- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-02
- Bylos Nr.
- 2S-898-623/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-20963-2010-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marijonas Greičius (pran.), Aldona Tilindienė, Neringa Švedienė
- Atsakovas
- A. S.
- Ieškovas
- AB ,,Swedbank“
- Trečiasis asmuo
- BUAB ,,Liual“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo AB ,,Swedbank“ ieškinį atsakovui A. S., tretysis asmuo BUAB ,,Liual“, dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas AB „Swedbank“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo A. S. 26 882, 07 Eurų skolą, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir 26 882,07 Eurų sumai areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį turtą bei pinigines lėšas, esančius pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, kadangi atsakovas buvo įspėtas apie skolos negrąžinimo pasekmes, tačiau į tai nereagavo ir vengė atsiskaityti su ieškovu, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 8 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir areštavo atsakovo A. S. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims 26882,07 EUR sumai. Nesant ar nepakankant reikalavimams užtikrinti atsakovo nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, areštavo pinigines lėšas, esančias atsakovo atsiskaitomosiose sąskaitose kredito įstaigose, leidžiant atsakovui atlikti operacijas su atsiskaitomosiose sąskaitose esančiomis lėšomis atsiskaitant su ieškovu. Teismas, atsižvelgdamas į ieškovo reikalavimo turtinį pobūdį, ieškovo nurodytą laikotarpį, per kurį atsakovas tinkamai nevykdo įsipareigojimų, reikalavimo sumą, padarė išvadą, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu.
Šalies argumentai
Atsakovas A. S. atskiruoju skundu (b.l. 33-35) prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjo atsakovui nedalyvaujant, dėl to pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės vertinti visų faktinių aplinkybių. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ženkliai apsunkina atsakovo turtinę padėtį – atsakovas yra fizinis asmuo, o galimybė naudotis sau priklausančiomis lėšomis yra neatsiejamai susijusi su atsakovo galimybe patenkinti savo ir savo šeimos narių gyvybiniu poreikius.
Apeliantas pažymi, jog jis nuo 2010-07-16 yra bedarbis. Visas atsakovo pajamas sudaro nedarbo draudimo išmoka. Tokios pajamos leidžia patenkinti tik pačius būtiniausius asmens poreikius, taigi atsakovo finansinė padėtis yra pripažintina sunkia. Atsakovo šeimoje auga trys nepilnamečiai vaikai. Atsakovo žmona veiklą vykdo pagal verslo liudijimą, tačiau vien jos gaunamos pajamos nėra pakankamos nepilnamečiams vaikams išlaikyti.
Atsakovo manymu, šiuo atveju jam neturint nuolatinių pajamų ir ieškovo naudai pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turtui bei piniginėms lėšoms, yra pažeidžiami teisingumo, protingumo principai, atsakovui ne tik apsunkinama galimybė patenkinti savo bei savo šeimos būtiniausius poreikius, bet ir galimybė gintis nuo pareikšto ieškinio.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindo bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 144 straipsnio 1 dalis numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 144 straipsnio pagrindu teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t.y. ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis laikinųjų apsaugos priemonių.
Apeliantas atskirajame skunde pažymi, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė jam nedalyvaujant, dėl to pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės vertinti visų faktinių aplinkybių. Pagal CPK 148 str. 1 d. nuostatas teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi pranešti apie tai atsakovui, o šias priemones taikyti nepranešus atsakovui galima tik išimtinais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Teismas visais atvejais privalo motyvuoti savo sprendimą laikinąsias apsaugos priemones taikyti nepranešus atsakovui. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės taikytinos nepranešus atsakovui, kadangi pranešimas sudarytų prielaidas perleisti turtą.
Kita vertus, kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad CPK 148 str. 1 d. numatytas pranešimas atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą atlieka tik šalies informavimo apie teismo atliekamus procesinius veiksmus funkciją ir nereiškia kvietimo į posėdį, vyksiantį rašytinio proceso tvarka, kuriame šalys įstatymų leidėjo valia nedalyvauja (CPK 153 str. 2 d.). Šiuo pranešimu siekiama suteikti atsakovams galimybę pasinaudoti teise apskųsti teismo nutartį, taip pat prašyti teismą taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, pasiūlyti įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą arba prašyti taikyti kitą laikinąją apsaugos priemonę. Nagrinėjamu atveju apeliantui iš karto po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo buvo suteikta reali galimybė pareikšti savo nuomonę dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, sudarytos visos procesinės galimybės pasinaudoti apeliacijos teise bei pateikti visus argumentus ir įrodymus, kurie, jo manymu, yra aktualūs sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo.
Teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje aplinkybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, preziumuojama tuomet, kai kilęs turtinis ginčas dėl didelės sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-05-08 nutartis c.b. Nr. 2-307/08 ir kt.). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog ši prezumpcija nėra absoliuti (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-06-26 nutartis c. b. Nr. 2-435/2008) ir taikoma tik įvertinus reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgus į konkretaus atsakovo, šiuo atveju fizinio asmens, finansines galimybes, t.y. ar konkrečiam atsakovui yra didelė ieškinio reikalavimo suma, lyginant ją su šio asmens nuosavybės teise valdomo turto verte, gaunamomis pajamomis, turimomis lėšomis kredito įstaigose. Tik įvertinus šias aplinkybes galima spręsti, ar didelė ieškinio suma sudaro pagrindą išvadai, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.). Kaip nurodo pats atsakovas jis yra bedarbis, jo pajamas sudaro nedarbo draudimo išmoka, kuri nuo 2010-09-01 iki 2010-10-31 buvo 1278 Lt 20 ct, todėl laiko, kad jo turtinė padėtis turi būti pripažinta sunkia. Taigi atskirajame skunde atsakovas nepaneigia aplinkybės, jog jam ieškinio suma (26 882, 07 eurų) yra didelė, priešingai jis patvirtina, jog ši suma lyginant su jo finansinėmis galimybėmis yra labai didelė. Dėl paminėto, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso normos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, numato šių priemonių pakeitimo arba panaikinimo pagrindus bei tvarką. Pagal CPK 146 ir 150 str. nuostatas apeliantas, esant pagrindui, turi teisę prašyti pirmosios instancijos teismą pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, arba prašyti panaikinti pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę, pavyzdžiui, įkeičiant ieškovui turimą turtą, įmokant atitinkamą pinigų sumą į teismo specialiąją sąskaitą, pateikiant banko garantiją ar laidavimo raštą. Laikinąsias apsaugos priemones taikęs teismas pagrįstu atsakovo prašymu taip pat gali imtis priemonių, numatytų CPK 147 str. pirmojoje dalyje. Tokiu būdu garantuojama šalių interesų ir procesinių teisių pusiausvyra, šalių lygiateisiškumas, užtikrinamas prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąžiningumas ir protingumas bei šių priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, įvertinusi skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, dėl ko priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Šią nutartį panaikinti arba pakeisti, remiantis atskirojo skundo motyvais, nėra pagrindo.
Netenkinus atskirojo skundo iš apelianto priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės pajamas (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto A. S. 8 Lt 40 ct išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės pajamas.