Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svajūno Knizlerio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aloyzo Kruopio, Daivos Pranytės-Zalieckienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo P. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu dvylikai metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, BK 65 straipsnio 2 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų su 10 MGL (376,60 Eur) dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, P. M. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. M. nuteistas už tai, kad 2016 m. liepos 28 d., apie 17 val., Vingio parke, esančiame M. K. Čiurlionio g. Vilniuje, vietoje, kuri yra apie 300 metrų atstumu nuo įėjimo prie Geležinio Vilko ir Gerosios Vilties gatvių sankirtos, tyčia sudavė kumščiu A. Š. (A. Š. ) į veidą, padarydamas pastarajam veido sumušimą, pasireiškusį masyvia kraujosruva veide, kairiojo skruostikaulio dvigubu lūžiu, viršutinių žandikaulių dvigubu lūžiu, pereinančiu į kaukolės pamato priekines ir vidurines daubas, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš abiejų galvos smegenų pusrutulių, galvos smegenų sumušimu, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, koma, posthemoragine anemija, plaučių uždegimu, ūmiu kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumu, dėl ko 2016 m. rugpjūčio 6 d. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje A. Š. mirė. Taip P. M. nužudė A. Š. . Apeliaciniame skunde nuteistasis P. M. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 27 d. nuosprendį, jo nusikalstamus veiksmus iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 132 straipsnį ir paskirti nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį atitinkančią ir teisingumui neprieštaraujančią, t. y. kuo švelnesnę, bausmę.Nuteistasis P. M. teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra formalus, nepagrįstas, neparemtas faktinėmis bylos aplinkybėmis, priimtas neteisingai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, dalyje dėl bausmės aiškiai per griežtas, prieštaraujantis teisingumo principui ir bausmės paskirčiai. Pasak apelianto, jau iš kaltinimo formuluotės matyti, kad faktiškai jo veiksmai aprašyti kaip neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132 straipsnis), o ir įrodymų, patvirtinančių, kad jis A. Š. gyvybę atėmė tyčia, byloje nėra. Surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad A. Š. buvo suduotas tik vienas smūgis į veidą, kuris dėl nelaimingos įvykių kloties tapo mirtinu. Joks vidutinio protinio išsivystymo žmogus (kuris yra teisinis matas nustatant konkretaus asmens gebėjimus ir pareigą suvokti tam tikras aplinkybes), smūgiuodamas kitam žmogui į veidą delnu neturi ir negali suvokti, kad taip jis kėsinasi į to žmogaus gyvybę. Priešingu atveju dėl pasikėsinimo nužudyti reikėtų kaltinti visų muštynių dalyvius, nes nei vienose jų neapsieinama be smūgių į galvą. Joks vidutinio protinio išsivystymo žmogus, o gal net ir profesionalus medikas negali nuspėti, kad smūgio į veidą pasekmė gali būti kaukolės lūžis ir nukentėjusiojo mirtis. Šiuo atveju tai, kad jis pataikė į tą veido dalį, kuri ribojasi su kaukolės pamatu, dėl ko, lūžus veido kaulams, lūžio linijos nuėjo į kaukolės pamatą ir vėliau sukėlė tokias sunkias pasekmes, buvo visiškas atsitiktinumas. Nors smūgis nukentėjusiajam buvo suduotas tyčia, numatyti, kad nuo smūgio jam lūš kaukolė ir per 9 dienas trauma komplikuosis galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, koma, posthemoralginė anemija, plaučių uždegimų, ūmiu kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumu, ir juo labiau tam sąmoningai leisti atsitikti, jis negalėjo. Be to, byloje nėra nustatyta, kad mirtinos komplikacijos iš tikrųjų yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su suduotu smūgiu, nes A. Š. ligoninėje praleido devynias dienas, ir yra tikimybė, jog komplikacijos galėjo atsirasti dėl netinkamo gydymo.Nuteistasis P. M. nurodo nesutinkantis su teismo medicinos eksperto