Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Bronius Varsackis Baudž. byla Nr. 1A-00202-349-2009-59

2009 m. balandžio 23 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio (pranešėjas), teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. J. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo L. J. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme, nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas M. A. nuosprendžio apeliacine tvarka neskundžia.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

L. J. nuteistas už tai, kad 2008 m. birželio 21 d., apie 16 val., veikdamas kartu su M. A., M. M. namo, esančio (duomenys neskelbtini) Kėdainių rajone, kieme, mažamečių vaikų akivaizdoje, L. J. kumščiu vieną kartą smogus M. M. į veidą, M. A. vieną kartą kumščiu smogus M. M. į galvą ir nukentėjusiajam parkritus, M. A. dar tris kartus įspyrus M. M. į kairįjį šoną, tuo sukeliant nukentėjusiajam fizinį skausmą, įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Nuteistojo teigimu, jo asmenybė nėra tokia pavojinga, kad bausmės tikslai negalėtų būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Jis nėra recidyvistas, nes paskutiniu nuosprendžiu, kuriuo paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo metu padarė šį nusikaltimą, buvo nuteistas už neatsargaus nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 2 d., padarymą, o neatsargi kaltės forma nerodo jo antisocialinių nuostatų ir neturi ypatingos reikšmės jo asmenybės pavojingumui. Nuteistasis prašo atsižvelgti į tai, kad jis dirba ir turi nuolatinę gyvenamąją vietą, pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, jo veika nesukėlė sunkių pasekmių. Nuteistasis teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe nusikaltimo padarymą apsvaigus nuo alkoholio, nes jis nusikalstamos veikos padarymo metu tebuvo išgėręs 250 ml. 5 laipsnių stiprumo alaus, nebuvo apsvaigęs ir alkoholio vartojimas neturėjo jokios įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Alkotesterio duomenimis tikėti nėra pagrindo, nes juo girtumas buvo nustatytas, praėjus kelioms valandoms nuo nusikaltimo padarymo.

Nuteistasis nurodo, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo iš esmės pažeista jo teisė į gynybą. Nors teisiamojo posėdžio metu jis atsisakė gynėjo, tačiau toks atsisakymas nebuvo savanoriškas, nes, jokiam gynėjui neatvykus į teismo posėdį ir teismui nepasiūlius jokio konkretaus gynėjo, jam nebuvo suteikta reali galimybė pasinaudoti gynėjo paslaugomis.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

