Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. J. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-28-136/2014 pagal ieškovės S. J. ieškinį atsakovui G. J., trečiajam asmeniui A. J. dėl išlaikymo pilnamečiam vaikui priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir teisiškai įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl paramos pilnamečiam vaikui priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Pažymėtina, kad tėvų pareiga išlaikyti paramos reikalingus pilnamečius vaikus, ne vyresnius negu 24 metų ir besimokančius vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, įtvirtinta LR CK 3.192¹ straipsnyje. LR CK 3.192¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvai, turintys galimybę, privalo išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės, kurie mokosi pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresni negu 24 metų ir kuriems būtina materialinė parama, atsižvelgiant į vaikų, sulaukusių pilnametystės, turtinę padėtį, gaunamas pajamas, galimybę patiems gauti pajamų ir kitas svarbias aplinkybes. Tėvai neprivalo išlaikyti vaikų, sulaukusių pilnametystės, kurie siekia ne pirmojo aukštojo išsilavinimo ar profesinės kvalifikacijos. Iki 2013 m. birželio 20 d. galiojusioje LR CK 3.194 straipsnio 3 dalies redakcijoje buvo nustatyta, kad pilnamečio vaiko išlaikymo pareiga pagal įstatymą tėvams tenka, kai vaikas yra nedarbingas dėl invalidumo, kuris jam nepilnamečiui nustatytas arba kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas dėl šios nuostatos konstitucingumo, 2007 m. birželio 7 d. nutarime konstatavo, kad paramos reikalingų pilnamečių vaikų, besimokančių vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, išlaikymo institutas iš esmės skiriasi nuo nepilnamečių vaikų išlaikymo instituto. Pagal LR CK 2.5 straipsnio 1 dalį pilnametystės sulaukęs asmuo, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų, turi visišką civilinį veiksnumą – jis gali savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas. Dėl to, sprendžiant dėl paramos teikimo pilnamečiam vaikui, būtina nustatyti kitus teisiškai reikšmingus faktus, nei sprendžiant dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo. Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, kad, sprendžiant dėl išlaikymo teikimo pilnamečiams vaikams, besimokantiems aukštosiose mokyklose, turi būti paisoma aplinkybės, kad šiuo atveju teisiniai santykiai atsiranda tarp pilnamečių asmenų – aukštosios mokyklos studento ir jo vieno iš tėvų ar abiejų tėvų. Nors tėvų ir vaikų, net sulaukusių pilnametystės, santykiai daugeliu atžvilgių yra ypatingi, jų ryšiai yra konstituciškai vertingi, tačiau tai savaime nereiškia, jog galima nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad pilnametystės sulaukusių vaikų savarankiškai priimtų sprendimų įgyvendinimo našta būtų besąlygiškai perkeliama tėvams, kurie tuos sprendimus priimantiems pilnamečiams vaikams jau neturi (pagal civilinį kodeksą) ir negali turėti (pagal Konstituciją) jokios valdžios (tėvų valdžios).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas praktiką nagrinėjamu klausimu yra konstatavęs, kad išlaikymas iš tėvų pilnamečiam ne vyresniam kaip 24 metų vaikui priteisiamas, kai yra visuma iš įstatymo kylančių sąlygų: vaikas sąžiningai ir pažangiai mokosi vidurinės, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje; vaikui būtina parama, o tėvai turi galimybę ją teikti. Tokį išlaikymą teismas gali priteisti konkrečioje byloje, įvertinęs šiam klausimui spręsti svarbias aplinkybes, nes paramos būtinumo sąvoka yra vertinamoji (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-204/2009, Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2011). Teismas, naudodamasis diskrecijos teise, apie paramos būtinumą sprendžia, įvertinęs byloje surinktus įrodymus apie vaiko turtą ir pajamas (stipendiją, pašalpas ir pan.), poreikius (mokestis už mokslą, gyvenamosios vietos nuomos mokestis, išlaidos už komunalinius patarnavimus, mokslo priemonėms, maistui, aprangai įsigyti ir kitas lėšas), taip pat tėvų turtinę padėtį ir gaunamas pajamas bei jų turtines pareigas kitiems asmenims (nepilnamečiams vaikams, kitiems šeimos nariams) ir tai, kad nustatyta parama, atsižvelgiant į tėvų turtinę padėtį, galėtų būti realiai įvykdoma. Aptariama pareiga išlaikyti pilnametį vaiką, kuriam būtina parama, kai jis mokosi ir jam nesukakę 24 metai, tenka abiem tėvams, tačiau tai nereiškia, jog tėvai yra solidarieji skolininkai (LR CK 6.6 straipsnis). Kartu tai nereiškia, kad vienam tėvui teikiant išlaikymą vaikui, antrasis gali būti nuo šios pareigos atleistas. Kaip savo praktikoje yra nurodęs kasacinis teismas, net sunki tėvų materialinė padėtis turi reikšmės tik išlaikymo dydžiui, o ne išlaikymo prievolės egzistavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2012).

Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, ieškovė pilnamete tapo (duomenys neskelbtini) (6 b.l.), nuo (duomenys neskelbtini) mokosi (duomenys neskelbtini) padavėjo barmeno su viduriniu išsilavinimu specialybės grupėje pagal profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti, mokymosi pabaiga numatyta (duomenys neskelbtini) (5 b.l.). Raseinių rajono apylinkės teismas 2005-05-04 sprendimu priteisė ieškovei iš atsakovo G. J. po 200,00 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis materialinį išlaikymą nuo 2003-03-01 iki ieškovės pilnametystės (36-38 b.l.). Nuo 2009-09-22 iš Vaikų išlaikymo fondo ieškovei buvo mokama 195,00 Lt dydžio išmoka (35 b.l.), nuo 2012-12-01 iki 2012-12-28 išmokėta 180,65 Lt dydžio išmoka, nuo 2012-12-29 išmokų mokėjimas iš Vaikų išlaikymo fondo nutrauktas (39 b.l.). Iš ieškovės pateiktų duomenų matyti, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2014-01-31 vidutiniškai gaudavo apie 60,00 Lt stipendijos (pvz. 2013 m. lapkritį – 58,46 Lt, 2014 m. sausį – 71,29 Lt) (42-43 b.l.), nuo 2013-11-01 iki 2014-02-01 ieškovei iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus paskirta 350,00 Lt dydžio socialinė pašalpa (52 b.l.), jokių kitų išmokų iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ieškovė negauna (51 b.l.), nuosavybės teise nekilnojamojo turto ar registruotų transporto priemonių neturi (47-48 b.l.). Iš ieškovės teismo posėdžio metu pateiktų paaiškinimų matyti, kad ieškovei paramą teikia jos močiutė, mama išlaikymą teikė iki 2013 m. spalio mėnesio, šiuo metu išlaikymo nebeteikia (yra išvykusi į užsienį bei galimai sulaikyta teisėsaugos institucijų (2014-03-07 posėdžio garso įrašas 14:4), atsakovas jokios paramos neteikia. Ieškovės būtinos išlaidos per mėnesį sudaro 800,00 Lt - 300,00 Lt – 450,00 Lt maistui, 50,00 Lt higienos priemonėms, 200,00 Lt mokymosi priemonėmis, išlaidos rūbams, avalynei apie 1200,00 Lt per metus, pati ieškovė šiuo metu lėšų pragyvenimui užsidirbti negali, nes atlieka praktika, kuri nėra apmokama, dėl atliekamos praktikos darbo dienomis dirbti ji neturi galimybių, o savaitgalinių darbų nėra. Ieškovei kreipiantis į teismą dėl išlaikymo priteisimo, Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba priėmė sprendimą apmokėti 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų (7 b.l.). Apeliacinės instancijos vertinimu nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovės pajamos per mėnesį sudaro apie 400,00 Lt, iš šios sumos 350,00 Lt sudaro terminuotam laikotarpiui (trims mėnesiams) paskirta socialinė pašalpa. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog orientaciniu kriterijumi, priteisiant nepilnamečiui vaikui išlaikymą jo būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (šiuo metu nustatytas 1000,00 Lt), teismo vertinimu ieškovės, jau pilnametės poreikiams patenkinti nurodyta 800,00 Lt suma mėnesiui, nors ir nepateikus konkrečių rašytinių įrodymų dėl patiriamų išlaidų, nelaikytina neprotingai didelė ar nepagrįsta. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad materialinės paramos būtinybė ieškovei byloje konstatuota pagrįstai, nes ji jokio turto neturi, jokių stabilių pajamų, išskyrus 71,29 Lt stipendiją ir 350,00 Lt socialinę pašalpą, negauna, būtinos išlaidos per mėnesį sudaro apie 800,00 Lt.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto pozicija, kad nustačius, jog ieškovei yra būtina materialinė parama bei sprendžiant dėl išlaikymo priteisimo iš atsakovo galimybės, turi būti įvertinamas ne tik ieškovės turtas, visų rūšių pajamos, bet ir protingų galimybių jas gauti išnaudojimas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad viena iš galimybių aukštosios mokyklos dieninio skyriaus studentui gauti lėšų mokymuisi ir pragyvenimui – valstybės remiamos paskolos, kurios teikiamos tiek studijų kainai sumokėti, tiek gyvenimo išlaidoms (Lietuvos Respublikos Mokslo ir studijų įstatymo 74 straipsnis). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad perdėtai atsargus požiūris į naudojimąsi kreditavimo galimybėmis ir abejonė savo finansiniu pajėgumu ateityje, lemiantys atsisakymą prisiimti kreditinių įsipareigojimų, dažniausiai negali būti vertinami kaip pakankamas pagrindas lėšų teikimo naštą perkelti kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2011). Nagrinėjamu atveju ieškovė teismo posėdyje patvirtino, jog dėl paskolos gavimo nesikreipė, kadangi apie tokias galimybę nežinojo, taip pat paaiškino, kad darbo savaitgaliais neieškojo, kadangi nemanė, jog yra tikimybė tokį darbą surasti. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs nurodytas aplinkybes, bei tai, kad ieškovės mama viena, dukrai tapus pilnamete nuo (duomenys neskelbtini) iki 2013 m. spalio mėnesio ją išlaikė, o apeliantas dukrai paramos neteikė, sprendžia, kad nors ieškovė ir neišnaudojo visų galimybių gauti lėšų pragyvenimui, tačiau šiuo konkrečiu atveju ši aplinkybė nesudaro pagrindo ieškovės reikalavimą atmesti visa apimtimi. Teismo vertinimu, šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino priimdamas galutinį sprendimą dėl priteistino išlaikymo dydžio, t.y. priteisdamas mažesnę sumą nei prašė ieškovė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad aplinkybė jog byloje nėra pateikta konkrečių duomenų apie ieškovės pažangumą, nesudaro pagrindo vertinti, kad ieškovė neatitinka kasacinio teismo suformuotų išlaikymo pilnamečiui vaikui nustatyto kriterijaus sąžiningai ir pažangiai mokytis vidurinės, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė kas mėnesį gauna stipendiją (42-43 b.l.), kas teismo vertinimu, leidžia pagrįstai spręsti, kad ieškovė tinkamai vykdo savo pareigas mokytis pažangiai.

Dėl atsakovo galimybių mokėti ieškovei jos prašomą išlaikymą, nepabloginant atsakovo turtinės padėties, apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad neturi jokių galimybių teikti paramos savo pilnametei dukrai, kadangi yra bedarbis, jokio turto neturi, priteistos paramos realiai neįmanoma įvykdyti. Pirmosios instancijos teismo apklausiamas 2014-03-07 posėdžio metu nurodė, kad jo pajamas sudaro apie 400,00 Lt per mėnesį gaunami iš atsitiktinių statybos ir remonto darbų, visuomeniniais pagrindais veda užsiėmimus sportininkams, tačiau šis darbas nėra apmokama, viešųjų darbų nedirba, darbo negali susirasti dėl kvalifikacijos stokos ir sveikatos sutrikimų (2014-03-07 posėdžio garso įrašas 14:18 ). Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, atsakovas laikotarpiu nuo 2013-06-01 iki 2013-12-18 iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išmokų negavo (17 b.l.), nuo 2013-10-31 registruotas Kauno teritorinės darbo biržos Raseinių skyriuje (16 b.l.), nuosavybės teise nekilnojamojo turto ar registruotų transporto priemonių neturi (18-19 b.l.). Jokių kitų duomenų, patvirtinančių atsakovo nurodytas aplinkybes apie sunkią sveikatos būklę, neatlygintinai vedamus užsiėmimus sportininkams, atsakovas teismui nepateikė. Apeliantas nurodydamas, kad jo pajamos per mėnesį sudaro tik 400,00 Lt nepateikė jokių tai patvirtinančių rašytinių įrodymų (pvz. metinių pajamų mokesčio, gyventojo turto deklaracijų, kita). Aplinkybė, kad apeliantas, esant sunkiai finansiniai padėčiai nesikreipė dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, o naudojosi mokamomis advokato padėjėjos paslaugomis bei, kad negaudamas pastovių pajamų nesikreipė į Socialinės paramos skyrių dėl socialinės pašalpos skyrimo, taip pat suteikia pagrindo vertinti, kad atsakovas galimai vengia atskleisti gaunamų pajamų dydį. Įvertinus išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo abejoti atsakovo teiginiais apie tai, kad 200,00 Lt paramos per mėnesį savo dukrai teikimas yra neįmanomas dėl ypatingai sunkios finansinės padėties, kadangi jokių duomenų, išskyrus Kauno teritorinės darbo biržos Raseinių skyriaus išduotą pažymą ieškantiems darbo (16 b.l.), patvirtinančių atsakovo pastangas įsidarbinti bei gauti didesnes pajamas, įrodymų apie sunkią sveikatos būklę, nustatytą nedarbingumą, teismui nėra pateikta. Pažymėtina, kad, nustatant kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jų turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jie ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį turi būti vertinamas tiek pagal objektyvius, tiek pagal subjektyvius veiksnius. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kt., aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad įvertinus atsakovo pateiktus duomenis, nėra pagrindo vertinti, kad apeliantas neturi galimybės ieškoti ir rasti geriau apmokamo darbo, kadangi šios aplinkybės byloje nėra paneigtos.

