- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-16
- Bylos Nr.
- e2S-2285-254/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-20-3-00964-2017-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalė Burdulienė
- Atsakovas
- M. D. Z.
- Ieškovas
- A. T. D.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. D. Z. atskirąjį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1429-853/2017 pagal ieškovės A. T. D. ieškinį atsakovui M. D. Z. dėl skolos, mokėjimo palūkanų, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Kaišiadorių rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės A. T. D. ieškinį atsakovui M. D. Z. dėl priteisimo 29 094,71 Eur skolos, kurią sudaro 200 000 DKK (Danijos kronų) negražinta paskola, 16 473,34 DKK palūkanų, 5,946 proc. dydžio metinių palūkanų už negrąžintą priteistą paskolos sumą, skaičiuojant jas nuo 2017 m. birželio 23 d. iki visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidų.Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė kartu prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, taip pat pinigines lėšas, esančius pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, bendrai 29 094,71 Eur sumai, uždraudžiant atsakovui disponuoti areštuotu turtu; šio turto nesant ar nepakankant, trūkstamai pinigų sumai taikyti areštą atsakovo M. D. Z. piniginėms lėšoms ir turtinėms reikalavimo teisėms, priklausančioms atsakovui ir esančioms pas trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu ar kitaip jį suvaržyti, pavedant surasti areštuojamą turtą ir jį aprašyti ieškovės pasirinktam antstoliui. Ieškovė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė tuo, kad atsakovas yra fizinis asmuo, kurio finansinė padėtis yra viešai neskelbiama, atsakovas prievolės gera valia neįvykdė.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2017 m. birželio 29 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino, taikė laikinąsias pasaugos priemones ir areštavo atsakovui M. D. Z. priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus ne didesnei kaip 29 124,70 Eur sumai. Areštuojant atsakovui priklausantį turtą, uždraudė atsakovui kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus perleisti kitiems asmenims, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į juos (disponuoti), paliekant atsakovui teisę kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus valdyti ir naudotis jais; neužtenkant (ar nesant) šio turto, likusiai reikalavimo sumai užtikrinti, areštavo atsakovo pinigines lėšas ir turtines reikalavimo teises ne didesnei kaip 29 124,70 Eur sumai, uždraudžiant disponuoti atsakovui priklausančiomis piniginėmis lėšomis, tačiau leidžiant atsakovui iš šių piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove, mokėti mokesčius valstybei ir savivaldybei.Teismas vertino, kad ieškinyje išdėstytos aplinkybės bei kartu pateikti rašytiniai įrodymai sudaro pagrindą daryti prielaidą, jog ieškovė tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimą. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas yra fizinis asmuo, todėl laikė, kad ieškinio suma jam yra didelė. Tokiu būdu sprendė, kad šiuo atveju yra reali grėsmė, kad atsakovas gali imtis priemonių perleisti, paslėpti ar kitaip suvaržyti jam priklausantį turtą ar turtines teises, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai, 2 ir 4 dalys).
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas M.D. Z. prašo teismo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinys apeliantės atžvilgiu yra tikėtinai pagrįstas. Pasak apelianto, byloje nėra įrodomąją vertę turinčio dokumento, kuris pagrįstų kokiu pagrindu buvo suteikta paskola ir, kad ji turėjo būti grąžinta iki 2016 m. gegužės 1 d. Jo teigimu, paskola buvo suteikta neterminuotam laikotarpiui ir grąžinama etapais, t. t. per kitus asmenis. Ieškovė su tuo sutiko ir kitas asmuo jai pervedė 35 000,00 DDK sumą. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu įrodys, kad pervedė dar didesnę sumą. Jo manymu, su ieškove yra atsiskaitęs mažiausiai 45 000 DDK sumoje nuo 200 000,00 DDK suteiktos paskolos ir savo įsipareigojimus vykdo sąžiningai, skolą grąžina dalimis, tai pagrindžia pateikti nauji įrodymai. Ieškovė ieškinį pareiškė tik po metų nuo jos nurodomo paskolos grąžinimo termino – 2016-02-02. Tai patvirtina atsakovo argumentus, kad buvo susitarimas dėl paskolos grąžinimo etapais. Apelianto nuomone, šiuo atveju nėra grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, kadangi ieškovė neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo. Apelianto nuomone, laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principus, kadangi dėl jų taikymo atsakovas patiria nepagrįstai didelę žalą. Be to, apeliantas kvestionuoja ir teismo konstatuotą aplinkybę, kad ieškinio suma atsakovui yra didelė. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė A. T. D. prašo atskirojo skundo netenkinti, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:Nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Ieškovės nuomone, jos pateikti įrodymai yra pakankami konstatuoti ieškinio pagrįstumą. Tuo labiau, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje pateikti įrodymai nevertintini. Pažymi, kad atskirajame skunde nurodytos piniginių lėšų sumos buvo pervestos ieškovei kaip darbuotojai, bet ne kaip fiziniam (privačiam) asmeniui. Nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, kad ieškovė neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo. Ieškovė pažymi, kad šiuo atveju pareiga paneigti taikytų laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą tenka būtent atsakovui. Nors atsakovas teigia, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės jam sukelia žalą, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų kokios nors žalos atsakovui padarymo faktą ar tokios žalos kilimo grėsmę. Ieškovė pažymi, kad taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis nėra uždrausta areštuotu turtu naudotis ar jį valdyti, be to, atsakovas paskirtas areštuoto turto saugotoju. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra suderinamas tiek su ekonomiškumo, tiek proporcingumo principais bei atitinka teismų formuojamą praktiką laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bylose. Kartu ieškovė nurodo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo gerą turtinę padėtį, kurie leistų manyti, kad nėra grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui atsakovo atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė apeliacinės instancijos teismui eilę naujų įrodymų, kuriais siekia paneigti teismo padarytą išvadą dėl ieškinio pagrįstumo ir grėsmės ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Įvertinus aplinkybę, kad ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo nagrinėjamas nepranešus atsakovui, spręstina, kad apeliantas neturėjo galimybės šių įrodymų teismui pateikti anksčiau, todėl teismas juos priima į bylą ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos įtvirtintos CPK 144 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tiek CPK 144 straipsnio formuluotė, tiek ją aiškinanti teismų praktika leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik egzistuojant abiem šioms sąlygoms (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-63-516/2017). Be to, teismo pareiga parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti.Bylos duomenimis, ieškovė pareiškė ieškinį atsakovui dėl skolos priteisimo. Kartu ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, taip pat pinigines lėšas, esančius pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, bendrai 29 094,71 Eur sumai. Minėtą prašymą skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismui tenkinus, apeliantas (atsakovas) dėl jos pateikė atskirąjį skundą.Atskiruoju skundu apeliantas kvestionuoja skundžiamą nutartį teigiant, kad šiuo atveju nėra abiejų sąlygų, būtinų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, t. y. ieškinys, pareikštas jo atžvilgiu, yra nepagrįstas, tuo pačiu ieškovė neįrodė, kad nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu. Pagal susiformavusią teismų praktiką, teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje formuojama pozicija, jog teismo atliekamas prima facie (preliminarus) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017). Kartu pažymėtina, kad preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014), todėl ieškinio prima facie pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-205-370/2017).Nors apeliantas teigia, kad ieškinys jo atžvilgiu yra nepagrįstas, kadangi neva kartu su atskiruoju skundu pateikti įrodymai – bankiniai pavedimai, patvirtina, kad skola ieškovei yra mokama etapais, nes buvo suteikta neterminuotam laikotarpiui, tačiau šioje proceso stadijoje atsakovo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas. Pastebėtina, kad tiek ieškovės, tiek ir atsakovo pateikti įrodymai, yra susiję su ieškiniu ir bus vertinami tik bylą nagrinėjant iš esmės. Todėl teismas, preliminariai įvertinęs pareikšto ieškinio faktinį bei teisinį pagrindą, ieškovės pateiktus įrodymus, kuriais grindžiamas ieškinys, apelianto atskirajame skunde nurodytus argumentus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje daryti vienareikšmišką išvadą, jog ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, dėl ko galėtų būti savarankiškas pagrindas atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kita vertus, sutiktina su apeliantu, kad vien šios sąlygos nepakanka laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, kadangi turi būtų nustatytas ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas.Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad egzistuoja ir antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, kad nesiėmus ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, nes ieškinio suma yra didelė. Apeliantas kvestionuoja šią teismo konstatuotą aplinkybę.Sutiktina su apeliantu, kad didelės ieškinio sumos prezumpcija nėra absoliuti. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, grindžiamas didele ieškinio suma, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamomis pajamomis, taip pat atsakovo įsipareigojimais, yra didelė. Paskirstant įrodinėjimo naštą (CPK 178 straipsnis), turi būti atsižvelgiama į tai, kuriai iš bylos šalių minimaliomis sąnaudomis paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl ieškinio sumos dydžio reikšmės atsakovui, atsižvelgiant į jo turtinę padėtį, kaip pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, įrodinėjimo našta perkeliama atsakovui, t. y. būtent jis turi pagrįsti, kad ieškinio suma jam nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK 12, 178 straipsniai, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-874-943/2016). Taigi šiuo atveju pareiga paneigti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą teko ne ieškovei, bet atsakovui (apeliantui).Nagrinėjamu atveju atsakovo atžvilgiu pareikštų ieškinio reikalavimų bendra suma yra 29 124,70 Eur, kuri teismų praktikoje paprastai pripažįstama fiziniam asmeniui didele suma. Duomenų apie atsakovui nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius, kilnojamuosius daiktus ar kitą turtą apeliantas su atskiruoju skundu nepateikė. Tokiu būdu darytina išvada, kad apeliantas nepaneigė didelės ieškinio sumos prezumpcijos, kuri laikytina vienu iš veiksnių, sudarančių pagrindą konstatuoti grėsmę tinkamam teismo sprendimo įvykdymui. Pažymėtina ir tai, kad taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-897/2014).Apelianto nuomone, taikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principus, kadangi dėl jų taikymo atsakovas patiria nepagrįstai didelę žalą. Pažymėtina, kad apeliantas minėtoms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų – nenurodė kokią konkrečiai žalą apeliantas patiria dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei nepateikė tai pagrindžiančių jokių įrodymų. Todėl minėti teiginiai laikytini deklaratyviais, bei nesudarančiais pagrindo minėtus apelianto argumentus laikyti pagrįstais. Nežiūrint to, kai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsiranda atsakovui nuostolių ar kyla reali grėsmė nuostoliams atsirasti, atsakovas, pagrindęs įrodymais galimų nuostolių pobūdį ir preliminarų dydį, gali kreiptis į teismą su prašymu dėl tokių nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 146 straipsnis). Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamos nutarties, todėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 337 straipsnio 1 dalis 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais, teismas
nutaria:
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.