- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-08-16
- Bylos Nr.
- Ik-358-171/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00910-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Virginija Volskienė, Virgilijus Valančius (pran.)
- Pareiškėjas
- I. G.
- Atsakovas
- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- V. D., R. T.
- Advokatai
- Michailas Sadovničius
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 13.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
pareiškėjui I. G., pareiškėjo atstovui advokatui Michailui Sadovničiui, atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovei Irmai Šapokaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. G. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – V. D. (V. D.), R. T. (R. T.)).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas I. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (T 1, b. l. 1–2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2010 m. kovo 10 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Skyrius) raštą (sprendimą) Nr. 2D-2401; 2) panaikinti 2003 m. gruodžio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus sudarytos komisijos pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)11.4-2195.
Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. spalio 23 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento raštu Nr. A51-23581-(2.14.2.12-MP8) jis buvo informuotas, jog sklype (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) esančio statinio, kurio statybai 2003 m. balandžio 3 d. išduotas leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), dalis yra už nuosavybės teise valdomo minėto žemės sklypo ir patenka į jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Pažymėjo, kad 2010 m. sausio 20 d. pateikė Skyriui prašymą išaiškinti susiklosčiusią situaciją. Skyrius 2010 m. kovo 10 d. raštu Nr. 2D-2401 (toliau – ir Raštas) jį informavo, jog statiniai, esantys sklype (duomenys neskelbtini), yra įregistruoti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo Nekilnojamojo turto registre. Jie pripažinti tinkamais naudoti 2003 m. gruodžio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus sudarytos komisijos pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. (101)11.4-2195 (toliau – ir Aktas). Teigė, jog Raštas turi būti panaikintas, nes neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamų reikalavimų individualiam administraciniam aktui. Nurodė, kad jis nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, nesuformuluotos ir nenustatytos suteikiamos teisės ir pareigos bei nenurodyta akto apskundimo tvarka. Jo nuomone, sprendimas priimtas nesilaikant viešojo administravimo objektyvumo principo, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Teigė, jog šiuo atveju institucija nevertino pastato statybos projektinės dokumentacijos bei kitų dokumentų. Nurodė, kad 2003 m. gruodžio 2 d. Aktas turi būti panaikintas, nes neatitinka Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 16.1 punkto, kuris nustato, jog komisijos nariai pagal kompetenciją privalo patikrinti, kaip statinys atitinka esminius statinio reikalavimus, projektą, bendrųjų ir specialiųjų normatyvinių statybos dokumentų reikalavimus, normuojamus atstumus tarp statinių bei tarp statinių ir sklypo ribų. Pažymėjo, kad termino skundui paduoti dėl 2003 m. gruodžio 2 d. Akto panaikinimo nepraleido, nes apie jį sužinojo tik iš 2010 m. kovo 10 d. Rašto.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 168–170) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tai reiškia, jog kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-121/2004 ir nurodė, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Paaiškino, jog pareiškėjas 2010 m. sausio 20 d. kreipėsi į jį, prašydamas patikrinti statybos darbų, vykdytų žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), teisėtumą ir išsiaiškinti, kodėl dalis statinio patenka į jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Nurodė, kad išnagrinėjęs turimus duomenis, ginčijamu 2010 m. kovo 10 d. Raštu tik informavo pareiškėją apie esamą faktinę situaciją, tačiau nenustatė jam jokių privalomų reikalavimų, nesukūrė jokių teisių ar pareigų. Jo nuomone, Raštas nėra individualus administracinis aktas, pareiškėjo subjektinių teisių ar įstatymų saugomų interesų nepažeidė, todėl laikytina, kad šis dokumentas ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies prasme nesukūrė pareiškėjui pagrindo kreiptis teisminės gynybos. Dėl 2003 m. gruodžio 2 d. Akto panaikinimo nurodė, kad pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalį pareiškėjas savo paduodamame skunde privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas jo reikalavimas ir tą reikalavimą patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą ginčija tuo pagrindu, kad dalis statinio, esančio sklype (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), yra už nuosavybės teise valdomo minėto žemės sklypo ir patenka į jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, tačiau šiam argumentui pagrįsti nepateikė nė vieno įrodymo. Nurodė, kad pareiškėjas pateikė valstybės įmonės Registrų centro 2009 m. rugsėjo 30 d. raštą Nr. IN(5.1.15)-32280, kuriame nurodoma, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas duomenų apie tai, jog statinys, registruotas žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), stovėtų žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), neturi. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2009 m. spalio 23 d. rašte pateikiama savivaldybės nuomonė, kad pastato rekonstrukcija atlikta nesilaikant normatyvinių statybos dokumentų reikalavimų, tačiau konkrečiai neįvardinama, kokie reikalavimai buvo pažeisti, taip pat nenurodomi duomenys, patvirtinantys tokią Vilniaus miesto savivaldybės poziciją. Teigė, jog pareiškėjo nurodyti raštai negali būti laikomi pakankamu pagrindu konstatuoti jo teisės pažeidimą. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų teiginį, jog dalis statinio yra jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 17 d. sprendimu (T 2, b. l. 154–159) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuosavybės teisėmis priklauso žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2009 m. spalio 23 d. raštu Nr. A51-23581-(2.14.2.12-MP8) pareiškėjas buvo informuotas, kad sklype (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) esančio statinio, kurio statybai 2003 m. balandžio 3 d. išduotas leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), dalis yra už nuosavybės teise valdomo minėto žemės sklypo ir patenka į jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas 2010 m. sausio 20 d. su prašymu kreipėsi į Skyrių, prašydamas patikrinti statybos darbų, įvykdytų žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), teisėtumą ir išsiaiškinti, kodėl dalis statinio pakliuvo į jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Skyrius 2010 m. vasario 11 d. raštu Nr. 2D-1292 nurodė, kad (duomenys neskelbtini) sklypo savininkas iškviestas į Skyrių ir turės pateikti reikiamus dokumentus. 2010 m. kovo 10 d. Raštu Skyrius pareiškėją informavo, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), esantys pastatai yra teisiškai įregistruoti valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registre, o jie pripažinti tinkamais naudoti 2003 m. gruodžio 2 d. Aktu. Nurodė, kad pareiškėjas nesutinka su 2010 m. kovo 10 d. Raštu bei 2003 m. gruodžio 2 d. Aktu bei prašo juos panaikinti. Pažymėjo, jog būtina nustatyti, ar pareiškėjo keliami reikalavimai dėl 2010 m. kovo 10 d. Rašto panaikinimo patenka į ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje išvardytų bylų, priskirtinų administracinių teismų kompetencijai, sąrašą. Sprendė, kad jame nėra suformuluota jokių privalomojo elgesio taisyklių individualiai apibrėžtai asmenų grupei, konkrečiam subjektui, nėra nustatyta kam nors privalomų vykdyti pareigų ar suteikta teisių, o tik konstatuojama, jog statiniai yra įregistruoti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo Nekilnojamojo turto registre, pripažinti tinkamais naudoti 2003 m. gruodžio 2 d. Aktu. Teigė, kad Skyrius Rašte jokių privalomo pobūdžio sprendimų pareiškėjui neįtvirtino, Raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytų būtinųjų individualaus administracinio akto turinio reikalavimų, nenurodyta Rašto apskundimo tvarka. Padarė išvadą, kad ginčijamas Raštas nėra individualus administracinis aktas, pareiškėjo subjektinių teisių ar įstatymų saugomų interesų nepažeidė, todėl reikalavimas šioje skundo dalyje nėra teisėtas ir pagrįstas. Dėl 2003 m. gruodžio 2 d. Akto pažymėjo, jog teismas pareiškėjo prašymu atidėjo bylos nagrinėjimą ir pavedė pareiškėjui pateikti teismui įrodymus (atlikti matavimus), patvirtinančius, kokia namo dalis metrais ir centimetrais patenka į pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį sklypą. Pabrėžė, kad bylos nagrinėjimas buvo atidėtas beveik dviem mėnesiams, siekiant sudaryti galimybę pateikti įrodymus, patvirtinančius skunde nurodytą aplinkybę, jog statinys, esantis sklype šalia pareiškėjo sklypo, neatitinka normuojamų atstumų tarp statinių ir sklypo ribų. Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, įrodymų nepateikė. ABTĮ 23 straipsnis, reglamentuojantis skundo teismui turinį, įpareigoja pareiškėją nurodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta šalių teisė neatsiejama ir nuo pareigos teikti įrodymus. Jų nepateikus, sprendimas paprastai priimtinas tos šalies naudai, kuri pateikė atitinkamus įrodymus ir jie yra leistini bei pakankami patvirtinti užimtą atitinkamos šalies poziciją. Kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms – sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-983/2010). Teismas padarė išvadą, kad apsiribojimas vien teiginiais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo priėmimo pareiškėjo naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010). Konstatavo, jog skunde nurodytos aplinkybės, kad statinys, esantis sklype šalia pareiškėjo sklypo, neatitinka normuojamų atstumų tarp statinių ir sklypo ribų bei patenka į jo sklypą, pareiškėjas neįrodė. Skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti 2003 m. gruodžio 2 d. Aktą atmetė kaip neįrodytą ir nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 165–167) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant jo skundą.