Vertinant ieškovės mamos galimybę teikti išlaikymą savo pilnametei dukrai, nesant pateiktų jokių duomenų apie jos turtinę padėtį, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į byloje nurodytas aplinkybes, kad tretysis asmuo A. J. išlaikymą dukrai teikė iki 2013 m. spalio mėnesio, šiuo metu ieškovės atstovės pateiktais duomenimis A. J. tiksli buvimo vieta yra nežinoma, ji galimai yra sulaikyta užsienyje teisėsaugos institucijų. Įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pateikta duomenų, kurie leistų tinkamai įvertinti ieškovės mamos A. J. turtinę padėtį, ir neturint informacijos apie jos buvimo vietą, nėra galimybės objektyviai įvertinti, kokio dydžio paramą tretysis asmuo gali ieškovei teikti. Tačiau esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo spręsti, kad tretysis asmuo neturi pareigos teikti materialinę paramą ieškovei, o konkrečiu atveju atsižvelgus į tai, kad iš atsakovo priteista nedidelė 200,00 Lt suma, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad teismas neteisingai ir neteisėtai ieškovės motiną atleido nuo paramos teikimo pilnametei dukrai ir paramos teikimo naštą perkėlė vienam apeliantui.

Byloje ištirtų įrodymų visumos pagrindu, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad atsakovo turtinė padėtis šiuo metu yra labai bloga. Atsakovas yra darbingas, gaunantis pajamas, nors tikslus jo gaunamų pajamų dydis nėra nustatytas, tačiau byloje atsakovas nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad jis neturi galimybės teikti paramos savo pilnametei dukrai. Aplinkybė, kad apelianto deklaruojamos gaunamos pajamos yra nedidelės, nepaneigia ieškovės teisės į išlaikymą dėl aukščiau nurodytų motyvų. Todėl, pirmosios instancijos išvada, kad įvertinus šalių turtinę padėtį, minimalius ieškovės poreikius galima patenkinti priteisiant išlaikymą iš atsakovo periodinėmis išmokomis po 200,00 Lt kas mėnesį, laikytina teisėta ir pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad tai nėra didelė suma ir apeliantas turi rasti galimybę šią sumą sumokėti, o tokia parama nepablogins atsakovo padėties.