BK 284 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruojamą nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, kuomet tokiais veiksmais sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Numatyto nusikaltimo objektyvieji požymiai turi atitikti bent vieną iš minėtų būdų ir veika turi būti padaryta viešoje vietoje. Apelianto veiksmus pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo kaip viešosios tvarkos pažeidimą, t. y. nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d., nes jis kartu su kitu nuteistuoju viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Veika padaryta viešoje vietoje, nes įvykio vietos apžiūros protokolas (4-5 b. l.) patvirtina, jog nukentėjusiojo M. M. gyvenamasis namas yra kaimo vietovėje, namo kiemas neaptvertas. Viešoji vieta teismų praktikoje aiškinama kaip vieta, kurioje nusikalstamos veikos metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Viešąja vieta laikoma ir privati teritorija, jeigu dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Taigi teismai pagrįstai pripažino, kad nukentėjusiojo namo kiemas yra viešoji vieta, nes ši vieta atitinka teismų praktikoje nustatytus viešosios vietos kriterijus. Apelianto veiksmai buvo įžūlūs, nes jis viešoje vietoje, matant kitiems asmenims – liudytojoms N. T., M. Š., R. M., jos mažamečiams vaikams – dienos metu prie gyvenamojo namo sukėlė triukšmą ir panaudojo fizinį smurtą prieš M. M.. Apeliantas, kitų asmenų akivaizdoje kartu su kitu nuteistuoju mušdamas jiems nesipriešinantį M. M. ir sukeldamas jam fizinį skausmą, demonstratyviai pažemino ne tik jį, bet ir parodė nepagarbą konflikte tiesiogiai nedalyvavusiems, tačiau jį mačiusiems asmenims. Apelianto veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka – sutrukdytas poilsis ir ramybė tame pačiame name, kaip ir nukentėjusysis, gyvenusiai R. M. ir jos vaikams, šie asmenys, savo namo kieme matydami apelianto mušamą jiems artimą nukentėjusįjį, neabejotinai patyrė didelį išgąstį – tai patvirtina R. M. parodymai, kad ji konflikto metu bandžiusi raminti apeliantą, skambinusi nukentėjusiojo motinai ir telefonu apie įvykį pranešusi policijos pareigūnams. Nors apeliantas skunde teigia smurtą prieš M. M. panaudojęs dėl šio provokuojančio elgesio – jam nukentėjusiojo suduoto smūgio į veidą, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų byloje nėra: nei nukentėjusysis, nei konfliktą mačiusi jo sugyventinė R. M., nei kartu su apeliantu atvykę jo sugyventinė N. T. ir draugas M. Š. – neparodė, kad nukentėjusysis būtų pirmas smogęs apeliantui. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu apeliantas netvirtino, kad muštynes pirmas pradėjo nukentėjusysis ir versiją apie M. M. esą suduotą smūgį į veidą iškėlė tik pirmosios instancijos teismo posėdyje. Įvertinus šiuos duomenis, ši nuteistojo versija atmestina kaip nepagrįsta. Nuteistojo skunde ginčijamą nuosprendžiu nustatytą aplinkybę – tai, kad jo smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo padaryti kieme buvusių mažamečių vaikų akivaizdoje – patvirtina liudytojos R. M. parodymai, kad ji į kiemą išbėgo ir pamatė nuteistųjų mušamą nukentėjusįjį tuomet, kai išgirdo savo dviejų mažamečių vaikų riksmą, jog muša M. M.. Šie liudytojos parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, byloje nėra jokių duomenų, kad ji būtų suinteresuota duoti apeliantui nepalankius parodymus, todėl juos laikyti nepatikimais nėra pagrindo. Pažymėtina, kad ši faktinė aplinkybė neturi reikšmės apelianto veikos kvalifikavimui, nes teismų praktikoje veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne, jei dėl laisvo patekimo į tokią vietą joje bet kuriuo metu gali atsirasti kiti asmenys. Nuteistasis skunde nesutinka ir su kita faktine bylos aplinkybe – tai, kad jis po sumušimo vijosi iš kiemo bėgantį M. M., nes, pasak apelianto, byloje nėra patikimų šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Šie nuteistojo teiginiai nepagrįsti, nes teisiamojo posėdžio metu jis pats, kitas nuteistasis, liudytojai N. T. ir M. Š. nurodė, kad nuteistieji vijosi nukentėjusįjį. Be to, ši faktinė aplinkybė neturėjo reikšmės apelianto veikos kvalifikavimui, nes jam inkriminuotas viešosios tvarkos pažeidimas neapėmė nukentėjusiojo vijimosi.

Bylos įrodymais nustatyta, kad veikos pradžioje apelianto veiksmuose vyravo asmeninės paskatos atsiimti iš M. M. skolą, tačiau, nuvykęs pas nukentėjusįjį, jis pačioje pokalbio pradžioje, kitų asmenų akivaizdoje kartu su kitu nuteistuoju ėmė mušti nukentėjusįjį ir savo smurtinius veiksmus baigė tik ant jų pradėjus šaukti liudytojai R. M. ir pabėgus nukentėjusiajam. Tokie apelianto ir kito nuteistojo veiksmais rodo, kad jų asmeninio pobūdžio paskatos, nukreiptos vien tik į nukentėjusiojo R. M. asmenį, peraugo į siekį pademonstruoti nepagarbą ne tik nukentėjusiajam, bet ir aplinkiniams bei aplinkai, taip sutrikdant visuomenės rimtį tvarką, t. y. nuteistųjų tyčia jau buvo nukreipta nebe į skolos iš M. M. atsiėmimą, o į visuomeninės tvarkos sutrikdymą. Apelianto ir kito nuteistojo nukentėjusiojo kieme pradėto konflikto pobūdis ir eiga patvirtina, jog apeliantas aiškiai suvokė pažeidžiantis viešąją tvarką ir taip elgtis norėjo, todėl veikė tiesiogine tyčia.

L. J. skunde taip pat išdėstyti argumentai, kad kiekvieno nuteistųjų veika turėtų būti kvalifikuojama, vertinant konkrečius kiekvieno iš jų padarytus veiksmus, nes konflikto metu jie veikė ne kaip bendrininkų grupė, o kiekvienas savo nuožiūra. Šie argumentai atmestini. Bylos įrodymais nustatyta, kad abu nuteistieji veikė bendrai: kartu nuvykę į M. M. namus, L. J. inicijavus konfliktą ir sudavus pirmąjį smūgį, toliau jį mušė ir spardė kitas nuteistasis, o L. J. tuo metu buvo greta, po to abu nuteistieji nusivijo bandžiusį pabėgti nukentėjusįjį. Šios aplinkybės rodo, jog nuteistieji veikė kartu, todėl teismas pagrįstai pripažino šį faktą jų nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., aplinkybe, ir vertino abiejų nuteistųjų veiksmus kaip padarytus bendrai. Tai, kad nuteistiesiems nebuvo inkriminuotas nusikaltimo padarymas bendrininkų grupėje, nešalina jų veikos bendrumo ir nesuteikia pagrindo L. J. nusikalstamus veiksmus ir jų pasekmes vertinti atskirai nuo kito nuteistojo veiksmų.

Apelianto nusikalstama veika atitinka BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį, todėl visiškai nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad jo veiksmai kvalifikuotini pagal BK 140 str., nes šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis neapima visų apelianto padaryto nusikaltimo sudėties požymių: veikos – nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimo, veikos padarymo būdo – įžūlaus elgesio kitų asmenų akivaizdoje ir jos pasekmių – visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo.

Apelianto skundo argumentai, susiję su tuo, kad jam nėra aišku, už kokius konkrečius nusikalstamus veiksmus jis nuteistas, nes nuosprendyje nenurodyta, kuo pasireiškė jo veikos pasekmės, yra nepagrįsti. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nusikalstamos veikos aprašymas atitinka BK 284 str. 1 d. dispozicijos turinį, joje apibūdinti pagrindiniai nusikalstamos veikos sudėties elementai ir veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės. Pats nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje nurodė suprantantis jam pateiktą kaltinimą viešosios tvarkos pažeidimu, pagal kurį ir buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Apeliantas savo kaltę pripažino, davė pakankamai išsamius parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, atsakė į teismo ir proceso dalyvių klausimus, be to, savo apeliaciniame skunde išdėstė išsamius argumentus, nurodydamas nesutikimo su teismo padarytų išvadų motyvais. Šios aplinkybės rodo, kad apeliantas suprato, kokios veikos padarymu jis buvo kaltinamas ir už kokios veikos padarymą yra nuteistas. Apeliantas skunde pagrįstai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti jo veikos kvalifikavimo motyvai yra itin neišsamūs, beveik pažodžiui pakartojantys nustatomosios dalies formuluotę, todėl ši nuosprendžio dalis neatitinka nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų. Tačiau šis pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes jis nesuvaržė apelianto teisės į gynybą, nes jis realizavo savo teisę apskųsti nuosprendį apeliacine tvarka, ir nesutrukdė teismui priimti teisingą nuosprendį. Apelianto skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes, į posėdį neatvykus advokatui, jis neturėjo realios galimybės pasirinkti gynėjo ir jo atsisakymas gynėjo nebuvo savanoriškas, prieštarauja bylos dokumentų turiniui, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Iš teisiamojo posėdžio protokolo ir advokato orderio (167, 173, 174 b. l.) matyti, kad į posėdį atvyko ir jame dalyvavo advokatas A.Pakarklis, todėl tuo metu kaltinamojo statusą turėjęs L. J. galėjo realiai pasinaudoti šio advokato paslaugomis. Tačiau teismui išaiškinus kaltinamojo teises, L. J. pareiškė atsisakantis gynėjo. Kadangi byloje nebuvo BPK 51 str. numatytų aplinkybių, dėl kurių gynėjo dalyvavimas procese būtinas, teismas pagrįstai priėmė tokį L. J. atsisakymą.

