- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Data
- 2015-03-23
- Bylos Nr.
- 2A-209-280/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Zina Mickevičiūtė, Laimutė Sankauskaitė (pran.), Laimantas Misiūnas
- Atsakovas
- M. G.
- Ieškovas
- I. K., Z. K.
- Trečiasis asmuo
- UAB „Tvorų tiekimas“
- Kategorijos
- 30.12.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-209-280/2015
Virginija Svirplienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-03672-2014-8
nutartis
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. kovo 23 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laimutės Sankauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4609-452/2015 pagal ieškovų I. K. ir Z. K. ieškinį atsakovui M. G., trečiajam asmeniui UAB „Tvorų tiekimas“, išvadą duodanti institucija byloje - Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai I. K. ir Z. K. ieškiniu prašė įpareigoti atsakovą M. G. per 14 dienų iškelti jam priklausančią tvorą iš jiems priklausančio 0,0610 ha dydžio žemė sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Ieškovai nurodė, kad atlikus jiems priklausančio žemės sklypo geodezinius matavimus ir žemės sklypo ribų ženklinimą, paaiškėjo, kad atsakovui priklausanti tvora ir skirianti jiems priklausančius žemės sklypus, yra įsiterpusi į ieškovams priklausančią žemę. Atsakovas savavališkai pasistatęs tvorą be ieškovų sutikimo, pažeidžia ieškovų kaip žemės savininkų teises, nes jie negali naudotis visu savo žemės sklypu. Atsakovui, nesutinkant geranoriškai iškelti tvorą iš jiems priklausančio žemės sklypo, vadovaujantis CPK 273 straipsnio 3 dalies tvarka prašė skirti 200 Lt baudą už kiekvieną teismo sprendimo neįvykdymo dieną bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, įpareigojo M. G. per 4 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti jam priklausančią tvorą iš I. K. ir Z. K. priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), per šiuo sprendimu nustatytą terminą M. G. neįvykdžius teismo įpareigojimo pašalinti torą, už kiekvieną šio teismo sprendimo neįvykdymo dieną skyrė M. G. 50 Lt (14,48 Eur) baudą, mokamą lygiomis dalimis I. K. ir Z. K.. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė, priteisė iš M. G. 1 644 Lt (476,14 Eur) bylinėjimosi išlaidas I. K. ir Z. K., 42,50 Lt (12,16 Eur) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą. Teismas nurodė, kad 2013-10-04 Žemės patikrinimo aktu Nr. 23ŽN-(14.23.73)-65 nustatyta, kad M. G. priklausančiame 0,0610 ha žemės sklype šiaurinėje pusėje esanti tvora apie 16-26 cm įsiterpusi į ieškovų žemės sklypą. Pagal atsakovo pateiktus paskaičiavimus ir įrodymus, neginčijamai patvirtinama, kad sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausančio atsakovui riba šiaurinėje pusėje ties riboženkliu Nr.4 įsiterpusi 0,11 m, ties riboženkliu Nr. 5 – 0,29 m į ieškovų žemę, o visas ginčo plotas 6,34 m². Žemės sklypo riba yra aiški ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, darė išvadą, kad atsakovui priklausanti tvora yra pastatyta nesilaikant žemės sklypų kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ribų ir todėl riboja ieškovų galimybę naudotis jiems priklausančiu 6,34 m² žemės plotu. Pirmosios instancijos teismas reikalavimo dalį dėl savininko teisių gynimo ir tvoros iškėlimo iš ieškovams priklausančio žemės sklypo pripažino pagrįsta ir tenkino, taip pat priteisė ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Atsakovas M. G. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį dėl įpareigojimų atlikti veiksmus bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti: įpareigoti M. G. per teismo nustatytą terminą sumokėti ieškovams 28,27 Lt (8,19 EUR) kompensaciją lygiomis dalimis už netektą 6,34 m² žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalį, bylinėjimosi išlaidas už procesinio dokumento surašymą ir atstovavimą mažinti iki 700 Lt (202,73 EUR), o sprendimo dalį dėl baudos skyrimo už teismo sprendimo nevykdymą panaikinti arba pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti iš ieškovų solidariai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas bei bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas restituciją natūra, pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nemotyvavo restitucijos taikymo, visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl apelianto argumentų, nesvarstė kitų savininko teisių gynimo būdų. Atsakovas pažymėjo, kad teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad tvoros įsiterpimas į ieškovų sklypą yra nežymus, užimto sklypo vertė sudaro 28,27 Lt, tvoros įsiterpimas neriboja jokios veiklos ir nevaržo priėjimo prie jokio objekto, tvoros tvėrimo darbus atlikto ne atsakovas, o tretysis asmuo, apelianto veiksmuose nebuvo tyčios ar nusikalstamų veiksmų, todėl restitucijos taikymas natūra prieštarauja logikai ir sąžiningumui. Be to, teismo nustatytas restitucijos natūra taikymas suponuoja šalių grąžinimą į nelygiavertę padėtį, nes tik vienai iš šalių – atsakovui tenka procesinė ir materialioji našta kaltų asmenų reikalauti nuostolių atlyginimo. Išlaidos, vykdant teismo sprendimą ir perkeliant tvorą, net keliasdešimt kartų viršytų sklypo dalies, į kurią įsiterpusi tvora, rinkos vertę, todėl restitucijos taikymas natūra nepagrįstai pablogintų apelianto padėtį. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atliekant geodezinius matavimus yra galima iki 0,30 m paklaida, o toks paklaidos dydis leidžia pagrįstai teigti, kad nukrypimai/pažeidimai, neviršijantys nustatyto dydžio nėra laikytini neprotingais. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, kadangi netiksliai nurodė, jog apeliantas pats atliko paskaičiavimus – šie skaičiavimai atlikti VĮ „Registrų centras“ specialistų. Teismo rezoliucinėje dalyje nurodytas įpareigojimas atsakovui pašalinti jam priklausančią tvorą iš ieškovams priklausančio žemės sklypo yra neaiškus, teismas nesprendė, kokiu atstumu tvora turi būti perkelta iš ieškovų sklypo. Tokio pobūdžio netikslumai tik patvirtina, kad teismas nepakankamai įsigilino į bylos aplinkybes. Apeliantas pažymėjo, kad teismas, priteisdamas iš atsakovo 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgė, kad įvertinus bylos dalyką ir aplinkybes, už ieškinio parengimą pagrįstos išlaidos turėjo būti 400 Lt, nes ieškiniui parengti nereikėjo daug laiko ar darbo. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino tokių išlaidų pagrįstumo.
Atsiliepimas
Ieškovai I. K. ir Z. K. atsiliepimu prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, iš M. G. priteisti 200 € ieškovų turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese. Ieškovai paaiškino, kad atsakovui jokio turto neperdavė, todėl restitucijos taikymas ir nebuvo taikytas, o į teismą kreiptasi dėl savininko teisių pažeidimo pašalinimo. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovai įrodė savo teisių pažeidimą dėl atsakovo nesilaikant žemės sklypo ribų užtvertos tvoros. Norint pastatyti tvorą ant ribos ar svetimoje žemėje yra reikalingas to žemės sklypo savininko sutikimas, tačiau tokio sutikimo ieškovai atsakovui nedavė. Visi į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovui priklausanti tvora yra įsiterpusi į ieškovų žemės sklypą. Apelianto argumentai, kad teismas nenurodė, kokiu atstumu tvora turi būti perkelta iš ieškovų, yra nepagrįsti, nes šiuo atveju nėra svarbu, ar atsakovas tvorą visai išmontuos ar perkels į savo žemės sklypą. Ieškovai pažymėjo, kad jų už ieškinio paruošimą sumokėta suma daugiau kaip 50 proc. mažesnė už maksimalią, nurodyta rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio, be to, byla buvo sudėtinga, reikėjo pasitelkti specialistus, gauti išvadas, apklausti liudytojus. Atsakovas sutinka, kad ieškinys parengtas tinkamai, teisinės paslaugos suteiktos profesionaliai ir jų kokybė atitinka sumokėto honoraro dydį. Ieškovai dar iki bylos iškėlimo bandė tartis su ieškovu gražiuoju, tačiau atsakovas susitarti nepanoro, todėl dėl susidariusių bylinėjimosi išlaidų yra kaltas pats atsakovas. Nors apeliantas prašo teismo įpareigoti jį ieškovams sumokėti 28,27 Lt kompensaciją, tačiau pirmosios instancijos teisme tokio reikalavimo nereiškė, be to, ieškovai nesutinka prarasti jiems priklausančią 6,34 m² žemės sklypo dalį, o teismas, patenkinęs tokį reikalavimą, įteisintų atsakovui galimybę neteisėtų veiksmų pagrindu įgyti nuosavybę, todėl ieškovai prašė atsakovo reikalavimo netenkinti.
