Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės,

nukentėjusiosios ir nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą atstovui advokatui Arvydui Aleknai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios G. V. atstovės S. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau Lietuvos Respublikos BK) 149 straipsnio 4 dalyje ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalimi nuteistas laisvės apribojimo bausme dvejiems metams įpareigojant jį nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, mokytis, vasaros atostogų metu dirbti ir iki 2009 m. rugsėjo 1 d. atlyginti G. V. padarytą neturtinę žalą.

Iš M. M. priteista 1000 (tūkstantis) litų G. V. padarytai neturtinei žalai atlyginti, tačiau nuteistajam neturint turto ir pajamų minėta suma subsidiariai priteista iš A. M. ir R. M. po 500 litų.

Panevėžio apygardos teismo 2008 m. birželio 13 d. nuosprendžiu S. V. pripažinta teisė į ieškinio dėl turtinės žalos patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Panevėžio apygardos teismo 2008 m. birželio 13 d. nuosprendžiu M. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugpjūčio 6 d. apie 19 val. (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nukentėjusiosios G. V. , gim. (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl mažametystės, lytiškai santykiavo su ja prieš jos valią, t. y. išžagino G. V. .

M. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2007 m. rugpjūčio 6 d. apie 19 val. (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl mažametystės, tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu prieš jos valią, t. y. seksualiai prievartavo mažametę G. V. . Tačiau dėl šios veikos M. M. buvo išteisintas.

Teismo posėdyje nedalyvavo nuteistojo M. M. įstatyminis atstovas - tėvas A. M. , nebuvo kviesta ir liko neapklausta nukentėjusioji G. V. . Nebuvo kviečiamas vaikų teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, jie būtų padėję apklausti nepilnametį kaltinamąjį, nukentėjusiąją, kitus nepilnamečius, kurie kaip ir M. M. , tyčiojosi iš nukentėjusiosios.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą prašė patenkinti jos skundą, nukentėjusiosios ir nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą atstovas prašė patenkinti nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą apeliacinį skundą, prokuroras prašė patenkinti nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą apeliacinį skundą iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą apeliaciniame skunde nėra ginčijamas M. M. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalyje įrodytumas ir kvalifikavimas, prašoma tik sugriežtinti nuteistajam paskirtą bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo kaltė padarius šį jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau Lietuvos Respublikos BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

M. M. buvo kaltintas tuo, kad pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl mažametystės, prieš jos valią tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu, t. y. seksualiai prievartavo mažametę G. V. . Tokias aplinkybes nurodė nukentėjusioji G. V. apklausta pas tyrėją. Šioje apklausoje nukentėjusioji nurodė, kad M. M. tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu su ja (b. l. 30-32). Tačiau nukentėjusioji nepatvirtino savo parodymų per apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir nenurodė M. M. kaip atlikusio minėtus veiksmus (b. l 36-38). Liudytojas E. P. apklaustas tyrėjos parodė, kad būtent M. M. tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu su nukentėjusiąja G. V. , vėliau šis liudytojas savo parodymus patvirtino apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (b. l. 56-57, 82-83). Baudžiamojoje byloje nėra jokių kitų patikimų duomenų, kurie patvirtintų šią aplinkybę. Liudytojai D. P. , D. P. , M. K. , L. D. P., kurie buvo tiesioginiai įvykio liudininkai ir dalyviai, apklausose pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat D. P. apklausoje pas tyrėją, nenurodė aptariamos aplinkybės, todėl kategoriškai teigti, kad nuteistasis M. M. pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl mažametystės, prieš jos valią tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu, t. y. seksualiai prievartavo mažametę G. V. , nėra pagrindo (b. l. 72-73, 79-80, 90-91, 94-96, 58-59). Atsižvelgdama į šias aplinkybes Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad M. M. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje, neįrodyta, todėl apeliantės argumentai dėl M. M. išteisinimo pagal minėtą straipsnį atmetami.

Apeliantės teiginys, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė sprendimą išteisinti M. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį, nes neapklausė nukentėjusiosios G. V. ir kitų įvykio dalyvių, laikomas nepagrįstu. Lietuvos Respublikos BPK 186 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jaunesni kaip aštuoniolikos metų liudytojas ar nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nukentėjusioji G. V. buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją Lietuvos Respublikos BPK 186 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 2 dalį ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Taigi pagal paminėtas Lietuvos Respublikos BPK normas, taip pat šio kodekso 19 ir 40 straipsnius, apibrėžiančias ikiteisminio tyrimo teisėjo, teisėjo ir teismo sąvokas, apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją duomenys yra laikomi įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šiais duomenimis kaip įrodymais priimdamas nuosprendį. Be to pirmosios instancijos teismo posėdyje minėti nukentėjusiosios bei kitų proceso dalyvių parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir tyrėjai buvo perskaityti Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka. Apeliantės teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas neteisėtai nepripažino, kad M. M. tenkinimo savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios valią, laikomi nepagrįstais, nes apeliantės nurodytas nusikaltimo požymis, o būtent lytinės aistros tenkinimas prieš nukentėjusiosios valią, yra įtrauktas į nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalyje, ir už kurį M. M. yra nuteistas, sudėtį, nors ir tiesiogiai šis požymis nėra įvardintas.

Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į liudytojos T. V. parodymus, kadangi iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad minėta liudytoja buvo apklausta pirmosios instancijos teisme, jos parodymai buvo ištirti ir išanalizuoti ir į juos buvo atsižvelgta priimant nuosprendį. Analogiškais motyvais atmetamas apeliantės teiginys dėl netinkamo nukentėjusiosios G. V. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui įvertinimo pirmosios instancijos teisme.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, konstatavo M. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą, o būtent tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nes teismo nurodyta aplinkybė pripažinta nuteistojo atsakomybę lengvinančia visiškai nemotyvuotai ir nepagrįstai. Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme M. M. naudodamasis jam suteiktu paskutiniu žodžiu pareiškė supratęs kokią bausmę jam pasiūlė prokuroras ir gailisi taip padaręs (b. l. 194). Apeliacinės instancijos teismo nuomone toks formalus nuteistojo pasisakymas apie gailėjimąsi padarius nusikaltimą yra nepakankamas pripažinti jo nuoširdžiu gailėjimusi. Be to, pagal Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalį atsakomybę lengvinančia gali būti pripažinta aplinkybė, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis neprisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, taigi net ir esant duomenims apie asmens nuoširdų gailėjimąsi jam padarius nusikaltimą negalima šios aplinkybės pripažinti jo atsakomybę lengvinančia be jo prisipažinimo padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Atsižvelgiant į tai pirmosios instancijos teismo nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pašalinama iš nuosprendžio ir nuteistajam skiriama sunkesnė bausmė. Tai padarytina pakeičiant nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 1 punktas). Nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą, sukėlusį nukentėjusiajai fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Už tokio nusikaltimo padarymą numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 5 iki 15 metų. Laisvės atėmimo bausmės vidurkis už tokį nusikaltimą yra 10 metų. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, taip pat į tai, kad nėra nuteistojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių. Be to, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuotą aplinkybę, kad nusikaltimo padarymo metu jis grasinimais vertė atlikti seksualinio prievartavimo veiksmus prieš mažametę G. V. įvykyje dalyvavusius M. K. , E. P. , D. P. , L. M. , paskirti M. M. švelnesnę negu Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytą bausmę negalima kadangi nebus pasiekta bausmės paskirtis - sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų bei užtikrinti teisingumo principo. Todėl M. M. panaikintinas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 91 straipsnio 3 dalimi M. M. skiriama pusė minimalios bausmės, numatytos Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalies sankcijoje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į baudžiamojoje byloje esančius M. M. charakterizuojančius duomenis, o būtent tai, kad M. M. nusikaltimo padarymo metu tik prieš šešis mėnesius buvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio jis tapo šio nusikaltimo subjektu, į tai, kad M. M. charakterizuojamas teigiamai, nebuvo papuolęs į policijos akiratį, yra labai jauno amžiaus, mokosi (b. l. 152-154), taip pat į Lietuvos Respublikos BK 80 straipsnyje nustatytą nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį, konstatuoja, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 92 straipsnio 1 dalimi M. M. skiriamos bausmės vykdymas atidedamas, paskiriant M. M. auklėjamąją priemonę – elgesio apribojimą, įpareigojant M. M. nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose ir mokytis.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia neturtinę žalą kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita, teismo įvertinti pinigais. Paminėto straipsnio antroje dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią ieškovė įvertino 30000 Lt, tenkino iš dalies, atsižvelgęs į M. M. amžių, jo bei už jo veikas materialiai atsakingų asmenų turtinę padėtį, ir priteisė iš M. M. 1000 litų, o jam neturint turto ir pajamų - iš A. M. ir R. M. po 500 litų G. V. padarytai neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas padarytos M. M. veiksmais žalos dydį pinigais, atsižvelgė į tai, kad su G. V. seksualinio pobūdžio veiksmus tuo pačiu metu atliko ir kiti asmenys, ir ieškininiame pareiškime nurodytos pasekmės - fizinio skausmo, streso, baimės sukėlimas, didelė psichologinė trauma yra visų tai dariusių asmenų veiksmų rezultatas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista suma nukentėjusiajai padarytai neturtinei žalai atlyginti. Išanalizavusi baudžiamosios bylos aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad nukentėjusioji patyrusi seksualinę prievartą, patyrė dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, jai buvo padaryta moralinė žala, kuri turi būti atlyginta. Atsižvelgiant į nuteistojo turtinę padėtį, už jo veikas materialiai atsakingų asmenų interesus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, civilinės ieškovės reikalavimas tenkintinas iš dalies, priteisiant 15 000 Lt nukentėjusiajai padarytai neturtinei žalai atlyginti. Tai padarytina pakeičiant skundžiamą nuosprendį dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Pirmosios instancijos teismas S. V. pareikštą 120 Lt ieškinį turėtoms išlaidoms vaistams ir kelionėms, susijusioms su įvykiu, padengti pripažino pagrįstu. Tačiau dėl to, kad nebuvo pateikti jokie šias išlaidas patvirtinantys dokumentai, taip pat nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad dėl nusikaltimo G. V. buvo gydoma ir kad dėl to buvo patirtos išlaidos, pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio dydžio klausimą perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. rugsėjo 3 d. posėdyje buvo pateikti dokumentai patvirtinantys turėtų išlaidų buvimą, todėl šioje dalyje apeliantės skundas tenkinamas. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. M. pastirtas įpareigojimas iki 2009 m. rugsėjo 1 d. atlyginti G. V. neturtinę žalą pakeičiamas, kadangi pagal Lietuvos Respublikos BK 82 straipsnio 1 dalyje, kaip viena iš auklėjamojo poveikio priemonių skiriamu nepilnamečiams įvardintas tik turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, M. M. skiriama auklėjamojo poveikio priemonė, kuria nuteistasis yra įpareigojamas atlyginti nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą S. V. padarytą turtinę 120 (vieno šimto dvidešimties) litų žalą iki 2009 m. balandžio 1 d., o jam neturint turto ir pajamų, šią žalą iki nurodyto termino turės atlyginti materialiai atsakingi už M. M. veiksmus A. M. ir R. M. .

