Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės , Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1098-232/2009 pagal ieškovės A. Č. ieškinį atsakovei J. G. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų bei atsakovės J. G. priešieškinį ieškovei A. Č. , atsakovams A. O. , R. Č. , tretiesiems asmenims Vilniaus m. 33-ojo notarų biuro notarei P. J. , R. V. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Rezoliucinė dalis

1. Pripažinti buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini)1994 m. sausio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp G. G. ir D. O. Č. , įkeitimo sutartimi, kuria G. G. įkeitė butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), R. V. 112 000 Lt skolai, (kurios negražintoji dalis teismo sprendimo priėmimo dienai sudaro 45 000 Lt) R. Č. užtikrinti.

2. Pripažinti negaliojančia 1997 m. gruodžio 29 d. dviejų kambarių buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, registro Nr. 2-6859, sudarytą tarp D. O. Č. bei A. O. ir Vidos J. O. .

3. Taikyti restituciją ir grąžinti iš mirusiosios D. O. Č. turto paveldėtojo R. Č. , A. O. , 52 000 Lt.

4. Pripažinti negaliojančiu 2002 m. liepos 8 d. Paveldėjimo teisės liudijimo, reg. Nr. 6-5728, dalį, kuria A. O. paveldėjo ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini).

5. Pripažinti negaliojančia 2005 m. sausio 20 d. dovanojimo sutartį, registro Nr. PJ-511, kuria A. O. padovanojo A. Č. dviejų kambarių butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini).

6. Priteisti atsakovei J. G. iš atsakovų: A. O. , R. Č. , ieškovės A. Č. lygiomis dalimis 300 Lt bylinėjimosi išlaidų.

7. Priteisti iš ieškovės A. Č. , atsakovų A. O. , R. Č. lygiomis dalimis 3 500,40 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.

Teismas sprendime nurodė, kad faktas, jog R. V. skolinosi pinigų iš R. Č. , ir skolinimosi tikslai yra šalių pripažinti ir įrodyti CPK 187 straipsnio 2 dalies tvarka. Spręsdamas klausimą dėl R. V. įsiskolinimo dydžio ginčo sutarties sudarymo metu ir paskolos užtikrinimo buto įkeitimu dydžio, teismas nurodė, kad remiasi šalių paaiškinimais ir byloje pateiktu pakvitavimu D. O. Č. dėl 112 000 litų, R. V. paaiškinimu, pagal kurį paskoliniai santykiai jį siejo tik su R. Č. ir tik jo prašymu buvo surašytas minėtas pakvitavimas, abiejų šalių paaiškinimais, pagal kuriuos likusi neatiduota skolos dalis yra 45 000 Lt, bei 2000 m. rugpjūčio 11 d. sutartimi, kurioje ši suma užfiksuota. Teismas nustatė, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausiusio jungtinės nuosavybės teise G. G. ir atsakovei J. G. , pirkimo - pardavimo sutartyje numatyta, kad butas parduotas už 4000 Lt, kuriuos pardavėjas gavo iš pirkėjo prieš sudarant sutartį, o apie pinigų perdavimą notarų biure ar tuo labiau notarės akivaizdoje nutartyje nepažymėta. Teismo nuomone, aplinkybės, kad butas pirkimo-pardavimo sutartyje įvertintas keletą kartų pigiau nei tuo metu buvusi jo rinkos vertė, kad D. O. Č. perkant butą jo neapžiūrėjo, po sandorio sudarymo neperėmė, kad juo galėtų naudotis, nemokėjo jokių komunalinių mokesčių, kad bute pasiliko ir bylos nagrinėjimo metu gyvena G. šeima, kuri eksploatuoja butą, moka visus komunalinius mokesčius, o taip pat tai, kad atsakovės sūnus skolingas didelę pinigų sumą R. Č. , kuris yra teistas už plėšimus, turto prievartavimą ir kitus nusikaltimus, reikalavo skolos, leidžia daryti išvadą, kad atsakovė turėjo pagrindo nerimauti dėl sūnaus ir, siekdama užtikrinti jo saugumą, pasirašė pirkimo - pardavimo sutartį su D.O. Č. , taip siekdama užtikrinti R. Č. reikalavimus ir kad ši sutartis tebuvo sandoris kitam įkeitimo sandoriui pridengti. Pripažindamas sandorį negaliojančiu, teismas vadovavosi CK 1.87 straipsnio nuostatomis, o taip pat nurodė, kad nei ieškovė, nei jos tėvai negali būti pripažinti sąžiningais įgijėjais, nes byloje yra nustatyta, kad D.O. Č. ir O. siejo artimi svainystės ryšiai ir kad jie, kaip ir D.O. Č. , po sutarties sudarymo laikėsi tų pačių sąlygų: buto neperėmė, juo nesinaudojo. Todėl teismas padarė išvadą, kad O. žinojo apie tikrąsias susitarimo sąlygas ir tikslą - užtikrinti skolos gražinimą, todėl negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovė ginčo butą įgijo pagal neatlygintiną sandorį, ir jau vien todėl jai netaikoma sąžiningiems įgijėjams taikytina apsauga. Dėl ieškinio senaties termino teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas pirkimo-pardavimo sutarčiai ginčyti nebuvo praleistas, kadangi tiek atsakovė J. G. , tiek ir jos miręs sutuoktinis suprato ir pagrįstai laikė, kad sudarytas buto pirkimo-pardavimo sandoris yra buto įkeitimas R. V. paskolos grąžinimui R. Č. užtikrinti. Dėl šių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad atsakovė J. G. apie savo pažeistą teisę, kad butas 1997 metais buvo perleistas O., o vėliau padovanotas jų dukrai A. Č. , sužinojo tik 2005 m. gegužės mėnesį, kai norėjo perduoti R. Č. likusią savo sūnaus R. V. paskolos dalį bei prašė įforminti buto dokumentus, o R. Č. atsisakė priimti likusius paskolos pinigus ir grąžinti butą bei pasakė, jog butas yra perleistas tretiesiems asmenims. Teismo teigimu, atsakovė J. G. nežinojo ir negalėjo žinoti apie tai, kad D.O. Č. ir R. Č. , pasinaudodami 1994 m. sausio 14 d pirkimo-pardavimo sutartimi, jiems įkeistą butą perleido tretiesiems asmenims anksčiau, negu R. Č. apie tai jiems pasakė. Teismas taip pat pažymėjo, kad apie ginčijamų 1997 m. gruodžio 29 d. ir 2005 m. sausio 20 d. sandorių sudarymą atsakovė sužinojo galiojant 2000 m. civiliniam kodeksui, kurio 1.125 straipsnio 1 dalis numato bendrą dešimties metų ieškinio senaties terminą, bei padarė išvadą, kad atsakovė priešieškinį pateikė nepraleidusi ieškinio senaties termino. Teismas taip pat pripažino, jog butas išliko J. G. ir jos mirusio vyro nuosavybė ir pirkimo-pardavimo sutartimi bei vėlesniais sandoriais ieškovės A. Č. nuosavybėn neperėjo, dėl šios priežasties ieškinio dėl iškeldinimo netenkino