teiginiais, kad smūgis plaštaka yra stipresnis nei suduodant kumščiu. Apelianto teigimu, teismo medicinos ekspertas neturi kompetencijos vertinti rytų kovos menų naudojamų smūgių techniką, neturi tam reikalingų specialių žinių. Be to, paminėtas eksperto teiginys neatitinka tikrovės. Vien iš fiziologinės pusės smūgis kumščiu yra daug stipresnis ir pavojingesnis, kadangi tinkamai jį atliekant naudojama visos kūno viršutinės dalies kinetinė energija, be to, sąlytis įvyksta krumpliais, kurie yra kaulai. Tuo tarpu plaštakos smūgis, nors ir yra staigesnis, tačiau gerokai silpnesnis, nes jį atliekant naudojama tik peties ir rankos sugeneruota kinetinė energija, o pati plaštaka tokio smūgio metu, nors ir yra kieta, tačiau, skirtingai nei krumpliai, yra minkštas audinys. Tokius smūgius kovotojai naudoja siekiant neutralizuoti priešininką, padarant jam kuo mažiau žalos. Pavyzdžiui, savigynos instruktoriai pataria tokį smūgį į smakrą ar į nosį naudoti prieš užpuoliką, kurio kėsinimasis nėra aiškus. Todėl ir šioje konkrečioje situacijoje, nors jis ir neturi jokio ryšio su rytų kovos menais, toks smūgis buvo pasirinktas ne atsitiktinai ir nesiekiant sunkių padarinių, o priešingai – norint greitai neutralizuoti neblaivų asmenį, padarant jo sveikatai minimalią žalą. Ir tik dėl apmaudaus atsitiktinumo, pataikius į netinkamą veido vietą, nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, dėl ko šis vėliau mirė.Visos šios aplinkybės, apelianto teigimu, patvirtina, jog teismo išvados, kad jo veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su A. Š. mirtimi ir kad jis sąmoningai leido tokioms pasekmėms atsirasti, nepagrįstos, jo veiksmai patys savaime nebuvo tiek pavojingi, kad juos galima būtų kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.Nuteistasis P. M. teigia, kad, skirdamas bausmę, apygardos teismas prioritetą teikė išimtinai baudžiamajai bei izoliacinei bausmės funkcijoms ir ignoravo auklėjamąją bei prevencinę bausmės funkcijas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl padarytos žalos ir jau padarė išvadas, todėl siekiant, kad jis nebenusikalstų ar ateityje nebedarytų panašių klaidų, nėra būtina skirti griežtą bausmę. Dėl savo veiksmų jis pilnai prisipažino, veiką padarė išprovokuotas neblaivaus nukentėjusiojo, pats veiksmas nepasižymėjo dideliu pavojingumu ir tik nelaimingai susiklosčius aplinkybėms sukėlė sunkius padarinius. Apeliantas pažymi, kad jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir mylimąją, atlikęs bausmę iš karto įsidarbintų ir turėtų legalų pragyvenimo šaltinį. Teismo paskirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė šiuo atveju neatitinka bausmės paskirties ir ja nebūtų pasiekti bausmės tikslai. Dėl tokios griežtos bausmės jis būtų izoliuotas nuo artimųjų, negrįžtamai sugriūtų jo socialinis gyvenimas, atlikus bausmę būtų sunku resocializuotis, susirasti darbą, negalėtų sukurti šeimos.Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis P. M. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo P. M. apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo P. M. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir jais remdamasis padarė pagrįstas išvadas dėl P. M. kaltės tyčia nužudžius A. Š. , kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo P. M. apeliaciniame skunde.Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis P. M. neneigia apygardos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad jis byloje nagrinėjamo įvykio metu sudavė A. Š. vieną smūgį ranka į veido sritį, padarydamas pastarajam veido sumušimą, pasireiškusį masyvia kraujosruva veide, kairiojo skruostikaulio dvigubu lūžiu, viršutinių žandikaulių dvigubu lūžiu, pereinančiu į kaukolės pamato priekines ir vidurines daubas, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš abiejų galvos smegenų pusrutulių, galvos smegenų sumušimu. Apeliantas nesutinka su šių nustatytų jo veiksmų teisiniu vertinimu ir teigia, kad jie atitinka BK 132 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, t. y. neatsargaus