Teismas, skirdamas L. J. bausmę, teisingai taikė BK normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą. Apeliantas nesunkų tyčinį nusikaltimą padarė, neturėdamas teistumo, tačiau BK 55 str. nuostatos pirmą kartą už tokio sunkumo nusikaltimą teisiamam asmeniui nedraudžia skirti laisvės atėmimo bausmę, įpareigodamas teismą motyvuoti šios rūšies bausmės skyrimą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė laisvės atėmimo bausmės parinkimo motyvus, todėl BK 55 str. reikalavimų nepažeidė. Be to, apeliantui naują nusikaltimą padarius laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007-09-19, vykdymo atidėjimo laikotarpiu ir už paskutinį nusikaltimą paskirtą bausmę subendrinus su ankstesniu nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, bet kuri pagal BK 284 str. 1 d. paskirta bausmės rūšis, išskyrus baudos bausmę, būtų keičiama į laisvės atėmimo bausmę, todėl galutinės apeliantui paskirtos bausmės rūšis liktų ta pati – laisvės atėmimas, o pagal BK 284 str. 1 d. skyrus baudos bausmę, apeliantui galutinė bausmė būtų laisvės atėmimas ir bauda. Baudos bausmės pagal BK 284 str. 1 d. paskyrimas neatitiktų apelianto padaryto nusikaltimo pavojingumo, šią bausmės rūšį skirti nebūtų tikslinga dėl L. J. turtinės padėties – jis yra bedarbis (171 b. l.), be to, dviejų bausmės rūšių paskyrimas vietoj vienos sunkintų apelianto teisinę padėtį, todėl jo skundo prašymas pagal BK 284 str. 1 d. skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, atmestinas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas anksčiau buvo du kartus teistas už tyčinius nusikaltimus ir jam paskirtų bausmių vykdymas buvo atidėtas, jis naują nusikaltimą padarė bausmės, paskirtos už neatsargų nusikaltimą, atidėjimo laikotarpiu, akivaizdu, kad, L. J. realiai neatliekant ankstesnių bausmių, joms keliami tikslai nebuvo pasiekti, nes jis ir vėl nusikalto, todėl jam šioje byloje taikyti BK 75 str. nuostatas nėra pagrindo.

Teismas, nustatydamas apeliantui bausmės trukmę, įvertino BK 54 str. 2 d. numatytų aplinkybių reikšmę – atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamos veikos padarymą apsvaigus nuo alkoholio, nes tai turėjo įtakos veikos padarymui. Apelianto skundo argumentai, kuriais jis ginčija savo apsvaigimą nuo alkoholio nusikaltimo metu, yra nepagrįsti, nes šią aplinkybę teisiamojo posėdžio metu patvirtino abu nuteistieji, kurie teigė nusikaltimo metu buvę išgėrę apie aštuonis butelius alaus, liudytojai M. Š. ir N. T., be to, šią aplinkybę patvirtina alkotesterio parodymai (1 t., 25 b. l.). Šiame sprendime jau aptartas apelianto padaryto nusikaltimo pobūdis rodo, kad apsvaigimas nuo alkoholio neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. L. J. pagal BK 284 str. 1 d. paskirta laisvės atėmimo bausmė, nežymiai mažesnė už sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, yra tinkamai individualizuota, adekvati padaryto nusikaltimo pavojingumui, apelianto asmenybei, todėl jos švelninti nėra pagrindo. Pažymėtina, kad teismas, šią bausmę subendrindamas su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007-09-19 nuosprendžiu paskirta bausme, prie jos pridėjo tik labai nedidelę dalį – tris mėnesius – nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės, todėl ir galutinė apeliantui paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta.

Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį L. J. skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Nuteistojo L. J. apeliacinį skundą atmesti.