Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Edita Lapinskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal atliekančio Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnybos viršininko funkcijas Mindaugo Džermeikos ir nubaustojo D. S. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. nutarimo, kuriuo D. S. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnio 2 dalį paskirta 30 Eur dydžio bauda, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, taikant ATPK 30¹ straipsnį, paskirta 868 Eur dydžio bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones vieneriems metams šešiems mėnesiams, vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, paskirta subendrinta nuobauda – 868 Eur dydžio bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones vieneriems metams šešiems mėnesiams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliaciniu skundu atliekantis Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnybos viršininko funkcijas M. Džermeika prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. nutarimą panaikinti ir priimti naują nutarimą – paskirti D. S. 868 Eur dydžio baudą, atimant teisę vairuoti transporto priemones 3 metams.

Atliekančio Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnybos viršininko funkcijas Mindaugo Džermeikos apeliacinis skundas tenkintinas, nubaustojo D. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Atliekančio Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnybos viršininko funkcijas M. Džermeikos ir nubaustojo D. S. apeliaciniuose skunduose keliamas paskirtos pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas. Atliekantis Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnybos viršininko funkcijas M. Džermeika prašo nubaustajam D. S. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį palikti paskirtą 868 Eur dydžio baudą ir atimti teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams, nubaustasis D. S. prašo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį palikti paskirtą 868 Eur dydžio baudą ir neatimti teisės vairuoti transporto priemones.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas ir nuostata, kad teisingumą vykdo teismai. Tai reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo teismo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Kaip ne kartą konstatuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat ne kartą yra išreiškęs poziciją, kad teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

Pažymėtina ir tai, kad, individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatytoji minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatytoji sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimtiniai, sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu (Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimas).

Būtent ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas, atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ straipsnį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Už teisės pažeidimus negalima nustatyti tokių bausmių arba nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimams ir bausmės ar nuobaudos paskirčiai (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas). Minėtų iš Konstitucijos kylančių nuostatų privalu laikytis ir teisę taikančioms institucijoms, skiriant asmenims nuobaudas (bausmes) už teisės pažeidimų padarymą.

Tokia pat pozicija atsispindi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-8-2013 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4-2011).

Nėra pagrindo nesutikti su atliekančio Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnybos viršininko funkcijas M. Džermeikos nuomone, kad administracinės nuobaudos tikslas būtent ir yra sukelti tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimą asmeniui, kuriam taikoma sankcija už teisės pažeidimo įvykdymą, tuo siekiama prevencijos tikslų. Pažymėtina, kad, skirdamas nuobaudą pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį ir taikydamas ATPK 30¹ straipsnio nuostatas bei D. S. atimdamas teisę vairuoti transporto priemones mažesniam negu ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytam minimaliam trejų metų terminui, apylinkės teismas turėjo nustatyti visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant. Akcentuotina, kad apeliaciniame skunde nubaustojo D. S. nurodyta aplinkybė, kad teisė vairuoti transporto priemones jam reikalinga darbinėms funkcijos atlikti, nes tenka vairuoti mechanines priemones, nėra pagrindas taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas. Skirdamas nuobaudą, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad D. S. anksčiau administracine tvarka nebaustas, dirbantis, atlygino padarytą žalą, savo kaltę dėl padarytų pažeidimų pripažino ir gailisi, ši aplinkybė buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, ir tai turėjo reikšmės parenkant sankcijoje numatytos nuobaudos rūšį bei jos dydį (ATPK 30, 30² straipsniai), tačiau vien šios aplinkybės nėra išskirtinės tam, kad būtų galima taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, jos turi būti vertinamos ir su kitomis byloje nustatytomis nuobaudos skyrimui reikšmingomis aplinkybėmis.

