Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Natalja Zelionkienė,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas iš atsakovės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Alytaus pataisos namų veiksmais, laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. spalio 24 d. (skundo padavimo teismui dienos (b. l. 4), jį kalinant 21 valandą per parą užrakintoje kameroje (6 lokalinio sektoriaus 14 būrio 3 miegamajame), suteikiant teisę tik tris valandas per parą išeiti iš gyvenamosios patalpos. Teigė, kad jis, būdamas priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei, negalėjo būti rakinamas 21 val. per parą gyvenamojoje patalpoje.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Alytaus PN atsiliepime į skundą (b. l. 9-13) bei papildomuose paaiškinimuose (b. l. 30) patvirtino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei, pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpoje, kuri buvo įrengta pagal kamerų reikalavimus, pasivaikščioti pareiškėjas buvo išleidžiamas 3 valandoms per parą dienotvarkėje nustatytu laiku.

Taigi nagrinėjamoje byloje vertintina, ar pagal ginčo metu galiojusį teisinį reglamentavimą pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekantys paprastajai grupei priskirti nuteistieji galėjo būti rakinami gyvenamosiose patalpose, suteikiant jiems teisę kasdien pasivaikščioti 3 valandas.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka užrakinami.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 73' punkte nurodyta, nuteistieji užrakinami kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose, gyvenamuosiuose aukštuose laikantis šių reikalavimų: 73¹.1 kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, taip pat galimybė prieiti prie geriamojo vandens šaltinio; 73¹.2 kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus. Iš šių Taisyklių nuostatų matyti, kad jose įtvirtintas imperatyvas rakinti nuteistuosius kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose.

Pagal BVK 72 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes.

Nurodytoms grupėms priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygos reglamentuotos BVK 73 - 75 straipsniuose.

Pagal BVK 73 straipsnio 1 dalies 5 punktą, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 3 valandas, pagal 74 straipsnio 5 punktą lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 4 valandas.

BVK 75 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus.

Pagal BVK 145 straipsnio 4 dalį, kamerų tipo patalpose nuteistieji laikomi rakinamose kamerose.

Akivaizdu, kad pagal BVK 73-75 straipsnių, 145 straipsnio 4 dalies nuostatas pataisos namų gyvenamosiose patalpose laikomi užrakinti tik drausmės grupei priskirti nuteistieji, kurių gyvenamosios patalpos turi būti įrengtos pagal kamerų tipo reikalavimus. Nuobaudas atliekantys nuteistieji laikomi rakinamose kamerose.

Teismo nuomone, pagal nurodytas BVK normas pataisos namuose lengvosios ir paprastosios grupės sąlygomis bausmę atliekančių nuteistųjų gyvenamosios patalpos negali būti įrengtos pagal kamerų tipo reikalavimus bei rakinamos.

Sistemiškai aiškinant aukščiau nurodytas BVK ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, akivaizdu, kad minėtuose teisės aktuose yra įtvirtintas nurodymas rakinti nuteistuosius, tačiau jų rakinimo laikas ir būdas (ar rakinama gyvenamoji patalpa, ar aukštas) priklauso nuo to, kokioje pataisos įstaigoje kali nuteistieji, kokiai nuteistųjų grupei jie yra priskirtini ir kokio tipo patalpose jie yra kalinami.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pataisos namuose paprastosios grupės sąlygomis, todėl pagal aukščiau aptartų teisės aktų nuostatas atsakovės atstovas neturėjo teisinio pagrindo laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. spalio 24 d. kalinti pareiškėją rakinamame 6 lokalinio sektoriaus 14 būrio 3 miegamajame, įrengtame pagal kamerų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamame kontekste yra pagrindas atsakovės atsakomybei kilti.

Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Alytaus PN pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad, būdamas priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei, laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. spalio 24 d. buvo kalinamas kamerų tipo patalpoje, užrakintas 21 valandą per parą.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtomis dvasinėmis ir fizinėmis kančiomis, skausmu, išgyvenimais, pažeminimu, reputacijos pablogėjimu, depresija.

Iš į bylą pateiktų pareiškėjo medicininių dokumentų nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas yra kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl nugaros skausmo, nemigos ir kt. (b. l. 71-80). Duomenų, kad minėti pareiškėjo nusiskundimai būtų susiję su byloje nustatytu pažeidimu (jo rakinimu gyvenamojoje patalpoje) nėra, todėl darytina išvada, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių nustatyto pažeidimo poveikį pareiškėjo sveikatos būklei, kuris galėtų būti reikšmingas sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu.

EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., L. A. Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A-1625-556/2008 ir Nr. A-2441-438/2018 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Įvertinęs tai, kad pažeidimas truko neilgai, nors pareiškėjas buvo rakinamas gyvenamosiose patalpose nepagrįstai, tačiau preziumuojama, jog jo rakinimo sąlygos atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73'.1 - 73'.2 papunkčių reikalavimus (dėl to ginčas nebuvo keliamas), byloje nesant duomenų, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas skundais ar prašymais kreipėsi į atsakovės atstovą ar kitas kompetentingas institucijas, taip pat nesant įrodymų apie šio pažeidimo poveikį pareiškėjo sveikatai, teismas sprendžia, kad, nagrinėjamu atveju, pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. spalio 24 d. pareiškėjui kalint Alytaus PN jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. spalio 24 d. buvo pažeista pareiškėjo A. Ž. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.