Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos ir nukentėjusiojo L. D. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 137 str. 3 d. laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. areštu 45 paroms.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 65 str. 1 d. 1 p. a p. p., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės pridedant dalį švelnesnės, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 1 mėnesiui.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65, 66 str., į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2008-06-14 iki 2008-06-18.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 67 str. 1 d., 2 d. 3 p., 70 str., 75 str. 1 d., 2 d. 4, 7 p., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, atliekamų per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, įpareigojant dirbti ar registruotis darbo biržoje, be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

A. J. ir L. D. pripažinta teisė į civilinių ieškinių dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinių dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

A. J. ir L. D. turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti pripažintos proceso išlaidomis ir priteista iš A. K. A. J. 150 Lt, L. D. 4200 Lt.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad 2008-06-14 apie 4:36 val. prie prekybos centro (duomenys neskelbtini) Šiauliuose, esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, pažeisdamas teisės akto (Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo) nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, vieną kartą tyčia šaudamas iš D kategorijos revolverio 38 Me Compact - Gum, pataikė nukentėjusiajam L. D. į veidą ir dėl neatsargumo padarė jam šautines žaizdas dešinės akies obuolio ragenoje, odenoje ir dešinės akies apatiniame voke, kraujosruvą dešinės akies vokuose – sunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl kiauryminio dešinės akies sužalojimo sukelto apakimo dešine akimi nukentėjusysis prarado didelę dalį (trisdešimt procentų) bendro darbingumo, ir vieną kartą tyčia šaudamas iš to paties ginklo, pataikė nukentėjusiajam A. J. į krūtinę, padarydamas jam krūtinės ląstos dešinės pusės šautinę žaizdą – nežymų sveikatos sutrikdymą.

Skunde nurodoma, kad A. K. su R. L. po pastarųjų užpuolimo (duomenys neskelbtini) aikštelėje į įvykio vietą po trumpo laiko tarpo grįžo apsiginklavę – A. K. su užtaisytu dujiniu pistoletu, o R. L. automobiliniu kryžminiu raktu, A. K. buvo agresyvus, demonstratyviai rodė ginklą ir juo mojavo, todėl nukentėjusieji bei įvykio liudytojai pagrįstai jautė, kad A. K. su R. L. kelia pavojų visuomenei, nes nežinojo, ar minėtas ginklas nėra kovinis, kas rodo išankstinę A. K. tyčią atlikti tyčinius smurtinius veiksmus.

Prokurorės teigimu, teismas nepagrįstai abejojo liudytojo D. P. parodymais, nes teisme buvo nustatyta, jog pastarasis nepažinojo nei nukentėjusiųjų, nei kaltinamojo ar R. L., vadinasi, neturėjo jokio suinteresuotumo ir tik patvirtino apie A. K. agresyvų elgesį, nukreiptą susidorojimui su jį ir R. L. užpuolusiais asmenimis, bei pagrindė nukentėjusiųjų parodymus, kad matydami agresyvų A. K. ir R. L. elgesį, nusprendė atlikti pilietinę pareigą ir sulaikyti A. K. bei R. L., kad pastarieji nepadarytų nusikaltimo ir policija galėtų išsiaiškinti situaciją, tačiau tyčia šaunant buvo sužaloti A. K., kuris pagal savo asmenines savybes privalėjo suvokti, kad šaudamas šaunamuoju ginklu (nežinodamas kokiais šoviniais – dujiniais ar su guminėmis kulkomis) į šalia automobilio stovinčius asmenis, šūvio metu nukreipdamas ginklą į žmonių pusę ir ginklo vamzdį bei šūvio liniją laikydamas žmonių galvos-krūtinės lygmenyje, nesant būtinosios ginties sąlygoms (nes automobilio durelės buvo užrakintos, tačiau dėl girtumo nevertindamas šios aplinkybės), t. y. suvokdamas pavojingą savo veikos pobūdį, privalėjo numatyti pasekmes – žmonių sužalojimus ir nors šių pasekmių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti – veikė neapibrėžta netiesiogine tyčia ir tuo padarė nusikaltimus numatytus LR BK 135 str. 1 d. ir 140 str. l d.

Taip pat skunde nurodoma, kad teismas visiškai nepagrindė, kodėl A. K. veiksmus sužalojant L. D. vertino kaip neatsargius (LR BK 137 str. 3 d.), o tuo pačiu metu A. K. šaunant iš to paties šaunamojo ginklo ir sužalojant A. J., vertino kaip tyčinius (LR BK 140 str. l d.).