Pažymėtina, jog išlaikymo santykiai yra tęstinio pobūdžio ir teismo sprendimas, kuriuo yra priteistas atitinkamo dydžio išlaikymas, šalims res judicata galios neįgyja. Pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ar paaiškėjus naujoms aplinkybėms (pvz., jeigu pilnametis vaikas pradėjo dirbti, jo realios galimybės užsitikrinti savarankiškas pajamas padidėjo, turi kitų pajamų, jo pažangumo rodikliai mokymo įstaigoje sumažėjo ir pan.), kurios gali sudaryti pagrindą peržiūrėti teismo sprendimą, kiekvienas suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti teismo sprendimu nustatytą išlaikymą.

Teismas, vadovaudamasis aukščiau minėtais motyvais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Konstitucinio Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, tinkamai aiškino ir taikė išlaikymą reglamentuojančias materialinės teisės, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Keisti ar naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas dėl išlaikymo priteisimo atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas toje dalyje paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme. Apeliantas nesutinka su bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme, kadangi bylinėjimosi išlaidos iš apelianto turėjo būti priteistos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, t.y. 50 procentų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkindamas iš dalies, netinkamai, pažeisdamas LR CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 85 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 96 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepaskirstė bylinėjimosi išlaidų proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimo daliai bei netinkamai apskaičiavo atsakovo mokėtiną žyminio mokesčio dydį. Atsižvelgiant į tai, bylinėjimo išlaidų paskirstymas keistinas.

LR CPK 96 straipsnio 1 dalis numato, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Byloje pateikti duomenys, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą ieškovei S. J., sudarė 439,70 Lt (46 b.l.). Atsižvelgiant į tai, kad yra patenkinta 50 procentų ieškinio reikalavimų atsakovo G. J. atžvilgiu, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš atsakovo priteistina 219,85 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai už suteiktą antrinę teisinę pagalbą (LR CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Dėl žyminio mokesčio apskaičiavimo apeliacinės instancijos pažymi, kad kaip teisingai nurodė apeliantas, kadangi tarp ieškovės ir apelianto kilo turtinis ginčas, todėl žyminio mokesčio dydžio apskaičiavimui turėjo būti taikomas LR CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuris nustato, kad turtiniuose ginčuose mokėtinas žyminis mokestis yra 3 procentai nuo ieškinio sumos, bet ne mažiau, kaip 50,00 Lt. Ieškinio sumos apskaičiavimas dėl išlaikymo priteisimo periodinėmis išmokomis reglamentuotas LR CPK 85 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kuris nustato, kad ieškinio suma bylose dėl išlaikymo priteisimo periodinėmis išmokomis nustatoma pagal bendrą išmokų už vienerius metus sumą. Ieškovei iš apelianto teismas priteisė išlaikymą po 200,00 Lt kas mėnesį, todėl ieškinio suma šioje byloje yra 2400,00 Lt (200 Lt x 12 mėn.= 2400,00 Lt). Remiantis minėtomis žyminio mokesčio apskaičiavimo taisyklėmis, iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistinas 72,00 Lt dydžio žyminis mokestis (2400 Lt x 3 proc. = 72,00 Lt; LR CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 85 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Valstybė šioje byloje pirmoje instancijoje patyrė 10,54 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (LR CPK 88 straipsni, 93 straipsnis), proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, iš atsakovo G. J. procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (5,27 Lt) nepriteistinos, nes neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje, teismas pažymi, kad bylos duomenimis apeliantas pateikdamas apeliacinį skundą sumokėjo 54,00 Lt žyminio mokesčio (70 b.l.) bei patyrė 250,00 advokato padėjėjo teisinės pagalbos išlaidų (69 b.l.). Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs tai, kad apeliacinis skundas tenkintinas maža apimtimi – tik dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo, pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliktas nepakeistu, taip pat atsižvelgęs į ginčo pobūdį, ieškovės turtinę padėtį, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais sprendžia, kad atsakovo bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, atsakovui neatlyginamos (LR CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso LR CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 85 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 93 straipsnio 4 dalimi, 96 straipsnio 1 dalimi, 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo ir šią sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Priteisti iš G. J., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 219,85 Lt (du šimtus devyniolika litų 85 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, įmokant jas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB „Swedbank“ banko kodas 73000, įmokos kodas 5630.

Priteisti iš G. J., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 72,00 Lt (septyniasdešimt du litus) žyminio mokesčio į valstybės pajamas, įmokant jas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, AB banke „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.“

Kitą Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Netenkinti atsakovo prašymo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims, trečiajam asmeniui.