Pareiškėjas nurodo, kad teismas, jo nuomone, nepagrįstai laikė, jog skundžiamas 2010 m. kovo 10 d. Raštas nėra administracinis aktas, atitinkantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje pateiktą sąvoką. Teigia, kad skundžiamas veiksmas ir jo teisinė prigimtis kildinama iš viešojo administravimo srities. Jo nuomone, 2010 m. kovo 10 d. Raštas yra administracinis aktas, kuris nustato atitinkamas teises ir pareigas, taip pat sukelia teisines pasekmes. Pažymi, kad Raštas suteikia teisę tretiesiems suinteresuotiems asmenims toliau naudotis statiniu, ribojant nuosavybės teises. Taip pat nurodo, kad teismas, atmesdamas jo skundą dalyje dėl 2003 m. gruodžio 2 d. Akto, nepagrįstai laikė, jog jis neįrodė fakto, kad dalis ginčo statinio, priklausančio tretiesiems suinteresuotiems asmenims, yra pastatyta už žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribos ir yra jam nuosavybės teise priklausančiame sklype. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu. Pabrėžia, kad paminėtas faktas byloje yra neginčijamai nustatytas, tai proceso šalys ir dalyviai suprato ir įsitikino, be to, tai patvirtino liudytoja K. S. teismo posėdžio metu. Teigia, kad neišsprendus ginčo, lieka netoleruotina teisinė padėtis, suteikianti teisę tretiesiems asmenims naudotis statiniu, šiurkščiai pažeidžiant pagrindinius normatyvinius statybos techninius dokumentus ir neturint teisės tokiu statiniu naudotis ar disponuoti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 str.). Pažymi, kad Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatos suteikia teisę Inspekcijai, nustačius, jog statinio projektavimo sąlygų sąvadas arba statybos leidimas išduotas neteisėtai, dėl jų panaikinimo kreiptis į savivaldybės administraciją arba teismą. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog Statybos įstatymas expressis verbis numato valstybinę statybos priežiūrą vykdančių institucijų teisę kreiptis į teismą dėl projektavimo sąlygų sąvado ir (ar) statybos leidimo panaikinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-191/2009). Taip pat nurodo, kad šis teismas administracinėje byloje Nr. A756-73/2009 išaiškino, jog paminėtoje nuostatoje įtvirtinta valstybinę statybos priežiūrą vykdančios institucijos teisė, o šią nuostatą vertinant sisteminiu teisės aiškinimo metodu – ir pareiga, kreiptis į teismą dėl statybos leidimo panaikinimo. Paaiškina, kad teismo posėdžio dieną buvo darbe, todėl neperdavė atstovui papildomų dokumentų, kuriuos teikia kartu su apeliaciniu skundu. Pabrėžia, jog bylos esmė yra tame, kad 2003 m. vasario 2 d. atliekant žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus, dėl nežinomų priežasčių matininkas neužkoordinavo ribinio taško, kuris yra statinio kampas, ir ginčas įvyko būtent dėl šios priežasties.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 175–177) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas nurodo, kad ginčijamu 2010 m. kovo 10 d. Raštu jis informavo pareiškėją apie esamą faktinę situaciją, tačiau nenustatė jam jokių privalomų reikalavimų, nesukūrė jokių teisių ar pareigų. Pabrėžia, kad pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodo, kokias teisines pasekmes jam sukėlė ginčijamas aktas bei kaip pažeidė jo subjektines teises ar saugomus interesus. Jo nuomone, pareiškėjas nėra teisus, nurodydamas, kad Raštas suteikia teisę tretiesiems suinteresuotiems asmenims toliau naudotis statiniu, ribojant nuosavybės teises. Šią teisę suinteresuotiems asmenims suteikia ginčijamas Aktas, kurio pagrindu statinys įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, bet ne informacinio pobūdžio Raštas. Dėl Akto ginčijimo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes. Pabrėžia, kad iš žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) plano, kuris suderintas su Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriumi ir kurio ribos 2003 m. gegužės 16 d. pažymėtos kadastro žemėlapyje, matyti, jog rekonstruoto pastato vienas kampas yra prie išorinės sklypo ribos, tačiau byloje taip pat pateikti gretimų sklypų savininkų sutikimai dėl pastato gretimame sklype statybos ant sklypo ribos. Be to, byloje pateiktas pareiškėjo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) planas, kuriame nėra pažymėti jokie statiniai ar jų dalys, 2008 m. rugpjūčio 6 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte taip pat nurodyta, kad jame jokių pastatų nėra. Pažymi, kad su šiuose abiejuose dokumentuose esančiais duomenimis pareiškėjas sutiko ir juose 2009 m. birželio 23 d. pasirašė. Be to, ir valstybės įmonė Registrų centras informavo pareiškėją, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas neturi duomenų, jog pareiškėjui priklausančiame žemės sklype stovėtų statinys, kuris būtų registruotas (duomenys neskelbtini). Taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nenurodo jokių svarbių priežasčių, dėl kurių UAB „Georima“ parengto plano negalėjo pateikti teismui bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pažymi, jog teismo posėdis, suteikiant pareiškėjui galimybę pateikti papildomus įrodymus, buvo atidėtas daugiau nei dviem mėnesiams. Jo nuomone, pareiškėjo su apeliaciniu skundu pateikiami įrodymai negali būti tiriami.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Ginčas byloje kilo dėl 2010 m. kovo 10 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus rašto Nr. 2D-2401 bei 2003 m. gruodžio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus sudarytos komisijos pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (101)11.4-2195.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjui 2010 m. sausio 20 d. kreipusis į Skyrių su prašymu patikrinti statybos darbų, įvykdytų žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), teisėtumą ir išsiaiškinti, kodėl dalis šiame sklype esančio statinio pakliuvo į jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, Skyrius 2010 m. kovo 10 d. Raštu pareiškėją informavo, kad paminėtame sklype esantys pastatai yra teisiškai įregistruoti valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registre. Taip pat nurodė, jog jie pripažinti tinkamais naudoti 2003 m. gruodžio 2 d. Aktu.
Pareiškėjas skundu pirmosios instancijos teismo prašė panaikinti tiek 2010 m. kovo 10 d. Raštą, tiek 2003 m. gruodžio 2 d. Aktą. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl Rašto panaikinimo, nustatęs, jog jis nepatenka į ABTĮ 15 straipsnio 14 dalyje išvardytų bylų, priskirtinų administracinių teismų kompetencijai, sąrašą, kadangi neatitinka nei individualaus, nei norminio administracinio akto požymių. Dėl reikalavimo panaikinti Aktą teismas sprendė, jog pareiškėjas nepateikė pakankamai įrodymų šiam reikalavimui pagrįsti ir todėl jo netenkino.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog, jo nuomone, skundžiamas Raštas laikytinas administraciniu aktu, nustatančiu teises ir pareigas bei sukeliančiu teisines pasekmes. Pareiškėjas pabrėžia, kad Raštas suteikia teisę tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims toliau naudotis statiniu, ribojant nuosavybės teises. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ginčo byloje dėl pirmosios instancijos teismo išaiškinimo, kad ginčijamas Raštas nelaikytinas norminiu administraciniu aktu, nėra. Teisėjų kolegija pritaria šiai pirmosios instancijos teismo išvadai bei jos motyvams ir todėl, tikrindama apskųsto Vilniaus apygardos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pasisako tik dėl Rašto atitikimo individualaus administracinio teisės akto reikalavimams. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-201/2011) administraciniai teismai nesprendžia ginčų dėl viešojo administravimo subjektų informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentų, adresuotų atitinkamiems asmenims. Teismas turi priimti nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. Be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje AS146-669/2009), reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525–540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146–391/2009, 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143–560/2010). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamas Raštas nėra individualus administracinis aktas, pareiškėjo subjektinių teisių ar įstatymų saugomų interesų nepažeidė, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog jo reikalavimas šioje skundo dalyje nėra teisėtas ir pagrįstas. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog raštas suteikia teisę tretiesiems suinteresuotiems asmenims toliau naudoti statinį, kadangi jis yra informacinio pobūdžio ir juo tik informuojama apie jau susiklosčiusią teisinę situaciją, kuri Raštu nėra nei sukuriama, nei pakeičiama.
