- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-06
- Bylos Nr.
- 2A-972-450/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-43190-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Alma Urbanavičienė, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Ieškovas
- N. M.
- Trečiasis asmuo
- G.
- Kategorijos
- 3.3.1.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henricho Jaglinskio, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės,
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje pagal ieškovės N. M. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl savivaldybės patalpų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis, tretieji asmenys G. (G.) M. ir G. (G.) M., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė N. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė leisti jai privatizuoti išnuomotą butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), laikantis sąlygos, kad buto pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuotas iki 1998 m. liepos 1 d., privatizavimo kainą nustatant ginčo patalpą vertinant kaip pagalbinę patalpą.
Ieškinį grindė tuo, kad 1989 m. gegužės 17 d. Lenino rajono vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 186 atsilaisvinęs vieno kambario 17,53 kv. m. butas Nr. 13, esantis (duomenys neskelbtini), buvo išbrauktas iš gyvenamojo fondo ir paskirtas jos vyro motinai T. M. kaip pagalbinė patalpa. Ieškovė minėtą patalpą savo lėšomis pavertė vieno kambario butu, 1993 m. atlikdama kapitalinį remontą - 1996 m. perdengė stogą, 2001 m. perklojo grindis, 2007 m. iš naujo įrengė elektros instaliaciją, pertvarkė inžinerinius tinklus, įrengė kanalizaciją, įdėjo naujus langus. Nekilnojamojo turto registro duomenimis butas-patalpa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, įregistravimo pagrindas LR Vyriausybės 1999 m. liepos 13 d. nutarimas. Pagal 1999 m. rugsėjo 6 d. priėmimo-perdavimo aktą savivaldybė priėmė šį turtą į balansą kaip savo turtą, nors jis buvo sukurtas ieškovės lėšomis. Savivaldybei tapus patalpų savininke, ieškovė toliau su šeima jose gyveno, be pertraukų mokėjo nuomos mokesčius. Šnipiškių seniūnija pripažino, kad ji rūpinosi būstu ir jį prižiūrėjo, todėl sutiko išperkant būstą sumažinti būsto kainą iki 64000 Lt, tačiau ieškovė mano, kad atsižvelgiant į tai, jog patalpa pertvarkyta iš negyvenamosios į gyvenamąją tik jos lėšomis, savivaldybė privalo įvertinti tik jai suteiktos negyvenamosios patalpos – sandėlio vertę.
Šalies argumentai
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko ir prašė taikyti ieškinio senatį, nes 1998 m. liepos 1 d. pasibaigė Butų privatizavimo įstatymo galiojimas, o ieškovės šeima niekada nebuvo pradėjusi buto privatizavimo procedūros, todėl nėra teisinio pagrindo ją pradėti ir atnaujinti nebegaliojančiame įstatyme numatytus terminus prašymams teikti. Ieškovė visą laiką žinojo, kad be teisinio pagrindo gyvena ginčo patalpose, tačiau savavališkai jas remontavo ir investavo lėšas. Ji suvokė, kad butas nėra gyvenamosios paskirties ir negali būti privatizuotas, tačiau jokių veiksmų nesiėmė iki 2015 m. Ginčo patalpos savivaldybės nuosavybėn buvo perduotos tik 1999 m. rugsėjo 6 d. aktu, vadovaujantis Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870. Ginčo patalpų statusas pasikeitė 2005 m. kovo 7 d., kuomet buvo surašytas 2005 m. kovo 28 d. Šnipiškių seniūnijos gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijos aktas, kuriuo nustatyta, kad patalpos yra tinkamos gyventi. 2005 m. gruodžio 30 d. administracijos direktoriaus įsakymu Dėl buto (duomenys neskelbtini) nuomos sutarties sudarymo, ginčo patalpos buvo įrašytos į gyvenamojo butų fondo sąrašą ir išnuomotos ieškovės šešių asmenų šeimai, 2007 m. balandžio 4 d. sudarant socialinio būsto terminuotą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Administracijos direktoriaus 2014 m. balandžio 15 d. įsakymu socialinio būsto (duomenys neskelbtini) nuomos sutarties terminas pratęstas iki 2015 m. kovo 15 d. Duomenų, kad ieškovė kreipėsi į savivaldybę dėl ginčo patalpų įrengimo ar remonto nėra, taip pat nėra dokumentų, įrodančių, kad ginčo patalpos buvo netinkamos gyventi. Klausimas dėl privatizavimo buvo iškeltas tik 2009 m., tačiau ieškovei nesutikus su nustatyta kaina, ginčo patalpos nebuvo privatizuotos. 2014 m. įvykus gaisrui ieškovė kreipėsi su prašymais dėl patalpų atstatymo darbų atlikimo savo lėšomis ir jai buvo leista rekonstruoti po gaisro butą savo lėšomis, savivaldybei jų neatlyginant. 2014 m. vasario 20 d. ieškovei buvo paskirta vienkartinė pašalpa bei siūlyta apžiūrėti trejas suremontuotas gyvenamąsias patalpas, kurių ieškovė atsisakė.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 7 d. sprendimu ieškovės N. M. ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovės į valstybės biudžetą 7 Eur teismo pašto išlaidų.
Teismas nustatė, kad Lietuvos TSR Vilniaus miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas 1989 m. sausio 26 d. raštu Nr. M-01-3162/2 informavo N. N. M., kad jos šeima įrašyta į įskaitą dėl gyvenimo sąlygų pagerinimo. 1989 m. gegužės 17 d. Lenino rajono Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 186 atlaisvintos patalpos, buvusios (duomenys neskelbtini), buvo išbrauktos iš gyvenamųjų patalpų fondo ir skirtos T. M. šeimai kaip pagalbinės patalpos. Šiomis patalpomis nuo 1989 m. gegužės 17 d. iki 2005 m. naudojosi ieškovės šeima. 2005 m. kovo 22 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūnijos gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisija ieškovės prašymu patikrino ginčo patalpas ir surašytame akte nurodė, kad ginčo patalpos (duomenys neskelbtini) yra pastate, priklausančiame Vilniaus miesto savivaldybei, pastatas pastatytas iki 1940 m., susidėvėjimo laipsnis nenurodytas, baigtumas 100 proc., ir pateiktos komisijos išvados, kad patalpos tinkamos gyventi. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2005 m. lapkričio 22 d. Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos posėdyje svarstė N. M. prašymą dėl ginčo patalpų statuso pakeitimo (iš pagalbinių į gyvenamąsias) ir protokolu įformino sprendimą dėl patalpų statuso keitimo į gyvenamąsias ir jų išnuomojimo N. M. šeimai. VĮ Registrų centras, teikdamas teismui nekilnojamojo daikto – pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro ir registro dokumentų kopijas, nurodė, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), atskira nekilnojamojo turto vieneto byla nesudaryta. VĮ Registrų centras 2005 m. rugpjūčio 19 d. pažymėjime nurodyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra atsakovės nuosavybė nuo 1999 m. rugsėjo 6 d. pagal LR Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimą Nr. 870 ir perduotas 1999 m. rugsėjo 6 d. priėmimo – perdavimo aktu Nr. 1616-01, kurį Vilniaus miesto savivaldybė VĮ Registrų centre įregistruoti pateikė 2005 m. rugpjūčio 4 d.
Teismas taip pat nustatė, kad ginčo patalpos ne nuo 2007 m. balandžio 4 d., kaip nurodo atsakovė, o nuo 2005 m. gruodžio 30 d. buvo nuomojamos ieškovės šeimai kaip gyvenamosios patalpos (2006 m. sausio 18 d. Socialinio būsto terminuota gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis). Nuo 2007 m. balandžio 4 d. su ieškove buvo sudaryta ginčo patalpų Socialinio būsto terminuota gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, kuri yra tęsiama; gyvenamosios patalpos nuomos sutarties faktas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Ginčo patalpų adresu ieškovė nuo 2007 m. gruodžio 7 d. yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą. LR Seimo kontrolieriaus 2008 m. birželio 13 d. pažymoje Nr. 4D-2008/3-172 nurodyta rekomendacija savivaldybei, N. M. pageidaujant privatizuoti ginčo butą, o savivaldybei atsisakant sudaryti privatizavimo sutartį su pareiškėja, priimant sprendimą, nurodyti svarbias priežastis, kurios pagrįstų objektyvią būtinybę išlaikyti turtą institucijos žinioje, neleidžiant jo privatizuoti. 2014 m. sausio 14 d. ginčo patalpose kilus gaisrui, kurio priežastis - pašalinis įneštas ugnies šaltinis, atsakovė leido ieškovei ginčo patalpas remontuoti teisės aktų nustatyta tvarka savo lėšomis.