Nors nubaustasis D. S. dirba, charakterizuojamas labai gerai (b. l. 22), atlygino padarytą žalą, sumokėjo skundžiamu nutarimu paskirtą baudą, kurią, pažymėtina, sumokėti būtų privalėjęs bet kokiu atveju, nes bauda būtų išieškota priverstinai, anksčiau administracine tvarka nebaustas (b. l. 5), tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad jis įgijo teisę vairuoti automobilį tik nuo 2015 m. spalio 21 d., t. y. iki šių pažeidimų, už kuriuos nubaustas skundžiamu nutarimu, padarymo jis vairavo transporto priemones nepilnai vienuolika mėnesių, todėl toks nepatyręs vairuotojas turi būti itin atidus ir rūpestingas. Iš D. S. 2016 m. rugsėjo 12 d. paaiškinimo matyti, kad jis neva nepajuto smūgio į kitą automobilį dėl to, jog klausėsi garsiai paleistos muzikos (b. l. 17). Tačiau pažymėtina, kad D. S. paaiškinime nurodyta aplinkybė, kodėl jis nepajuto smūgio į kitą automobilį, visiškai nesutampa su paaiškinimu teismo posėdyje ir apeliaciniame skunde, kur jis tvirtino, kad nepajuto smūgio į kitą automobilį, nes neva galvojo, kad atsirėmė į šaligatvio kraštą, todėl iš eismo įvykio vietos pasišalino netyčia. Tokie skirtingi nubaustojo D. S. paaiškinimai, kodėl jis nepajuto smūgio į kitą automobilį, leidžia pagrįstai manyti, kad D. S. negalėjo apsispręsti, kokius sau naudingus parodymus duoti, todėl apylinkės teismas pagrįstai nepatikėjo D. S. paaiškinimais, kad jis iš eismo įvykio vietos pasišalino netyčia. Pažymėtina, kad nubaustojo D. S. apeliacinio skundo teiginys, jog teismas nekvietė į posėdį kitų procesų dalyvių, todėl priėmė vienašališką sprendimą dėl to, kad jis pasišalino iš eismo įvykio tyčia, yra visiškai nepagrįstas, kadangi jis jokių asmenų, kurie būtų buvę eismo įvykio vietoje ir būtų galėję paliudyti įvykio aplinkybes, kad D. S. nejuto smūgio į kitą automobilį, nei tiriant administracinį teisės pažeidimą, nei teismo posėdyje nenurodė ir teismo posėdyje jokių asmenų apklausti neprašė (b. l. 24, 25), tokių asmenų nenurodė ir apeliaciniame skunde. Iš eismo įvykio metu nustatytų papildomų duomenų apie eismo įvykį ir fotonuotraukose užfiksuotų vaizdų aiškiai matyti, kad žymiai apgadintas nubaustojo D. S. vairuoto automobilio „Opel“ užpakalinis buferis, užpakalinis dešinės pusės žibintas, o automobilio „Audi A4“, į kurį atsitrenkė D. S. vairuotu automobiliu, žymiai apgadintos priekinės kairės ir užpakalinės kairės pusių durys (b. l. 15, 21). Esant ant automobilių tokiems nustatytiems ir užfiksuotiems žymiems apgadinimams, tikėti nubaustojo D. S. teismo posėdyje duotais paaiškinimais ir apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, kad jis nepajuto, jog atsitrenkė į kitą automobilį, nes neva galvojo, kad atsirėmė į šaligatvio kraštą, nėra visiškai jokio pagrindo. Šiuo atveju pažymėtina, kad D. S. atsitrenkęs į kitą automobilį, turėjo pajusti ir pajuto ne šiaip smūgį, bet stiprų smūgį, tačiau tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos tik dėl jam žinomų priežasčių.

Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, apygardos teismas konstatuoja, kad skundžiamame nutarime apylinkės teismas taikė ATPK 30¹ straipsnio nuostatas visiškai nemotyvuotai ir nepagrįstai. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, administracinės nuobaudos tikslus, nubaustajam D. S. paskirta nuobauda, taikant ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, būtų per švelni ir netinkamai individualizuota, nebūtų pasiekti administracinės nuobaudos skyrimo tikslai, numatyti ATPK 20 straipsnyje. Todėl, atsižvelgiant į nuobaudos už administracinį teisės pažeidimą skyrimo bendrąsias taisykles (ATPK 30 straipsnis), apylinkės teismo nustatytas nubaustąjį D. S. charakterizuojančias aplinkybes, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (ATPK 31 straipsnio 1 dalies 1 punktas), sunkinančių aplinkybių nebuvimą, D. S. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtos papildomos nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas ilgintinas iki ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyto minimalaus termino. Aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti išskirtinėmis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, ir paskirti švelnesnę, nei pažeidimo sankcijoje numatyta, nuobaudą, nenustatyta, todėl šių nuostatų taikymas naikintinas. Taigi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. nutarimas keistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu, teisėja

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. nutarimą pakeisti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ straipsnio nuostatų taikymą.

D. S. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtos papildomos nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo – terminą prailginti iki trejų (3) metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 33 straipsniu, D. S. paskirti galutinę subendrintą nuobaudą – 868 Eur dydžio baudą, atimant teisę vairuoti transporto priemones trejiems (3) metams.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.