Dėl reikalavimo panaikinti Aktą pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti jokiais įrodymais ir tai negali lemti sprendimo priėmimo pareiškėjo naudai. Skunde nurodytas aplinkybes, jog statinys, esantis sklype šalia pareiškėjo sklypo, neatitinka normuojamų atstumų tarp statinių ir sklypo ribų bei patenka į jo sklypą, teismas laikė neįrodytomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis nustato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą suteikia jam teisę kreiptis į administracinį teismą, tačiau teisminės gynybos prašantis asmuo turi teismui nurodyti, kokios jo subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai ir kokiu konkrečiu būdu (atitinkamais aktais, veiksmais, neveikimu) yra pažeisti, suformuoti konkretų reikalavimą, kurį išsprendžiant vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų, būtų galima išspręsti kilusį administracinį ginčą, taip pat turi išdėstyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas, pateikti jas patvirtinančius įrodymus. Ši pareiga pareiškėjui kyla iš ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 5, 6, 7 punktų, 24 straipsnio nuostatų. Nagrinėdamas administracinę bylą, teismas kilusio ginčo ribose turi nustatyti: ar asmuo turėjo jo nurodytą teisę (įstatymų saugomą interesą), ar ši teisė (įstatymų saugomas interesas) iš tikrųjų buvo pažeista ir ar buvo pažeista asmens skundžiamo viešojo administravimo subjekto nurodytais administraciniais aktais, veiksmais (neveikimu), ar nustatyti teisės aktų pažeidimai (jei tokie nustatomi) yra pagrindas pareikštiems reikalavimams patenkinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005, 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-906/2008 ir kt.). Taip pat pažymėtina, kad ABTĮ 81 straipsnis įpareigoja administracinę bylą nagrinėjantį teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, o ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, teismas privalo įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, ir, ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Tik laikantis šių įstatymo reikalavimų priimtas teismo sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad teismas konstatavo, jog nesant pakankamai įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta, tuo tarpu pareiškėjas aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimą, neįrodė. Teisėjų kolegijos nuomone, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino tikrosios nagrinėjamos bylos faktinės situacijos, neatskleidė ginčo esmės, liko nepašalinti prieštaravimai tarp prieštaringų įrodymų. Ginčo išsprendimui šioje byloje, teisėjų kolegijos nuomone, yra būtina išsiaiškinti, ar pareiškėjo nurodomas pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), iš tiesų įsiterpia į jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, kokios yra tikslios tiek pareiškėjo, tiek trečiųjų suinteresuotų asmenų V. D. bei R. T. sklypų ribos, ar byloje pateikti šių žemės sklypų planai atitinka faktinę situaciją. Minėta, vien konstatavus, jog dėl įrodymų trūkumo neįmanoma išspręsti ginčo, nėra atskleidžiama ginčo esmė ir jis lieka neišspręstas. Be to, iš ginčijamo teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nepasisakė dėl 2010 m. lapkričio 8 d. teismo posėdyje pateiktos Pastatų ir statinių kontrolinės nuotraukos Lizdeikos gatvėje, nenustatė jos, kaip įrodymo, reikšmės nagrinėjamai bylai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog teismas pažeidė ABTĮ 81 straipsnyje numatytą pareigą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus bei nustatant visas bylai reikšmingas aplinkybes, kurios, teisėjų kolegijos nuomone, turėtų būti nustatytos ir įvertintos, nagrinėjant bylą iš naujo. Be to, nagrinėjant bylą iš naujo svarstytina, ar šių aplinkybių nustatymui ir įvertinimui nėra tikslinga kviesti specialistą.
Atsižvelgdama į tai, kad byla dalyje dėl Akto teisėtumo ir pagrįstumo ištyrimo grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl būtinybės apeliacinės instancijos teismui pateikti naujus įrodymus ir šių įrodymų netiria.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodo, kad Statybos įstatymo nuostatos suteikia Inspekcijai teisę, o vertinant šias nuostatas sistemiškai – ir pareigą, nustačius, jog statinio projektavimo sąlygų sąvadas arba statybos leidimas išduotas neteisėtai, dėl jų panaikinimo kreiptis į savivaldybės administraciją arba teismą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra ginčijamų Rašto bei Akto teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. Byloje nebuvo pateikti reikalavimai įpareigoti Inspekciją atlikti veiksmus, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Įvertinusi paminėtus aspektus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, imperatyviai įpareigojančias administracinį teismą visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo pareiga yra nustatyti bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tuo tarpu šiuo atveju bylos esmė atskleista nebuvo, liko nepašalinti prieštaravimai – tai sprendime pažymi ir pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegijos nuomone, dėl šio procesinių teisės normų pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta administracinė byla, todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl reikalavimo panaikinti Aktą naikintina, o byla šioje dalyje perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kita teismo sprendimo dalis, teisėjų kolegijos nuomone, yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėdamas bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Aktą iš naujo, teismas turėtų spręsti klausimą, ar nebūtina į procesą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu 2011 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjo atstovo advokato M. Sadovničiaus išsakytą poziciją dėl šios tarnybos, kaip žemės reformą kontroliuojančios institucijos, įtraukimo į bylą tikslingumo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo I. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo I. G. skundo reikalavimas panaikinti 2003 m. gruodžio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus sudarytos komisijos pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)11.4-2195 atmestas, panaikinti ir bylą šioje dalyje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.