Pirmosios instancijos teismas netenkino nukentėjusiąją ir nukentėjusiosios atstovę pagal įstatymą atstovavusio advokato prašymo priteisti S. V. turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, motyvavęs tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio 2 dalį tokios išlaidos galėtų būti priteistos tik iš kaltinamojo, o ne jo įstatyminių atstovų, kurie yra atsakingi už jo nusikaltimu padarytą žalą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad M. M. yra labai jauno amžiaus, mokosi ir nedirba, jokio savo turto neturi, todėl M. M. neturi jokios realios galimybės šių išlaidų atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, be to iš nepilnamečių nuteistųjų įstatyminių atstovų proceso išlaidos negali būti priteisiamos nes jos nelaikomos nusikalstama veika padaryta žala, todėl apeliacinis skundas dėl turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 4 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2008 m. birželio 13 d. nuosprendį pakeisti:

Iš nuosprendžio pašalinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad M. M. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Panaikinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą M. M.

Už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalyje, padarymą M. M. paskirti laisvės atėmimo 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 92 straipsnio 1 dalimi M. M. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 92 straipsnio 2 dalimi įpareigoti M. M. nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, mokytis.

Įpareigoti M. M. iki 2009 m. balandžio 1 d. atlyginti nukentėjusiosios atstovei S. V. padarytą turtinę 120 (vieno šimto dvidešimties) litų žalą, o jam neturint turto ir pajamų, šią žalą iki nurodyto termino įpareigoti atlyginti materialiai atsakingus už M. M. veiksmus A. M. ir R. M. .

Pakeisti nuosprendžio dalį kuria iš M. M. buvo priteista 1 000 litų, o jam neturint turto ir pajamų - iš A. M. ir R. M. po 500 litų G. V. padarytai neturtinei žalai atlyginti ir iš M. M. priteisti 15 000 (penkiolika tūkstančių) litų, o jam neturint turto ir pajamų - iš A. M. ir R. M. po 7 500 (septynis tūkstančius penkis šimtus) litų G. V. padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Pakeisti nuosprendžio dalį kuria S. V. pripažinta teisė į ieškinio dėl turtinės žalos patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka ir iš M. M. priteisti 120 (vieną šimtą dvidešimt) litų, o jam neturint turto ir pajamų - iš A. M. ir R. M. po 60 (šešiasdešimt) litų S. V. padarytai turtinei žalai atlyginti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.