Prokurorės nuomone, teismas nepagrįstai A. K. veiksmus traktavo kaip pažeidusius būtinosios ginties sąlygas, kadangi A. K. šovė iš automobilio, prieš tai užrakinęs automobilio durelių užraktus, vadinasi, būnant automobilyje, jam joks pavojus negrėsė dar ir dėl to, kad L. D. su draugais nesiekė A. K. atžvilgiu atlikti pavojingo kėsinimosi, todėl nebuvo kilusi ir būtinosios ginties situacija.

Be to, prokurorės apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai neišsprendė A. J. ir L. D. civilinių ieškinių klausimo dėl neturtinės žalos ir klausimo dėl periodinių išmokų L. D., nes nukentėjusiųjų atstovas H. O. teismui pateikė visa tai pagrindžiančius išsamius pareiškimus.

Prokurorė skundu siūlo atsižvelgti į LR BK 54 str. 2 d. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, įvertinti tai, jog A. K. praeityje neteistas, yra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių – prisipažinimas ir dalies žalos nukentėjusiems atlyginimas, tačiau būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas yra sunkinanti atsakomybę aplinkybė, padarė sunkų ir nesunkų nusikaltimus ir taip L. D. neatstatomai sutrikdė sveikatą (1 akies aklumas), dėl ko antroji akis atitinkamai dvigubai greičiau silps ir blogės regėjimas. Todėl, prokurorės nuomone, tikslinga pastarajam už nusikaltimų padarymą skirti bausmes, artimas sankcijose numatytiems bausmių vidurkiams.

Skunde nurodoma, kad atmestina yra teismo išvada, jog A. K. veikė mišria kaltės forma, nes tokia kaltės forma nėra įtvirtinta ir asmuo nusikalstamą veiką gali padaryti tik tyčia arba neatsargiai. Apeliantas savo skunde nesutinka su teismo išvada, jog kaltininkas padarė nepateisinamą klaidą, kuri nulėmė veikos kvalifikaciją – nusikaltimą dėl neatsargumo. Dėl to nukentėjusysis pažymi, kad nuteistasis A. K. buvo apsiginklavęs, nusiteikęs agresyviai, neblaivus, prie automobilio prisiartinus jaunuoliams, pro automobilio langą pradėjo šaudyti neįsitikinęs, ar tai saugu ir kokios gali būti su tuo susijusios pasekmės. Apelianto teigimu, šaudyti į asmenis, buvusius šalia taksi automobilio, buvo pradėta, kai nebuvo jokios grėsmės nei nuteistajam, nei su juo buvusiam R. L. – pats kaltinamasis ir liudytojas R. L. bandė pasišalinti iš įvykio vietos, nors turėjo galimybę išsikviesti policijos pareigūnus, padedant taksi vairuotojui, todėl nėra pagrindo laikyti, kad jo sveikatos sutrikdymas buvo padarytas dėl neatsargumo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras, nukentėjusysis bei civilinis ieškovas L. D. prašė apeliacinius skundus tenkinti, nuteistasis A. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. K. kaltu sunkiai sutrikdžius L. D. sveikatą dėl neatsargumo, padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Būtent tai savo skunduose akcentuoja ir apeliantai.

Tyčinis ir neatsargus sunkus sveikatos sutrikdymas baudžiamajame įstatyme (BK 135 ir 137 str.) apibūdinti materialiosiomis sudėtimis, nes būtinas jų požymis yra ir nusikalstami padariniai – sunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs LR BK 135 str. 1 d. numatytomis formomis. Todėl, remiantis LR BK 15, 16 str. nuostatomis, būtina išsiaiškinti visus kaltininko psichinio santykio (intelektinio ir valinio) turinio elementus su jo padarytais veiksmais nukentėjusiųjų atžvilgiu ir tų veiksmų padariniais, t. y. išsiaiškinti, kaip kaltininkas įvykio metu suvokė LR BK 135 ir 137 str. 1 dalyse įtvirtintų sudėčių požymius ir kokios buvo jo valios pastangos dėl atsiradusių nusikalstamų padarinių.

Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, nuteistasis A. K. neneigė to, kad šaudydamas padarė nukentėjusiesiems jam inkriminuotus sužalojimus, tačiau deklaravo savitą įvykio aplinkybių vertinimą, kitaip tariant – teisino savo elgesį susiklosčiusia situacija, suteikdamas savo elgesiui ne tyčinį, o neatsargų pobūdį. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant A. K. atsakomybės klausimą, kaip jau minėta, itin svarbu atskleisti nuteistojo sumanymo turinį, aiškinantis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu.

