Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2007-01-19 · Administracinė byla Nr. A-556-76-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2007-01-19
Bylos Nr.
A-556-76-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Nijolė Piškinaitė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės ,,Iviltra“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A17 – 76/2007Procesinio sprendimo kategorija 9.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. sausio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui Ingridai Jurgelevičienei,atsakovo atstovui Kęstučiui Kadonui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Iviltra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Iviltra“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,Iviltra“ su skundu (b. l. 3-8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. S-26-(7-645/2004), kuriuo buvo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos 2004 m. lapkričio 19 d. sprendimas Nr. 69-524 ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2004 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas dėl patikrinimo akto patvirtinimo bei buvo nurodyta pareiškėjui sumokėti į biudžetą 57 600 Lt pajamų mokesčio, 8 428 Lt pajamų mokesčio delspinigių, 28 800 Lt pajamų mokesčio baudą.

Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su faktinių aplinkybių vertinimu ginčijamuose sprendimuose bei Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir JAPMĮ) 5 straipsnio nuostatų taikymu. B. Čimblerio firma „Iviltra”, kuri 2002 m. spalio 18 d. buvo perregistruota į UAB „Iviltra”, 2001 metų laikotarpyje iš fizinių asmenų įsigijo UAB „Saneta” 10,5 procentų dydžio akcijų paketą už 240 000 Lt ir 2001 metų laikotarpyje šias akcijas pardavė už 6 000 Lt. Akcijų pardavimą nulėmė tai, kad įsigytas akcijų paketas nesuteikė galimybių kaip nors daryti įtaką UAB „Saneta” pagrindinėms akcininkų numatytoms šios bendrovės veiklos kryptims. Įmonė siekė įsigyti didesnę akcijų dalį ir tokiu būdu įgyvendinti savo siekius, tačiau tai nepavyko. Todėl buvo priversta akcijas parduoti. Turimų akcijų mažai pardavimo kainai darė įtaka ir UAB „Saneta” veikla, dėl kurios 2003 m. liepos 14 d. pradėta šios bendrovės likvidavimo procedūra. Pareiškėjo manymu, akcijų pirkimas ir vėlesnis pardavimas buvo pagrįstas paskaičiavimais bei realiais verslo planais, todėl vertintinas kaip protingas.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija su skundu nesutiko (b. l. 46-48).

Atsiliepime į skundą nurodė, kad nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios galėtų objektyviai pagrįsti akcijų kainų staigų pasikeitimą. Todėl turėjo pagrindą daryti išvadą, jog bendrovė pirkdama-parduodama UAB „Saneta” akcijas nesiekė uždirbti pajamų ir jų neuždirbo. Tokia veikla tinkamai buvo įvertinta kaip siekimas sumažinti ataskaitinio laikotarpio pajamas. Todėl bendrovės sąnaudos iš šios ūkinės operacijos pagrįstai nepripažintos sąnaudomis pagal JAPMĮ 5 straipsnio prasmę.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. balandžio 11 d. sprendimu (b. l. 87-88) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, jog ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio JAPMĮ 2 straipsnis nustatė, kad Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio objektas yra apmokestinamasis pelnas, apskaičiuotas šio įstatymo II skyriuje nustatyta tvarka. Įstatymo II skyriaus 5 straipsnyje buvo įtvirtinta principinė apmokestinamąjį pelną mažinančių išlaidų pripažinimo nuostata: „nustatant bendrąjį apmokestinamąjį pelną, iš bendrųjų juridinio asmens pajamų atimamos šios faktiškai patirtos juridinio asmens sąnaudos toms pajamoms uždirbti < ...>”. Taigi mokesčių administratoriaus pozicija, kad ne visos įmonės patirtos išlaidos yra reikšmingos apskaičiuojant juridinių asmenų pelno mokestį, o tik tos, kurios padarytos siekiant uždirbti pajamas, atitinka galiojusį ir šioje byloje taikytiną teisinį reglamentavimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A14-975-04). Teismo nuomone, pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepaneigia mokesčių administratorių bei Mokestinių ginčų komisijos padarytų išvadų. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija patikrinimo metu nustatė, kad UAB „Saneta” 2000-2001 metais dirbo nuostolingai, jų akcijų pardavimo kaina svyravo nuo 0,10 iki 2,15 Lt už vieną akciją. Šias aplinkybes pareiškėjas galėjo numatyti ir mokėti už akciją po 4 Lt nebuvo pagrindo. UAB „Saneta” žemės sklypą, su kuriuo pareiškėjas siejo verslo planus, tik nuomavo, todėl šis faktorius negalėjo žymiai daryti įtaką akcijų vertei. Pareiškėjo verslo planai pritaikant UAB „Saneta” turtą savo poreikiams negali būti laikomi pagrįstais, nes pareiškėjas neturėdamas akcijų kontrolinio paketo turėjo ir galėjo numatyti, jog jo įtaka UAB „Saneta” veiklai yra ribota ir todėl akcijų įgijimas žymiai didesne verte nei rinkos negali būti pripažinta pareiškėjo ekonomiškai pagrįsta ūkine rizika. Ūkio subjekto tikslas gauti pajamų iš savo veiklos yra jos egzistavimo pagrindas. Todėl JAPMĮ 5 straipsnio norma savo teisiniu reguliavimu nustatė tokią padėtį, jog ūkio subjektai siektų pelningai dirbti. Teismas padarė išvadą, kad pagrįstai įmonės sąnaudos, kurios nebuvo skirtos pajamoms uždirbti, nebuvo priskirtos prie apmokestinamąjį pelną mažinančių išlaidų. Esant šioms aplinkybėms teismas nusprendė, kad Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio nuostatos ir ginčo faktinės aplinkybės buvo įvertintos teisingai, todėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimas yra teisėtas ir jo naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė patenkinti skundą (b. l. 92-98). Apeliacinį skundą grindė pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 104-107).

Atsiliepime į pareiškėjo skundą savo poziciją grindė pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog su skundu nesutinka, prašė jį atmesti ir palaikė atsakovo atsiliepime išdėstytą poziciją (b. l. 103).

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimu (b. l. 117-120) panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą - pareiškėjo UAB ,,Iviltra” skundą patenkino, panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 20 d. sprendimą; Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004 m. lapkričio 19 d. sprendimą; Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2004 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą.

Teismas nustatė, jog mokestinis ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo kilo dėl UAB ,,Saneta” akcijų įsigijimo išlaidų pripažinimo pareiškėjo - UAB ,,Iviltra” – sąnaudomis, mažinančiomis 2001 m. apmokestinamąjį pelną. Teismas nurodė, jog JAPMĮ 5 straipsnio 1 dalyje (2000-07-11 įstatymo Nr. VIII-1818 redakcija) buvo nustatyta, jog nustatant bendrąjį apmokestinamąjį pelną, iš bendrųjų įmonės pajamų atimamos faktiškai patirtos įmonės sąnaudos toms pajamoms uždirbti (materialinės ir joms prilygintos sąnaudos, sąnaudos darbo apmokėjimui, socialinio draudimo sąnaudos ir kitos sąnaudų rūšys, išvardintos JAPMĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 – 15 punktuose). Tokiu būdu JAPMĮ 5 straipsnio 1 dalis reguliuoja įmonės uždirbtoms pajamoms tenkančių sąnaudų atėmimą iš įmonės bendrųjų pajamų apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną. Vadovaujantis šia įstatymo nuostata, pagrindinis sąnaudų pripažinimo principas yra jų ryšys su realizuota produkcija (suteiktomis paslaugomis, atliktais darbais), tam tikra veikla už kurią įmonė uždirbo pajamas. Todėl pagal JAPMĮ 5 straipsnio 1 dalį sąnaudomis negali būti pripažįstamos ir iš įmonės bendrųjų pajamų skaičiuojant apmokestinamąjį pelną atimamos išlaidos, kurios akivaizdžiai nėra skirtos įmonės veiklai, iš kurios uždirbamos pajamos. Akcinių bendrovių įstatymo 32 straipsnio 1 dalis, galiojusi pareiškėjo atliktų ūkinių operacijų laikotarpiu (1998-03-19 įstatymo Nr. VIII-666 redakcija), numatė, kad akcijos yra investicijų vertybiniai popieriai, pažymintys jų savininkų – akcininkų dalyvavimą bendrovės kapitale ir suteikiantys jiems turtines bei neturtines teises. Teismas nurodė, jog akcijos suprantamos kaip nematerialus finansinis turtas, turintis apibrėžtą vertę ir galintis būti civilinės apyvartos (akcijų perleidimo už tam tikrą užmokestį sandorių) objektu (Akcinių bendrovių įstatymo 32 straipsnio 10 dalis). Vadovaujantis JAPMĮ 3 straipsnio 3 dalimi (2000-07-11 įstatymo Nr. VIII-1818 redakcija) už kitų įmonių akcijų pardavimą gautos pajamos turi būti priskiriamos įmonių nerealizacinėms pajamoms. Taigi akcijos iš esmės laikytinos turtu, skirtu įmonės veiklai, apmokestinamosioms pajamoms uždirbti, ir atitinkamai akcijų įsigijimo išlaidos gali būti pripažįstamos sąnaudomis JAPMĮ 5 straipsnio 1 dalies prasme. Teismas nustatė, jog pardavęs įsigytas UAB „Saneta“ akcijas pareiškėjas gavo 8 000 Lt pajamų (Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2004-06-29 patikrinimo akto Nr. 06-03-10-568 6.1 punktas). Todėl ir pareiškėjo išlaidos akcijoms įsigyti buvo susijusios su įmonės veikla, iš kurios uždirbta pajamų. Atitinkamai vadovaujantis JAPMĮ 5 straipsnio 1 dalimi pareiškėjas turėjo teisę šias išlaidas laikyti sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną. Kadangi remiantis JAPMĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sąnaudų pripažinimo principu, esminė sąlyga pripažįstant tam tikras išlaidas sąnaudomis yra jų ryšys su įmonės veikla iš kurios uždirbamos pajamos, o pareiškėjas šią sąlygą įvykdė, mokesčių administratorius papildomai apmokestindamas pareiškėją negalėjo remtis JAPMĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Atvejai kai, mokesčių administratoriaus nuomone, visa akcijų įsigijimo išlaidų suma negali būti pripažįstama sąnaudomis, nes akcijų pirkimo – pardavimo ūkinėmis operacijomis, buvo siekiama ne tik gauti pajamas, bet ir išvengti mokesčių mokėjimo, arba kad įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksuotos ūkinės operacijos neatitinka jos tikrojo turinio (akcijų vertė nurodyta padidinta ar sumažinta ir pan.), negali būti laikomi JAPMĮ 5 straipsnio 1 dalies reguliavimo dalyku. Tokius teisinius santykius mokesčių administratoriaus atlikto pareiškėjo patikrinimo laikotarpiu reglamentavo Civilinio kodekso nuostatos, apibrėžiančios sandorių negaliojimo pagrindus, ir Mokesčių administravimo įstatymo (redakcija galiojusi iki 2004-05-01) 27¹ straipsnis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtinti Netiesioginiai mokesčio bazės nustatymo metodai, kurie suteikė teises bei sudarė galimybes mokesčių administratoriui nuginčyti pareiškėjo sudarytus sandorius ar perskaičiuoti jų vertę. Tačiau mokesčių administratorius minėtų teisės aktų nuostatomis atlikdamas patikrinimą nesivadovavo ir papildomos 57 600 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio bei su juo susijusios delspinigių (8 428 Lt) ir baudos (28 800 Lt) sumų apskaičiavimą pagrindė JAPMĮ 5 straipsnio 1 dalimi, nors nagrinėjamu atveju taikyti šį įstatymo straipsnį nebuvo jokio teisinio pagrindo.

V.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2006 m. birželio 22 d. nutartimi (b. l. 190-195) Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10, 12 punktų pagrindu atnaujino procesą administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prasmę, nustatant bendrąjį apmokestinamąjį pelną, t. y. iš bendrųjų įmonės pajamų atimant faktiškai patirtas įmonės sąnaudas toms pajamoms uždirbti, privalo būti vertinama, ar įmonė sąnaudos realiai buvo skirtos pajamoms uždirbti. Teismas padarė išvadą, kad Vyriausiajam administraciniam teismui administracinėje byloje konstatavus, jog atvejai, kai, mokesčių administratoriaus nuomone, visa akcijų įsigijimo išlaidų suma negali būti pripažįstama sąnaudomis, nes akcijų pirkimo – pardavimo ūkinėmis operacijomis buvo siekiama ne tik gauti pajamas, bet ir išvengti mokesčių mokėjimo, arba kad įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksuotos ūkinės operacijos neatitinka jos tikrojo turinio (akcijų vertė nurodyta padidinta ar sumažinta ir pan.), negali būti laikomi JAPMĮ 5 straipsnio 1 dalies reguliavimo dalyku, galėjo būti padarytas esminis materialinės teisės normos pažeidimas, ją taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą procesinį sprendimą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija 2003 m. gruodžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-648-2003, pagal ginčo teisinių santykių turinį analogiškoje nagrinėjamai bylai, aiškindama JAPM įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2001 m. gegužės 15 d. įstatymo Nr. IX–321 redakcija), to paties įstatymo 4 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias bendrojo apmokestinamojo pelno apskaičiavimą (minėtų straipsnių nuostatos 2000 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. VIII-1818 redakcijoje buvo reglamentuotos taip pat), padarė išvadą, kad jų esmę sudaro įmonės pajamų bei faktiškai patirtų ir ekonomiškai pagrįstų sąnaudų, skirtų šioms pajamoms uždirbti, santykio konstatavimas, kuris yra būtinas mokesčio bazei nustatyti bei tai, kad šiose JAPM įstatymo normose įtvirtinta juridinių asmenų pelno mokesčio bazės apskaičiavimo tvarka yra skirta ne vien šio mokesčio mokėtojams, turintiems pareigą apskaičiuoti ir sumokėti pelno mokestį į valstybės biudžetą (JAPM įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, 15 straipsnio 1 dalis), tačiau ir mokesčių administratoriui, kontroliuojančiam šio mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumą. Mokesčių administratorius, remdamasis JAPM įstatymo II skirsniu, yra įgaliotas vertinti tiek mokesčio mokėtojo pajamų, tiek ir sąnaudų apskaičiavimo pagrįstumą ir konstatuoti, ar sąnaudos gali būti pripažintos pagrįstomis, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną. Šias aplinkybes mokesčių administratorius turi nustatyti vertindamas sąnaudas pagrindžiančių įrodymų visumą, o ne vien sandorį, kuris nurodomas kaip tokių sąnaudų atsiradimo pagrindas. Plenarinė sesija konstatavo, kad Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas tokioje situacijoje išsamiai reglamentuoja apmokestinamojo pelno apskaičiavimo tvarką, kartu mokesčių administratoriui suteikia įgaliojimus, reikalingus siekiant patikrinti pelno mokesčio apskaičiavimo pagrįstumą, todėl subsidiariai taikyti privatinės teisės normų nėra pagrindo. Vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A8-914-2005 padarytos išvados dėl JAPM įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2000 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. VIII-1818) reguliavimo dalyko bei privatinės teisės nuostatų taikymo ginčo atveju nesutampa su Vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartyje įtvirtintomis nuostatomis dėl atitinkamų teisės aktų taikymo išaiškinimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. birželio 22 d. nutartimi atnaujino procesą užbaigtoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Iviltra“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, padarydamas išvadą, jog galimai buvo nukrypta nuo administracinių teismų praktikos bei galėjo būti padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, lėmęs neteisėto procesinio sprendimo priėmimą.

Administracinių bylų teisenos įstatyme jokios nuostatos dėl bylos nagrinėjimo ribų po proceso atnaujinimo nėra, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, atnaujintos bylos nagrinėjimas vis dėl to turėtų apsiriboti ribomis, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindas. Tokią išvadą pagrindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika kai kuriose bylose, todėl administracinė byla nagrinėtina proceso atnaujinimo ribose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1 – 495 – 05). Taigi atnaujinus procesą šios bylos nagrinėjimo dalykas – sprendžiant ginčą taikytų materialinės teisės normų aiškinimas, analizavimas suformuotos administracinių teismų praktikos bei teisinė galimybė šios praktikos pritaikymui nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Bylos faktinės aplinkybės išdėstytos sprendimo aprašomojoje dalyje, todėl teisėjų kolegija jų neatkartoja.

Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1818 redakcija) 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog „nustatant bendrąjį pelną, iš bendrųjų įmonės pajamų atimamos šios faktiškai patirtos įmonės sąnaudos toms pajamoms uždirbti“, t. y. atimamos materialinės ir joms prilygintos sąnaudos, sąnaudos darbo apmokėjimui ir kitos sąnaudų rūšys, išvardintos JAPMĮ 5 straipsnio 1 dalyje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendime nustatė, kad „akcijos iš esmės laikytinos turtu, skirtu įmonės veiklai, apmokestinamoms pajamoms uždirbti, ir atitinkamai akcijų įsigijimo išlaidos gali būti pripažįstamos sąnaudomis JAMPĮ 5 straipsnio 1 dalies prasme. <...>. Kadangi remiantis JAMPĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sąnaudų pripažinimo principu, esminė sąlyga pripažįstant tam tikras išlaidas sąnaudomis yra jų ryšys su įmonės veikla iš kurios uždirbamos pajamos, o pareiškėjas šią sąlygą įvykdė, mokesčių administratorius papildomai apmokestindamas pareiškėją negalėjo remtis JAMPĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis“. Teismo nuomone, mokesčių administratorius turėjo vadovautis Mokesčių administravimo įstatymo (redakcija galiojusi iki 2004 m. gegužės 1 d.) 27¹ straipsnio bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtintais Mokesčių bazės netiesioginio nustatymo metodais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nagrinėjanti bylą atnaujinus procesą nevertina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendime suformuotos nuostatos, kad akcijos yra turtas, o jų įsigijimo metu patirtos išlaidos materialinės sąnaudos. Analizuojamoje situacijoje reikšminga, ar įmonės materialinės sąnaudos patirtos akcijoms įsigyti realiai buvo skirtos įmonės pajamoms uždirbti. Nustatant bendrąjį apmokestinamąjį pelną iš bendrųjų juridinio asmens pajamų gali būti atimamos tik tokios sąnaudos, kurios buvo susijusios, ar kuriomis buvo siekiama gauti ekonominę naudą (uždirbti pajamas). Sąnaudomis laikomas ne bet koks turto sumažėjimas ar įmonės skolų padidėjimas, bet tik ta jų dalis, kuri susijusi su parduotų prekių (produkcijos) pagaminimu ar paslaugų atlikimu. Sąnaudų susidarymas turi būti susijęs su įmonės turto ar kitų įmonių bei asmenų jai teikiamų paslaugų naudojimu arba įmonės įsiskolinimų ar įsipareigojimų kitoms įmonėms bei asmenims didėjimu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 804 patvirtintų Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarkos 5.1, 5.2, 30 punktai). Ūkinės operacijos, sandoriai ir kiti juridiniai faktai, kurių metu juridinis asmuo patiria sąnaudas realiai bei tiesiogiai nesusijusias su to juridinio asmens siekiu uždirbti pajamas, negali būti pagrindu, Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio kontekste, bendrojo apmokestinamojo pelno koregavimui. Tačiau kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant juridinio asmens sąnaudų pripažinimo pajamoms uždirbti klausimą, būtina vertinti ir pačias faktines bylos aplinkybes.

Iš bylos medžiagos matyti, kad uždaroji akcinė bendrovė “Iviltra“ 2001 metais įvairiais laikotarpiais iš UAB „Saneta“ įsigijo 10,5 procentų dydžio akcijų paketą už 240 000 Lt ir 2001 metų laikotarpyje šias akcijas pardavė už 6 000 Lt. Vien ši faktinė aplinkybė leidžia teigti, jog įmonės patirtos išlaidos akcijoms įsigyti nepatenka į juridinio asmens patirtų sąnaudų skirtų pajamoms uždirbti sąvoką, nes tai negali būti pagrįsta jokia racionalia ekonomine logika, tikslu uždirbti pajamas. Ad notanda, kad teiginys grįstinas ne vien tik šia aplinkybe. Uždaroji akcinė bendrovė „Saneta“ žemės sklypą, su kuriuo pareiškėjas siejo verslo planus, tik nuomavo; įsigytas akcijų paketas nebuvo kontrolinis; laikotarpis tarp akcijų įsigijimo ir pardavimo – trumpas, o tai taip pat įrodo daromą išvadą. Pardavus akcijas nors ir už kainą, žymiai besiskiriančią nuo jų nominalios vertės, ir patyrus nuostolius buvusios gautos tam tikros pajamos, negali būti vienareikšmiškai pripažintos pagrindu, patirtas išlaidas priskirti sąnaudomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendime analizavo tik aspektą dėl akcijų priskirtinumo turtui (materialinėm sąnaudom), bet neįsigilino dėl įsigytų akcijų ryšio su įmonės siekiu uždirbti pajamas. Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio nuostata reglamentuojanti bendrojo apmokestinamojo pelno nustatymą aiškinta siaurąja prasme, vertinant vien tik per įmonės išlaidų prizmę. Tuo tarpu aptariama norma reikalauja konstatuoti ne tik konkrečių patirtų išlaidų priskirtinumą turtui (materialinėm sąnaudoms). Būtina nustatyti ir tą aplinkybę, jog įmonės turimas turtas tikrai buvo išleistas siekiant uždirbti pajamas. Šios dvi faktinės aplinkybės yra organiškai tarp savęs susijusios. Nesant bent vienos iš jų, Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio nuostata (nagrinėjama redakcija nurodyta pirmiau), leidžianti sumažinti bendrąjį apmokestinamąjį pelną, neturėtų būti taikoma.

Ginčo situacijoje nustačius tik tą faktinę aplinkybę, kad įmonė patyrė išlaidas, kurios nebuvo skirtos pajamoms uždirbti, nebuvo jokio pagrindo iš bendrųjų įmonės pajamų atimti tas išlaidas, t. y. išlaidas neskirtas įmonės pajamoms uždirbti. Mokesčių administratorius neprivalėjo taikyti kitų ginčo metu galiojusių teisės aktų. Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas, nepripažįstant akcijų įsigijimo metu patirtų išlaidų pajamoms uždirbti, taikytas teisingai. Šis teisinis instrumentas buvo pakankamas apsispręsti dėl patirtų išlaidų išskaičiavimo ar neišskaičiavimo apskaičiuojant bendrąjį apmokestinamąjį pelną.

Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo, kaip teisinio instrumento, išsamumą apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną akcentavo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija, kuri 2003 m. gruodžio 15 d. išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A11-648/2003 (UAB „Palink“ v Vilniaus apskrities VMI) pažymėjo, kad: „Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas išsamiai reglamentuoja apmokestinamojo pelno apskaičiavimo tvarką, kartu mokesčių administratoriui suteikia įgaliojimus, reikalingus siekiant patikrinti pelno mokesčio apskaičiavimo pagrįstumą. <...> . Taikant JAPM įstatymo II skirsnio, o ypač jo 4 ir 5 straipsnių nuostatas yra būtina patikrinti bendrojo JAPM apmokestinamojo pelno apskaičiavimo teisingumą. Tai reiškia, kad būtina nustatyti, kokia pajamų suma mokesčio mokėtojo yra gauta apmokestinamuoju laikotarpiu, kokios sąnaudos (nuostoliai) buvo patirtos šiuo laikotarpiu ir kokia šių sąnaudų dalis buvo skirta nurodytoms pajamoms uždirbti, t. y. kokios sąnaudos JAPM įstatymo 5 straipsnio taikymo prasme galėjo (ir turėjo) būti atimtos iš bendrųjų mokesčio mokėtojo pajamų, apskaičiuojant bendrąjį apmokestinamąjį pelną“. Toje pačioje plenarinės sesijos nutartyje taip pat pasisakyta, kad jei norima paneigti pirkimo-pardavimo sandorį nėra būtina šį sandorį pripažinti negaliojančiu.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia procesą šioje administracinėje byloje, remiantis pagrindais nurodytais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 22 d. nutartyje, buvus atnaujintą pagrįstai. Tai lemia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimo naikinimą bei palikimą galioti pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o uždarosios akcinės bendrovės „Iviltra“ apeliacinio skundo nepatenkinti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus BaranovasNijolė PiškinaitėArūnas Sutkevičius