Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 26 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-00059-494/2005 pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovams K. S., S. A. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir turto padalijimo (tretieji asmenys byloje – Vilniaus miesto 15 notarų biuro notarė G. Š., Kretingos rajono notarų biuro notarė J. N., akcinė bendrovė bankas ,,Hansabankas“, Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos tarnyba, J. V.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismas patenkino ieškinio reikalavimą dėl 2002 m. birželio 28 d. privačios žemės (miško) sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, motyvuodamas tuo, kad sutartis sudaryta pažeidžiant imperatyvias CK normas, todėl yra niekinė (CK 1.80 str.). Nurodė, kad 2000 m. rugsėjo 6 d. turto pasidalijimo sutarties, pagal kurią ieškovei atiteko 1 503 kv. m. ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), pagrindu ieškovė savo nuosavybės teisių į šį nekilnojamąjį turtą įstatymo nustatytu terminu - per 3 mėnesius, neįregistravo (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str., 32 str.), dėl praleisto termino įregistravimui atnaujinimo į teismą nesikreipė, todėl teismas sprendė, kad žemės sklypas išliko ieškovei ir atsakovui K. S. bendrai priklausančiu turtu, nepriklausomai nuo to, kieno vardu turtas buvo įregistruotas viešame registre. Šalims sudarius ginčijamą turto pasidalijimo sutartį, žemės sklypas atiteko ieškovei, todėl atsakovas neturėjo teisės vienašališkai, nesant ieškovės dalyvavimo ar įstatymų nustatyta tvarka patvirtinto įgaliojimo, valdyti, naudotis ir disponuoti žemės sklypu, taip pat ir perleisti jį tretiesiems asmenims, tai yra atsakovui S. A. Šių argumentų pagrindu teismas sprendė, kad ieškovas, nebūdamas teisėtas parduodamo daikto savininkas ir žinodamas tai, perleido jį atsakovui S. A. pažeisdamas imperatyvias teisės normas, dėl ko žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį laikė niekine (CK 1.78, 1.80 str.).

Teismas taip pat nurodė, kad tiek atsakovas K. S., žinodamas, jog pirkimo-pardavimo sutarties dalyku esantis žemės sklypas pagal turto pasidalijimo sutartį atiteko ieškovei, ir vienašališkai disponuodamas šiuo žemės sklypu, tai yra perleisdamas jį trečiajam asmeniui, be to perleisdamas žemės sklypą atsakovui S. A. netrukus po to, kai buvo panaikintas žemės sklypo areštas, tiek ir atsakovas S. A., įsigydamas žemės sklypą ir žinodamas, jog šis žemės sklypas turto pasidalijimo sutartimi atiteko ieškovei, veikė nesąžiningai, todėl padarė išvadą, jog abi sandorio šalys buvo nesąžiningos. Teismas laikė, kad atsakovas S. A. yra nesąžiningas turto įgijėjas, todėl taikė dvišalę restituciją (CK 1.80 str. 1 d., 4 d.). Pagrįsdamas šį teiginį, teismas nurodė, kad atsakovas S. A. teismo posėdžio metu pripažino žinojęs apie ieškovės ir atsakovo santuokos nutraukimo procesą, turto pasidalijimo sutarties sudarymą ir santuokos metu įgyto turto pasidalijimą notarine tvarka. Kartu teismas atmetė atsakovo S. A. argumentą, jog jis manė perkąs kitą, tai yra ne ieškovei pagal turto pasidalijimo sutartį atitekusį žemės sklypą. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad atsakovas S. A. turėjo realią galimybę susipažinti su sutuoktinių turto padalijimo tvarka, todėl, būdamas apdairus ir protingas turto įgijėjas, negalėjo nežinoti, kad perka ieškovei pagal turto padalijimo sutartį atitekusį žemės sklypą. Taikydamas restituciją, teismas grąžino atsakovui S. A. 700 Lt, kuriuos pagal niekinę pirkimo-pardavimo sutartį iš pastarojo gavo atsakovas K. S.; žemės sklypą teismas grąžino ne atsakovui K. S., kuris nebuvo teisėtas žemės sklypo savininkas, o ieškovei, motyvuodamas tuo, kad jai šis žemės sklypas atiteko pagal turto pasidalijimo sutartį.

