- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-20
- Bylos Nr.
- A-1342-442/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02911-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- I. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (pranešėjas), Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2011 m. vasario mėn. buvo laikomas Lukiškių TI-K žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas buvo 8 kv. m, buvo laikomas su dar 3 asmenimis, t. y. buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis. Pažymėjo, kad kameros buvo nepakankamai apšviestos. Kamerose buvo tik dvi kėdės, nors buvo laikomi 4 asmenys. Kamerose taip pat buvo tarakonų. Pareiškėjas teigė, kad dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis jam sutriko miegas, jautė nuolatinę įtampą.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Lukiškių TI-K nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą prašė taikyti ieškinio senatį. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad žala kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2011 m. vasario mėn. Iš atsakovo atstovo pateikto atsiliepimo matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2011 m. sausio 25 d.
Teismo vertinimu, apie savo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimą laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2011 m. sausio 25 d. pareiškėjas vėliausiai sužinojo 2011 m. sausio 25 d., todėl skundo reikalavimą dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimo galėjo pateikti iki 2014 m. sausio 25 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2015 m. gegužės 25 d., t. y. praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Lukiškių TI-K ieškinio senatį prašė taikyti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių anksčiau nesikreipė į teismą. Taip pat pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam sutriko miegas, jautė nuolatinę įtampą. Teismo nuomone, jei pareiškėjas jautė minėtus išgyvenimus, jis turėjo suvokti, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Todėl teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalimi, neturėjo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą nagrinėjamoje byloje. Pritaikęs ieškinio senatį, teismas pareiškėjo skundą atmetė.
III.
Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
Pareiškėjas nurodo, kad buvo apribota jo teisė gauti informaciją apie turimas teises kalint laisvės atėmimo įstaigoje, su turimomis teisėmis niekada nebuvo supažindintas. Teigia, kad byloje nėra įrodyta, jog jis apie savo pažeistas teises sužinojo 2011 m. sausio mėn. Pareiškėjas pažymi, kad neturi teisinio išsilavinimo, todėl suprasti teisinius aspektus jam labai sudėtinga. Tik sužinojęs, jog jo teisės yra pažeistos, jis padavė skundą teismui.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas padavė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal proceso normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.
Pažymėtina, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).
Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2011 m. vasario mėn. Lukiškių TI-K byloje pateikti duomenys (b. l. 6–11) patvirtina, kad pareiškėjas tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2011 m. sausio 25 d. Teisėjų kolegija Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis neturi pagrindo abejoti. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2015 m. gegužės 25 d. (b. l. 3), t. y. pasibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui, numatytam Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatį Lukiškių TI-K prašė taikyti.
Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kardomojo kalinimo sąlygas, nustatantys minimalų vienam asmeniui turintį tekti kalinimo plotą ir higienos normų reikalavimus, reglamentuojantys neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad kalinimo Lukiškių TI-K metu laisvės atėmimo įstaigos administracija nesupažindino jo su teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas tardymo izoliatoriuje, savaime nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas nurodo, jog dėl pažeistų teisių jam sutriko miegas, jautė nuolatinę įtampą. Tai reiškia, kad jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir galėjo kreiptis dėl galimo teisių pažeidimo bei informacijos dėl teisminės gynybos gavimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą teigia patyręs 2010–2011 metais, tačiau iki kreipimosi su skundu į teismą nesiėmė jokių veiksmų savo galimai pažeistoms teisėms ginti. Byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nagrinėjamoje byloje.
Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas padavė skundą ieškinio senaties terminui pasibaigus ir nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, pagrįstai taikė ieškinio senatį, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir dėl to atmetė pareiškėjo skundą.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.