Kaltinamasis, kaip proceso dalyvis, stengdamasis išvengti baudžiamosios atsakomybės ar sušvelninti savo teisinę padėtį, gali kelti įvairias versijas, iš esmės, niekuo nerizikuodamas. Tuo tarpu vertinant nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, būtina kreipti dėmesį į išskirtinę tokių parodymų prigimtį – galimai įtakojamą objektyvių ar subjektyvių veiksnių. Apylinkės teismas, vertindamas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pagrįstai atkreipė dėmesį į nukentėjusiųjų (L. D., A. J.) ir kai kurių tos pačios konfliktinės situacijos liudininkų (R. S., R. M., R. K.), nuteistojo ir jo pusę palaikančio liudytojo R. L., o taip pat taksi vairuotojų – liudytojais apklaustų G. P., V. B., A. K., D. P. parodymus lemiančių aplinkybių ypatumus. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, jog apylinkės teismas neanalizavo teisiamajame posėdyje apklaustų asmenų parodymų visumoje su kitais surinktais įrodymais, kas, kolegijos nuomone, lėmė neteisingą teismo išvadą, apie nuteistojo nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės elementus.

Apylinkės teismo nuomone, A. K. įvykio, į kurį pateko, aplinkybes suvokė klaidingai, nors turėjo ir galėjo numatyti, kad iš tikrųjų jokio kėsinimosi nėra. Iš tokių pirmosios instancijos teismo išvadų galima spręsti, kad teismas A. K. veikoje įžvelgė veikimą tariamos būtinosios ginties sąlygomis (BK 28 str.), kas yra tuomet, kai realaus kėsinimosi nebuvo ir žmogus dėl tokio kėsinimosi klydo, įsivaizduodamas jį. Kolegijos nuomone, paminėtos apylinkės teismo išvados yra neteisingos, nes byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma neleidžia daryti išvados, kad A. K. ar kitam asmeniui būtų kilęs realus ar tariamas pavojus.

Iš byloje nustatytų aplinkybių yra aišku, kad prieš įvykį A. K. ir liudytojas R. L. buvo pakliuvę į dar vieną konfliktinę situaciją su tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Tą sykį A. K. ir R. L. pavyko pabėgti, nors minėti nenustatyti asmenys, pasak nuteistojo ir liudytojo R. L., šaudydami iš ginklo vijosi ir sumušė juos. Šią aplinkybę patvirtino kiti byloje apklausti liudytojai ir specialisto išvada, kuria nustatytas šautinis sužalojimas liudytojo R. L. kairės šlaunies srityje. Taigi, neužilgo po to A. K., apsiginklavęs, kaip jis teigia, teisėtai įsigytu dujiniu-garsiniu revolveriu (t. 3, b. l. 71-74), ir R. L., pasiėmęs kryžminį automobilio ratų prisukimo raktą, grįžo į prie PC (duomenys neskelbtini) esančią automobilių stovėjimo aikštelę ieškoti juos užpuolusių asmenų. To neneigia ir pats nuteistasis (t. 3, b. l. 78-79). Grįžę į minėtą aikštelę prie užkandinės, jie užkalbino grupę vaikinų, tarp jų ir nukentėjusiuosius L. D. bei A. J., kurių teiravosi, ar pastarieji nematė juos užpuolusių vaikinų. Po to A. K. su R. L. dar buvo priėję prie tuo metu automobilių stovėjimo aikštelėje buvusių taksi vairuotojų – liudytojų V. B. (t. 3, b. l. 83-84) ir D. P. (t. 3, b. l. 99-100), kurių taip pat klausinėjo apie minėtus vaikinus, tačiau nei iš vienų, nei iš kitų norimo atsakymo negavo. Konkrečiu atveju negalima nekreipti dėmesio, kad nuteistasis A. K. ir su juo buvęs liudytojas aiškiai demonstravo su savimi atsineštus ginklą ir automobilinį raktą. Pasak liudytojų D. P. ir V. B., A. K. buvo įsikarščiavęs, kalbėjo agresyviai, kilnojo ginklą. Tuo metu jokio kėsinimosi iš nukentėjusiųjų ar liudytojų pusės nei nuteistojo, nei jo draugo R. L. atžvilgiu nebuvo. Iš to, kas paminėta, galima daryti išvadą, kad A. K. buvo nusiteikęs konfliktiškai ir kilsiančią atitinkamą situaciją galėjo numatyti. Taigi, A. K., neradęs jį užpuolusių asmenų, nusprendė išvažiuoti iš automobilių stovėjimo aikštelės, todėl nuėjo prie liudytojo G. P. vairuojamo taksi automobilio ir atsisėdo ant galinės sėdynės. Toliau įvykiai klostėsi labai greitai. Pasak nuteistojo A. K., tuo metu prie automobilio pribėgo grupė jaunuolių, iš jų taksi automobilio galo privažiavo kitas taksi automobilis ir užblokavo kelią, kažkuris iš priėjusių vaikinų bandė atidaryti automobilio, kuriame jis sėdėjo, dureles, tačiau jis ir R. L. jas buvo spėję užsirakinti (t. 3, b. l. 78). Pasak nuteistojo, jis manė, kad prie automobilio pribėgę vaikinai buvo tie patys, kurie ankščiau buvo juos užpuolę, todėl, norėdamas apsiginti, atbaidyti juos nuo automobilio, niekur konkrečiai netaikydamas, iš turėto ginklo du kartus iššovė pro atidarytus taksi automobilio langus. Tada tie vaikinai atsitraukė, o jis (A. K.) ir R. L. leidosi bėgti.

Iš aptartų aplinkybių akivaizdu, kad jokio akivaizdaus ar tariamo kėsinimosi iš nukentėjusiųjų pusės nebuvo nei betarpiškai prieš įvykį, nei įvykio metu ir tai aiškiai turėjo suvokti nuteistasis. A. K. aiškinimas, kad jis klydo, manydamas, jog automobilį apstojo ankščiau jį ir R. L. užpuolę asmenys, visiškai nepagrįstas. Jau buvo minėta, kad pats A. K. ieškojo minimų asmenų, o jų neradęs, nusprendė išvažiuoti. Byloje nėra nustatyta, kad be nuteistojo, nukentėjusiųjų, byloje apklaustų liudytojų įvykio vietoje būtų buvę dar kokie asmenys, ir akivaizdu, jog laiko prasme, tik įsėdus A. K. į taksi automobilį ir pastarajam nespėjus net išvažiuoti, iš kažkur atsirasti negalėjo. Paminėtina, kad A. K. buvo užsirakinęs automobilyje ir apstoję vaikinai į automobilį nepateko, todėl jokia grėsmė nei jam, nei kitiems asmenims kilusi nebuvo, vadinasi, gintis nebuvo nuo ko. Pats nuteistasis savo gynybos turinį apibrėžė, kaip norą atbaidyti automobilį apstojusius asmenis, iš ko galima daryti išvadą, jog šaudymo priežastis buvo ne gynybinė, o noras tiesiog išvažiuoti, kaip nurodė A. K., ,,...į pietinį.“. Liudytoju apklaustas taksi vairuotojas G. P., į kurio vairuojamą taksi automobilį buvo įsėdę ir užsirakinę A. K. su R. L., nurodė, kad jo automobilį apsupę jaunuoliai tampė durelių rankenėles ir liepė jiems išlipti, tačiau tuo metu A. K. iššovė pro pradarytą durelių langą ir rankenėlę tampęs vaikinas (L. D.) susiėmė už veido. Pasak šio liudytojo, po to A. K. iššovė antrą kartą ir pataikė prie priekinių dešinės pusės durelių stovėjusiam vaikinui – A. J. (t. 3, b. l. 82-83). Nėra pagrindo netikėti tokiais liudytojo parodymais, nes analogiškai nurodė ir kitas taksi vairuotojas liudytojas V. B. (t. 3, b. l. 83-84) bei iš dalies tai patvirtino pats nuteistasis, nurodydamas, kad vaikinai tampė automobilio dureles. Tokiu būdu yra akivaizdu, kad A. K. matė, kur ir į ką šauna iš turėto ginklo, nes nukentėjusieji buvo prie automobilio. Aptarti bylos duomenys, įvertinus ir nusikalstamos veikos įrankio (šaunamojo ginklo) pavojingumą, teismui leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis A. K., atsižvelgiant į jo amžių (įvykio metu 25 m.), socialinę padėtį (dirbo Airijoje, dabar yra įmonės vadybininkas (t. 1, b. l. 117-135; t. 3, b. l. 12-13), būdamas normalios psichikos (t. 1, b. l. 192; 194), kaip ir bet kuris kitas panašią gyvenimišką patirtį turintis žmogus, įvykio metu suprato savo veiksmų pavojingumą ir numatė, jog savo veiksmais kelia pavojų kitų žmonių sveikatai.

Pats nuteistasis tvirtino nenorėjęs sužaloti žmones ir byloje nenustatyta, kad A. K. būtų siekęs pavojingų padarinių. Tačiau anksčiau aptartų bylos duomenų visuma duoda pagrindą manyti, kad A. K. buvo abejingas galimiems padariniams. Todėl kolegija sprendžia, kad nuteistasis suvokė pavojingą daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad taip veikdamas gali sutrikdyti kitų žmonių sveikatą, ir nors ir nenorėjo sunkiai sužaloti L. D. ir nežymiai sutrikdyti A. J. sveikatą, sąmoningai leido tokioms pasekmėms atsirasti. Todėl teismas daro išvadą, kad A. K. veikė netiesiogine tyčia (BK 15 str. 3 d.).

Tai, jog nenustatyta, iš kokio konkrečiai ginklo šovė A. K. ir kokiais šoviniais jo ginklas buvo užtaisytas, nemenkina jo kaltės. Faktas tas, kad tarp atsiradusių neigiamų padarinių ir nuteistojo veikos yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Visuma aptartų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų leidžia daryti išvadą, kad

A. K. 2008 m. birželio 14 d. apie 4:36 val. prie prekybos centro (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, vieną kartą tyčia šaudamas iš nenustatyto šaunamojo ginklo, pataikė nukentėjusiajam L. D. į veidą ir padarė pastarajam šautines žaizdas dešinės akies obuolio ragenoje, odenoje ir dešinės akies apatiniame voke, kraujosruvą dešinės akies vokuose, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl kiauryminio dešinės akies sužalojimo sukelto apakimo dešine akimi nukentėjusysis prarado didelę dalį (trisdešimt procentų) bendro darbingumo, ir vieną kartą tyčia šaudamas iš to paties ginklo, pataikė nukentėjusiajam A. J. į krūtinę, padarydamas jam krūtinės ląstos dešinės pusės šautinę žaizdą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

Tokiu būdu skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių bei netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p., 3 p.) ir A. K. nusikalstama veika dėl nukentėjusiojo L. D. sužalojimo perkvalifikuojama iš LR BK 137 str. 3 d. į 135 str. 1 d.

Kolegija pažymi, kad nėra pagrindo šiuo nuosprendžiu dar kartą pripažinti A. K. kaltu ir dėl A. J. nežymaus sveikatos sutrikdymo, kaip apeliaciniu skundu prašo prokurorė, nes skundžiamu nuosprendžiu A. K. jau yra pripažintas kaltu pagal LR BK 140 str. 1 d. ir ši nuteistojo veikos kvalifikacija yra teisinga.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, A. K. nusikalstamą veiką neteisingai kvalifikavęs pagal lengvesnę atsakomybę numatantį baudžiamąjį įstatymą (BK 137 str. 3 d.), tuo pačiu papildė kaltinimą faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių kyla pagrįstų abejonių. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginklas, iš kurio į nukentėjusiuosius šaudė A. K., ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surastas. Taip pat nebuvo aiškiai nustatyti šaudmenys, kuriuos konkretaus tiriamo įvykio metu naudojo nuteistasis. Tai, kad A. K. ikiteisminio tyrimo tyrėjui pateikė (t. 1, b. l. 81-84) keturis dujinius garsinius 9 mm kalibro šovinius, skirtus naudoti įvairiems ,,D“ kategorijos dujiniams-garsiniams revolveriams, ir šešis 9 mm kalibro šovinius su guminiu sviediniu, skirtus ,,D“ kategorijos revolveriams (pvz. Olympic 38, Me 38 Compact-Gum), neginčijamai nepatvirtina to, kad nusikaltimą A. K. padarė naudodamas, būtent, ,,D“ kategorijos revolverį ,,38 Me Compact-Gum“. Specialistai, atlikę nukentėjusiųjų L. D. ir A. J. kūnų tyrimą, negalėjo konkrečiai įvardinti, kokiu užtaisu ir iš kokio šaunamojo ginklo šaunant buvo padaryti sužalojimai nukentėjusiesiems (t. 1, b. l. 93; 97; t. 3, b. l. 78). Jau buvo minėta, kad pats nuteistasis negalėjo įvardinti kokiais šoviniais buvo užtaisytas jo ginklas, o vien tai, kad 2007-12-20 A. K. UAB (duomenys neskelbtini) įsigijo ,,D“ kategorijos ginklą ,,38 Me Compact-Gum“ (t. 3, b. l. 71-74), neleidžia daryti vienareikšmę išvadą, jog įvykio metu nuteistasis šaudė būtent iš minėto ginklo. Nėra pagrindo kaltinime nurodyti aplinkybių, kurios, konkrečiu atveju, neįtakoja nusikalstamų veikų kvalifikacijos pagal LR BK 135 str. 1 d. bei 140 str. 1 d. ir nėra neginčijamai nustatytos.

Skirdama A. K. bausmę pagal LR BK 135 str. 1 d. ir spręsdama dėl pirmosios instancijos teismo pagal LR BK 140 str. 1 d. paskirtos bausmės nuteistajam, kolegija vadovaujasi LR BK 54 str., reglamentuojančiu bausmės skyrimo pagrindus, ir atsižvelgia į nagrinėjamos bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Sprendžiant už nusikalstamas veikas skirtinų bausmių klausimą, kolegija atkreipia dėmesį ir į nukentėjusiųjų poziciją šiuo klausimu. Nukentėjusysis L. D. apeliaciniu skundu aiškios savo nuomonės dėl A. K. skirtinos bausmės neišdėstė, palikdamas tai spręsti teismui.