Apeliaciniu skundu atsakovas R. Č. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: ieškovės ieškinį tenkinti, atsakovės priešieškieškinį atmesti ir taikyti atsakovei senatį ieškiniui paduoti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

1.Teismo sprendimo dalis, kuria teismas išsprendė klausimą dėl R. V. skolos dydžio atsakovui R. Č. , naikintina dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d. 4p.). Reikalavimo dėl skolos dydžio nustatymo atsakovė nebuvo pareiškusi ir tai sąlygojo, kad atsakovai pagal priešieškinį atsikirtimus grindė tik dėl priešieškinyje išdėstytų atsakovės reikalavimų. Apeliantas mano, kad teismas išplėtė įrodinėjimo dalyką, nemotyvuotai išsprendė klausimą dėl trečiojo asmens skolos dydžio ir išėjo už bylos nagrinėjimo ribų.

2. Neaišku, kokiais motyvais ir kokiais įrodymais remdamasis teismas padarė išvadą, kad šalys dėl R. V. skolos likučio parodė vienodai, jog likusi neatiduota skolos dalis yra 45 000 Lt. R. Č. kategoriškai neigė R. V. skolos dalies grąžinimo faktą. Pagal R. Č. parodymus, R. V. yra skolingas tiek jam pagal paskolos sutartį, tiek jo motinai - pagal pakvitavimą. Aplinkybę, kad R. V. grąžino dalį paskolos, turi įrodyti atsakovė ir ši aplinkybė turi būti įrodyta objektyviais ir patikimais įrodymais.

3. Teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, patvirtinančias, jog tikroji šalių valia buvo buto pirkimas-pardavimas, o ne jo įkeitimas piniginės prievolės įvykdymui užtikrinti. Paskolos sutarties dėl 112 000 Lt negalima sieti su 1994-01-14 buto pirkimo-pardavimo sutartimi, nes paskola paimta žymiai ankščiau, t.y. 1993 m. gegužės mėn. 9 d. Teismas neatsižvelgė į tai, kad R. V. gerai sutarė su R. Č. ir O.D. Č. , kad prieš R. V. nebuvo naudojamas smurtas, jis nebuvo laikomas uždarytas. Ieškovės A. Č. paaiškinimus teismas ignoravo, tad buvo šališkas. Teismas neatskleidė A. O. pozicijos, jo parodymų. Trečiojo asmens paaiškinimas, kad jis su R. Č. motina D. O. Č. jis neturėjo jokių paskolinių santykių, neatitinka tikrovės ir visiškai netikėtinas, nes šią aplinkybę patvirtina byloje esanti deklaracija. R. V. iš esmės pakeitė savo paaiškinimus ir jie kardinaliai skiriasi nuo jo duotų paaiškinimų ankstesniuose teismo posėdžiuose, kai jis buvo apklaustas kaip liudytojas. Jo parodymai vertintini kritiškai, nes jie nenuoseklūs. Teismas nepasisakė dėl teiginio, kad nėra nei vienos šalies, kuri tiesiogiai dalyvavo sudarant ginčijamą 1994-01-14 buto pirkimo-pardavimo sutartį, neatižvelgė į tai, kad atsakovės vyras buvo milicijos kapitonas, kas iš esmės paneigia galimybę jam grasinti ar jį įbauginti bei priversti sudaryti sutartį prieš jo valią ar grasinimo įtakoje. Byloje yra J. G. pasirašytas sutikimas, kad jos miręs vyras parduotų butą. Teismas nepagrįstai rėmėsi tik atsakovės J. G. ir jos sūnaus R. V. pozicija.

4. Teismas buvo šališkas, kadangi R. Č. įvardijo kaip asmenį, teistą už plėšimus, turto prievartavimą, elektroninių mokėjimo priemonių klastojimą, pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos. Tokia teismo išankstinė nuostata buvo pastebima visu bylos nagrinėjimo metu.

5. Teismas, pripažindamas, kad atsakovė sąmoningai sudarė apsimestinį sandorį, nepagrįstai nepripažino A. Č. ir A. O. sąžiningais turto įgijėjais. Teismo išvada, kad A. O. žinojo apie kažkokius galimus susitarimus tarp D.O. Č. ir J. G. , yra nepagrįsta jokiais įrodymais. Atsakovas nurodė, jog perkamą butą apžiūrėjo su žmona, kad dėl sandorio sudarymo J. G. gyvenamame ginčo bute tarėsi jo mirusi žmona V. O. . Tai, kad atsakovas A. O. nereiškė pretenzijų dėl buto, nepaneigia tos aplinkybės, kad butą jis įgijo sąžiningai ir yra sąžiningas įgijėjas. Sandoris tarp D.O. Č. ir A. O. negali būti pripažintas nesąžiningu, taikant nesąžiningumo prezumpciją (CK 3.135 str.). J. G. privalėjo įrodyti, kad A. O. , įsigydamas nekilnojamąjį daiktą, veikė nesąžiningai. Jis veikė sąžiningai, nesistengė šio buto perleisti kitiems asmenims, jo įkeisti ar dar kaip nors suvaržyti. Teismas nepagrįstai nepasisakė ir dėl A. Č. sąžiningumo bei galimybės išreikalauti turtą iš sąžiningo įgijėjo.

6. Dėl ieškinio senaties taikymo apeliantas nurodo, kad teismas vadovavosi tik atsakovės J. G. parodymais, kurie iš esmės skiriasi ir vieni kitiems prieštarauja. J. G. puikiai suprato, kad sutartis sudaryta dėl buto pirkimo-pardavimo, o ne įkeitimo. 2008 m. vasario mėnesį vykusiame teismo posėdyje J. G. nurodė, jog apie tai, kad butą ji su vyru pardavė, o ne įkeitė, sužinojo 1995 m., kai dėl sandorio kreipėsi į advokatus. R. V. teismo posėdžio metu pasakė, kad 1997 metais, dirbant UAB „Rolikas“, R. Č. jam pasakė, kad butas bus perleistas kitiems asmenims. A. O. , duodamas teismui parodymus, pabrėžė, kad jie su žmona žinojo, kad bute yra nuomininkai ir prieš perkant butą buvo nuvykę su jais aptarti tolimesnio gyvenimo galimybę. Ieškinio senaties terminas vėliausiai turėtų būti skaičiuojamas nuo 1997 metų gruodžio mėnesio.

Ieškovė A. Č. ir atsakovas pagal priešieškinį A. O. rašytiniu pareiškimu prisideda apie apeliacinio skundo, prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: ieškinį tenkinti pilnai, atsakovės priešieškieškinį atmesti ir taikyti atsakovei senatį ieškiniui paduoti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė J. G. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad nėra sprendimo negaliojimo pagrindų, teismo sprendimas yra motyvuotas. Ji priešieškiniu prašė buto pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti įkeitimo sandoriu, o kadangi įkeitimu buvo siekiama užtikrinti piniginės prievolės apeliantui užtikrinimą, tai ir įgalino teismą išsiaiškinti ir nustatyti, kokio dydžio trečiojo asmens skolai užtikrinti buvo sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis. Faktą, kad likusi neatiduota skolos apeliantui dalis yra 45 000 Lt, teismas pripažino nustatytą 2000 m. rugpjūčio 11 d. paskolos sutartimi. Apeliantas neįvardijo, kurią konkrečiai CPK 270 straipsnio dalį teismas pažeidė. Teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, charakterizuojančius apeliantą. Atsakovės vyras dirbo apylinkės inspektoriumi ir nebuvo įtakingas. Įvykių po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo raida rodo, kad pardavėjas G. G. su šeimos nariais liko gyventi ginčo bute ir neketino išsikelti. Teismas tinkamai įvertino faktų visumą, kuri nėra būdinga pirkimo-pardavimo sutarčiai. Ginčo sandoryje išreikšta šalių valia neatitiko jos dalyvių tikrosios valios. Nagrinėjant bylą, rungimosi principas buvo tinkamai įgyvendintas. Apeliantas visiškai nepagrįstai su jo broliu oficialiai išsituokusią ieškovę A. Č. ir jos tėvą A. O. laiko sąžiningais įgijėjais. A. O. ir D. Č. buto pirkimo-pardavimo sutartį sudarė, elgdamiesi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai, kaip analogiškoje situacijoje būtų elgęsis bet kuris nuovokus asmuo - A. O. net neapžiūrėjo buto. Objektyvia prasme jis negali būti pripažintas sąžiningu įgijėju. Ieškinio senaties terminas šiai pirkimo-pardavimo sutarčiai ginčyti nebuvo praleistas, nes atsakovė ir jos vyras buvo įsitikinę, jog sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris yra buto įkeitimas R. V. paskolos grąžinimui užtikrinti, todėl apie pažeistą teisę sužinojo tik tuomet, kai R. Č. atsisakė priimti likusios paskolos dalies grąžinimą ir grąžinti butą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo R. V. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad būtina nustatyti, ar pardavėjai tikrai norėjo ir siekė už atlyginimą savo turtą perduoti kito asmens - apelianto motinos nuosavybėn. Vienintelio gyvenamojo būsto perleidimas kito asmens nuosavybėn už nedidelę 4000 litų kainą neatitinka žmogaus ūkinių-buitinių poreikių, prieštarauja atlygintino sandorio prigimčiai ir protingumo principui. Skunde nurodyti motyvai aiškiai neatitinka tikrovės. Nagrinėjant šią civilinę bylą iš naujo, jau įtraukus jį trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, daugiau jokių absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nebėra.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo R. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 29 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai jokių nėra abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; ir kt.). Kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nustatytos faktinės bylos aplinkybės, byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, kad tarp ginčijamos 1994 m. sausio 14 d. sutarties šalių iš tikrųjų buvo susitarimas dėl turto įkeitimo, negu turto pirkimo-pardavimo, kaip tai nurodyta ginčijamoje sutartyje. O tai sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti apsimestinio bei niekinio sandorio faktą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (2000 m. redakcija) 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir 1964 m. redakcijos civilinio kodekso, galiojusio sudarant šioje byloje ginčijamą 1994 m. sausio 14 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį, 52 straipsnyje. Teismų praktikoje pripažįstama, kad apsimestiniai sandoriai priskiriami prie niekinių sandorių, jie negalioja nuo sandorio sudarymo momento, o pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį teismas niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą konstatuoja ex officio (savo iniciatyva) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-111/2005, 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-653/2006).

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo apsimestinio sandorio faktą - nustatė, kad 1994 m. sausio 14 d. buto pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp G. G. ir D. O. Č. , pagal kurią G. G. pardavė D. O. Č. jam ir atsakovei J. G. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo sudaryta kitam sandoriui - įkeitimo sutarčiai pridengti. Taigi, konstatavęs niekinio sandorio faktą, teismas ex officio turėjo taikyti ir tokio sandorio pasekmes, šiuo atveju - CK 1.78 straipsnyje numatytas apsimestinio sandorio pasekmes: taikyti sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinas taisykles. Kadangi teismas nustatė, jog ginčijama pirkimo-pardavimo sutartimi buvo pridengtas turto įkeitimo sandoris, tai taikydamas šio sandorio taisykles, teismas pagrįstai nustatė ir šio sandorio turinį, tuo pačiu ir įkeitimu užtikrinto reikalavimo dydį (skolos dydį). Todėl negalima sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas išėjo už bylos nagrinėjimo ribų - išplėtė įrodinėjimo dalyką ir nemotyvuotai išsprendė klausimą dėl trečiojo asmens skolos dydžio

Spręsdamas klausimą dėl R. V. įsiskolinimo dydžio ginčo sutarties sudarymo metu ir skolos užtikrinimo buto įkeitimu dydžio, teismas nurodė, kad remiasi šalių paaiškinimais, byloje pateiktu pakvitavimu D. O. Č. dėl 112 000 litų, bei 2000 m. rugpjūčio 11 d. sutartimi.

Iš tiesų, šalių paaiškinimais bei pateiktais rašytiniais įrodymais skolinimosi faktas yra nustatytas ir nė viena iš šalių neginčija, kad trečiasis asmuo atsakovės J. G. sūnus R. V. ginčijamos 1994 m. sausio 14 d. buto pirkimo pardavimo sutarties sudarymo metu buvo ir iki šiol yra skolingas pinigų sumą atsakovui pagal priešieškinį šioje byloje R. Č. . Antai atsakovas R. Č. pirmosios instancijos teisme teismo posėdžio metu paaiškino, kad R. V. pinigus jis skolindavo dar 1992 m., R. V. iš jo paėmė apie 12 000 JAV dolerių ir yra skolingas 45 000 Litų (t. 3, b.l. 178). R. Č. taip pat patvirtino, kad iš jo motinos R. V. buvo pasiskolinęs virš 100 000 Lt (t. 3, b.l. 178). Byloje yra pateiktas 1993 m. gegužės 9 d. R. V. vardu surašytas ir pasirašytas pakvitavimas, pagal kurį R. V. iš D.O. Č. paėmęs 112 000 Litų, atitinkančius 28 000 JAV dolerių, kuriuos pažadėjęs grąžinti iki pareikalavimo (t. 2, b.l. 148). D. O. Č. mirė 1999 m. gegužės 16 d. ir jos turtą paveldėjo R. Č. (t. 2, b.l. 125-127- 1999.11.19 paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą). Byloje yra taip pat ir notariškai patvirtinta 2000 m. rugpjūčio 11 d. sutartis, kuria R. V. patvirtino pasiskolinęs iš R. Č. 45 000 Lt, kurie pagal gavimo dieną galiojusį kursą (4:1) atitiko 11 250 Litų, ir kuriuos R. V. gavęs 1993 m. gegužės 9 d. (t. 2, b.l. 147). Be minėto R. V. 1993 m. gegužės 9 d. pakvitavimo D.O. Č. , byloje nėra jokių duomenų apie kokią nors kitą 1993 m. gegužės 9 d. R. V. sudarytą rašytinę sutartį, pagal kurią jis būtų gavęs pinigus iš R. Č. . R. V. pripažino pasiskolinęs iš R. Č. 16 000 JAV dolerių (t. 3, b.l. 179). Esant tokiems įrodymams, pirmosios instancijos padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kad ginčo sutarties sudarymo metu R. V. skolos dydis buvo 112 000 Lt, o likusi neatiduota R. V. skolos R. Č. dalis sprendimo priėmimo dienai buvo 45 000 Lt.

Išvadą, kad 1994 m. sausio 14 d. pirkimo - pardavimo sutartis su D.O. Č. buvo pasirašyta, taip siekiant užtikrinti R. Č. reikalavimus dėl skolos grąžinimo ir kad ši sutartis tebuvo sandoris kitam - įkeitimo sandoriui pridengti, pirmosios instancijos teismas padarė, nustatęs aplinkybes, kad butas pirkimo-pardavimo sutartyje įvertintas keletą kartų pigiau, nei tuo metu buvusi jo rinkos vertė, kad D. O. Č. perkant butą jo neapžiūrėjo ir po sandorio sudarymo neperėmė, kad juo galėtų naudotis, nemokėjo jokių komunalinių mokesčių, bute pasiliko ir bylos nagrinėjimo metu gyveno ir gyvena G. šeima (mirus G. G. – atsakovė J. G. ), kuri eksploatuoja butą, moka visus buto komunalinius mokesčius, o taip pat ir tai, kad atsakovės sūnus buvo skolingas didelę pinigų sumą R. Č. , kuris yra teistas už plėšimus, turto prievartavimą ir kitus nusikaltimus ir reikalavo skolos grąžinimo. Šios pirmosios instancijos nustatytos aplinkybės yra pagrįstos faktiniais bylos duomenimis ir apeliantas jų iš esmės neginčija. Faktą, kad reali buto rinkos vertė ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu buvo 5-6 kartus didesnė, negu minėtoje sutartyje nurodyta kaina - 4000 Lt, kuri faktiškai atitiko tuometinį inventorizacinį įkainavimą, įrodo 2007 m. apžiūrėjimo ir preliminarios vertės nustatymo aktas, kuriame nurodyta, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini) preliminari rinkos vertė 1994 m. datai svyruoja nuo 21540 Lt iki 24170 Lt (t. 2, b.l. 172-173). Tai, kad ir po minėtos sutarties sudarymo komunalinius mokesčius už ginčo butą visą laiką ir toliau mokėjo G., patvirtina byloje esančios atsiskaitymų už komunalinius patarnavimus (elektros, dujų, vandens tiekimą ir ryšio paslaugas) už laikotarpį nuo 1994 m. gruodžio mėn. iki 2005 m. gruodžio mėn. knygelės (t. 2, b.l. 42-44). Pažymėtina, kad toliau ginčo bute gyvenanti Č. šeima ne tik mokėjo komunalinius mokesčius už minėtą butą, bet su jais, kaip buto savininkais, buvo sudaromos naujos komunalinių paslaugų teikimo sutartys, sutartis dėl šalto vandens apskaitos, dujų skaitiklio eksploatavimo priėmimo aktas (t. 2, b.l. 32-41), išskyrus vieną sutartį - 1995 m. vasario 13 d. elektros energijos tiekimo sutartį (t. 2, b.l. 46), kuri buvo pasirašyto jau po to, kai analogiška sutartis dėl elektros energijos tiekimo buvo sudaryta su J. G. (t. 2, b.l. 34). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad butą nupirkusi D.O. Č. jį būtų apžiūrėjusi ir priėmusi. Nors atsakovės šeima ir toliau gyveno ginčo bute, su ja nebuvo sudaryta jokia sutartis dėl naudojimosi butu - panaudos, nuomos ar pan. Šios objektyviai nustatytos bylos aplinkybės bei atsakovės J. G. sūnaus R. V. skolos R. Č. bei pastarojo artimos giminystės santykių su pirkėja pagal ginčijamą sutartį D.O. Č. (sūnaus ir motinos) faktai ir sudaro pakankamą pagrindą išvadai apie tai, kad 1994 m. sausio 14 d. buto pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp G. G. ir D. O. Č. , yra apsimestinis sandoris, sudarytas kitam sandoriui - to paties buto įkeitimo už R. V. skolą pridengti. Priešingu atveju, vienintelio gyvenamojo būsto perleidimas kito asmens nuosavybėn už nedidelę 4000 litų kainą, kaip pagrįstai pažymima trečiojo asmens R. V. atsiliepime į apeliacinį skundą, neatitiktų žmogaus ūkinių-buitinių poreikių, prieštarautų atlygintino sandorio prigimčiai ir protingumo principui. Toks elgesys niekaip neatitiktų protingo, atsargaus žmogaus įprasto ir normalaus elgesio ir laisvos valios tokiam sandoriui sudaryti susiformavimas niekaip negalėtų būti paaiškinamas. Tuo tarpu apelianto nurodyta aplinkybė apie tai, kad paskola buvo paimta žymiai anksčiau, negu sudarytas ginčijamas sandoris, niekaip negali paneigti įkeitimo sandorio sudarymo fakto, nes įkeitimu (hipoteka) yra užtikrinamas tiek būsimas, tiek ir esamas skolinis įsipareigojimas (1964 m. CK 198,199 str., 2000 m. CK 4.170 str.). Taigi įstatymas nedraudė ir nedraudžia įkeitimu (hipoteka) užtikrinti skolinio įsipareigojimo, atsiradusio dar iki įkeitimo sandorio sudarymo.

Esant tokioms faktinėms ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybėms, nustatytoms objektyviais bylos duomenimis, šios bylos šalių, tarp jų ieškovės A. Č. bei A. O. , o taip pat ir trečiojo asmens R. V. , kurie nėra ginčijamos 1994 m. sausio 14 d. sudarytos sutarties šalys, paaiškinimai negali būti pakankamu pagrindu išvadoms apie šios sutarties šalių tikrąją valią ir ketinimus, kurių įgyvendinimo jos siekė sudaromu sandoriu. Negalima sutikti ir su tuo apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik atsakovės J. G. ir jos sūnaus R. V. pozicija. Iš skundžiamo sprendimo motyvų matyti, kad teismas šių asmenų pozicija iš esmės rėmėsi tiek, kiek ji atitinka objektyvius ir nenuginčytus bei šioje nutartyje paminėtus faktinius bylos duomenis. Pažymėtina, kad nors atsakovė J. G. tiesiogine prasme ir nebuvo ginčijamos 1994 m. sausio 14 d. sudarytos buto pirkimo-pardavimo sutarties šalis, tačiau ji šio sandorio sudaryme dalyvavo kaip buto bendrasavininkė, raštu išreikšdama notarų biurui adresuotą sutikimą dėl tokio sandorio sudarymo (t. 3, b.l. 193). Tai reiškia, kad ji geriau už kitus šioje byloje dalyvaujančius asmenis gali žinoti aplinkybes, lėmusias jos bei G. G. , kaip pardavėjo pagal minėtą sutartį, valios susiformavimą ir tikruosius ketinimus bei tikslus, kurių pardavėjai siekė šiuo sandoriu. Tuo tarpu aplinkybė, jog J. G. pasirašė sutikimą, kad jos miręs vyras parduotų butą, atsižvelgiant į šioje nutartyje aptartas prieš ginčijamo sandorio sudarymą objektyviai susiklosčiusiais aplinkybes, gali būti paaiškinama jos pačios priešieškinyje nurodytu motyvu – jos įsitikinimu, jog buvo būtina sudaryti fiktyvią buto pirkimo-pardavimo sutartį, kuri nesukels jokių teisinių pasekmių, o kai sūnus (R. V. ) grąžins skolą, butas vėl bus įformintas G. G. vardu.

Negalima sutikti ir su apelianto teiginiu, kad teismas, R. Č. įvardijęs kaip asmenį, teistą už plėšimus, turto prievartavimą, elektroninių mokėjimo priemonių klastojimą, pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos, buvo šališkas. Šios aplinkybės yra nustatytos objektyviais bylos duomenimis – įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro ir jo archyvo duomenimis apie fizinį asmenį, kurie buvo pateikti ne teismo, o atsakovės J. G. ir trečiojo asmens R. V. atstovo iniciatyva (t. 3, b.l. 194-198). Apeliantas šių aplinkybių neneigia. Nustačius R. V. ir R. Č. paskolinių santykių egzistavimą ir sprendžiant ginčijamos 1994 m. sausio 14 d. sutarties galiojimo klausimą atsakovės priešieškinyje pareikštuoju pagrindu, šios R. Č. , kaip R. V. kreditoriaus, asmenybę charakterizuojančios aplinkybės, nors ir ne esminės, tačiau galėjo turėti įtakos minėtos sutarties šalių valiai dėl sandorio sudarymo susiformuoti.

Pripažinus sandorį apsimestiniu ir negaliojančiu, taikomos sandoriui, kurį šalys turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 str. 1 d.). Šiuo atveju pripažinus, kad šalys turėjo galvoje įkeitimo sutartį, taikant tokios sutarties taisykles, pagal negaliojančią pirkimo-pardavimo sutartį tretiesiems asmenims perleistas nekilnojamasis turtas gali būti išreikalautas, taikant CK 4 knygos penktajame skirsnyje įtvirtintas savininko teisių apsaugą ir gynimą įtvirtinančias taisykles, kurios taip pat gina ir sąžiningo įgijėjo teises. CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Sąžiningo įgijėjo teises gina ir CK 1.87 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią apsimestinio sandorio šalys apsimestinio sandorio sudarymo fakto negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs 1994 m. sausio 14 d. sudarytą buto pirkimo-pardavimo sutartį apsimestiniu ir negaliojančiu sandoriu, taikė restituciją, padaręs išvadą, kad ginčo butą iš D.O. Č. įsigiję A. O. ir V. J. O. negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais. Su tokia išvada nesutikti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. O. Č. , iš kurios ginčo butą įsigijo A. ir V.J. O. , ir A. O. bei V. J. O. siejo svainystės ryšiai. Pastarieji, kaip ir D.O. O. , buto neperėmė ir juo nesinaudojo. Tai patvirtina šioje nutartyje jau nustatytos faktinės aplinkybės. Šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad O. turėjo žinoti apie tikrąsias ginčijamos 1994 m. sausio 14 d. buto pirkimo-pardavimo sutarties šalių susitarimo sąlygas ir šių sąlygų pažeidimą, perleidžiant butą jiems. Todėl šių asmenų sąžiningumo prezumpciją teismas paneigė pagrįstai. Teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad ieškovei A. Č. (buvusi pavardė Č.) sąžiningiems įgijėjams taikytina apsauga negali būti taikoma, nes ji butą įgijo pagal neatlygintiną sandorį (CK 4.96 str. 3 d.).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pripažinęs, kad 1994 m. sausio 14 d. buto pirkimo-pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, sudarytas siekiant pridengti kitą sandorį – įkeitimo sutartį R. Č. reikalavimams dėl skolos grąžinimo užtikrinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad J. G. apie savo pažeistą teisę sužinojo tada, kai jai paaiškėjo, kad minėto apsimestinio sandorio šalis D.O. Č. butą perleido kitiems asmenims, sudarydama pirkimo-pardavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog apie tai, kad 1997 metais butas buvo perleistas O., o vėliau padovanotas jų dukrai A. Č. , atsakovė sužinojo tik 2005 m. gegužės mėnesį, kada R. Č. atsisakė priimti likusius paskolos pinigus ir grąžinti butą bei informavo, kad butas perleistas kitiems asmenims. Apeliantas su tokia išvada nesutinka ir teigia, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas vėliausiai nuo 1997 m. gruodžio mėnesio, o tokią savo poziciją grindžia R. V. teiginiu, kuriuo pastarasis pripažinęs, jog R. Č. jam pasakęs, kad butas bus perleistas kitiems asmenims, bei atsakovo A. O. teiginiu, kad prieš perkant butą, jie su nuomininkais aptarę tolimesnio gyvenimo galimybę. Tačiau šie teiginiai negali būti pripažinti tinkamais ir objektyviais duomenimis, nustatant aplinkybę, kada atsakovė J. G. sužinojo arba turėjo sužinoti apie tai, kad butas yra perleistas kitiems asmenims. Pažymėtina, kad apelianto nurodytas minėtas R. V. teiginys yra susijęs tik su pastarojo informavimu apie ketinimą parduoti butą, bet ne su atsakovės J. G. informavimu apie tai, kad butas yra perleistas. Analogiškai apelianto nurodytas A. O. teiginys susijęs su galimu atsakovės informavimu apie ketinimą butą pirkti, bet ne su informavimu apie tokių ketinimų realizavimą.

Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių galima būtų daryti išvadą, kad 1997 m. pabaigoje ar 1998 m. pradžioje atsakovė iš tiesų būtų buvusi informuota ir turėjo žinoti apie sudarytą sutartį, pagal kurią butas 1997 m. gruodžio 29 d. buvo parduotas O.. Priešingai, kaip jau minėta šioje nutartyje, atsakovė su savo vyru G. G. toliau gyveno ginčo bute ir mokėjo komunalinius mokesčius už šį butą, 2003 m. rugsėjo 4 d. su G. G. , kaip su buto savininku, buvo sudaryta sutartis dėl šalto vandens pirkimo-pardavimo ir nuotekų valymo minėtam butui (t. 3, b.l. 37-38), 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. birželio 10 d. ir 2005 m. kovo 29 d. su juo buvo pasirašyti dujų vartojimo apskaitos ir atsiskaitymo patikros aktai (t. 3, b.l. 39-41), 2001 m. G. G. vardu buvo išduota nauja atsiskaitymo knygelė (t. 3. b.l.).

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad apie buto pardavimą O. ir vėlesnį dovanojimą A. Č. atsakovė sužinojo 2005 m. gegužės mėnesį, kada R. Č. atsisakė priimti likusius paskolos pinigus bei informavo, kad butas perleistas kitiems asmenims, iš esmės yra pagrįsta tik R. V. paaiškinimu, bet nėra pagrįsta objektyviais bylos duomenimis. Tačiau atsižvelgiant į aukščiau minėtas aplinkybes apie atsakovės ir G. G. tolimesnį gyvenimą ginčo bute ir buto tvarkymą faktinių buto savininkų teisėmis, į tai, kad nei G. G. , nei atsakovė J. G. nėra ginčijamų sandorių (1997 m. gruodžio 29 d. pirkimo pardavimo ir 2005 m. sausio 20 d. dovanojimo sutarčių) šalys, o byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog atsakovė J. G. apie ginčijamą 1997 m. gruodžio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartį sužinojo ar turėjo sužinoti anksčiau, negu 1998 m. liepos 1 d., į tai, kad 2000 m. CK 1.125 straipsnio 1 dalimi buvo nustatytas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, kuris taikomas ir nepasibaigus ankstesnių įstatymų nustatytiems terminams (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d.), bei į tai, kad reikalavimą dėl minėtos sutarties pripažinimo negaliojančia J. G. pareiškė 2006 m. kovo 16 d. (t. 1, b.l. 40-47), pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. G. kreipėsi į teismą, nepraleidusi ieškinio senaties termino ginčijamiems sandoriams, kuriais buvo pažeistos jos teisės, nuginčyti, iš esmės yra pagrįsta. Todėl teismas pagrįstai šias teises gynė, pripažindamas sandorius negaliojančiais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u taria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.