- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-07-12
- Bylos Nr.
- A-556-708-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Birutė Janavičiūtė, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Lietuvos gyventojų
- Pareiškėjas
- D. O. B.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. O. B. skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. IV-95 D. O. B. nepripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens - tremtinio teisinis statusas.
Šalies argumentai
Pareiškėja D. O. B. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 3-4), kurį patikslino (b. l. 50-51), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – ir atsakovas, LGGRTC) generalinio direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 18 d. įsakymą Nr. IV-95 ir 2) įpareigoti atsakovą pripažinti jai nukentėjusiojo nuo 1939-1990 m. okupacijų teisinį statusą.
Pareiškėja nurodė, jog ji nesutinka su atsisakymu suteikti jai nukentėjusiojo nuo okupacijų asmens teisinį statusą, nes jos tėvai ir ji asmeniškai buvo represuojami. 1944 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjos tėvas buvo suimtas ir nuteistas 10 metų pataisos darbų su ištrėmimu. Tą aplinkybę, kad pareiškėjos tėvas buvo represuojamas nuo 1944 m. rugpjūčio 7 d. iki 1954 m. rugpjūčio 7 d., patvirtina 1993 m. birželio 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymėjimas. Iš pažymėjimo matyti, kad pareiškėjos tėvas buvo nuteistas ir ištremtas dėl politinės veiklos, buvo konfiskuotas jo turtas. Nukentėjusiojo statusą atsisakiusi suteikti institucija be pagrindo sutapatino suėmimą ir kalėjimą dėl politinės veiklos su suėmimu ir kalinimu kriminaliniu pagrindu. Tėvo P. M. represavimo metu (1944 metais) pareiškėja buvo nepilnametė, todėl siekiant išvengi represijų ji nebuvo įrašyta į ištremtųjų sąrašą. Šias aplinkybes pareiškėja grindė liudytojų parodymais. Jeigu klausimą dėl statuso suteikimo sprendusi institucija laikė liudytojų parodymus nepakankamais įrodymais, ji turėjo nurodyti pareiškėjai kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą šiam faktui nustatyti. Konfiskavus pareiškėjos tėvo turtą, be pastogės liko ir visa jo šeima. Institucija nepagrįstai padarė išvadą, kad P. M. šeima nebuvo įtraukta į ištremtųjų sąrašus, nes archyvuose duomenų nerasta, nors yra žinoma, jog archyvai nėra visiškai išlikę, todėl tokios vienareikšmiškos išvados daryti negalima. Tai patvirtino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. sausio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2001. Institucija turėjo bendrai vertinti visus įrodymus. Be to, pareiškėjos seseriai, kuri yra tos pačios šeimos narė, toks statusas buvo suteiktas 2006 m. birželio 27 d. ir išduotas pažymėjimas. Pareiškėja, kaip ir jos sesuo, tuo metu buvo nepilnametė, jos tėvas buvo ištremtas, šeimos turtas konfiskuotas, šeima slapstėsi, ištremtųjų sąrašai nėra visiškai išlikę, todėl pareiškėjai turėtų būti suteiktas nukentėjusiojo statusas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 20-21) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, jog 1997 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1940 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo Nr. VIII-342 (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad tremtiniams prilyginami asmenys, įrašyti į tremiamųjų sąrašus ir trėmimo metu pabėgę, pasislėpę ar kitaip išvengę trėmimo, jeigu jie trėmimo metu buvo nepilnamečiai, tačiau toliau negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje gyvenamojoje vietoje. Įrašymo į tremiamųjų sąrašus sąlyga nebūtina ištremtų šeimų nepilnamečiams vaikams, išvengusiems tremties. Lietuvos ypatingajame archyve duomenų apie pareiškėjos įrašymą į minėtus sąrašus nėra, jos tėvas tremtyje buvęs nuo 1954 m. rugpjūčio 11 d. iki 1955 m. lapkričio 10 d. Įrašymo į tremtinių sąrašus sąlyga yra nebūtina tik trėmimo metu buvusiems nepilnamečiams vaikams, o pareiškėja tuo metu jau buvo pilnametė. Jos seseriai, kuri tėvo trėmimo metu buvo nepilnametė, toks statusas buvo suteiktas.
Tretysis suinteresuotasis asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 45-46) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Tretysis suinteresuotas asmuo paaiškino tas pačias aplinkybes, kurios išdėstytos atsakovo atsiliepime.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gruodžio 8 d. sprendimu (b. l. 61 – 63) pareiškėjos skundą patenkino - panaikino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 18 d. įsakymą Nr. IV-95, kuriuo pareiškėjai nepripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens-tremtinio teisinis statusas. Teismas įpareigojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinį direktorių, vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1940 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pripažinti pareiškėjai nuo okupacijų nukentėjusio asmens–tremtinio teisinį statusą, kadangi jos tėvas P. M. buvo tremtyje ir jam buvo uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje.
Teismas nurodė, jog Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami tremtinių šeimos nariai, jeigu bent vienas iš sutuoktinių buvo tremtinys ir jam buvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje). Teismas nustatė, kad pareiškėja yra P. M. dukra, t. y. šeimos narė. Byloje esanti Lietuvos ypatingojo archyvo pažyma (b. l. 35) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymėjimas (b. l. 34) patvirtina, kad po įkalinimo pareiškėjos tėvas P. M. buvo tremtyje (spec. ištrėmime nuo 1954 m. rugpjūčio 11 d. iki 1955 m. lapkričio 10 d.), trėmimo metu jam buvo uždrausta grįžti į Lietuvą. Ta pati pažyma patvirtina, kad P. M. buvo nuteistas 1944 m. vasario mėnesį 10 metų pataisos darbų lagerio su teisių suvaržymu 5 metams ir jam priklausiusio turto konfiskavimu. Faktiškai šeima liko be gyvenamosios vietos, visa likusi P. M. šeima (žmona, 3 vaikai) negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Teismas įvertinęs šias aplinkybes padarė išvadą, kad pareiškėjai turi būti suteiktas nuo okupacijų nukentėjusio asmens- tremtinio teisinis statusas, vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kadangi jos tėvas P. M. buvo tremtyje ir jam buvo uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje.
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 66-67) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 8 d. sprendimą, o pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Lietuvos ypatingojo archyvo 2005 m. gruodžio 21 d. pažymoje Nr. S3-5006 nurodyta, kad P. M. buvo spec. ištrėmime nuo 1954 m. rugpjūčio 11 d. iki 1955 m. lapkričio 10 d. P. M. duktė D. O. B. (M.), gimusi 1933 m. rugsėjo 2 d., tėvo tremties metu buvo pilnametė, todėl nebebuvo jo šeimos narė.
2. Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas pareiškėjos atžvilgiu negali būti taikomas. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs analogišką P. M. sūnaus J. M. administracinę bylą Nr. I-4555-07/2006, 2006 m. gruodžio 11 d. sprendimu jo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 71-72) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugpjūčio 29 d. pažymėjimo Nr. 2R -196 matyti, jog pareiškėjos tėvas P. M. nuo 1944 m. rugpjūčio 7 d. iki 1954 m. rugpjūčio 7 d. išbuvo laisvės atėmimo vietoje Komi ATSR, kaip neteisėtai represuotas. P. M. buvo nuteistas su vėlesniu ištrėmimu be teisės grįžti į Lietuvą (spec. ištrėmime buvo nuo 1954 m. rugpjūčio 11 d. iki 1955 m. lapkričio 10 d.) ir tai laikytina jo represijos tąsa - P. M. po kalinimo buvo išsiųstas nedelsiant į spec. tremtį. P. M. bausmė buvo skirta ir jis iš dalies ją atliko kaip vientisą - buvo nuteistas 10 metų pataisos darbų lagerio su teisių suvaržymu 5 metams , o ne (tik ) teisių suvaržymu 5 metams nuo 1954 m. rugpjūčio 11 d., kaip kad bando įrodyti apeliantas. Apeliantas neįrodė, kad P. M. prievartinis išvežimas nuo 1944 m. rugpjūčio 7 d. atlikti bausmės už politinius įsitikinimus ir vėlesnis draudimas jam grįžti į Lietuvą buvo nesusiję. Represavus pareiškėjos tėvą 1944 m. rugpjūčio 7 d., ji buvo nepilnametė (11 metų amžiaus ). Teigia, kad apelianto nurodoma administracinė byla Nr. I-4555-07/2006 ir ši byla nėra tarpusavyje susijusios.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1940 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 1 straipsnyje numatyta, kad šis įstatymas apibrėžia nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacinių valdžių politiniais ar kilmės (politiniais, religiniais, tautiniais, socialinės ar etninės kilmės ir kt.) motyvais persekiotų ir nuo 1939-1990 m. okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijų sąvokas ir nustato nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo pagrindinius kriterijus.
Šioje administracinėje byloje iškilo ginčas dėl to, ar pareiškėja D. O. Blaževičienė patenka į tremtiniams prilyginamų asmenų sąrašą. Įstatymo 5 straipsnyje 2 dalyje nurodyta, kokie asmenys pripažįstami tremtiniams prilygintais. Tai:
„1) tremtinių šeimos nariai, jeigu bent vienas iš sutuoktinių buvo tremtinys ir jam buvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje);
2) asmenys, įrašyti į tremiamųjų sąrašus ir trėmimo metu pabėgę, pasislėpę arba kitaip išvengę ištrėmimo, jeigu jie trėmimo metu buvo nepilnamečiai arba pilnamečiai, tačiau toliau negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Įrašymo į tremiamųjų sąrašus sąlyga nebūtina ištremtų šeimų nepilnamečiams vaikams, išvengusiems tremties“.
Atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, cituotų teisės normų analizės pagrindu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja nepatenka į asmenų sąrašą nurodytą Įstatymo 5 straipsnio antros dalies antrame punkte, kadangi D. O. B. tėvas realiai patyrė okupacinės valdžios pritaikytas fizinio poveikio priemones. Tuo tarpu antrajame punkte pastaroji sąlyga nekeliama. Pagal šiame punkte esančią taisyklę būtina nustatyti asmens (pilnamečio arba nepilnamečio) įrašymo į tremiamųjų sąrašus ir tremties išvengimo (pabėgimas, pasislėpimas ar kt.) aplinkybes. Įrašymo į tremiamųjų sąrašus sąlyga nebūtina ištremtų šeimų nepilnamečiams vaikams, išvengusiems tremties. Tokių faktinių duomenų pareiškėjos atžvilgiu nenustatyta. Tai reiškia, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pagrįstai ir teisėtai netaikė Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1940 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos.
Pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami tremtinių šeimos nariai, jei bent vienas iš sutuoktinių buvo tremtinys. Taigi, įstatymų leidėjas numatė teisinę galimybę nukentėjusiojo nuo okupacinių režimų asmens statusą suteikti visiems šeimos nariams, nustačius faktinę aplinkybę, kad vienas iš sutuoktinių buvo tremtinys. Tai pirmoji sąlyga. Ji neatsiejama nuo aplinkybės, jog šis asmuo – tremtinys patyrė jam taikytas specialios įskaitos sąlygas arba jam buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė.
Administracinėje byloje nekyla abejonių ir ginčo dėl to, kad P. M. buvo tremtinys bei patyrė okupacinio režimo jo atžvilgiu pritaikytas fizinio poveikio priemones. Vadinasi, galutinio teiginio suformavimui lieka apibrėžti šeimos nario definiciją.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečiosios knygos normos nustato bendruosius šeimos santykių teisinio reglamentavimo principus ir reglamentuoja santuokos sudarymo, jos galiojimo bei nutraukimo pagrindus ir tvarką, sutuoktinių turtines ir asmenines neturtines teises, vaikų kilmės nustatymą, vaikų ir tėvų bei kitų šeimos narių tarpusavio teises ir pareigas (CK 3.1 str. 1 d.). Vien iš paminėtos teisės normos jau galima tvirtinti, kad šeimos nariais gali būti ne tik vaikai ir tėvai, bet ir kiti asmenys. Teismas neanalizuos, kokie kiti asmenys gali būti šeimos nariai, kadangi šiuo atveju tai nėra būtina, nes pareiškėja - P. M. dukra. Nors D. O. B. tėvui pritaikytų sankcijų metu buvo pilnametė, administracinėje byloje nėra įrodymų, kad ji jau buvo sukūrusi savo šeimą (santuoką sudarė 1958 m.) ar gyveno ir vedė ūkį atskirai nuo kitų šeimos narių. Tokiu būdu darytina konkliuzija, jog ji, nuo 1944 m. rugpjūčio 7 d. iki 1954 m. rugpjūčio 7 d., P. M. spec. ištrėmimo metu, buvo jo šeimos narė. Tokios aplinkybės įtvirtina visuomeninių santykių atitikimą Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte suformuluotai taisyklei, suponuojančiai pozityvaus sprendimo priėmimą dėl nagrinėjamoje byloje iškelto reikalavimo.
Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja yra P. M. šeimos narė ir jai turi būti suteiktas nukentėjusių asmenų teisinis statusas.
Dėl išdėstytų argumentų apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.