Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto (ieškovo) S. K. (S. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-2690-558/2019, ir

Aprašomoji dalis

nust at ė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme priimtas ieškovo S. K. ieškinys atsakovei M. T. dėl motinos valdžios apribojimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (e. b. 2 t., b. l. 1–9). Ieškovas ieškiniu taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei M. T. bendrauti su nepilnamečiu sūnumi A. K. (A. K.) iki galutinio teismo sprendimo priėmimo dienos. Nurodė, kad motina daro neigiamą poveikį nepilnamečiam vaikui, gali pakenkti jo fizinei ir psichinei sveikatai, atsakovė stokoja socialinių įgūdžių, vaiko neprižiūri, o jos naudojamas psichologinis ir fizinis smurtas daro nepataisomą žalą vaikui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir motyvai

Motyvuojamoji dalis

9. Atskirasis skundas netenkintinas.

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.).

Dėl naujų įrodymų prijungimo

11. Ieškovas (apeliantas) S. K. kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui: O. N. 2018 m. liepos 22 d. išvadą ir A. S. sutikimą dalyvauti A. K. ir jo motinos susitikimuose. Minėtais įrodymais apeliantas įrodinėja, kad A. K. bijo motinos, yra uždaras, taip pat jog geras bendravimas su tėvu, kurį labai myli, pasitiki, taip pat jog A. S. sutiktų dalyvauti A. K. ir jo motinos susitikimuose. Nors apeliantas nesuformulavo atskiro prašymo priimti naujus įrodymus, tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad jie buvo pateikti kartu su atskiruoju skundu, pasisako dėl teisinės galimybės pridėti prie bylos minėtus dokumentus (CPK 314 str.).

12. CPK 314 str. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tačiau nurodytas draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą.

13. Atsižvelgdamas į tai, kad pareikštas ieškinys kilęs iš šeimos teisinių santykių, o tokio pobūdžio bylose teismas turi pareigą būti aktyvus jo duomenys yra reikšmingi teisingam bylos nagrinėjimui, taip pat į tai, kad A. S. sutikimas buvo duotas 2018 m. gruodžio 5 d., t. y. jau po skundžiamos teismo nutarties priėmimo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog proceso dalyvių teisės nebus pažeistos pasinaudojus CPK 314 straipsnyje numatyta išimtimi prijungti naujus įrodymus.

Dėl draudimo atsakovei bendrauti su nepilnamečiu sūnumi

14. Nagrinėjamu atveju apeliantas nesutinka su skundžiama nutartimi, kuria ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestas. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančias faktines aplinkybes, vertino ne visus byloje esančius įrodymus. Ieškovas būtinumą nagrinėjamoje byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones įrodinėja netinkamu atsakovės elgesiu, teigdamas, jog jos elgesys kelia realią grėsmę nepilnamečio vaiko interesams bei saugumui.

15. Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje (CPK 144 str.) ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės (CPK 145 str.) parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 str.) be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 str., yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011).Civilinio kodekso 3.65 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Minėto straipsnio 2 dalyje išdėstytas laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas, kurias gali taikyti teismas CPK 144 straipsnio pagrindu. Viena iš prašomų pritaikyti priemonių – uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose (CK 3.65 str. 2d. 7 p.). Ši norma yra taikoma visais atvejais, kai būtina apginti nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio interesus. Tokių priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės, t. y. kai vienas iš sutuoktinių vartoja prieš vaikus ar kitą sutuoktinį fizinę ar kitokią prievartą. Pažymėtina, jog toks galimas pavojus turi būti realus ir pagrįstas bylos duomenimis.

16. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su teismo padarytomis išvadomis, kad pagrindo uždrausti atsakovei matytis ir bendrauti su sūnumi nėra. Pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje vadovavosi Rusijos Federacijos ir apeliacinės instancijos Sankt Peterburgo teismo sprendimais. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Rusijos Federacijos teismų sprendimais nekonstatuota, kad atsakovė darytų žalą vaiko visakeriopam emociniam ir psichologiniam vystymui, taip pat jog vaikas lygiaverčiai prisirišęs ir prie mamos, ir prie tėčio, vaiko ir motinos pokalbio metu užfiksuotas teigiamas motinos vertinimas be emocinio prisirišimo prie jos. Šiuo atveju apelianto cituojami argumentai / aplinkybės, nurodytos Rusijos Federacijos sprendimuose (motina neturi socialinių įgūdžių, netinkamai auklėja nepilnametį vaiką, vaiko emocinis fonas, bendraujant su motina, yra nestabilus ir pan.) nepaneigia Rusijos federacijos sprendimuose konstatuotų išvadų, jog atsakovė nedaro žalos vaiko visakeriopam emociniam ir psichologiniam vystymui.

17. Psichologo A. S. 2018 m. rugsėjo 21 d. išvadoje nurodytos aplinkybės, jog dėl motinos socialinių įgūdžių trūkumų vaikas jaučia įtampą ir baimę su ja susitinkant. Psichologo O. N. 2018 m. liepos 22 d. išvadoje nurodyta, jog A. K. galimai bijo atsakovės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtose išvadose nustatytos aplinkybės nėra pakankamos spręsti, jog vaiko teisės šiuo metu yra iš esmės pažeidžiamos, t.y. minėti įrodymai nesuponuoja būtinybės taikyti laikinųjų apsaugos priemonių šioje bylos nagrinėjimo stadijoje. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, o sprendžia tik dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymas be pagrindo riboja vieno iš tėvų teisę dalyvauti auklėjant vaikus ar matytis su jais. Taigi, klausimas dėl atsakovės ribojimo bendrauti ir matytis su sūnumi bus išspręstas išnagrinėjus ginčą iš esmės, kadangi apeliantas yra pareiškęs reikalavimą neterminuotai apriboti atsakovės motinos valdžią. Pritaikius nurodytą laikinąją apsaugos priemonę, neišsiaiškinus visų tam reikšmingų aplinkybių, o bylos nagrinėjimui užtrukus, susidarytų situacija, kad vieno iš tėvų teisė matytis, bendrauti su vaikais bus nepagrįstai apribota, dėl ko gali vaikų ryšys su tėvų atitolti ar net visiškai nutrūkti. Šiuo atveju laikinosios apsaugos priemonės būtų neproporcingos ir dėl to, kad vaikas yra jo motina gyvena skirtingose valstybėse, dėl ko savaime apsunkinamas jų bendravimas.

18. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad A. S. 2018 m. rugsėjo 21 d. išvada patvirtina, jog A. K. su atsakove susitikinėja, kai iš anksto yra susitarta dėl laiko ir vietos, dalyvaujant tėčiui. Iš bylos duomenų matyti, jog A. K. yra išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, A. K. gyvena su ieškovu, t. y. (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu atsakovė gyvena (duomenys neskelbtini). Byloje nėra jokių duomenų (CPK 178 str.), patvirtinančių, jog atsakovė buvo susitikusi su A. K. po Rusijos Federacijos priimtų sprendimų, kuriais A. K. gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu, taip pat jog tokių susitikimų metu (kuriuose, kaip nurodyta išvadoje, dalyvauja ir ieškovas) atsakovė būtų kėlusi realią grėsmę ar pažeidusi A. K. esminius interesus. Ieškovas atskirajame skunde taip pat nenurodė jokių su tuo susijusių argumentų. Taigi, bylos duomenimis nenustatyta, kad atsakovės elgesys duotų pagrindą taikyti ribojimus, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pačiuose susitikimuose dalyvauja ir apeliantas.

19. Apeliacinės instancijos teismas taip pat kritiškai vertina apelianto argumentus, kad A. K. dėl atsakovės elgesio, buvo išmestas iš ugdymo įstaigos, taip pat jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjamoje byloje ir procesinius dokumentus išsiuntus atsakovei, jai juos gavus, ji gali piktnaudžiauti savo, kaip motinos teisėmis, kadangi apeliantas jokių duomenų, pagrindžiančių tokius teiginius, nepateikė (CPK 178 str.).

20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad apeliantas nepateikė objektyvių duomenų, pagrindžiančių pavojų, grėsmę vaiko saugumui, konstatuoja, jog šiuo metu neegzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos (CPK 144 str., CK 3.65 str.). Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta iš esmės nepažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, be to apsaugo prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus, todėl atskirojo skundo argumentais naikinti ją nėra teisinio pagrindo.

Dėl atskirojo skundo reikalavimo pakeisti skundžiamą nutartį, nustatant, kad atsakovė su nepilnamečiu sūnumi bendrautų dalyvaujant psichologui

21. Minėta, jog apeliantas atskirajame skunde pateikė alternatyvų reikalavimą, kuriuo prašė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, nustatant, kad atsakovė civilinės bylos nagrinėjimo metu su nepilnamečiu sūnumi bendrautų dalyvaujant psichologui A. S..

22. Vadovaujantis CPK 312 str., apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą.

Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštu ieškiniu (pavyzdžiui, priteisti delspinigius, palūkanas, vaisius ir kiti atvejai).

23. Nagrinėjamu atveju apelianto reiškiamas alternatyvusis reikalavimas yra susijęs su pareikštu reikalavimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymu – uždrausti atsakovei bendrauti su nepilnamečiu sūnumi A. K. iki galutinio teismo sprendimo priėmimo dienos, kadangi tokio reikalavimo netenkinus – nepilnametis sūnus su atsakove bendrautų įprastine tvarka (o atskirajame skunde prašomu atveju – dalyvaujant psichologui).

24. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis šios nutarties 16–18 p. nurodytais motyvais, t. y. jog byloje nėra duomenų, kad atsakovės elgesys duotų pagrindą taikyti ribojimus, sprendžia, jog šioje bylos stadijoje nėra pakankamo pagrindo nustatyti, jog atsakovė su nepilnamečiu sūnumi bendrautų dalyvaujant psichologui A. S..

25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 144 str. 3 d., laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK XI skyriaus penktajame skirsnyje nustatyta tvarka, todėl prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetimas byloje neužkerta kelio ieškovei pasikeitus aplinkybėms pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

26. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius atskirojo skundo argumentus. Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu

nutaria:

apelianto (ieškovo) K. (S. K.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.