gyvybės atėmimo, požymius, nes smūgis buvo nestiprus, suduotas siekiant greitai neutralizuoti prie jo priekabiavusį neblaivų nukentėjusįjį, padarant jo sveikatai minimalią žalą. Tai, kad jis pataikė į tą veido dalį, kuri ribojasi su kaukolės pamatu, dėl ko, lūžus kaulams, lūžio linijos nuėjo į kaukolės pamatą ir vėliau sukėlė tokias sunkias pasekmes, buvo visiškas atsitiktinumas. Numatyti tokius padarinius ir juo labiau sąmoningai leisti jiems atsirasti jis negalėjo. Be to, nuteistasis teigia, jog byloje nėra neginčijamai nustatyta, kad mirtinos komplikacijos yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jo suduotu smūgiu. A. Š. devynias dienas buvo gydomas ligoninėje, taigi, nepaneigta, kad komplikacijos galėjo atsirasti dėl netinkamo gydymo. Teisėjų kolegija šiuos nuteistojo P. M. apeliacinio skundo argumentus neigiant priežastinį ryšį tarp suduoto smūgio ir nukentėjusiojo mirties bei netiesioginę tyčią nužudyti, atmeta kaip nepagrįstus. Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko veiksmų ir atsiradusių padarinių (mirties) yra būtinasis priežastinis ryšys. Priežastinio ryšio nustatymas yra loginis procesas, nes sprendžiant šį klausimą, iš esmės nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti, ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių. Nužudymo bylose nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ji nekiltų), ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė. Taip pat teismų praktikoje nužudymo bylose yra suformuota nuostata, kad tais atvejais, kai tarp suduoto smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, pripažįstama, kad tarp veikos ir pasekmių yra priežastinis ryšys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-292-498/2015, 2K-410-489/2016 ir kt.). Byloje surinktais įrodymais, t. y. paties nuteistojo P. M. , liudytojų S. C. (S. C. ), A. T. , D. R. , K. C. parodymais nustatyta, kad 2016 m. liepos 28 d., apie 17 val., Vingio parke, nuteistasis P. M. kartu su draugais S. C. , A. T. ir D. R. , o taip pat su parke sutiktu nukentėjusiuoju A. Š. , kurio iki įvykio nė vienas nepažinojo, eidamas link išėjimo iš parko, greta jo ėjusiam nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį ranka į veidą, dešinę jo pusę. Nuo šio smūgio A. Š. aukštielninkas krito ant žemės, jam iš burnos ir nosies pasipylė kraujas, jis prarado sąmonę ir liko gulėti iki buvo išvežtas į ligoninę, o P. M. pasišalino iš įvykio vietos (t. 2, b. l. 1-13, 94-111, t. 3, b. l. 66-70). Iš pirmiau paminėtų liudytojų, nukentėjusiosios A. Š. , prieš šį įvykį bendravusios su buvusiu sutuoktiniu A. Š. telefonu, parodymų, duotų teisme, liudytojo An. T. , iš kurio namų nukentėjusysis nuėjo į Vingio parką, parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo balsu perskaityti teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnio tvarka, taip pat matyti, kad A. Š. įvykio dieną buvo neblaivus, tačiau sveikata nesiskundė ir iki susitikimo su P. M. bei jo draugais sužalotas nebuvo (t. 1, b. l. 138, t. 3, b. l. 101-102). Specialisto išvada Nr. M1017/2016(01) bei ją davusio teismo medicinos eksperto Jūrio Plentos paaiškinimais, duotais teisiamajame posėdyje, nustatyta, kad nukentėjusysis A. Š. mirė 2016 m. rugpjūčio 6 d. 10.10 val. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje. Mirtis įvyko nuo veido sumušimo, pasireiškusio masyvia kraujosruva veide, kairiojo skruostikaulio dvigubu lūžiu, viršutinių žandikaulių dvigubu lūžiu, pereinančiu į kaukolės pamato priekines ir vidurines daubas, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš abiejų galvos smegenų pusrutulių, galvos smegenų sumušimais, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, koma, posthemoragine anemija, plaučių uždegimu, ūmiu kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumu. Šis nustatytas sužalojimas, vertinamas sunkiu sveikatos sutrikdymu, padarytas kietu buku daiktu, vienu trauminiu poveikiu į veidą ir yra būdingas smūgio sudavimui, pvz., suduodant koja, kumščiu ar pan., taip pat ir delno vidine puse. Smūgis šiuo atveju galėjo būti suduotas tiek į kairę, tiek ir į dešinę veido pusę. Be to, teismo medicinos ekspertas J. Plenta teismui paaiškino, kad nukentėjusiajam suduotas smūgis buvo labai stiprus. Tai patvirtina ne tik nustatyti skruostikaulio bei viršutinių žandikaulių lūžiai, bet ir galvos smegenų sužalojimo apimtis, masyvūs galvos sumušimo židiniai, kraujo išsiliejimai virš smegenų. Po tokio smūgio nukentėjusysis turėjo prarasti sąmonę ir jos nebeatgauti, kokių nors savarankiškų veiksmų atlikimas po tokio sužalojimo neįtikėtinas (t. 1, b. l. 33-44, t. 3, b. l. 99-100). Pirmiau aptarti vienas kitą papildantys įrodymai neginčijamai patvirtina, kad įvykio dieną nukentėjusiojo A. Š. atžvilgiu fizinį smurtą naudojo vienas asmuo, t. y. nuteistasis P. M. , ir tai pasireiškė vieno labai stipraus smūgio ranka sudavimu nukentėjusiajam į veidą. Būtent dėl šio nuteistojo veiksmo nukentėjusysis patyrė veido sumušimą, vertinamą sunkiu sveikatos sutrikdymu, nuo kurio, praėjus nuo įvykio nepilnoms devynioms paroms, ligoninėje mirė. Taigi, P. M. suduotas smūgis į veidą buvo būtina sąlyga, be kurios nukentėjusysis nebūtų patyręs veido sumušimo, nuo kurio netrukus po įvykio mirė. Be to, akivaizdu, kad sudavus labai stiprų smūgį nukentėjusiajam į veidą, t. y. gyvybiškai svarbią kūno vietą, tokie padariniai buvo dėsningi, o ne atsitiktiniai, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde, ir tarp smūgio sudavimo ir kilusių padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos A. Š. mirčiai. Esant tokių aplinkybių visumai, pagrįsta apygardos teismo išvada, kad tarp nuteistojo P. M. nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis būtinasis priežastinis ryšys. Apeliaciniame skunde nuteistasis P. M. ginčija teismo medicinos eksperto J. Plentos paaiškinimus, duotus teisme, dėl galimybės suduoti labai stiprų smūgį vidine delno puse, tačiau, kaip jau minėta, aplinkybę, kad A. Š. suduotas smūgis buvo labai stiprus, patvirtina objektyviai nustatyti sužalojimai. Apklaustas teisme specialisto išvadą davęs teismo medicinos ekspertas nurodė konkrečius požymius, kurie šiuo atveju patvirtina buvus labai stiprų smūgį. Abejoti teismo medicinos eksperto J. Plentos kvalifikacija ir tuo pačiu jo paaiškinimais, duotais teisiamajame posėdyje, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Juolab, kad smūgio stiprumą patvirtina ir įvykio vietoje buvusių liudytojų S. C. , A. T. bei D. R. parodymai, jog nukentėjusysis, nukritęs nuo smūgio, faktiškai iš karto prarado sąmonę, jam iš burnos ir nosies gausiai pasipylė kraujas, bei įvykį iš toliau stebėjusio liudytojo K. C. parodymai, kad nukentėjusysis po jam suduoto smūgio krito staiga, kaip pakirstas (t. 3, b. l. 67). Aptarti teismo medicinos eksperto paaiškinimai bei juos atitinkantys liudytojų parodymai paneigia P. M. teiginius, kad smūgis buvo nestiprus, suduotas siekiant neutralizuoti prie jo priekabiavusį neblaivų nukentėjusįjį, padarant jam kuo mažiau žalos. Be to, ir aplinkybių, kad A. Š. įvykio metu elgėsi įžūliai, t. y. kabinėjosi prie P. M. , tampė už marškinėlių, viena ranka stvėrė jam už kaklo, o kita mojavo jam prieš veidą, kaip kad teigė nuteistasis, ar atliko dar kokius nors netinkamus veiksmus, dėl ko P. M. būtų kilęs poreikis jį „neutralizuoti“, nepatvirtino nė vienas iš įvykio vietoje buvusių liudytojų, o smūgio sudavimo momentą matęs liudytojas D. R. parodė, kad P. M. sudavė A. Š. tiesiog eidamas šalia pastarojo (t. 2, b. l. 1-4, 7, t. 3, b. l. 69-70). Apeliantas teigia, kad šiuo atveju mirtinas komplikacijas galėjo sukelti ne jo smūgis, bet netinkamas nukentėjusiojo gydymas ligoninėje, tačiau jokie faktiniai bylos duomenys tokio nuteistojo teiginio nepatvirtina. Be to, teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į teismų praktikoje suformuotą nuostatą, kad tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas (kaip kad nustatyta šiuo atveju), atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir, kad nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-112/2014, 2K-292-489/2015 ir kt.). Priežastinis ryšys gali būti paneigtas nustačius, kad nukentėjusiojo mirtį lėmė ne kaltininko veika, bet kita priežastis (pvz., gydymo metu buvo užkrėstas kraujas, per klaidą buvo pavartoti ne tie vaistai, į avariją pateks greitosios automobilis, kuriuo sužalotas asmuo buvo gabenamas į ligoninę, ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-443/2014, 2K-410-489/2016 ir kt.). Šiuo atveju tokios aplinkybės byloje nenustatytos. Pirmiau paminėtoje specialisto išvadoje Nr. M1017/2016(01), be kita ko, buvo nurodyta, kad nors mažai tikėtina, bet kategoriškai neatmetama galimybė, jog veido sumušimas A. Š. galėjo būti padarytas jam nukritus. Kita vertus, teisiamajame posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas J. Plenta kategoriškai nurodė, kad A. Š. mirties priežastis buvo smūgis į veidą nosies aukštyje. Jis paaiškino, kad atlikdamas A. Š. kūno tyrimą nežinojo jokių įvykio aplinkybių. Kadangi, pavyzdžiui, ant kėdės stovinčiam žmogui griūnant veidu į priekį ir atsitrenkiant į kažkokį minkštą lovos kraštą gali būti padaryti panašūs sužalojimai, jis neatmetė tikimybės, kad sumušimas galėjo būti padarytas nukritus. Tačiau pagal byloje nustatytas įvykio aplinkybes A. Š. nustatytas sužalojimas negalėjo atsirasti jam nukritus. Tokią galimybę paneigia tai, kad lūžio linijos nuėjo į pamato daubas, nes griūnant lūžio linijos paprastai lokalizuojasi vietoje. Be to, tyrimo metu pakaušyje nebuvo nustatyti jokie griuvimui būdingi sužalojimai (t. 3, b. l. 99-100). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad net ir tuo atveju, jei būtų nustatyta, jog nukentėjusysis mirtį sukėlusį sužalojimą patyrė krisdamas ir atsitrenkdamas į kietą paviršių, t. y. asfalto dangą, tai, įvertinus aplinkybę, kad jis krito nuo P. M. suduoto smūgio į veidą, nepaneigtų būtinojo priežastinio ryšio tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių. Jeigu šiuo atveju mirtį būtų sukėlęs atsitrenkimas į kietą paviršių, tai, vadovaujantis teismų praktika, būtų vertinama kaip tarpinė, bet dėsninga grandis tarp smūgio į veidą ir nukentėjusiojo mirties. BK 129 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. BK 15 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad nusikaltimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas – tai kaltininko supratimas, kad jis savo veika kėsinasi (sudaro realų pavojų) į įstatymo saugomas vertybes ir ši veika tiek pavojinga, kad gali sukelti sunkius padarinius, o aplinkybių, neleisiančių kilti tokiems padariniams, kaltininkas iš esmės nenumato arba apie tai net negalvoja. Šios kaltininko intelektinės veiklos sudėtinė dalis yra ir numatymas pavojingų savo veikimo ar neveikimo padarinių, nurodytų Baudžiamajame kodekse. Kaltininkas suvokia, kad tokie padariniai labai tikėtini, realūs ar net neišvengiami. Taigi kaltininkas supranta, kad savo veikimu (neveikimu) pradeda priežastingumo ryšį, vedantį prie padarinių, nors numatomi veikos padariniai kaltininkui nereikalingi ar yra šalutinis rezultatas siekiant tikslo, kuris gali ir nebūti daromos nusikalstamos veikos sudėties požymis. Apibūdinant netiesioginės tyčios valinį turinį (momentą) pažymėtina, kad kaltininkas, nors savo pavojingos veikos padarinių nesiekia ar net jų nenori, tačiau savo pavojingo elgesio nenutraukia, jo nekeičia. Kaltininkas nemąsto, kaip išvengti galimų pavojingų padarinių. Todėl ir nėra kaltininko valinių pastangų išvengti padarinių. Jei kaltininkas vis tik tikisi, kad jo pavojingos veikos padarinių nebus, tai tokia viltis yra niekuo nepagrįsta arba remiasi tik abstrakčiais, subjektyviais, atsitiktiniais dalykais – sėkme, palankiu likimu, prietarais ir pan. Tokia kaltininko intelektinė valinė veikla iš esmės rodo jo abejingumą galimiems savo pavojingos veikos padariniams ir yra vienas esminių požymių netiesioginę tyčią atribojant nuo neatsargumo. Taigi, esant netiesioginei tyčiai, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir, nors tokių padarinių nesiekia bei jų nenori, neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių (arba realios jų atsiradimo grėsmės), o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-7-193-895/2016). Baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 straipsnį kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui. Esant neatsargiai kaltės formai kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4-/2012,2K-438-222/2015, 2K-322-511/2016 ir kt.). Be to, pagal teismų praktiką kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius, atsižvelgiama į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, jų elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4/2012, 2K-P-498-746/2015, 2K-587-697/2015, 2K-129-976/2016, 2K-7-193-895/2016, 2K-9-697/2017 ir kt.). Kaip jau minėta, byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad įvykio metu nuteistasis P. M. sudavė vieną labai stiprų smūgį ranka nukentėjusiajam A. Š. į veidą, tuo padarydamas pastarajam veido sumušimą, pasireiškusį masyvia kraujosruva veide, kairiojo skruostikaulio dvigubu lūžiu, viršutinių žandikaulių dvigubu lūžiu, pereinančiu į kaukolės pamato priekines ir vidurines daubas, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš abiejų galvos smegenų pusrutulių, galvos smegenų sumušimais, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, koma, posthemoragine anemija, plaučių uždegimu, ūmiu kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumu, dėl ko nukentėjusysis, praėjus nuo įvykio nepilnoms devynioms paroms, ligoninėje mirė. Iš bylos medžiagos matyti, kad P. M. veiksmas, smūgiuojant A. Š. į veidą, buvo apgalvotas ir kryptingas, to iš esmės neneigia ir pats nuteistasis. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką, savo nutartyse ne kartą yra pabrėžęs, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama kūno dalis, todėl normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, iš jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-302/2010, 2K-22/2013, 2K-41-697/2015, 2K-513-697/2015, 2K-7-193-895/2016 ir kt.). Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes P. M. , tyčia suduodamas labai stiprų smūgį ranka A. Š. į veidą, privalėjo suvokti ir neabejotinai suvokė, kad tokiais savo veiksmais kelia pavojų A. Š. sveikatai ir gyvybei bei numatė, kad dėl jo suduoto smūgio nukentėjusiajam gali būti padarytas sužalojimas, taip pat ir toks, dėl kurio jis gali mirti. Nuteistasis P. M. , duodamas parodymus, taip pat savo apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jis nenorėjo nužudyti A. Š. . Iš tiesų, byloje nėra tokį nuteistojo tikslą patvirtinančių duomenų, tai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo ir apygardos teismas. Kita vertus, pasirinkdamas tokį pavojingą veikimo būdą – suduodamas labai stiprų smūgį nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno vietą, nuteistasis galimoms savo veiksmų pasekmėms, t. y. nukentėjusiojo mirčiai, buvo abejingas. Tai, be aptartų aplinkybių, patvirtina ir P. M. elgesys po panaudoto fizinio smurto. A. Š. nuo suduoto smūgio nukritus ir praradus sąmonę, jam iš burnos ir nosies pasipylus kraujui, nuteistasis nesiėmė jokių priemonių, kad nukentėjusiajam būtų suteikta medicinos pagalba ir iš įvykio vietos pasišalino. Esant tokių aplinkybių visumai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apygardos teismas teisingai nustatė tyčinę P. M. kaltę atėmus A. Š. gyvybę ir teisingai nuteistojo veiksmus kvalifikavo kaip nužudymą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Vertinti P. M. veiksmus kaip neatsargų gyvybės atėmimą nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Jau minėta, kad esant neatsargiai kaltės formai kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas). Tokios aplinkybės, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šioje byloje nenustatytos.Apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistajam P. M. paskirtos bausmės taip pat yra pagrįsta ir teisėta. BK 41 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų ir užtikrinti teisingumo principo įgyvenimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-477-746/2015, 2K-68-942/2016, 2K-129-976/2016, 2K-184-746/2016, 2K-55-699/2017 ir kt.). Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtik­rinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp pada­rytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nusta­ty­ta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplin­ky­bes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-391/2013, 2K-556/2013, 2K-95/2014 ir kt.). Be to, teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos ir dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-746/2016, 2K-55-699/2017, 2K-137-693/2017 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam P. M. , pirmiau aptartų baudžiamojo įstatymo reikalavimų bei teismų praktikoje suformuotų nuostatų nepažeidė. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmę apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė nusikaltimą žmogaus gyvybei, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, kuriuo buvo sukelti neatkuriami padariniai – atimta žmogaus gyvybė. Šis nusikaltimas priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir už jo padarymą numatyta tik griežta laisvės atėmimo bausmė – nuo septynerių iki penkiolikos metų. Teismas įvertino, kad nuteistasis nusikalto veikdamas netiesiogine tyčia, mirtinas sužalojimas nukentėjusiajam padarytas vienu trauminiu poveikiu, nusikaltimo padarymui nepanaudoti jokie grėsmingi įrankiai. Teismas taip pat atsižvelgė į P. M. charakterizuojančius duomenis – jis praeityje net aštuonis kartus teistas, taip pat ir už nužudymą, už kurį teistumas naujo labai sunkaus nusikaltimo padarymo metu nebuvo išnykęs ar panaikintas (t. 2, b l. 157-160). Šios aplinkybės rodo didesnį P. M. asmenybės pavojingumą ir patvirtina, kad pastarasis jokių išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad P. M. baustas administracine tvarka, nuo 2015 m. gegužės 19 d. įrašytas į priklausomybės ligų įskaitą (psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant opioidus, priklausomybės sindromas), niekur nedirbo (t. 2, b. l. 151-153, 154-156, 195). Įvertinęs aptartus nuteistąjį neigiamai charakterizuojančius duomenis, taip pat jo padaryto nusikaltimo pobūdį ir juo sukeltus padarinius, teismas pagrįstai, vadovaudamasis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, kad asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą, pripažino jį pavojingu recidyvistu. Teismas taip pat nustatė ir įvertino vieną P. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apygardos teismas atsižvelgė į visas byloje nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, o taip pat BK 56 straipsnio nuostatą, kad pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam P. M. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas, kuri savo dydžiu kiek viršija sankcijoje nustatytą šios bausmės vidurkį, nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, adekvati jo padaryto nusikaltimo pavojingumui, kaltei, asmenybei ir kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Dar kartą atsižvelgti į tai, kad P. M. sužalojo nukentėjusįjį suduodamas vieną smūgį, taip pat į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, bei dėl to švelninti paskirtą bausmę teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, mylimąją, bei kad ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė neigiamai paveiks jo socialinius ryšius, ją atlikus jam bus sunku resocializuotis, susirasti darbą, taip pat nesudaro pagrindo švelninti paskirtą bausmę. Kaip jau minėta, bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, skiriamos teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui, paskirties įgyvendinimas nėra ir negali būti siejamas vien su kaltininko interesais, juo labiau suteikiant jiems prioritetą.Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo P. M. apeliacinį skundą atmesti.