2002 m. birželio 28 d. privačios žemės (miško) sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi perleisdamas žemės sklypą apeliantui, atsakovas K. S. pateikė visus jo nuosavybės teisę į parduodamą žemės sklypą patvirtinančius dokumentus, patvirtino, jog į šį žemės sklypą tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų, teisme dėl jo ginčų taip pat nėra, todėl laikytina, jog apeliantas yra sąžiningas turto įgijėjas (CK 1.80 str., 4.96 str. 2 d.);teismas neteisingai taikė restitucijos normas, grąžindamas žemės sklypą ieškovei, nes ji nėra ginčijamo sandorio šalis (CK 1.80 str. 2 d.);teismas nepagrįstai atleido ieškovę nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas K. S., nebūdamas teisėtu žemės sklypo 1 503 kv. m. ploto, esančio (duomenys neskelbtini), savininku ir žinodamas tai, neturėjo teisės minėtą žemės sklypą parduoti atsakovui S. A. Tik savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės objektą, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 str.). Byloje nustatyta, kad 1503 kv. m. ploto ginčo žemės sklypą ieškovė ir atsakovas K. S. įsigijo santuokos metu ir šis turtas, kaip ir kitas, įsigytas santuokos metu, buvo 2000 m. rugsėjo 6 d. turto pasidalijimo tarp šalių sutarties objektu ir pagal šią sutartį atiteko ieškovei (b. l. 18-20, t. 1). Ieškovė 2002 m. birželio 28 d. (pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu) turto pasidalijimo sutarties pagrindu nebuvo įregistravusi nuosavybės tesiės į ginčo žemės sklypą nekilnojamojo turto registre, tačiau atsakovui buvo žinomos visos aplinkybės apie tai, kad pagal turto pasidalijimo sutartį ginčo sklypas atiteko būtent ieškovei, o jam – kitas turtas. Taigi, atsakovas K. S., nebūdamas ginčo žemės sklypo savininku ir parduodamas šį žemės sklypą atsakovui S. A., pažeidė įstatymo reikalavimus bei ieškovės teises ir interesus (CK 4.37 str.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai žemės pirkimo-pardavimo sutartį pripažino negaliojančia.

CK 4.97 str. 1 d. pasakyta, kad iš nesąžiningo valdytojo pagal CK 4.95 str. daiktas gali būti išreikalautas. Nesąžiningas valdytojas yra toks, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad jo valdymas yra neteisėtas. Kaip matyti iš šalių paaiškinimų, atsakovui S. A. buvo gerai žinomos ieškovės ir atsakovo K. S. gyvenimo aplinkybės, nes jis buvo artimas A. S. ir K. S. draugas, sūnaus G. S. krikštatėvis. Pats atsakovas S. A. pirmosios instancijos teisme nurodė aplinkybę, kad jam buvo žinoma apie turto tarp A. S. ir K. S. pasidalijimą, kad yra matęs turto pasidalijimo sutartį.

CK 1.5 straipsnis įtvirtina teisinių santykių subjektų pareigą veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimus. Atsakovas S. A., pirkdamas iš atsakovo K. S. ginčo žemės sklypą, žinojo arba turėjo žinoti, kad parduodamą žemės sklypą atsakovas K. S. įsigijo ne turto pasidalijimo sutarties pagrindu, o 1996 m. vasario 13 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, t.y. būdamas santuokoje su ieškove. Duomenys apie tai, kada ir kokiu pagrindu atsakovas K. S. įsigijo žemės sklypą, buvo pateikti sudarant pirkimo-pardavimo sutartį: 1996 02 13 Nr. 1-962 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, 2002 06 25 ir 2002 06 27 žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo Vilniaus rajono skyriaus pažyma ir pažymėjimas (b. l. 167-169, t. 2). Iš šių dokumentų buvo aišku, kad atsakovui K. S. ginčo žemės sklypas nepriklauso turto pasidalijimo sutarties pagrindu. Todėl atsakovas S. A., būdamas artimuosiuose santykiuose su A. S. ir K. S., žinodamas aplinkybę apie įvykusį turto pasidalijimą ir matęs turto pasidalijimo sutartį, žinojo arba turėjo žinoti, kad iš atsakovo K. S. perka žemės sklypą, kuris jam nepriklauso asmeninės nuosavybės teise. Žinodamas arba turėdamas žinoti šias aplinkybes, atsakovas S. A., sudarydamas ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, elgėsi nesąžiningai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai S. A. pripažino nesąžiningu turto įgijėju.

Iš S. A. ginčo sklypas išreikalaujamas CK 4.95 str., CK 4.97 str. 1 d. pagrindais (CK 180 str. 4 d.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ginčo žemės sklypo išreikalavimo ieškovės naudai. Ieškovė ir atsakovas turto pasidalijimo sutartimi turtą pasidalijo. Atsakovas šios turto pasidalijimo sutarties pagrindu įregistravo savo nuosavybės teises į daiktus, kurie jam atiteko pagal minėtą sutartį. Todėl atsižvelgiant į tas aplinkybes, kad tarp šalių santuoka yra nutraukta, kad turto pasidalijimo sutartis yra galiojanti ir atsakovas jau yra ją realizavęs, pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti ieškovei ginčo žemės sklypą yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas, asmens prašymu, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo(CPK 83 str. 3 d.). Vilniaus rajono apylinkės teismas, atsižvelgdamas į ieškovės turtinę padėtį ir vadovaudamasis CPK 83 str. 3 d. nuostatomis, pagrįstai iš dalies atleido ieškovę nuo žyminio mokesčio mokėjimo paduodant ieškinį bei apeliacinį skundą.

Iš atsakovo S. A. priteisiamos bylinėjimosi išlaidos: ieškovei 300 Lt už advokato pagalbos apmokėjimą, valstybei 24 Lt už procesinių dokumentų išsiuntimą (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d., 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti A. S. naudai iš S. A. 300 Lt už advokato pagalbos apmokėjimą. Priteisti iš S. A. valstybės naudai 24 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu.