Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-214-822/2021

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-01-20
Bylos Nr.: A-214-822/2021
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-01516-2018-8
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Skirgailė Žalimienė (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Audrius Bakaveckas, Rytis Krasauskas
Pareiškėjas: M. B.
Atsakovas: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius
Trečiasis asmuo: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Neįgalumo

Administracinė byla Nr. A-214-822/2021Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01516-2018-8Procesinio sprendimo kategorija 7.6.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl aktų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2018 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (10.9)S-38886 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2018 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-4117 bei įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui dvi neišmokėtas 32 minimalaus gyvenimo lygio (toliau – ir MGL) dydžio specialių lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijas ir priteisti iš atsakovo 851,2 Eur kompensacines palūkanas bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už visą teismo priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam 2002 m. kovo 5 d. išduotame invalidumo pažymėjime yra nurodyta, kad (duomenys neskelbtini), pripažinta transporto išlaidų kompensacija neterminuotai, t. y. pareiškėjo teisė į transporto išlaidų kompensaciją apima ir teisę vieną kartą per 6 metus gauti iki 32 MGL dydžio specialių lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją, jeigu šie asmenys gali patys vairuoti šiuos lengvuosius automobilius, tačiau pareiškėjui ši kompensacija nemokama. Su 2018 m. gegužės 28 d. skundu pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, prašydamas išmokėti dvi 32 MGL dydžio lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijas, taip pat delspinigius ir palūkanas už uždelstą išmokų išmokėjimo laiką. VSDFV Kauno skyrius 2018 m. birželio 13 d. raštu Nr. (10.9)S-38886 pareiškėjui nurodė, jog pareiškėjas dėl lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos į Kauno skyrių nesikreipė, – nepateikė prašymo skirti šią kompensaciją ir dokumentų, taip pat informavo pareiškėją, jog jei jam yra nustatytas specialus lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis ir išduota atitinkama pažyma, jam gali būti mokama ši kompensacija, bei kokius dokumentus pareiškėjas turi pateikti pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus. Nesutikdamas su minėtu atsakymu, pareiškėjas 2018 m. birželio 26 d. pateikė skundą VSDFV, teigdamas, jog VSDFV Kauno skyrius nepagristai vadovaujasi teisės aktais, kurie negaliojo jo darbingumo netekimo nustatymo metu, jie netaikytini, taip pat nurodydamas, jog prašymą su dokumentais dėl transporto išlaidų kompensacijos skyrimo jis pateikė 2002 m. gegužės 2 d. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2018 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-4117 atmetė pareiškėjo skundą ir nurodė, jog pagal surinktą informaciją specialaus lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis pareiškėjui nebuvo nustatytas, todėl teisės gauti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją jis neturi, o 2002 metais pareiškėjui buvo pripažinta tik transporto išlaidų kompensacija, kuri pareiškėjui paskirta nuo 2002 m. gegužės 5 d. ir mokama iki šiol. Taip pat informavo, jog dėl lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos pareiškėjas turėtų kreiptis į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT).

3. Pareiškėjo įsitikinimu, nepagrįstai nurodyta, jog ginčo kompensacija jam nenustatyta. Pareiškėjas savo reikalavimus dėl 32 MGL dydžio specialių lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos išmokėjimo grindė Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato neįgaliesiems, turintiems sutrikusią judėjimo funkciją, teisę gauti dviejų rūšių kompensacijas – kiekvieną mėnesį gauti 0,25 MGL dydžio transporto išlaidų kompensaciją; vieną kartą per 6 metus gauti iki 32 MGL dydžio specialių lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją, jeigu šie asmenys gali patys vairuoti šiuos lengvuosius automobilius, todėl, pareiškėjo teigimu, jam priklauso ši kompensacija ir ji turėjo būti mokama.

Atsiliepimas

4. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko.

5. Atsakovas rėmėsi Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad analogiška minėto įstatymo redakcija buvo ir pareiškėjo neįgalumo nustatymo metu, t. y. 2002 m. kovo 5 d. Transporto lengvatų įstatymo redakcijos, galiojusios pareiškėjo neįgalumo nustatymo metu, 7 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad transporto išlaidų kompensacijų mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pareiškėjo neįgalumo nustatymo metu galiojusi Transporto išlaidų ir specialių lengvųjų automobilių įsigijimo, jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijų mokėjimo sutrikusią judėjimo funkciją turintiems invalidams tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 92 (toliau – ir Tvarka, neteko galios nuo 2005 m. liepos 1 d.), numatė sutrikusią judėjimo funkciją turintiems asmenims transporto išlaidų ir specialių lengvųjų automobilių įsigijimo, jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijų mokėjimą. Kompensavimo tvarka buvo numatyta Tvarkos 4, 12, 13, 15, 16 17, 20 punktuose. Šiuo metu transporto išlaidų kompensacijos ir lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos skiriamos ir mokamos asmenims, turintiems sutrikusią judėjimo funkciją, vadovaujantis Transporto išlaidų kompensacijų mokėjimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), patvirtintu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. A1-234. Kompensavimo tvarka aptarta Aprašo 8, 12 ir 13 punktuose.

6. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos nėra pateikęs prašymo skirti šią kompensaciją teisės aktų nustatyta tvarka su Tvarkoje ar Apraše nurodytais reikiamais dokumentais, todėl VSDFV Kauno skyrius neturėjo ir dabar neturi teisinio pagrindo pareiškėjui skirti ir išmokėti aukščiau nurodytą kompensaciją. 2002 m. gegužės 2 d. pareiškėjas pateikė prašymą skirti transporto išlaidų kompensaciją, kuri nuo 2002 m. kovo 5 d. jam buvo paskirta ir yra mokama iki šiol. Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentas, kad jis turi teisę į kompensaciją vien dėl to, kad ši teisė numatyta Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje, nepagrįstas, kadangi asmuo, siekiantis įgyvendinti šią teisę ir gauti išmokas, turi pareigą pateikti atitinkamus dokumentus, įrodančius šią teisę, kaip numatyta nurodytuose teisės aktuose. NDNT Kauno I teritorinis skyrius 2018 m. lapkričio 6 d. rašte Nr. R-3711 nurodė, kad M. B. 2002 m. kovo 5 d. kreipusis dėl invalidumo grupės nustatymo, specialusis automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis nustatytas nebuvo.

II.

7. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjo M. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl VSDFV Kauno skyriaus 2018 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. (10.9)S-38886 „Dėl transporto išlaidų kompensacijos ir lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos“ ir VSDFV 2018 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. (6.5) 1-4117 „Dėl transporto išlaidų kompensacijos ir lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos“, kuriais atsisakyta M. B. skirti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją, teisėtumo ir pagrįstumo.

Šalies argumentai

9. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 28 d. su skundu (prašymu) kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, prašydamas išmokėti dvi iki 32 MGL dydžio lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijas, taip pat delspinigius ir palūkanas už uždelstą išmokų išmokėjimo laiką (I t., b. l. 150–151).

Žemesnės instancijos teismas

10. VSDFV Kauno skyrius 2018 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. (10.9)S-38886 pareiškėjui nurodė, jog pareiškėjas dėl lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos į VSDFV Kauno skyrių nesikreipė, t. y. nepateikė prašymo skirti šią kompensaciją ir dokumentų. Taip pat informavo pareiškėją, jog jei jam yra nustatytas specialus lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis ir išduota atitinkama pažyma, jam gali būti mokama ši kompensacija, bei kokius dokumentus pareiškėjas turi pateikti pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus.

11. Nesutikdamas su VSDFV Kauno skyriaus sprendimu, pareiškėjas 2018 m. birželio 26 d. pateikė skundą VSDFV, teigdamas, jog VSDFV Kauno skyrius nepagristai vadovaujasi teisės aktais, kurie negaliojo jo darbingumo netekimo nustatymo metu, jie netaikytini, taip pat nurodydamas, jog prašymą su dokumentais dėl transporto išlaidų kompensacijos skyrimo jis pateikė 2002 m. gegužės 2 d. (pareiškėjo nuomone, šis prašymas apima ir specialaus lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją). Pareiškėjas prašė panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2018 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (10.9)S-38886 kaip nepagrįstą bei įpareigoti išmokėti jam priklausančią transporto išlaidų kompensaciją įstatymų nustatyta tvarka.

12. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2018 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-4117 pareiškėjui nurodė, jog skundžiamas sprendimas teisėtas ir pagristas. Taip pat pažymėjo, jog pagal pareiškėjo 2018 birželio 26 d. skunde nurodytą informaciją bei informaciją, gautą iš NDNT pagal duomenų teikimo sutartį, specialaus lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis pareiškėjui nebuvo nustatytas, todėl teisės gauti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją jis neturi. 2002 metais pareiškėjui buvo pripažinta tik transporto išlaidų kompensacija, kuri pareiškėjui paskirta nuo 2002 m. gegužės 5 d. ir mokama iki šiol. Pareiškėjas buvo informuotas, jog dėl lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos pareiškėjas turėtų kreiptis į NDNT.

Žemesnės instancijos teismas

13. Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje iš esmės keliamas teisės aktų, reglamentuojančių transporto išlaidų kompensacijos mokėjimo tvarką, taikymo.

14. Teismas vadovavosi Transporto lengvatų įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 7 straipsnio 1 dalimi, Transporto lengvatų įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2000 m. gegužės 1 d. iki 2002 m. balandžio 9 d.) 7 straipsniu, Transporto lengvatų įstatymo redakcijos, galiojusios pareiškėjo neįgalumo nustatymo metu, t. y. 2002 m. kovo 5 d., 7 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjo neįgalumo nustatymo (2002 m. kovo 5 d. Ekspertizės aktas Nr. 01201) metu galiojusios Transporto išlaidų ir specialių lengvųjų automobilių įsigijimo, jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijų mokėjimo sutrikusią judėjimo funkciją turintiems invalidams tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 92, 3.2, 4, 7, 8, 10, 11, 12, 13, 15, 16, 17, 20 punktais, Transporto išlaidų kompensacijų mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. A1-234, 8, 12, 13 punktais ir pažymėjo, kad pareiškėjas, turėdamas teisę į transporto išlaidų kompensaciją, VSDFV Kauno skyriui 2002 m. gegužes 2 d. pateikė prašymą dėl šios kompensacijos skyrimo, kuriuo prašė skirti būtent transporto išlaidų kompensaciją (prašyme tai pažymėjo ir nurodė VMSEK invalidumo pažymėjimą Nr. 811779) (I t., b. l. 144–146). Duomenų, jog pareiškėjas 2002 m. gegužės 2 d. pateikė prašymą skirti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją ir teisę gauti šią kompensaciją pagrindžiančius dokumentus, numatytus Tvarkos 4 ir 13 punktuose, byloje nėra. VSDFV Kauno skyrius 2002 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. 1589 nuo 2002 m. kovo 5 d. pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai paskyrė tik transporto išlaidų kompensaciją, kuri yra mokama iki šiol (I t., b. l. 147).

15. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei teisinį reglamentavimą, pripažino, jog pareiškėjas dėl lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos nėra pateikęs prašymo skirti šią kompensaciją teisės aktų nustatyta tvarka su Tvarkoje ar Apraše nurodytais reikiamais dokumentais (nagrinėjamu atveju pareiškėjas jų nepateikė ir 2018 m. gegužės 28 d. teikdamas skundą atsakovui ir bylos nagrinėjimo metu), todėl VSDFV Kauno skyrius neturėjo ir neturi nei teisinio (tik pareiškėjas gali realizuoti teisės aktų nustatytą teisę į kompensaciją, nes minėtas Transporto lengvatų įstatymas nenumato atsakovo pareigos ją skirti ir mokėti nesant pareiškėjo prašymo), nei faktinio pagrindo (NDNT Kauno I teritorinis skyrius 2018 m. lapkričio 6 d. rašte Nr. R-3711 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė, kad M. B. 2002 m. kovo 5 d. kreipusis dėl invalidumo grupės nustatymo, specialusis automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis nustatytas nebuvo) (I t., b. l. 126) pareiškėjui skirti ir išmokėti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją. Pareiškėjo argumentas, kad jis turi teisę į kompensaciją vien dėl to, kad ši teisė numatyta Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje, yra nepagrįstas, kadangi asmuo, siekiantis įgyvendinti šią teisę ir gauti išmokas, turi pareigą pateikti jau minėtus dokumentus, įrodančius šią teisę, kaip numatyta Tvarkoje ir Apraše.

16. Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų pareiškėjo patikslintas skundas, kuriuo buvo prašoma panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2018 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (10.9)S-38886 „Dėl transporto išlaidų kompensacijos ir lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos“ ir VSDFV 2018 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-4117 „Dėl transporto išlaidų kompensacijos ir lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos“ bei įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui 2 432 Eur (dvi neišmokėtas 32 MGL dydžio specialių lengvatų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijas), priteisti 851,2 Eur kompensacines palūkanas ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už visą teismo priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str.).

17. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III.

18. Pareiškėjas M. B. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiu patikslintu skundu vadovavosi priimdamas sprendimą. Pareiškėjui teismas kelis kartus buvo nustatęs terminą trūkumams pašalinti, patikslintą skundą pateikė advokatė, tačiau pareiškėjas jo neskaitė, nes jam buvo sutrikęs regėjimas. Pareiškėjui kreipusis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, buvo pakeista jam teisinę pagalbą teikianti advokatė. Advokatė turėjo pateikti teismui patikslintą skundą, prieš tai jį suderinusi su pareiškėju. Tačiau advokatė patikslinto skundo nepateikė, pateikė tik prašymą dėl posėdžio atidėjimo, kurio teismas netenkino. Teismas pažeidė ABTĮ 50 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes turėjo atidėti bylos nagrinėjimą ir priimti patikslintą skundą.

18.2. Teismas nepasisakė dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 22 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A756-1660/2008, kuria patvirtintas pareiškėjui nustatytas (duomenys neskelbtini). Teismas be pagrindo vadovavosi Aprašo nuostatomis, nes tuo metu tokios teisės normos negaliojo. Teismas taip pat neteisingai nurodė, kad pareiškėjas nesikreipė dėl lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos, nes 2002 m. gegužės 2 d. pareiškėjas pateikė prašymą dėl transporto išlaidų kompensacijos. 2002 m. kovo 5 d. invalidumo pažymėjime Nr. 811779 pripažinta transporto išlaidų kompensacija pagal Tvarkos 14 punktą apima ir teisę vieną kartą per 6 metus gauti iki 32 MGL dydžio kompensaciją. Pareiškėjui buvo neišmokėtos dvi 32 MGL dydžio kompensacijos.

Atsiliepimas

19. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas pažymi, kad teismas 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi priėmė pareiškėjo patikslintą skundą, išsiuntė atsakovui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims patikslinto skundo bei jo priedų nuorašus, įpareigojo VSDFV Kauno skyrių pateikti teismui atsiliepimą į pareiškėjo patikslintą skundą. Teismas pagal gautus procesinius dokumentus išnagrinėjo bylą ir priėmė teisėtą sprendimą, todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad teismas pažeidė proceso teisės normas, nes nenurodė, kokiu patikslintu skundu vadovavosi priimdamas sprendimą. Pareiškėjui buvo suteikta teisė tikslinti skundą, kuria pareiškėjas pasinaudojo ir pateikė patikslintą skundą teismui 2018 m. lapkričio 26 d. Daugiau jokių patikslintų skundų teisme nebuvo gauta, nors pareiškėjo prašymu buvo atidėtas teismo posėdis iš 2019 m. kovo 19 d. į 2019 m. gegužės 14 d., skiriant laiko naujai paskirtam advokatui susipažinti su byla, suderinti pozicijas ir pateikti reikiamus dokumentus. Pareiškėjo advokatas pateikė prašymą atidėti teismo posėdį, tačiau nepateikė jokių argumentų, įrodančių, kad yra ABTĮ 79 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodyti pagrindai bylos atidėjimui.

21. Atsakovo vertinimu, teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas dėl lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos nėra pateikęs prašymo skirti šią kompensaciją teisės aktų nustatyta tvarka su Tvarkoje ir Apraše nurodytais reikiamai dokumentais. Pareiškėjo argumentas, kad jis turi teisę į lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją vien dėl to, kad ši teisė numatyta Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje, yra nepagrįstas, kadangi asmuo, siekiantis įgyvendinti šią teisę ir gauti išmokas, turi pareigą pateikti dokumentus, nurodytus Tvarkoje ir Apraše, įrodančius šią teisę.

Atsiliepimas

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. VSDFV nurodo, kad teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus bei proceso šalių paaiškinimus, tinkamai išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjo patikslintame skunde pareikštų reikalavimų ribose, todėl 2019 m. birželio 11 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjui buvo suteikta teisė tikslinti skundą, kuria pareiškėjas pasinaudojo ir 2018 m. lapkričio 26 d. teismui pateikė patikslintą skundą. Faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas iki 2019 m. gegužės 14 d. teismo posėdžio nepateikė patikslinto skundo, o pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nenurodydamas iškilusios būtinybės patikslinti skundą dėl pasikeitusių skundo teisinių ar faktinių pagrindų, o tik nurodydamas nereikšmingas skundo tikslinimo detales.

24. Teismui pateiktame NDNT Kauno I teritorinio skyriaus 2018 m. lapkričio 6 d. rašte Nr. R-3711 nurodyta, kad M. B. 2002 m. kovo 5 d. kreipusis dėl invalidumo grupės nustatymo, specialusis lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis nustatytas nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

25. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl VSDFV Kauno skyriaus 2018 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. (10.9)S-38886 ir VSDFV 2018 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. (6.5) 1-4117 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui dvi neišmokėtas 32 MGL dydžio specialių lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijas ir priteisti iš atsakovo 851,2 Eur kompensacines palūkanas bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už visą teismo priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

26. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjo M. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

27. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, kad teismas nenurodė, kokiu patikslintu skundu vadovavosi priimdamas sprendimą. Pareiškėjo vertinimu, teismas pažeidė ABTĮ 50 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes turėjo atidėti bylos nagrinėjimą ir priimti pareiškėjo patikslintą skundą. Teismas nepasisakė dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 22 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A756-1660/2008, kuria patvirtintas pareiškėjui nustatytas (duomenys neskelbtini). Teismas be pagrindo vadovavosi Aprašo nuostatomis, nes tuo metu tokios teisės normos negaliojo. Pareiškėjo manymu, teismas taip pat neteisingai nurodė, kad pareiškėjas nesikreipė dėl lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos, nes 2002 m. gegužės 2 d. pareiškėjas pateikė prašymą dėl transporto išlaidų kompensacijos.

29. Skundžiamų sprendimų priėmimo metu galiojusi Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnio (2008 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. X-1612 redakcija) 1 dalis numatė, kad neįgalieji, turintys sutrikusią judėjimo funkciją, turi teisę: 1) kiekvieną mėnesį gauti 0,25 minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžio transporto išlaidų kompensaciją; 2) vieną kartą per 6 metus gauti iki 32 MGL dydžio lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją, jeigu šie asmenys gali patys vairuoti šiuos lengvuosius automobilius. Pagal minėto straipsnio 5 dalį transporto išlaidų kompensacijų mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

30. Pareiškėjo neįgalumo nustatymo metu, t. y. 2002 m. kovo 5 d., galiojusi Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies redakcija numatė, kad invalidai, turintys sutrikusią judėjimo funkciją, turi teisę: 1) kiekvieną mėnesį gauti 0,25 minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžio transporto išlaidų kompensaciją; 2) vieną kartą per 6 metus gauti iki 32 MGL dydžio specialių lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją, jeigu šie asmenys gali patys vairuoti šiuos lengvuosius automobilius. Minėto straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad transporto išlaidų kompensacijų mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

31. Taigi tiek pareiškėjo neįgalumo nustatymo metu, tiek priimant skundžiamus galiojusi Transporto lengvatų įstatymo redakcija numatė galimybę neįgaliesiems, turintiems sutrikusią judėjimo funkciją, gauti iki 32 MGL dydžio lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją, jeigu šie asmenys gali patys vairuoti šiuos lengvuosius automobilius, tačiau taip pat įtvirtino, kad tokia teisė įgyvendinama pagal tvarką, kurią pavesta nustatyti Vyriausybei arba jos įgaliotai institucijai.

32. Pareiškėjo neįgalumo nustatymo metu galiojo Transporto išlaidų ir specialių lengvųjų automobilių įsigijimo, jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijų mokėjimo sutrikusią judėjimo funkciją turintiems invalidams tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 92. Tvarkos 4 punkte buvo numatyta, kad teisę invalidams įsigyti specialų lengvąjį automobilį nustato VMSEK (Valstybinė medicininės socialinės ekspertizės komisija). Asmenys, pageidaujantys, jog jiems būtų išmokėtos šios kompensacijos, pateikia SODROS teritoriniam skyriui arba miestų (rajonų) savivaldybių socialinės paramos skyriams Tvarkos 12 punkte numatytus dokumentus.

33. Skundžiamų sprendimų priėmimo metu lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos buvo skiriamos ir mokamos vadovaujantis Transporto išlaidų kompensacijų mokėjimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. A1-234. Pagal Aprašo 12 punktą (2013 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. A1-359 redakcija) asmenims, kuriems nustatytas specialusis lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis ir išduota atitinkama pažyma, kartą per 6 metus mokama iki 32 BSI dydžio lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacija, jeigu šie asmenys patys gali vairuoti šiuos lengvuosius automobilius. Asmenys, pageidaujantys, kad jiems būtų išmokėta kompensacija, pateikia Fondo valdybos teritoriniams skyriams arba savivaldybių administracijoms prašymą skirti kompensaciją ir kartu su prašymu Aprašo 13 punkte (2010 m. birželio 7 d. įsakymo Nr. A1-226 redakcija) numatytus dokumentus.

34. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas M. B. 2018 m. gegužės 28 d. su skundu (prašymu) kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, prašydamas išmokėti dvi iki 32 MGL dydžio lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijas, taip pat delspinigius ir palūkanas už uždelstą išmokų išmokėjimo laiką (I t., b. l. 150–151).

35. VSDFV Kauno skyrius 2018 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. (10.9)S-38886 pareiškėjui nurodė, jog pareiškėjas dėl lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos į VSDFV Kauno skyrių nesikreipė, t. y. nepateikė prašymo skirti šią kompensaciją ir dokumentų. Taip pat informavo pareiškėją, jog jei jam yra nustatytas specialus lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis ir išduota atitinkama pažyma, jam gali būti mokama ši kompensacija, bei kokius dokumentus pareiškėjas turi pateikti pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus.

36. Nesutikdamas su VSDFV Kauno skyriaus sprendimu, pareiškėjas 2018 m. birželio 26 d. pateikė skundą VSDFV. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2018 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-4117 pareiškėjui nurodė, jog skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagristas. Taip pat pažymėjo, jog pagal pareiškėjo 2018 m. birželio 26 d. skunde nurodytą informaciją bei informaciją, gautą iš NDNT pagal duomenų teikimo sutartį, specialaus lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis pareiškėjui nebuvo nustatytas, todėl teisės gauti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją jis neturi. 2002 metais pareiškėjui buvo pripažinta tik transporto išlaidų kompensacija, kuri pareiškėjui paskirta nuo 2002 m. gegužės 5 d. ir mokama iki šiol. Pareiškėjas informuotas, jog dėl lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos pareiškėjas turėtų kreiptis į NDNT.

37. Byloje nustatyti faktiniai duomenys ir surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nėra pateikęs prašymo dėl lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos kartu su Tvarkoje ar Apraše nurodytais reikiamais dokumentais. Nors pareiškėjo minimas Transporto lengvatų įstatymas numato tokios kompensacijos galimybę, tačiau teisė į ją turi būti įgyvendinama teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovui nėra numatyta pareiga savo iniciatyva skirti ir mokėti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijas. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad NDNT Kauno I teritorinis skyrius 2018 m. lapkričio 6 d. rašte Nr. R-3711 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė, jog M. B. 2002 m. kovo 5 d. kreipusis dėl invalidumo grupės nustatymo, specialusis automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis nustatytas nebuvo (I t., b. l. 126). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad VSDFV Kauno skyrius neturėjo pagrindo skirti ir išmokėti pareiškėjui lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai nurodė, jog jis nesikreipė dėl lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos, nes 2002 m. gegužės 2 d. pareiškėjas pateikė prašymą dėl transporto išlaidų kompensacijos. Teisėjų kolegija su pareiškėjo pateiktu vertinimu nesutinka. Pažymėtina, kad pareiškėjas, turėdamas teisę į transporto išlaidų kompensaciją, VSDFV Kauno skyriui 2002 m. gegužes 2 d. pateikė prašymą dėl šios kompensacijos skyrimo, kuriuo prašė skirti būtent transporto išlaidų kompensaciją (tai matyti, be kita ko, iš pareiškėjo pildyto prašymo dėl kompensacijos skyrimo, kuriame pažymėtas langelis, jog pareiškėjas prašo skirti „transporto išlaidų kompensaciją“, tačiau nepažymėta, kad prašoma skirti „specialiųjų lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją“, I t., b. l. 144–146). Duomenų, jog pareiškėjas 2002 m. gegužės 2 d. pateikė prašymą skirti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją ir teisę gauti šią kompensaciją pagrindžiančius dokumentus, byloje nėra. Todėl VSDFV Kauno skyrius 2002 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. 1589 nuo 2002 m. kovo 5 d. pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai paskyrė būtent transporto išlaidų kompensaciją, kuri mokama iki šiol (I t., b. l. 147). VSDFV sprendimu pareiškėjas buvo informuotas, jog dėl lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos pareiškėjas turėtų kreiptis į NDNT.

39. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų procesinių pažeidimų, pažymėtina, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė tikslinti skundą, kuria jis pasinaudojo ir 2018 m. lapkričio 26 d. teismui pateikė patikslintą skundą. 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi teismas priėmė pareiškėjo 2018 m. lapkričio 23 d. patikslintą skundą (teisme gautas 2018 m. lapkričio 26 d.), išsiuntė atsakovui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims patikslinto skundo bei jo priedų nuorašus, įpareigojo juos pateikti teismui atsiliepimus į pareiškėjo patikslintą skundą. Taigi iš bylos medžiagos aiškiai matyti, koks pareiškėjo patikslintas skundas buvo priimtas ir kad būtent juo remiantis buvo išnagrinėta byla.

40. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo pateikto prašymo atidėti teismo posėdį. Šiuo atveju pareiškėjo prašymas buvo grindžiamas tuo, kad jis nori patikslinti skundą. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta anksčiau, tokia galimybė pareiškėjui buvo sudaryta iki teismo posėdžio. Be to, pareiškėjo prašymu teismo posėdis jau buvo atidėtas iš 2019 m. kovo 19 d. į 2019 m. gegužės 14 d., skiriant laiko naujai paskirtam advokatui susipažinti su byla, suderinti pozicijas ir pateikti reikiamus dokumentus. Kadangi pareiškėjas teismui nepateikė jokių argumentų, įrodančių, kad egzistuoja ABTĮ 79 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodyti pagrindai bylos atidėjimui, teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl teismo posėdžio atidėjimo.

41. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepasisakė dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 22 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A756-1660/2008, nes minėtoje byloje nustatytos aplinkybės nėra susiję su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku. Minėtoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl sprendimų, kuriais pareiškėjui atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo atveju byloje sprendžiamas klausimas dėl specialių lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos skyrimo.

42. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą remdamasi apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis KrasauskasVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė