- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-16
- Bylos Nr.
- 1A-77-491/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-52070-2017-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Algirdas Gaputis
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Bagdonavičiaus ir Algirdo Gapučio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės Gražinos Valinčienės apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo N. K. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 mėnesiams, šią bausmę atliekant pataisos namuose.
Į šios bausmės laiką įskaitytas jo laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. spalio 8 d. iki 2017 m. gruodžio 11 d.
N. K. pagal BK 145 str. 1 d. buvo išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 2 p.).
Aprašomoji dalis
nustatė:
N. K. buvo nuteistas už tai, kad 2017 m. spalio 8 d. apie 7.30 val., (duomenys neskelbtini), būdamas sulaikytas pagal BPK 140 straipsnį ir vedamas su nugaroje surakintais antrankiais, galva trenkė į tarnybinio automobilio „Škoda Yeti“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), specialus numeris (duomenys neskelbtini), galinio bagažinės dangčio stiklą, kurio vertė 198,03 Eur, ir taip jį išdaužė. N. K. buvo išteisintas kaltinant jį tuo, kad 2017 m. spalio 8 d. apie 3.30 val., atėjęs prie savo sugyventinės V. J. namų, esančių (duomenys neskelbtini), reikalavo jos atidaryti namų duris, jai atsisakius, grasino išlaužti duris ir ją papjauti, dėl ko išsigandusi V. J. paspaudė policijos išduotą SOS pagalbos mygtuką, ir tokie jo veiksmai V. J. davė pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorė G. Valinčienė prašo : N. K. pripažinti kalu pagal BK 145 str. 1 d. ir jam paskirti laisvės atėmimą 6 mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, jam paskirtas bausmes pagal BK 187 str. 1 d. ir 145 str. 1 d. subendrinti iš dalies jas sudedant ir jam paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 7 mėnesiams; kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti. Prokurorė skunde nurodo, kad byloje yra pakankamai N. K. kaltę dėl veikos, numatytos BK 145 str. 1 d., patvirtinančių įrodymų. Jos nuomone, byloje nustatyta, kad nukentėjusioji V. J. paspaudė policijos jai išduotą SOS mygtuką ir, pradariusi langą, pradėjo šauktis pagalbos, nes antrą kartą tą naktį atėjęs N. K., trankydamas duris, grasino ją užmušti, sakydamas: „užmušiu tave, išmušiu duris ir užmušiu“, „rėk, rėk, V. nespės ateiti, užmušiu tave ir jį“. Teigia, kad grasinimas buvo realus, galėjo būti įgyvendintas ir nukentėjusioji turėjo realų pagrindą bijoti, kad grasinimas bus įvykdytas. Nors teisiamajame posėdyje nukentėjusioji N. K. išsakytų žodžių tiksliai neprisiminė, bet nurodė, kad kaip grasinimą ji supratusi jo pasakytus žodžius: „šauk, šauk, vis tiek V. nespės užlipti, nebus nei tavęs, nei V.“. Būtent po šių žodžių ji paspaudė policijos jai išduotą SOS mygtuką, nes manė, kad grasinimas buvo realus ir ji buvo šio grasinimo išsigandusi. Taip pat nukentėjusioji parodė, kad jeigu N. K. būtų laužęsis vidun, ji gelbėdamasi būtų išdaužusi langą ir iššokusi laukan. Liudytoja J. Č. parodė, kad girdėjo triukšmą bute, girdėjo kaip V. J. šaukėsi brolio pagalbos: „V., V. padėk“. Liudytojai J. O. ir M. Z. parodė, kad jie atvyko į V. J. gyvenamąją vietą, nes buvo aktyvuotas SOS pagalbos skambutis. Jiems atvykus, nukentėjusioji buvo labai susijaudinusi, išsigandusi, kalbėjo drebėdama, sakė, kad sugyventinis jai grasino ir sakė, kad užmuš. Ji nurodė pareigūnams, kad bijo N. K. ir jei jo nesulaikys, ji eis nakvoti pas brolį. Pasak prokurorės, šių įrodymų visuma leidžia pagrįstai teigti, kad N. K. grasinimai buvo realūs ir jie paveikė nukentėjusiosios psichinę būseną, nes ji bijojo, šaukėsi brolio pagalbos. Kad grasinimai buvo teisingai suprasti ir realūs, patvirtina ir ta aplinkybė, kad N. K. naktį brovėsi į V. J. butą, tokiu būdu nukentėjusioji jo grasinimus suvokė kaip realų pavojų turtui ir gyvybei. Nukentėjusioji patyrė didelį psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą ir stresą, kas tik patvirtina grasinimo realumą. N. K. grasindamas suvokė savo elgesio bauginamą pobūdį nukentėjusiajai, norėjo sukelti jai mirties baimės jausmą. Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistojo N. K. gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pagal BPK 320 str. 3 d. apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Prokurorė šioje byloje skundžia tik nuosprendžio dalį dėl nuteistojo N. K. išteisinimo pagal BK 145 str. 1 d., todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl šios nuosprendžio dalies. Už BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą baudžiamas tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pirmos instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus, t. y. grasindamas kaltininkas turi jį išreikšti taip, kad konkrečioje situacijoje būtų pakankamas pagrindas realiai bijoti jo ketinimo ir manyti, jog kaltininkas iš tikrųjų siekia įbauginti nukentėjusįjį (kad tai nebūtų nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimą, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Kvalifikuojant veiką dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą pagal LR BK 145 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori. Kita vertus, pats grasinimo realumo suvokimas yra labai subjektyvus faktorius, t. y. skirtingi žmonės toje pačioje situacijoje grasinimą ir tikruosius kaltininko kėslus suvokti gali labai įvairiai. Ir grasinimo suvokimas labai dažnai priklauso nuo daugybės skirtingų veiksnių ir aplinkybių – nuo kaltininko ir nukentėjusiojo santykių pobūdžio, jų trukmės, pačios situacijos, kurioje vyksta konfliktas, laiko, pagaliau net ir jų galimo apsvaigimo nuo alkoholio, ir pan. Šioje byloje N. K. buvo išteisintas kaltinant jį tuo, kad 2017 m. spalio 8 d. apie 3.30 val., būdamas prie savo sugyventinės V. J. namo durų, pareikalavo jas atidaryti, o jai atsisakius tai padaryti, grasino duris išlaužti ir papjauti sugyventinę, dėl ko V. J. išsigandusi paspaudė policijos jai išduotą SOS pagalbos mygtuką. Iš to matyti, kad vienas iš šios nusikaltimo sudėties objektyvinės pusės požymių – nusikalstama veika, aprašyta labai lakoniškai ir konkrečiai – N. K. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis pareikalavo atidaryti duris, po to pagrasino jas išlaužti ir papjauti nukentėjusiąją, t. y. ją nužudyti. Kitokie išteisintojo galimai neteisėti veiksmai (nors jie ir buvo minimi tyrimo metu bei teisme, netgi buvo aptarti teismo nuosprendyje), kurie sudarytų grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti asmens sveikatą esmę, netapo kaltinimo išteisintajam dalimi, t. y. kaltinimas N. K. nebuvo koreguojamas ir keičiamas įrodymų teisiamajame posėdyje tyrimo eigoje. Atkreiptinas dėmesys, kad ir prokuroro apeliaciniame skunde taip pat iš viso neanalizuojami teismo motyvai dėl išteisintajam pareikštame kaltinime nurodytos čia paminėtos veikos, nėra jokių argumentų, kodėl teismo išvados turėtų būti pripažintos nepagrįstomis, t. y. neatitinkančiomis faktinių bylos aplinkybių. Prokurorė savo apeliaciniame skunde nurodo naują N. K. nukentėjusiajai išsakyto grasinimo turinį ir teigia, kad pagal nukentėjusiosios parodymus, N. K. grasinimas užmušti buvo išsakytas žodžiais „užmušiu tave, išmušiu duris ir užmušiu“, „rėk, rėk, V. nespės ateiti, užmušiu tave ir jį“. Iš to akivaizdu, kad prokurorė skunde remiasi nukentėjusiosios teisiamajame posėdyje pakeistais, o ne jos pirminiais parodymais, kurių pagrindu ir buvo konstruojamas kaltinimas N. K. Tačiau, viena vertus, prokurorės apeliaciniame skunde siūlomi tokie grasinamojo pobūdžio veiksmai išteisintajam šioje byloje tyrimo metu nebuvo inkriminuoti (į tai nuosprendyje atkreipė dėmesį ir apylinkės teismas), o kita vertus, pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju pats grasinimas net ir tokiais teiginiais kaip „užmušiu tave, išmušiu duris ir užmušiu“, „rėk, rėk, V. nespės ateiti, užmušiu tave ir jį“, šiuo atveju neatrodė ir akivaizdus, ir realus, nes išteisintojo veiksmai, kuriuos taip pat būtina įvertinti nustatant jo ketinimų apimtį ir realumą, įvykio metu visai rodė ką kita. Susipažinus su paties išteisintojo, nukentėjusiosios V. J. bei tiesiogiai įvykio aplinkybes girdėjusios liudytojos J. Č. parodymais susidaro įspūdis, kad N. K. išsakyti žodžiai gal ir buvo pakeltu tonu (nes juos girdėjo kaimynė J. Č.), bet jo teiginiai buvo išsakyti labiau supykus ant sugyventinės, kad ši jo neįsileido, nei siekiant ją realiai įbauginti ar įtikinti, kad jis tikrai ketina ją nužudyti. Apie tai galima spręsti iš J. Č. parodymų, kad išteisintojo beldimasis ir žodžiai sugyventinei buvo pakankamai tylūs; tik išgirdęs, kad V. J. pradėjo šauktis pagalbos, jis iš karto išėjo iš namo; ant namo durų nebuvo rasta jokių naujesnių jų laužimo žymių ar kitokių įrodymų, kad išteisintasis bandė patekti į butą. Apylinkės teismas šiuos duomenis nuosprendyje labai išsamiai nurodė ir motyvuotai pagrindė jais savo išvadas. Be to, apylinkės teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad pati V. J. teisiamajame posėdyje davė parodymus, jog konfliktai tarp jų jai nebuvo jokia naujiena, ypač kuomet išteisintasis būdavo išgėręs, kad gyvenant kartu jis ne kartą grasino V. J. ją sužaloti ir susižaloti save, tačiau šių grasinimų niekada neįgyvendindavo. V. J. nurodė, jog prie grasinimų ji buvo įpratusi, mylėjo N. K. ir jam viską atleisdavo, nors dėl to, jog ji gyvena su N. K. nuo jos pačios nusisuko visa giminė. Šiuo metu su N. K. yra susipykusi ir nenorinti su juo daugiau nei bendrauti, nei gyventi, nori galutinai nutraukti santykius, tačiau bijanti tai padaryti dėl N. K..
11. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nukentėjusioji V. J. pagal nustatytas įvykio aplinkybes išgirdusi grasinimą ją nužudyti turėjo pagrindą realiai išsigąsti, kad šis ketinimas gali būti įvykdytas. Akivaizdu, kad nukentėjusiojo asmens parodymai tokio pobūdžio bylose yra kertiniai, t. y. dažniausiai nukentėjusiojo parodymai yra iš esmės vieninteliai duomenys, kuriuos galima priešpastatyti kaltininko pozicijai. Todėl, tik iš nukentėjusiojo parodymų turėtų aiškiai matytis, kaip jį paveikė konkretus grasinimas, t. y. tik pagal juos turi būti nustatytas jam išsakyto grasinimo suvokimo (jo pavojingumo) lygis, nes tik nukentėjusysis turi galimybę įvertinti ir nuspręsti, ar išsakytas grasinimas buvo toks, kad būtų pakankamas pagrindas pripažinti, jog jis gali būti realiai įvykdytas, ir kad jis nebuvo išsakytas tik šiaip, realiai toliau nesiekiant jokių negatyvių pasekmių. Taigi, nukentėjusiojo parodymai yra labai svarbus įrodymas, ir todėl jiems taikomi bendrai visiems įrodymams keliami reikalavimai – be kita ko, jie turi būti teisingi, įtikinami ir patvirtinti kitais bylos duomenimis. Be to, apylinkės teismas nuosprendyje teisingai akcentavo, kad situacijose, kai ginčas kyla tarp sutuoktinių (sugyventinių), tame tarpe – ir buvusių, kurių santykiai pašliję, ruošiamasi ištuokai arba ji jau vyksta, jų santykiai įtempti, priešiški vienas kito atžvilgiu, teismas privalo labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, kad susijaudinę sutuoktiniai kartais nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, apkaltina kitą sutuoktinį. Duomenų, kad išteisintojo ir nukentėjusiosios santykiai iki įvykio buvo pašliję, nuosprendyje yra pakankamai, jų kolegija nekartoja.
12. Pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje skyrė labai daug dėmesio nukentėjusiosios V. J. parodymų turiniui, jų surašymo laikui, analizei, ryšiui su kitais bylos faktiniais duomenimis ir visa tai įvertinęs jais visiškai pagrįstai suabejojo. Tam pagrindo išties buvo. Kaip pažymėta nuosprendyje, pirminiai nukentėjusiosios V. J. parodymai neatitinka įrodymui keliamo leistinumo (teisėtumo) reikalavimo, nes ji buvo apklausta be vertėjo, nors nukentėjusioji akivaizdžiai gerai nemoka lietuvių kalbos. Be to, nukentėjusioji 2017 m. spalio 8 d. anksti ryte buvo apklausta ir būdama gerokai neblaivi – jai nustatytas 1,20 promilių girtumas. Kita vertus, ką vėlgi visiškai teisingai akcentavo apylinkės teismas, nukentėjusiosios parodymai tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje skyrėsi ir skyrėsi iš esmės – jų skirtumai nuosprendyje taip pat pateikti ir motyvuotai aptarti. Pirmos instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į dar vieną pakankamai reikšmingą aplinkybę, rodančią, jog išteisintojo išsakyti teiginiai neturėjo jokios perspektyvos realiai būti įgyvendinti – N. K. išgirdęs kaip nukentėjusioji šaukiasi pagalbos, pats nustojo belstis ir išėjo į namus net nežinodamas, kad sugyventinė SOS mygtuko pagalba iškvietė policijos pareigūnus. Kolegijos vertinimu, nuosprendyje atliktas nukentėjusiosios parodymų vertinimas ir apylinkės teismo išvados dėl to yra ir motyvuotos, ir išsamios, jos pilnai atitinka kitus byloje surinktus duomenis. Juo vertinti kitaip, nei tai padarė pirmos instancijos teismas, kolegija neturi pagrindo.
13. Pats išteisintasis neneigė įvykio metu buvęs pas sugyventinę, tačiau visą laiką neigė savo kaltę, kad ketino ją nužudyti, jai grasino ir jėga brovėsi į jos namus. Šie jo parodymai galėtų būti paneigti tik, kaip jau minėta, labai abejotinais pačios nukentėjusiosios parodymais, nes kitokių duomenų nėra. Kaip jau minėta, kaimynė J. Č. akivaizdžių grasinimų, durų laužimo negirdėjo. Atvykę į įvykio vietą policijos pareigūnai J. O. ir M. Z. taip pat apie įvykį išgirdo tik iš pačios nukentėjusiosios, tačiau jau įvykio vietoje jie nerado jokių akivaizdžių namo durų laužimo pėdsakų ar kitų duomenų, kurie būtų neabejotinai patvirtinę jos žodžius. Be to, įvykis buvo naktį, nukentėjusioji buvo pakankamai apsvaigusi nuo alkoholio, ko ji iš pradžių nenorėjo pripažinti, iš vakaro dienos metu ji ginčijosi ir barėsi su N. K., kai šis su policijos pareigūnais buvo atvažiavęs pasiimti savo asmeninių daiktų ir dokumentų – tai aplinkybės, kurios tik sustiprina įsitikinimą, jog pati nukentėjusioji realiai neįvertino situacijos, pernelyg išsigando ir paspaudė pagalbos mygtuką.
14. Todėl, dar kartą įvertinusi byloje esančius įrodymus, kolegija pripažįsta visiškai teisingais ir pagrįstais pirmos instancijos teismo atliktą jų vertinimą, teismo motyvus, išvadas ir sprendimą N. K. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisinti.
15. Tačiau, išteisindamas N. K. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), apylinkės teismas padarė klaidą. Išteisinti šiuo pagrindu galima, trumpai tariant, pripažinus, kad pati nusikalstama veika realiai buvo padaryta, tačiau ją padarė ne asmuo, kuriam yra pareikštas kaltinimas, o kitas asmuo. Būtent dėl to, pagal BPK 303 straipsnio 6 dalį, jeigu išteisinamasis nuosprendis priimtas remiantis šio straipsnio 5 dalies 2 punktu, o nusikalstamą veiką padaręs asmuo lieka nenustatytas, teismas po nuosprendžio įsiteisėjimo bylą perduoda prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti.
16. Šioje byloje nėra jokių duomenų, kad įvykio metu pas nukentėjusiąją V. J. buvo atėjęs ir į namo duris beldėsi ne N. K., o koks nors kitas nenustatytas asmuo. Iš skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytų motyvų taip pat aišku, jog teismas šiuo atveju laikė neįrodyta pačią nusikalstamą veiką, t. y. kad N. K. atliko jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus. Todėl jis turėjo būti išteisintas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, t. y. pripažinus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Ši teismo nuosprendžio dalis keičiama, kadangi teismo išvada dėl N. K. išteisinimo pagrindo neatitinka faktinių bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutarė:
2017 m. gruodžio 11 d. Ignalinos rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti :
N. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį išteisinti jam nepadarius šios nusikalstamos veikos (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Kitą teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.