Nuteistasis A. K. padarė du tyčinius nusikaltimus – sunkų ir nesunkų (BK 11 str. 3 d., 5 d.), tačiau nusikalto pirmą kartą (t. 1, b. l. 190), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (t. 1, b. 1. 199-200), gyvenamosios vietos seniūnijos charakterizuojamas teigiamai (t. 1, b. l. 198), dirba (t. 3, b. l. 12-13), yra vedęs (t. 3, b. l. 61), augina mažametį vaiką (t. 3, b. l. 106), byloje nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), bei savo noru iš dalies atlygino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.), tačiau yra nustatyta ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (t. 1, b. l. 111), kas, be abejonės, turėjo įtakos nusikaltimų padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Vertinant A. K. padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šie nusikaltimai padaryti netiesiogine tyčia ir jų padarymui įtakos turėjo pačių nukentėjusiųjų ir liudytojų rizikingas elgesys. Pasak nukentėjusiųjų L. D. ir A. J., jie prie taksi automobilio, į kurį įsėdo A. K. su R. L., pribėgo, norėdami pagelbėti taksi vairuotojams, tarp kurių ir nuteistojo A. K. vyko konfliktas. Tačiau liudytojais apklausti taksi vairuotojai – V. B., A. K., D. P. ir G. P. neminėjo apie jokią konfliktinę situaciją tuo metu, kai nuteistasis ir R. L. priėję prie taksi automobilio į jį įsėdo. Priešingai, liudytojas G. P. parodė, kad prie jo priėję A. K. ir R. L. agresyviai nusiteikę nebuvo, tiesiog, paprašė pavežti ir jis sutiko (t. 3, b. l. 82-83). Pasak liudytojo, tik minėtiems asmenims įsėdus į taksi, nespėjus išvažiuoti, prie automobilio priėjo prie užkandinės sėdėję jaunuoliai, tarp jų ir nukentėjusieji, ir apstojo automobilį, o liudytojas D. P. savo automobiliu privažiavęs iš automobilio galo užblokavo išvažiavimą (t. 3, b. l. 99-100). Taigi, G. P. išvažiuoti nebegalėjo, nors, kaip jis teigia, A. K. ir R. L., pamatę automobilį apstojusius vaikinus, ragino važiuoti greičiau. G. P. teigimu, jis dar bandė važiuoti, tačiau išgirdo duslų garsą iš automobilio galinio dešiniojo sparno. Tokiu būdu automobilis buvo apgadintas (t. 1, b. l. 44-45), tačiau kas smūgiavo į automobilio kėbulą, G. P. teigė nematęs. Akivaizdu, kad taksi automobilį apstoję asmenys, kurių tarpe buvo ir nukentėjusieji, nebuvo geranoriški ir pačių taksistų atžvilgiu ir įvairiais būdais siekė neleisti išvažiuoti iš automobilių stovėjimo aikštelės A. K. ir R. L.. Iš to, kas išdėstyta, susidaro įspūdis, kad jei nuteistajam ir liudytojui R. L. nebūtų trukdoma išvažiuoti su taksi automobiliu, A. K. galimai nebūtų šaudęs į automobilį apstojusius asmenis, todėl tikėtina, kad L. D. su A. J. taip pat nebūtų nukentėję.

Taigi, kolegija, atsižvelgusi į visas aptartas ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad bausmės tikslus (BK 41 str.) pavyks pasiekti, A. K. paskyrus LR BK 135 str. 1 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę žymiai mažesnę už jos vidurkį. Tuo pačiu kolegija mano esą tikslinga sumažinti ir pagal LR BK 140 str. 1 d. A. K. paskirtą arešto bausmę, kaip apeliaciniu skundu prašo prokurorė. Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas ir dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p.).

Kolegija sprendžia, kad nuteistajam A. K. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės bendrintinos bausmių apėmimo būdu (BK 63 str. 5 d. 2 p.), nes A. K. padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal savo pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms (BK 11 str.).

Neturtinės žalos priteisimas yra vienas iš asmens pažeistų teisių gynimo būdų. Jeigu ji padaryta nusikaltimu ar asmens sveikatai, tai priteisiama visais atvejais. Ta aplinkybė, kad neturtinė žala, jeigu yra įrodyta, kad ji padaryta, atlyginama nusikaltimo padarymo atveju, pabrėžia, kokią svarbą suteikia įstatymų leidėjas nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų gynimui. Esant nusikaltimo ar sveikatos sužalojimo faktams, pagal LR CK 6.250 str. 2 d. neturtinė žala gali būti priteista, jeigu įrodyta, kad ji padaryta ir pasireiškė kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kitais teismo pripažintais ar įstatymų nustatytais būdais (CK 6.250 str. 1 d.).

Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Teisėje apskritai galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Žmogaus sveikata yra viena iš svarbiausių ir ginamų baudžiamaisiais įstatymais vertybių. Vien atsižvelgiant į paminėtą pažeistą vertybę gali būti nustatomas neturtinės žalos dydį, tačiau sprendžiant klausimą dėl teisingos kompensacijos už patirtą žalą, reikia atsižvelgti, įvertinti neturtinės žalos turinį sudarančias aplinkybes konkrečiu atveju.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas nukentėjusiesiems pripažinti teisę į civilinių ieškinių dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimą dėl ieškinių dydžio perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka, neteisingai išsprendė civilinių ieškinių klausimą. Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 4 p.).

Savo sprendimą teismas argumentavo tuo, jog negali tiksliai apskaičiuoti nukentėjusiųjų patirtos neturtinės žalos dydžio. Visgi, pažymėtina, kad atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas nenustato, todėl spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis LR CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusiesiems L. D. ir A. J. dėl A. K. tyčinių nusikalstamų veiksmų buvo sutrikdyta sveikata, atitinkamai L. D. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, o A. J. – nežymiai sutriko sveikata (t. 1, b. l. 93; 97). Nukentėjusieji byloje pareiškė civilinius ieškinius, atitinkamai prašydami iš kalto asmens – A. K., priteisti turtinę ir neturtinę žalą. A. J. prašė priteisti 200 Lt turtinės ir 7000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (t. 2, b. l. 23-24), o L. D. prašė priteisti 877,57 Lt turtinės ir 170000 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei priteisti iš A. K. kas mėnesį mokamas periodines išmokas po 400 Lt nuo 2008-06-14 iki gyvos galvos, šią sumą indeksuojant atsižvelgus į LR Vyriausybės nustatytą MMA (Minimalią mėnesinę algą), tai yra ne mažiau nei 50 % MMA (t. 2, b. l. 27-39; t. 3, b. l. 3-7).

Pagal LR CK tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 str. 2 d.). Šioje byloje kaltu dėl A. J. ir L. D. sužalojimo pripažintas A. K., kuris ir yra atsakingas už nukentėjusiems padarytą žalą, susijusią su jam inkriminuotais nusikaltimais.

Teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo gali būti įgyvendinama siejant neturtinę žalą ne tik su fiziniais defektais, bet ir su psichine bei dvasine asmens gerove. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus.

Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam L. D. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, kurios, kaip absoliučios vertybės, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus gyvenimo kokybei, darbinei veiklai, šeimyniniam gyvenimui.

Byloje nustatyta, kad L. D. nuteistojo nusikalstamais veiksmais padarytas kiauryminis dešinės akies sužalojimas, sukėlęs apakimą dešine akimi, dėl ko buvo prarasta ir didelė dalis (30%) bendro darbingumo. Akivaizdu, kad vienos akies praradimas bet kuriam žmogui sukelia ypatingai neigiamas emocijas, baimę dėl perspektyvų tolimesniame gyvenime, nes esant vienos akies aklumui, blogėja ir kitos akies regėjimas. Kolegijai nekyla abejonių, kad L. D. be patirto fizinio skausmo, nepatogumų, patiria dideles dvasines kančias bei išgyvenimus ir dėl liekamųjų sužalojimo padarinių. Sužalojimo pasėkoje nukentėjusiajam buvo apribota galimybė gyventi visavertį gyvenimą, t. y. jis prarado didelę dalį bendrojo darbingumo, kas labai apriboja darbinę veiklą, taip pat neaiškios jam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo pasekmės ateityje.

Kartu teismas, nustatydamas nukentėjusiems priteistinos A. K. nusikalstamais veiksmais padarytos neturtinės žalos dydžius, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiųjų, bet ir į pagrįstus kaltinamojo interesus, t. y. į pastarojo turtinę padėtį (CK 6.282 str.) ir į pačių nukentėjusiųjų atliktų veiksmų įtaką įvykio metu kilusioms pasekmėms, kas jau buvo aptarta šiame nuosprendyje.

Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis A. K. savo vardu įregistruoto nekilnojamo turto, automobilių neturi (t. 2, b. l. 79; 84). Be to, kaip jau ankščiau minėta, nuteistasis turi šeimą, dirba ir augina vieną mažametį vaiką. Taip pat kolegija įvertina paties nuteistojo gerą valią, kad jis savo noru atlygino Valstybinei ligonių kasai visą žalą dėl nukentėjusiųjų gydymo (t. 2, b. l. 14; 78), kad atlygino visą turtinę žalą (877,57 Lt) ir dalį neturtinės žalos (17122,43 Lt) L. D. (t. 3, b. l. 57) bei visą turtinę žalą (200 Lt) ir dalį neturtinės žalos (1800 Lt) A. J. (t. 3, b. l. 58).

Tokiu būdu, kolegija, atsižvelgusi į dėl padaryto sveikatos sutrikdymo atsiradusias neigiamas pasekmes nukentėjusiojo L. D. visuomeninei bei profesinei veiklai, įvertinusi jas ateities požiūriu, šio nukentėjusiojo, kaip jauno asmens (27 m.), turėtų galimybių praradimą, kartu siekdama skirtingų interesų pusiausvyros, sprendžia, kad nukentėjusiojo L. D. patirti dvasiniai sukrėtimai ir išgyvenimai turėtų būti įvertinti 50000 Lt neturtinės žalos dydžio suma. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą minėta suma mažinama ta dalimi, kurią jau atlygino A. K. (50000 Lt – 17122,43 Lt = 32877,57 Lt).

Byloje nustatyta, kad dėl neteisėtų A. K. veiksmų tuo pat metu įvykio vietoje nukentėjo ir A. J., tačiau jo patirti praradimai, lyginant su L. D., žymiai menkesni. A. J. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Be abejonės, ir A. J. dėl sužalojimo patyrė skausmą, išsigando dėl A. K. paleisto šūvio į krūtinę, kas yra aiškūs ir negatyvūs pojūčiai, tačiau, kolegijos nuomone, negali būti vertinami, kaip liekamieji ir ypatingai įtakojantys tolimesnio gyvenimo kokybę ir perspektyvas. Todėl kolegija mano, kad 1800 Lt piniginis atlyginimas, kurį sumokėjo A. K. A. J., yra pakankamas nukentėjusiojo A. J. patirtiems dvasiniams išgyvenimams, skausmui kompensuoti. Todėl kolegija sprendžia, kad neturtinė žala A. J. yra atlyginta ir jo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo likusioje dalyje (7000 Lt – 1800 Lt = 5200 Lt) atmetamas.

Kaip jau minėta, nukentėjusysis L. D. kaip žalos atlyginimą prašo priteisti iš A. K. 50 % LR Vyriausybės nustatyto MMA dydžio periodines išmokas, pastarąsias mokant nuo nusikaltimo prieš jį padarymo momento iki gyvos galvos. Tokį savo prašymą apeliantas grindžia tuo, jog dėl prieš jį įvykdyto nusikaltimo tapo neįgalus ir jam nustatytas tik 50 % asmens darbingumo lygis (t. 3, b. l. 147), vadinasi, galėdamas dirbti tik pusę ankstesnio savo darbinio pajėgumo, gautų tik 50 % darbo užmokesčio, kurį būtų gavęs, jei būtų darbingas 100 %. Civiliniame kodekse įtvirtinta, kad fizinį asmenį sužalojęs ir už tai atsakingas asmuo privalo atlyginti visus šio patirtus nuostolius, tame tarpe ir pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota (CK 6. 283 str.). Konkrečiu atveju, teismas, neatidėjęs baudžiamos bylos nagrinėjimo ir negavęs papildomų dokumentų, negali tiksliai apskaičiuoti priteistinos kompensacijos dydžio L. D. dėl prarasto darbingumo, nes iš bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusysis prarado 30 % bendro darbingumo, o asmeninio darbingumo lygis nustatytas terminuotai – 50 %. Taip pat byloje nėra duomenų, į kokią piniginę kompensaciją, tai reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka, kaip neįgalus asmuo L. D. gali pretenduoti ir koks bus to mokėjimo dydis. Tokiu būdu, kolegija pripažįsta L. D. teisę į civilinį ieškinį dėl periodinių mokėjimų priteisimo už prarastą darbingumą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoda nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 2 d.).

LR BPK 106 str. 2 p. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad L. D. apeliacinės instancijos teisminėje stadijoje turėjo išlaidų (1000 Lt) advokato pagalbai apmokėti (t. 3, b. l. 148). Šios išlaidos yra pagrįstos dokumentais, kolegijos nuomone, nėra aiškiai per didelės, todėl priteisiamos iš nuteistojo A. K..

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. nuosprendį pakeisti:

A. K. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 137 str. 3 d., į Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. ir skirti jam laisvės atėmimą 2 metams.

A. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. paskirtą arešto bausmę sumažinti iki 40 parų arešto.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 str., į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2008-06-14 iki 2008-06-18.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio įvykdymo dienos.

Priteisti iš A. K. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui L. D. 32877,57 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 2 d., pripažinti nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui L. D. teisę į civilinio ieškinio dėl periodinių mokėjimų priteisimo iš A. K. už prarastą darbingumą patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. J. civilinį ieškinį dėl 5200 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Priteisti iš A. K. L. D. 1000 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.