Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-566-245/2015

Teisėja Judita Sungailaitė Teisminio proceso Nr. 1-91-1-00660-2012-9

2015 m. liepos 1 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Danutės Giačaitės ir Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorui Osvaldui Stadaliui, nuteistajam A. B., jo gynėjui advokatui Rimondui Kuzminui, nuteistojo V. K. gynėjui advokatui Mindaugui Skruibiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. K. ir A. B. apeliacinius skundus dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. B. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 str. 1 d., ir jam skirta 2 (dviejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. K. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 str. 2 d., ir jam skirta 20 MGL (760 Eur) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. vasario 20-25 dienomis, (duomenys neskelbtini), už 240 Lt įgijo 5,358 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), supakuotų aštuoniuose folijos lapelių paketėliuose, turėdamas tikslą juos parduoti ar kitaip platinti, ir 2013 m. kovo 8 d., apie 13.00 val., (duomenys neskelbtini) esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, automobilyje Audi A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė V. K. už 40 Lt 0,627 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), o likusias narkotines medžiagas – 4,731 g kanapių (ir jų dalių), supakuotas septyniuose folijos lapeliuose slėpė automobilyje.

V. K. 2013 m. kovo 8 d., apie 13.00 val., (duomenys neskelbtini) esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, automobilyje Audi A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš A. B. įgijo 0,627 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), neturėdamas tikslo jos parduoti ar kitaip platinti.

Teismas neįvertino, kad jam ir V. K. priskiriamos medžiagos yra netapačios, jų koncentracija ženkliai skiriasi – 6,3 % ir 8,6 %. Jo parodymuose užfiksuota, kad „kartais parūko žolę“. Tačiau pareigūnai nesiėmė priemonių nustatyti, ar jo organizme iš tiesų yra narkotinių medžiagų, kas savaime tvirtintų jo nekaltumą. Jo gyvenamojoje vietoje neatliktos kratos, neatlikti daktiloskopiniai ir DNR tyrimai, taigi jokių įrodymų nesurinkta. Dėl pinigų perdavimo V. K. aplinkybių paaiškina, kad tai buvo skolos grąžinimas, analogiškus parodymus davė ir V. K.. Prašo vadovautis jo parodymais, duotais apylinkės teisme, o ne 2013-03-08 surašytame įtariamojo apklausos protokole, kuris buvo surašytas psichologinio spaudimo ir apgaulės būdu.

Teismo posėdyje A. B., jo gynėjas advokatas bei V. K. gynėjas advokatas prašė apeliacinius skundus tenkinti ir nuteistuosius išteisinti, prokuroras prašė skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. B. ir V. K. apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistųjų A. B. ir V. K. apeliaciniuose skunduose keliamas įrodymų leistinumo ir vertinimo klausimas. Apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl nepagrįstai juos pripažino kaltais, padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje (A. B. padaryta nusikalstama veika) ir 259 straipsnio 2 dalyje (V. K. padaryta nusikalstama veika) numatytus nusikaltimus.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas, kad teismas šališkas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, išsamiai, visapusiškai įvertino surinktų duomenų visumą, motyvavo ir nuosekliai argumentavo išvadas tiek dėl pačių veikų, tiek ir dėl nuteistųjų kaltės, todėl pagrįstai nustatė jų veikoje BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų požymius bei pripažino juos kaltais padarius šias nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymų turinį, juos sugretino su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taip pat su nuteistųjų teiktais paaiškinimais, rėmėsi byloje esančios rašytinės medžiagos duomenimis ir nuosekliais, išsamiais argumentais paneigė A. B. ir V. K. keltas nekaltumo versijas.

Pagrindiniai argumentai, kuriais remiantis savo nekaltumą nuteistieji bando įrodyti apeliaciniuose skunduose, yra tai, jog ikiteisminio tyrimo metu jiems buvo daromos psichologinis spaudimas, 2013-03-08 reikalaujamų daiktų pateikimo protokolai yra suklastoti, o pareigūnų Ž. Š., S. B. ir liudytojo V. P. parodymai pernelyg sureikšminti. A. B. teigimu, pareigūnai sulaikė atsitiktinį asmenį ir neleistinais veiksmais stengėsi kompensuoti įrodymų nebuvimą. Su tokiu vertinimu aukštesnės instancijos teismas nesutinka.

Ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas gavus ir užfiksavus kriminalinės žvalgybos informaciją apie galimą nusikalstamą veiką. Pagrindinis įtariamasis šiame tyrime buvo kitas asmuo, ne nuteistieji, tačiau, aiškinantis vienos galimai daromos nusikalstamos veikos aplinkybes, buvo nustatyti ir kiti asmenys, užsiimantys analogiška veika. Tyrimą atliekantys pareigūnai ir kontroliuojantis prokuroras, išanalizavę telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolus, užfiksavo asmenį – A. B., kuris savarankiškai platina narkotines medžiagas. Iš byloje esančio protokolo (t. 1, b. l. 51) matyti, kad asmuo, kurio telefoninių pokalbių buvo klausomasi, A. S., galimai narkotikų norintį įsigyti asmenį nukreipė pas A. B., kuris sutiko klientą priimti. Nustačius šią aplinkybę, gautas leidimas klausytis A. B. pokalbių bei daryti jų įrašus. Iš 2013-03-08 pokalbių protokolo (t. 1, b. l. 63) matyti, kad tariamasi susitikti „prie ežero aikštelėje“ dėl pinigų grąžinimo. Skambutis fiksuotas 13.16 val. Įtarus, kad minėtoje vietoje gali įvykti narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirkimo-pardavimo sandoris, pareigūnai 13.40 val. nuvyko į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią prie Šakių miesto tvenkinio. Byloje esantis tarnybinis pranešimas dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo (t. 1, b. l. 78) liudija, kad minėtoje aikštelėje, automobilyje „Audi A3“ buvo pastebėtas A. B. ir dar keli jaunuoliai – F. L., T. L., V. P. ir V. K.. Jiems buvo paaiškintas patikrinimo tikslas ir liepta išlipti iš automobilio. V. K. striukės kišenėje buvo rasta į aliuminio foliją suvyniota narkotinė medžiaga – kanapės, tarp priekinių vairuotojo ir keleivio sėdynių pastebėtas peršviečiamas maišelis su aliuminio folijų ritinėliais. A. B. prisipažino, kad tai jo maišelis, o jame yra „žolė“. Šiuos daiktus iš A. B. pareikalauta pateikti BPK 97 straipsnio nustatyta tvarka. Daikto išreikalavimas BPK 97 straipsnio pagrindu vertinamas kaip procesinis duomenų rinkimo būdas. Tai būdas, skirtas paimti bylai reikšmingus daiktus ir dokumentus tuo atveju, kai nėra pavojaus, kad daiktai arba dokumentai gali būti sunaikinti. Apeliantų teigimu, reikalaujamų daiktų pateikimo protokole nurodyti duomenys neatitinka tikrovės, todėl šiuo protokolu negalima remtis sprendžiant jų kaltės klausimą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad daiktinių įrodymų leistinumo reikalavimai yra šie: atitinkamo tyrimo veiksmo protokole turi būti tinkamai procesiškai įformintas jų aptikimo, fiksavimo arba gavimo faktas; daiktai turi būti apžiūrėti ir detaliai aprašyti bei, esant galimybei, nufotografuoti, surašant apžiūros protokolą. Daiktai vertinami pagal bendras įrodymų vertinimo taisykles, tikrinant daiktą leistinumo, liečiamumo (sąsajumo) ir kitais aspektais. Darant išvadas apie daiktų įrodomąją reikšmę būtina išsiaiškinti daiktų radimo ar kitokio atsiradimo byloje aplinkybes, daiktų saugojimo sąlygas, apžiūros kruopštumą, procesinio įforminimo tvarkos laikymąsi. Jei nėra aišku, kokiu būdu daiktas yra atsiradęs byloje, toks daiktas negali būti pripažintas įrodymu – tai yra neleistinas. Negali būti įrodymais daiktai, kurių atsiradimas byloje niekaip neįformintas arba juos paimant padaryti šiurkštūs BPK pažeidimai. Lietuvos baudžiamajame procese protokolas suprantamas kaip proceso veiksmų atlikimo fakto, eigos ir rezultatų fiksavimo priemonė. Įžanginėje protokolo dalyje nurodoma proceso veiksmo atlikimo vieta ir laikas (data ir valanda), veiksmą atliekantis asmuo, visi kiti dalyvaujantys asmenys ir duomenys apie juos, procesinių teisių išaiškinimo dalyvaujantiesiems faktas ir kt. Šių faktinių duomenų nurodymas yra svarbi viso protokolo tikrumo, teisingumo ir leistinumo naudoti procese sąlyga. Aprašomojoje protokolo dalyje fiksuojamas atliktų veiksmų aprašymas ir gauti rezultatai. Šioje dalyje turi atsispindėti visi atlikti veiksmai, jų eiliškumas ir turinys, rasti objektai, pėdsakai, jų radimo vieta ar neradimo faktas, rastų objektų individualūs požymiai, ar požymiai galintys lemti jų įrodomąją reikšmę, ir pan. Baigiamojoje protokolo dalyje išvardijami atliekant veiksmą paimami objektai, nurodomos priemonės, kurių imtasi jiems išsaugoti, panaudotos techninės priemonės, fiksuojamas dalyvavusių asmenų susipažinimo su protokolu faktas, taip pat atsisakymas ar negalėjimas pasirašyti ir pan. Šios protokolo dalies paskirtis iš esmės panaši kaip ir įžanginės - užtikrinti viso protokolo tikrumą, teisingumą ir leistinumą. Paminėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo veiksmo protokolas turi būti rašomas to veiksmo atlikimo metu arba tuojau pat jį pabaigus (BPK 179 str. 2 d.).

2013-03-08 reikalaujamų daiktų pateikimo protokole nustatyta, kad A. B. pateikė septynis aliuminio folijos paketėlius su augalinės kilmės, žalsvos spalvos medžiagų gabalėliais, du judriojo ryšio telefonų aparatus, iš kurių viename buvo įdėta SIM kortelė, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. tas pats numeris, iš kurio buvo derinamos susitikimo automobilių stovėjimo aikštelėje detalės (t. 1, b. l. 75, 76). Protokolas pradėtas pildyti 14.05 val., o užbaigtas 15.05 val. Daiktus pareikalavo pateikti vyriausiasis tyrėjas S. B., procesinio veiksmo atlikime taip pat dalyvavo tyrėjas Ž. Š.. Po protokolo tekstu A. B. pasirašė, jokių pastabų, pareiškimų nepateikė.

2013-03-08 reikalaujamų daiktų pateikimo protokole nustatyta, kad V. K. pateikė vieną folijos gabalėlį su žalsvos spalvos, augalinės kilmės medžiaga ir judriojo ryšio telefoną Nokia 6303 (t. 1, b. l. 66, 67-69). Protokolas pradėtas pildyti 14.00 val., užbaigtas 14.15 val. Daiktus pareikalavo pateikti tyrėjas Ž. Š., procesinio veiksmo atlikime dalyvavo pareigūnas S. B., po protokolo tekstu pasirašė V. K., kuris jokių pastabų ar pareiškimų neturėjo.

Teisiamojo posėdžio metu pareigūnas S. B. patvirtino, kad dalyvavo A. B. ir V. K. sulaikyme. Jis pats asmeniškai pas V. K. surado dozę ir pastebėjo automobilyje plastikinį maišelį su narkotinėmis medžiagomis. Iš pradžių niekas neprisipažino kieno tas maišelis yra, tačiau vėliau A. B. pripažino, kad tai jo daiktai, tačiau neigė platinimo, realizavimo faktą. Pareigūnas paliudijo, kad protokolas, kuriame užfiksuota, jog A. B. tyrėjui pareikalavus perdavė septynis paketėlius žalsvos spalvos medžiagos, buvo surašytas ne įvykio vietoje, bet policijos komisariate, t. y. iš karto po asmenų sulaikymo ir jų kartu su transporto priemone pristatymo į policijos komisariatą. Tokia protokolo surašymo tvarka neprieštarauja BPK įtvirtintiems reikalavimams. Nors protokolas ir nebuvo surašytas įvykio vietoje, tačiau jo surašymas nebuvo uždelstas, tai padaryta iš karto po asmenų sulaikymo ir pristatymo į policijos komisariatą. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas pareigūnas Ž. Š. parodė, kad apeliantų sulaikymą vykdė kolegos S. B. ir A. J.. Jam atvykus prie minėtų kolegų, buvo pasakyta, kad V. K. su savimi turi galimai narkotinių medžiagų, tuomet Ž. Š. V. K. parsivežė į policijos komisariatą ir surašė reikalaujamų daiktų paėmimo protokolą. Taigi, iš aptartų parodymų matyti, kad pirmasis narkotines medžiagas V. K. striukėje surado S. B., kuris tolesnių veiksmų atlikimui V. K. perdavė Ž. Š. žinion, kuriam policijos komisariate ir buvo perduotos narkotinės medžiagos. Pažymėtina, kad sistemiškai analizuojant abu reikalaujamų daiktų pateikimo protokolus, matyti, jog S. B. objektyviai galėjo dalyvauti jų surašyme. Procesinis veiksmas su V. K. buvo užbaigtas 14.15 val., o su A. B. tik 15.05 val., taigi abu pareigūnai – tiek S. B., tiek Ž. Š. realiai galėjo dalyvauti vienas kito atliekamuose veiksmuose su apeliantais, juo labiau, kad protokolai buvo surašyti tame pačiame Šakių rajono policijos komisariate. Duomenų, kad protokolai būtų suklastoti ar neatitiktų faktinių bylos aplinkybių, nėra.

Aukštesnės instancijos teismas atmeta nuteistųjų teiginius dėl patirto psichologinio spaudimo, neleidžiant susisiekti su advokatais, giminaičiais. Bylos medžiaga liudija, kad teisė turėti gynėją buvo išaiškinta abiem nuteistiesiems, tiek A. B., tiek V. K. suprato šios teisės turinį ir paskirtį, tačiau jos atsisakė (t. 1, b. l. 103-104, 133-134). Be to, prokuroras nesikreipė į teismą dėl kardomosios priemonės – suėmimo, paskyrimo, apeliantams buvo paskirtos švelnesnės kardomosios priemonės, tad iš policijos komisariato jie galėjo iš karto vykti pas giminaičius. Ikiteisminio tyrimo metu A. B. savo kaltę iš pradžių pripažino iš dalies, t. y. neigė tik realizavimo faktą, vėliau, susiradęs advokatą, duoti parodymus atsisakė. V. K. savo kaltę pripažino visiškai, t. y. pripažino, jog iš A. B. pirko narkotinę medžiagą - kanapes, vėliau tyrimo metu paskyrus V. K. gynėją, jis savo parodymų nekeitė, dar kartą patvirtino, kad pirko narkotikus savo reikmėms (t. 1, b. l. 136, 144). Nuteistųjų parodymai iš esmės pasikeitė teisiamojo posėdžio metu, t. y. abu pradėjo neigti savo kaltę. Tuo metu buvo iškelta ir nauja versija dėl skolos A. B. grąžinimo, taip pat dėl bauginimų ir gąsdinimų iš pareigūnų pusės. Šiuos teiginius pirmosios instancijos teismas vertino kritiškai, priešingos išvados darymui objektyvių duomenų neturi ir aukštesnės instancijos teismas. Nė vienas iš sulaikyme dalyvavusių pareigūnų nėra suinteresuoti bylos baigtimi, su apeliantais nėra pažįstami, jokių priežasčių elgtis šališkai neturi. V. K. teisiamojo posėdžio metu pažymėjo ir tai, kad jam paskirtas advokatas nieko neaiškinęs liepė tik po viskuo pasirašyti, nes taip bus geriau. Jis tik po to suprato, kad padarė blogai ir kreipėsi į kitą advokatą. Atkreiptinas dėmesys, kad gynėją V. K. parinko Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatorius, o ne policijos pareigūnai, taigi jokio šališkumo šioje procedūroje nėra. Tai, jog advokato teikiamų paslaugų kokybė nuteistojo netenkino, nėra pagrindas psichologinio spaudimo konstatavimui. Nuteistasis turėjo teisę atsisakyti nepatinkančio gynėjo paslaugų ir pasikviesti į procesą savo pasirinktą gynėją, kas ir buvo padaryta.

Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad jiems priskiriamos medžiagos yra netapačios, t. y. jų koncentracija ženkliai skiriasi – 6,3 % ir 8,6 %, tačiau apygardos teismo vertinimu pas V. K. ir A. B. rastų medžiagų koncentracijos skirtumas jų padarytos veikos kvalifikacijos nekeičia ir nekaltumo neįrodo. Svarbu tik tai, jog tai yra narkotinės medžiagos, kuriomis disponuoti baudžiamasis įstatymas draudžia. Specialisto išvadoje Nr. 140-(1369)-IS1-4012 nustatyta, kad žalios spalvos augalinė medžiaga iš folijos lankstinuko, 2013-03-08 rasta pas V. K., striukės kišenėje, yra narkotinė medžiaga – kanapės (ir jų dalys), kurių masė yra 0,627 g. Žalios spalvos augalinės medžiagos iš 7 vnt. folijos lankstinukų, 2013-03-08 patikrinimo metu rastos automobilyje „Audi A3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tarpe tarp vairuotojo ir keleivio sėdynių, yra narkotinė medžiaga – kanapės (ir jų dalys), kurių bendroji masė yra 4,731 g. (t. 1, b. l. 82-83). Specialisto išvada Nr. 11-3075 (13) nustatyta, kad 0,627 g. kanapėse (ir jų dalyse) yra 6,3 % veikliosios medžiagos, o 4,731 g. kanapėse (ir jų dalyse) - 8,6 % (t. 1, b. l. 94-95). Veiklioji medžiaga – tetrahidrokanabinolis (THC) yra eterinis aliejus, kurio skirtingos koncentracijos galima aptikti įvairiose augalo dalyse. Kuo produkte daugiau THC, tuo poveikis stipresnis. Kadangi kanapės augalai paprastai išdžiovinami, susmulkinami, gali būti supresuoti ar nesupresuoti, todėl išskirstytų dozių koncentracija pagrįstai gali skirtis. Taip yra ir analizuojamu atveju, tačiau tai, jog pas V. K. rastų narkotinių medžiagų veikliosios medžiagos koncentracija yra mažesnė nei rastų automobilyje, kurios, kaip buvo nustatyta, priklauso A. B., neeliminuoja fakto, jog V. K. kanapes (ir jų dalis) nusipirko iš A. B., kuris planuojamas realizuoti narkotines medžiagas buvo išskirstęs dalimis, t. y. į aštuonis paketėlius, kurių vieną įsigijo V. K..

Apeliantai taip pat nesutinka, kad buvo remtasi jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, mano, jog teismas turėjo vadovautis tik tais paaiškinimais, kurie buvo pateikti teisiamojo posėdžio metu. A. B. skunde pažymi ir tai, kad apklausos protokole užfiksuotos frazės neatitinka jo vartojamo žodyno, yra labiau būdingos pareigūno terminologijai. Šiuos teiginius apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus.

Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad ikiteisminio tyrimo metu ne ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, todėl grindžiant asmens kaltę, juos būtinai turi patvirtinti kiti įrodymų šaltiniai. Nei V. K., nei A. B. nebuvo apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tačiau jų pirminius parodymus patvirtina kitų liudytojais apklaustų asmenų parodymai. Liudytojas T. L., įvykio metu buvęs automobilyje „Audi A3“, kuriame ir įvyko narkotinių medžiagų realizavimo veiksmas, patvirtino, kad atvažiavęs V. K. atėjo į jų automobilį ir paprašė pasmulkinti 100 litų, t. y. apie jokias grąžinamas skolas nekalbėjo. Nors narkotinės medžiagos perdavimo fakto jis nematė, tačiau atkreipė dėmesį, kad V. K. buvo grąžinti tik keli 20 litų vertės banknotai. Kad automobilyje, tarpe tarp vairuotojo ir keleivio sėdynių, rastos narkotinės medžiagos gali priklausyti A. B. nurodė ir įvykio vietoje buvęs F. L., kadangi A. B. sėdėjo automobilio priekyje, šalia vairuotojo. Tas pačias aplinkybes nurodė ir liudytojas V. P., nors narkotinių medžiagų perdavimo fakto nematė, tačiau jis buvo trumpam išlipęs iš automobilio. Be to, jis paliudijo matęs, kad V. K. striukės kišenėje turėjo kažką suvyniotą į foliją, ką vėliau atvykę policijos pareigūnai išėmė. Visi automobilyje „Audi A3“ sėdėję jaunuoliai yra draugai, pažįstami, todėl jų nenoras duoti išsamius parodymus, visų aplinkybių neprisiminimas, yra tendencingas. Vis dėlto, objektyviu faktu išlieka tai, kad policijos pareigūnai, perėmę A. B. pokalbį apie planuojamą susitikimą su „klientu“, operatyviai atvyko į įvykio vietą, išlaukė, kol atvyks „klientas“, t. y. V. K., ir pastarajam įsigijus narkotinių medžiagų, iš karto prisistatė prie automobilio ir atliko jo patikrą.

2013-03-08 A. B. policijos komisariate buvo apklaustas ir surašytas jo apklausos protokolas. Apeliantas sutiko duoti parodymus, jo parodymai buvo surašyti pažodžiui, pirmuoju asmeniu, A. B. protokolą perskaitė, pažymėjo, kad jis surašytas teisingai ir pasirašė. Atkreiptinas dėmesys, kad savo kaltę jis pripažino tik iš dalies, savo ranka į protokolą įrašė, kad „žolę“ pirko tik savo reikmėms, jos nepardavinėjo. Taigi, jei būtų klastojamas protokolas, tyrėjui būtų paprasčiau nurodyti, kad įtariamasis kaltę pripažįsta visiškai, tačiau nuteistasis laisva valia nurodė tik tas aplinkybes, kurias norėjo nurodyti. Tai, jog frazės „epizodinis parūkymas“, „automobilio nevairuoju“ prasilenkia su tikrove ir neatitinka jo vartojamo žodyno, yra tik deklaratyvus teiginys. Tai nėra specialūs terminai, būdingi tam tikros profesijos atstovams, todėl teigti, kad šios frazės labiau būdingos pareigūno terminologijai, yra nelogiška.

Aukštesnės instancijos teismas išsamiau nepasisako dėl A. B. teiginių, kad jo gyvenamojoje vietoje nebuvo atliktos kratos, neatlikti daktiloskopiniai ir DNR tyrimai, nesiimta priemonių nustatyti, ar jo organizme iš tiesų yra narkotinių medžiagų. Tyrimą kontroliavo prokuroras ir būtent jis sprendė, kokius tyrimo veiksmus reikalinga atlikti šio ikiteisminio tyrimo metu. Jei nuteistasis manė, jog tyrimas atliktas neišsamiai galėjo teikti prašymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar prokurorui atlikti vienus ar kitus, jo nuomone, tikslingus atlikti procesinius veiksmus, tačiau baudžiamosios bylos medžiagoje tokių prašymų, kokie yra suformuluoti apeliaciniame skunde, nėra. A. B. gynėjas prašė tik apklausti liudytoju A. S., tačiau šis prašymas buvo argumentuotai atmestas.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą paminėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų esmės iš naujo nekartoja.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų A. B. ir V. K. apeliacinius skundus atmesti.