, nustatydamas A. V. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, t. y., kad nuteistasis 6 kartus pakeldamas ir trenkdamas nukentėjusiąją A. U. į žemę padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, patvirtina – nuoseklūs ir tapatūs viso proceso metu duoti nukentėjusiosios parodymai, kur ji tiek apylinkės teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu parodė, kad ją sumušė, o būtent – pakėlė ir šešis kartus trenkė („murkdė“) į žemę A. V. (51-52 b. l.); liudytojos L. J. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kur ji parodė, kad pas ją atėjusi verkianti A. U. pasakė jai, kad ją sumušė A. V. (53 b. l.); specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad A. U. abiejų kelių sumušimas padarytas kietais bukais paviršiais, galimai aplinkybėse nurodytu laiku (4 b. l.); apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu duoti eksperto H. Daujoto parodymai, kur jis patvirtino savo išvadą ir parodė, kad tiek „murkdant“, jei „murkdant“ keliai liečia žemę ir jei keliais atsitrenkia į kietą paviršių, tiek ir nugriuvus, gali būti tokie kelių sužalojimai; iš dalies paties nuteistojo A. V. parodymai, duoti apylinkės teismo taikomojo posėdžio metu, kur jis buvo pripažinęs, jog įvykus konfliktui pastūmė nukentėjusiąją, kuri nukrito ant žolės (28 b. l.).
Ir nors teismo posėdyje A. V. savo kaltę neigė, teigdamas, kad jis nukentėjusiąją „stumptelėjo“, tačiau ji nenugriuvo, jokio konflikto tarp jų nebuvo, ką, apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas S. U. (52-53 b. l.), bei parodė, kad A. V. nukentėjusios nemušė ir „netampė“, tačiau kolegija, remdamasi anksčiau ištirtų ir išnagrinėtų duomenų visuma, pažymi, kad nuoseklūs nukentėjusiosios, iš karto po įvykio mačiusios sumuštą nukentėjusiąją liudytojos L. J., eksperto parodymai, specialisto išvada – tai paneigia, t. y. šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią A. V. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais tiek nuteistojo, tiek liudytojo S. U. teiginiais. Esant aptartoms aplinkybėms, kolegija liudytojo S. U. parodymus, kad A. V. nukentėjusios nemušė ir „netampė“, vertina kaip jo siekį suklaidinti teismą, nurodant nebūtas aplinkybes, tikslu padėti A. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės, ką patvirtina ir tos aplinkybės, kad A. V. su S. U. yra draugai, o sutuoktiniai – A. U. ir S. U. iš esmės gyvena tik faktinėje santuokoje.
Dėl visų išdėstytų aplinkybių kolegijai nekyla abejonių, kad apeliantas betarpiškai realizavo visus jam inkriminuoto nusikaltimo numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje objektyviosios pusės požymius, kurie, be kita ko, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį, kaip to prašo A. V., nėra pagrindo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta ir vertindama įrodymus nagrinėjamoje byloje, patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra įrodyta, jog A. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Taip pat kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu apeliantui skirta bausme. Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. V. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – nesunkus nusikaltimas, jo asmenybę –teistas, nusikalto neišnykus teistumui, turi galiojančią administracinę nuobaudą, į atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes apylinkės teismas visiškai pagrįstai paskyrė A. V. laisvės atėmimo bausmę bei įvertinęs tai, kad A. V. daugiau nei septynerius metus nusikalstamų veikų padaręs nebuvo, atidėjo jam skirtos bausmės vykdymą.
Remiantis išdėstytais duomenimis, kolegija konstatuoja, kad keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinio skundo argumentais ir motyvais pagrindo nėra, todėl nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.