Teismas ginčui spręsti taikė LR Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo (LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo) nuostatas, nes Butų privatizavimo įstatymas, kuriuo vadovavosi ieškovė, galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., o ginčo patalpos viešajame registre įregistruotos kaip gyvenamosios po 1998 m. liepos 1 d., todėl minėtas įstatymas ginčo teisiniams santykiams negali būti taikomas, nes įstatymo galiojimo laikotarpiu patalpos negalėjo būti privatizavimo objektu (jų statusas buvo negyvenamos) bei nebuvo subjekto (su ieškove nebuvo sudaryta gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis), kas reiškia, kad ieškovė pagal šį įstatymą teisės privatizuoti ginčo patalpas neįgijo, todėl tokia teisė negalėjo ir nebuvo pažeista. Todėl teismas manė, kad nėra tikslinga plačiau pasisakyti ir dėl atsakovės argumentų dėl ieškinio senaties termino taikymo.
Teismas laikė, kad atsakovė neteisingai aiškino įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, nes ieškovė, būdama savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų, kurias atsakovė prašo leisti privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą (GAGPĮ), savininkė bei atsakinga už patalpų priežiūrą, turi įrodyti aplinkybes dėl patalpų nusidėvėjimo, jų priežiūros, ekonominio naudingumo nuomoti/nenuomoti, poreikį turėti šį turtą nuosavybės teisėmis ir jo neparduoti nuomininkui, taip pat aplinkybes dėl teritorijos detaliojo plano sprendinių, o ieškovei tenka pareiga įrodyti, kad ji atitinka GAGPĮ 12 str. 2 d. 3 p. numatytas 2 sąlygas – ji yra ginčo patalpų nuomininkė (su ja sudaryta gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis) ir ji yra išgyvenusi šiose patalpose daugiau kaip trejus metus. Tačiau atsakovė nepateikė įrodymų, kad ginčo patalpos negali būti parduotos ieškovei pagal GAGPĮ, nes patalpos niekada nebuvo pripažintos nusidėvėjusios 60 proc. Pastatas, kuriame yra ginčo patalpos, yra pastatytas iki 1940 m., tačiau savivaldybės sudaryta komisija, vertindama šių patalpų tinkamumą gyventi, neanalizavo duomenų apie patalpų nusidėvėjimą, nors svarstė klausimą dėl pagalbinių patalpų keitimo į gyvenamosios paskirties. Tuo tarpu, ieškovė buvo atidi ir ne tik rūpinosi ginčo patalpomis – jas remontavo, prižiūrėjo, bet ir siekė susitvarkyti šių patalpų nuomos klausimą, t. y. kad su ja būtų sutartis dėl patalpų nuomos.
Teismas, vertindamas atsakovės argumentus dėl rengiamo miesto teritorijos detaliojo plano, nurodė, kad pastatas, kuriame yra ginčo gyvenamosios patalpos, pagal atsakovės pateiktą teritorijų planavimo suvestinio skaitmeninio žemėlapio kopiją nepatenka į raudonųjų linijų zoną, nes šis pastatas yra toliau nuo (duomenys neskelbtini) gatvės, o butai Nr. 11 ir Nr. 12 yra privatizuoti. Atsakovė nepateikė įrodymų, kokia forma ir kaip po Seimo kontrolierius 2008 m. birželio 13 d. pažymos pateikė poziciją ieškovei dėl ginčo patalpų pardavimo už 64 000 Lt, bei kaip buvo išspręstas ieškovės prašymas dėl kainos sumažinimo.
Teismo vertinimu atsakovės nurodytas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimas Nr. 1-218 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių per 60 procentų fiziškai nusidėvėjusių vienbučių gyvenamųjų namų, jų dalių, taip pat butų remonto bei rekonstrukcijos“, kuriuo nuspręsta, kad savivaldybei ekonomiškai naudinga remontuoti bei rekonstruoti savivaldybei priklausančius per 60 proc. fiziškai nusidėvėjusius pastatus ar jų dalis, nėra aktualus ginčo byloje, nes ginčo patalpose 2014 m. sausio 14 d. kilo gaisras ir jos apdegė. Įrodymų, kad ginčo patalpos po gaisro buvo apžiūrėtos, įvertintas jų stovis, svarstyta, ar tikslinga ir ekonomiškai naudinga jas remontuoti, į bylą nepateikta, kas patvirtina, kad ginčo patalpos niekada nebuvo pripažintos per 60 proc. nusidėvėjusios, tačiau sąlygoja išvadą, kad savivaldybė netinkamai realizuoja jai patikėjimo teise perduotą nuosavybės teisę. Teismas pažymėjo, kad atsakovė yra viešojo administravimo subjektas, kurio veikla yra griežtai reglamentuota teisės aktais, todėl tai sąlygoja išvadą, kad atsakovė nevykdė Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1013 patvirtintos Savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pardavimo) lengvatinėmis sąlygomis ir lėšų, gautų už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas, apskaitos ir naudojimo tvarkos 3 p. reikalavimų, nes atsisakymas pradėti pardavimo procedūrą turi būti motyvuotas ir pagrįstas. Be to, kadangi sprendimą priima viešojo administravimo subjektas, turi būti išaiškinta tokio savivaldybės veiksmo apskundimo tvarka. Ieškovei prašant sumažinti jai nustatytą ginčo patalpų pardavimo kainą (64 000 Lt), teismas laikė, kad už šią kainą ieškovei ir buvo pasiūlyta pirkti ginčo gyvenamąsias patalpas, o gavus ieškovės prašymą sumažinti kainą Šnipiškių seniūnijoje ir jį persiuntus savivaldybei, procesas pagal GAGPĮ 12 str. 2 d. 3 p. buvo pradėtas ir nėra baigtas. Teismui liko neaišku, kodėl atsakovė, teigdama, kad patalpos niekada nebuvo pripažintos 60 proc. nusidėvėjusios, teikė pasiūlymą ieškovei patalpas įsigyti už 64 000 Lt, nors įstatyme nustatytas imperatyvas – patalpų pardavimas gali būti leidžiamas GAGPĮ 12 str. 2 d. 3 p. pagrindu, kai jos yra 60 proc. nusidėvėjusios.
Teismas nesivadovavo atsakovės nurodytoje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-3819-101/2007 priimtu sprendimu, nes nagrinėjamos bylos aplinkybės skiriasi nuo atsakovės nurodytos bylos, atsakovės nurodytoje byloje ginčas kilo dėl kitame pastate esančio buto privatizavimo.
Teismas konstatavo, kad ieškovės GAGPĮ 12 str. 2 d. 3 p. pradėtas procesas dėl ginčo patalpų privatizavimo procesas nėra baigtas, nes negalima nustatyti nei kad yra, nei kad nėra nurodytoje normoje nustatyti pagrindai leisti privatizuoti ginčo patalpą arba pagrįsti sprendimą neparduoti ginčo patalpų, todėl ieškovės pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas šioje byloje negali būti taikomas. Pagal Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 13 d. nutarimą Nr. 1013 3 p. nuostatas sprendimas dėl gyvenamųjų patalpų, jų priklausinių, pagalbinio ūkio paskirties pastatų ar jų dalių privatizavimo (pardavimo) turi būti priimtas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo šių gyvenamųjų patalpų, jų dalių, pagalbinio ūkio paskirties pastatų ar jų dalių nuomininko ar jo šeimos pilnamečio nario prašymo (kartu su nustatytais dokumentais) pateikimo. Ieškovės prašymas buvo persiųstas savivaldybei 2009 m. kovo 17 d., tačiau sprendimas nėra priimtas, todėl ieškovė pažeistas teises turi teisę gintis kitais CK 1.138 str. numatytais civilinių teisių gynimo būdais, tokiais kaip viešojo administravimo subjekto veiksmų (neveikimo) apskundimas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, todėl teismas ieškinį atmetė.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 7 d. nutartimi nutarė informuoti Vilniaus miesto savivaldybę, kad N. M. prašymo leisti privatizuoti išnuomotą butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagrindu pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 12 str. 2 d. 3 p. bei Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1013 patvirtintos Savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pardavimo) lengvatinėmis sąlygomis ir lėšų, gautų už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas, apskaitos ir naudojimo tvarkos 3 p. pradėta procedūra nėra baigta bei imtis priemonių, kad būtų pašalinti nustatyti pažeidimai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo pakeisti pirmos instancijos sprendimą dalyje, kurioje konstatuojama, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija pažeidė 2008 m. vykusią privatizavimo procedūrą, ir panaikinti tuo pagrindu priimtą 2015 m. spalio 7 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį.
1) Dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 str. 2 d. 3 p. (2013 m. gegužės 16 d. Nr. I-2455 redakcija). Įstatymas nenumato pareigos nuomotojui tiksliai procentais įvertinti, kiek patalpos yra nusidėvėjusios, todėl nusidėvėjimo procento Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūnijos gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisija neprivalėjo nustatinėti. Atsižvelgiant į tai, kad patalpos buvo pripažintos tinkamos gyventi ir išnuomotos N. M. šeimai, jos negalėjo tuo metu būti nusidėvėjusios labiau nei 60 proc., todėl savivaldybė tinkamai vykdė savo kaip nuomotojo pareigas. Po 2014 m. sausio 14 d. įvykusio gaisro patalpos faktiškai turėjo būti netinkamos gyventi, tačiau ieškovė apsigyventi kitame socialiniame būste nesutiko (nors buvo siūlyti net trys skirtingi socialiniai būstai) ir pateikė prašymą leisti savo lėšomis neatlyginant remontuoti ginčo patalpas, todėl patalpos nebuvo pripažintos nusidėvėjusios daugiau kaip 60 proc. 2005 m., kai su ieškove buvo sudaryta ginčo patalpų nuomos sutartis, nebuvo kreiptasi dėl ginčo patalpų privatizavimo pagal Įstatymo 12 str. 2 d. 3 p., todėl Šnipiškių seniūnijos gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisija tuo labiau neturėjo pagrindo pateikti pažymą, kad patalpos nėra nusidėvėjusios daugiau kaip 60 proc. Byloje jokie duomenys nepatvirtina ginčo patalpų nusidėvėjimo per 60 proc., taip pat net nustačius visas įstatyme nurodytas privalomas sąlygas socialinio būsto privatizavimui savivaldybės (valstybės) institucija, nuomojanti nuosavybės teise priklausančias patalpas, turi teisę, bet ne įpareigojimą, leisti išpirkti šį turtą nuomininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. kovo mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2007)
2) 2011 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 1-218 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių per 60 procentų fiziškai susidėvėjusių vienbučių gyvenamųjų namų, jų dalių, taip pat butų remonto bei rekonstrukcijos“, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybė išreiškė savo valią neparduoti jai nuosavybės teise priklausančių per 60 proc. fiziškai susidėvėjusių nuomojamų butų, įrodo, kad savivaldybė buvo pasirengusi remontuoti tokius būstus, todėl nebuvo ir nėra pagrindo leisti tokias gyvenamąsias patalpas privatizuoti nuomininkams. Sprendimas nėra pripažintas negaliojančiu ar prieštaraujančiu teisės aktams, todėl teismas nepagrįstai nesirėmė 2011 m. rugsėjo 21d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-218 bei panašiose bylose suformuota teismų praktika.
3) Dėl 2001 m. rugpjūčio 13 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1013 „Dėl savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pardavimo) lengvatinėmis sąlygomis ir lėšų, gautu už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas, apskaitos ir naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pažeidimo. Teismas turėjo tirti ir analizuoti, ar kreipimosi su ieškiniu į teismą metu ieškovė atitiko Įstatymo 12 str. 1 d. ir/ar 12 str. 2 d. 3 p. numatytas sąlygas, ar patalpos ieškinio padavimo momentu buvo nusidėvėjusios daugiau kaip per 60 proc. ir ar ieškovė atitinka kitas Įstatyme įtvirtintas ir iš jo išplaukiančias sąlygas, nes ieškovė neginčijo 2008 m. priimtų sprendimų ir pati teismo posėdžio metu pripažino, kad tuo metu privatizavimas neįvyko, nes ji atsisakė pirkti patalpas dėl per didelės kainos. 2010 m. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo ir verslo paslaugų departamentui raštas Nr. A51-25135 „Dėl buto (duomenys neskelbtini) privatizavimo kainos“, kuriuo ieškovė buvo informuota, kad kitos gyvenamųjų patalpų privatizavimo tvarkos LR teisės aktai nenumato ir nustatyti kitos gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) privatizavimo kainos negalima, nes tam nėra teisinio pagrindo, patvirtina, kad savivaldybė 2008 m. tinkamai vykdė privatizavimo procedūrą ir patalpos nebuvo privatizuotos dėl pačios ieškovės kaltės. Savivaldybė minėtu raštu išsamiai informavo ieškovę apie prašymo nagrinėjimo eigą, rezultatus, rašte taip pat buvo nurodyta jo apskundimo tvarka, o procedūra baigėsi tuo, kad ieškovė pati nesutiko su nustatyta gyvenamųjų patalpų kaina, todėl 2015 m. spalio 7 d. teismo priimta nutartis yra teisiškai nepagrįsta ir teismas neturėjo teisės jos priimti.
Atsiliepimas
Ieškovė N. M. bei tretieji asmenys G. M. ir G. M. atsiliepimų į atsakovės apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė naujus įrodymus - 2008 m. spalio 7 d., 2008 m. spalio 24 d., 2008 m. lapkričio 24 d., 2009 m. vasario 18 d., 2009 m. kovo 4 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. Šnipiškių seniūnijos raštų ir 2009 m. kovo 16 d., 2010 m. spalio 20 d. N. M. prašymų bei 2010 m. lapkričio 22 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento rašto kopijas, kuriuos prašo priimti, teigdama, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, nes pirmosios instancijos teismo posėdžių metu nebuvo analizuojama 2008 m. vykusi procedūra ir nebuvo tiriama, ar ji vyko teisėtai, nes tai nebuvo šios bylos dalykas. Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Visgi nurodytas draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateikti nauji įrodymai gali turėti įtakos vertinant atsakovės įrodinėjamas aplinkybes, todėl jie prijungtini prie bylos.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos TSR Vilniaus miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas 1989 m. sausio 26 d. raštu Nr. M-01-3162/2 informavo N. N. M., kad jos šeima įrašyta į įskaitą dėl gyvenimo sąlygų pagerinimo. 1989 m. gegužės 17 d. Lenino rajono Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 186 atlaisvintos patalpos, buvusios (duomenys neskelbtini), buvo išbrauktos iš gyvenamųjų patalpų fondo ir skirtos T. M. šeimai kaip pagalbinės patalpos. Šiomis patalpomis nuo 1989 m. gegužės 17 d. iki 2005 m. naudojosi ieškovės šeima. 2005 m. kovo 22 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūnijos gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisija ieškovės prašymu patikrino ginčo patalpas ir surašytame akte nurodė, kad ginčo patalpos (duomenys neskelbtini) yra pastate, priklausančiame Vilniaus miesto savivaldybei, pastatas pastatytas iki 1940 m., susidėvėjimo laipsnis nenurodytas, baigtumas 100 proc., ir pateiktos komisijos išvados, kad patalpos tinkamos gyventi. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2005 m. lapkričio 22 d. Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos posėdyje svarstė N. M. prašymą dėl ginčo patalpų statuso pakeitimo (iš pagalbinių į gyvenamąsias) ir protokolu įformino sprendimą dėl patalpų statuso keitimo į gyvenamąsias ir jų išnuomojimo N. M. šeimai. VĮ Registrų centras 2005 m. rugpjūčio 19 d. pažymėjime nurodyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra atsakovės nuosavybė nuo 1999 m. rugsėjo 6 d. pagal LR Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimą Nr. 870 ir perduotas 1999 m. rugsėjo 6 d. priėmimo – perdavimo aktu Nr. 1616-01, kurį Vilniaus miesto savivaldybė VĮ Registrų centre įregistruoti pateikė 2005 m. rugpjūčio 4 d.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl šių gyvenamųjų patalpų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis.
Pažymėtina, kad teisė privatizuoti butus atsiranda tik įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje nurodyta, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliutinė teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-548/2009 ir kt.). Savivaldybės turto privatizavimas yra specialus privačios nuosavybės atsiradimo pagrindas. Šios nuosavybės įgijimo tvarką reglamentuoja specialūs teisės aktai. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 4 skirsnyje nustatyta viena iš apsirūpinimo būstu paramos asmenims formų - savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimas lengvatinėmis sąlygomis. Pastarojo įstatymo 12 str. 2 d. 3 p. numato, kad už kainą, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, gali būti parduodamos <...> per 60 procentų fiziškai nusidėvėję nuomojami vienbučiai gyvenamieji namai, jų dalys (ir priklausiniai), taip pat butai, jeigu šių namų, butų remontas ar rekonstrukcija savivaldybei (valstybei) yra ekonomiškai nenaudingi, jų nuomininkams, jeigu šie nuomininkai yra išgyvenę juose ne mažiau kaip trejus metus. Įstatyme nustatyti 4 būtini reikalavimai savivaldybei priklausančioms patalpoms privatizuoti: patalpos turi būti per 60 proc. nusidėvėjusios; buto remontas ar rekonstrukcija savivaldybei (valstybei) yra ekonomiškai nenaudingi; asmuo turi būti patalpų nuomininkas; asmuo nuomos pagrindu turi būti patalpose išgyvenęs ne mažiau 3 metų.
Pirmos instancijos teismas nustatė, kad ieškovė yra ginčo gyvenamųjų patalpų nuomininkė, šiose patalpose gyvenamąją vietą deklaravusi nuo 2007 m. gruodžio 7 d., tačiau nagrinėjamu atveju apeliantė nesutiko, kad ginčo patalpos yra nusidėvėjusios daugiau kaip 60 procentų. Apeliaciniame skunde Vilniaus miesto savivaldybės administracija taip pat nurodė, kad net nustačius visas įstatyme nurodytas privalomas sąlygas socialinio būsto privatizavimui, ji turi teisę, bet ne įpareigojimą, leisti išpirkti šį turtą nuomininkui bei rėmėsi 2011 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-218 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių per 60 procentų fiziškai susidėvėjusių vienbučių gyvenamųjų namų, jų dalių, taip pat butų remonto bei rekonstrukcijos“, kuriuo savivaldybė išreiškė savo valią neparduoti jai nuosavybės teise priklausančių per 60 proc. fiziškai susidėvėjusių nuomojamų butų. Viena vertus, aiškindamas šią įstatymo normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ši savivaldybės teisė, bet ne pareiga parduoti gyvenamąsias patalpas, neneigiama, tačiau konstatuojama, kad ji neturi būti formaliai įgyvendinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta byloje S. M. v. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, bylos Nr. 3K-3-440/2005; 2006 m. vasario 6 d. nutartis, priimta byloje V. A. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-95/2006; 2007 m. kovo 15 d. nutartis, priimta byloje T. M. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, tretieji asmenys P. M. ir V. M., bylos Nr. 3K-3-99/2007). Kita vertus, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 21 d. priimtas sprendimas neparduoti jai nuosavybės teise priklausančių per 60 proc. fiziškai susidėvėjusių nuomojamų butų reiškia, kad Įstatymo 12 str. 2 d. 3 p. nustatyta norma nebus taikoma net tuo atveju, jeigu bus visos įstatyme nustatytos sąlygos. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija vertina, kad toks 2011 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas paneigia konkretaus asmens (nuomininko) įstatymo nustatytą teisę, kai yra Įstatymo nustatytos sąlygos, sudaryti nuomojamos gyvenamosios patalpos privatizavimo sutartį.
Pažymėtina, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-192/2008; 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. R. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-278/2008; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-548/2009). Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1013 patvirtinto Savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pardavimo) lengvatinėmis sąlygomis ir lėšų, gautų už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas, apskaitos ir naudojimo tvarkos aprašo 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad sprendimus dėl gyvenamųjų patalpų ir (ar) jų privatizavimo priima privatizavimą vykdančios institucijos valdymo organas, o 3 p. nurodyta, kad sprendimas dėl gyvenamųjų patalpų ir (ar) jų priklausinių privatizavimo (pardavimo) turi būti priimtas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo piliečio prašymo (kartu su nustatytais dokumentais) pateikimo. Šiame poįstatyminiame teisės akte taip pat nurodyta, kad piliečiui, kurio prašymas nepatenkintas, turi būti pateiktas motyvuotas atsakymas. Tai reiškia, kad privatizavimą vykdančios institucijos valdymo organas turi priimti sprendimą kiekvienu konkrečiu atveju. Pirmos instancijos teismas sprendime konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija pažeidė 2008 m. vykusią privatizavimo procedūrą ir tuo pagrindu priėmė 2015 m. spalio 7 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, kuria informavo apeliantę, kad ieškovės prašymo leisti privatizuoti išnuomotą butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagrindu pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 12 str. 2 d. 3 p. bei Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1013 patvirtintos Savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pardavimo) lengvatinėmis sąlygomis ir lėšų, gautų už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas, apskaitos ir naudojimo tvarkos 3 p. pradėta procedūra nėra baigta bei įpareigojo imtis priemonių, kad būtų pašalinti nustatyti pažeidimai. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiomis pirmos instancijos teismo išvadomis, nes kaip matyti iš bylos medžiagos, 2008 m. spalio 7 d. Šnipiškių seniūnijos raštu N. M. buvo informuota, jog LR Seimo kontrolierė rekomendavo Šnipiškių seniūnijai išnagrinėti galimybę privatizuoti butą (duomenys neskelbtini), tačiau jos prašymas nebuvo pateiktas, atvykusi į seniūniją pareiškėja prašymo privatizuoti ginčo butą nepateikė, nurodė dar pagalvosianti, todėl 2008 m. spalio 7 d. raštu Seniūnija pakartotinai prašė pranešti dėl apsisprendimo privatizuoti ginčo butą. 2008 m. spalio 20 d. ieškovei pateikus prašymą privatizuoti gyvenamąsias patalpas, 2008 m. spalio 24 d. raštu Šnipiškių seniūnija informavo pareiškėją, kad prašymą teikia svarstyti Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų ir patalpų komisijai. Iš 2008 m. lapkričio 24 d. rašto matyti, kad ieškovė informuota, jog ginčo butas jos šeimai išnuomotas 2005 m. gruodžio 30 d., todėl prašymas dėl buto privatizavimo pagal Įstatymo 12 str. 2 d. 3 p. gali būti svarstomas tik, kai nuomininkai bus išgyvenę jose ne mažiau kaip trejus metus. 2008 m. vasario 11 d. Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų ir patalpų komisija pavedė Šnipiškių seniūnijai užsakyti turto vertinimą. Ieškovei apie numatomą atlikti vertinimą pranešta 2009 m. vasario 18 d. raštu, o 2009 m. kovo 4 d. raštu pranešta, kad ji iki 2009 m. kovo 6 d. turi atvykti į seniūniją susipažinti su nustatytu turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertinimu. Ieškovė 2009 m. kovo 16 d. pateikė prašymą, kad ji nesutinka su nustatyta 64000 Lt turto kaina ir prašo ją sumažinti. 2009 m. rugsėjo 2 d. Šnipiškių seniūnija raštu informavo pareiškėją, kad 2009 m. rugpjūčio 13 d. Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų ir patalpų komisija pritarė nustatytai 64000 Lt ginčo buto rinkos kainai ir paprašė ieškovės atvykti į seniūniją tvarkyti buto privatizavimo dokumentus, nurodant, kad privatizavimo sutartis turi būti sudaryta per 30 dienų nuo Komisijos priimto nutarimo. Ieškovė 2010 m. spalio 21 d. kreipėsi su prašymu dėl privatizuojamo buto kainos peržiūrėjimo, tačiau 2010 m. lapkričio 22 d. raštu jai buvo atsakyta, kad kitos gyvenamųjų patalpų privatizavimo tvarkos LR teisės aktai nenumato ir nustatyti kitos gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), privatizavimo kainos negalima, nes tam nėra teisinio pagrindo. Minėtame rašte taip pat nurodyta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento atsakymo skundimo tvarka. Esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, sutiktina su apeliante, kad savivaldybė 2008 m. tinkamai vykdė privatizavimo procedūrą, o patalpos nebuvo privatizuotos dėl pačios ieškovės kaltės, nes ieškovė išsamiai buvo informuota apie jos prašymo nagrinėjimo eigą, rezultatus, rašte nurodant jo apskundimo tvarką, todėl privatizavimo procedūra baigėsi tuo, kad ieškovė pati nesutiko su nustatyta gyvenamųjų patalpų kaina.
Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiama motyvuojamoji teismo sprendimo dalis, kuria konstatuota, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija pažeidė 2008 m. vykusią privatizavimo procedūrą, keistina, o pakeitus motyvus jų pagrindu 2015 m. spalio 7 d. priimta nutartis, kuria Vilniaus miesto savivaldybė informuota, kad N. M. prašymo leisti privatizuoti išnuomotą butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagrindu pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 12 str. 2 d. 3 punktą bei Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1013 patvirtintos Savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pardavimo) lengvatinėmis sąlygomis ir lėšų, gautų už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas, apskaitos ir naudojimo tvarkos 3 punktą pradėta procedūra nėra baigta bei imtis priemonių, kad būtų pašalinti nustatyti pažeidimai, naikintina, kaip nebesukelianti teisinių pasekmių.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartį panaikinti.