Išvadą teikianti institucija Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o apeliantas neginčija, kad jo tvora yra įsiterpusi ieškovų sklype. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad užimtas 6,34 m² žemės sklypo plotas mažareikšmis ir nereiškia savininko teisių pažeidimo. Nors atsakovas prašo pakeisti sprendimą ir įpareigoti jį kompensuoti užimtą ieškovų sklypo dalį, tačiau šis žemės plotas vis tiek liktų I. ir Z. K. nuosavybė – toks prašymas pakeisti sprendimą yra nepagrįstas ir prieštarauja teisės aktams.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovai I. K. ir Z. K. nuosavybes teise turi žemės sklypą (kadastro. Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 5-6), kuris pietuose (pietryčiuose) ribojasi su atsakovo M. G. žemės sklypu (kadastro. Nr. 6626-0014:617), esančiu (duomenys neskelbtini) (b. l. 28, 48). 2013-10-14 Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Panevėžio skyriui atlikus žemės naudojimo patikrinimą, nustatyta, kad M. G. priklausanti tvora šiaurinėje M. G. žemės sklypo pusėje 16-26 cm įsiterpusi į ieškovų I. ir Z. K. žemės sklypą (b. l. 26-27). VĮ Registrų centro Panevėžio filialo matininkui sudarius M. G. tvoros pririšimo schemą, nustatyta, kad tvora užtverta išeinant už M. G. žemės sklypo ribų ir 11-29 cm įsiterpia į ieškovų žemės sklypą bei trukdo ieškovams naudotis 6,34 m² jų žemės sklypo dalimi (b. l. 90-91).
Ieškovai pareiškė ieškinį, prašydami įpareigoti atsakovą M. G. per 14 dienų iškelti jam priklausančią tvorą iš jiems priklausančio 0,0610 ha dydžio žemė sklypo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, ieškinį tenkino iš dalies ir įpareigojo M. G. per 4 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti jam priklausančią tvorą iš I. K. ir Z. K. priklausančio žemės sklypo. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, atsakovo apeliacinio skundo, ieškovų atsiliepimo argumentais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo motyvų. Apeliantas neginčija teismo nustatytos aplinkybės, jog jam priklausanti tvora yra įsiterpusi į ieškovų sklypą, tačiau nurodo, kad teismas netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgė, kad tvoros vertė keliasdešimt kartų viršija užtvertą žemės sklypo dalį, o apeliantui tenka visa nuostolių našta. Apeliaciniame skunde taip pažymima, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymą reglamentuojančias teisės normas ir netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas), kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nuosavybės teisės, taip pat ir jos apsaugos institutas, visų pirma, yra išplėtotas bei detalizuotas CK normose. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).
Tiek ieškovai, tiek atsakovas, būdami žemės sklypų savininkai, turi teisę savo nuosavybę valdyti ir ja naudotis taip, kaip jiems atrodo tinkama, tačiau nepažeisdami kitų asmenų teisių bei įstatymų reikalavimų. Byloje nustatyta neginčijama aplinkybė, kad atsakovo M. G. tvora įsiterpia į ieškovų žemės sklypą. Ieškovų ir atsakovų žemės sklypų naudojimo pobūdis – mėgėjų sodų žemės sklypas, abu sklypai yra sodo bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje. LR Sodininkų bendrijų įstatymo 6 str. 4 d. 3 p. numato, kad statyti tvorą ant sklypo ribos (kai tvoros konstrukcijos peržengia sklypo ribą) galima turint rašytinį kaimyninio sklypo savininko ar sodininkų bendrijos (kai sklypas ribojasi su bendrojo naudojimo teritorija) valdybos ar pirmininko sutikimą. Atsakovas tokio rašytinio ieškovų sutikimo nepateikė, todėl konstatuotina, jog jam priklausanti tvora pastatyta nesilaikant įstatymo reikalavimų.
Ieškovai, kreipdamiesi į teismą, pasirinko savo, kaip savininkų, teisių gynimo būdą – pareiškė negatorinį ieškinį (CK 4.98 str.), t. y. reikalavo pašalinti jų nuosavybės teisės pažeidimą. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos. Nagrinėjamu atveju tiek ieškovų nuosavybės teisė į žemės sklypą (kadastro. Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), tiek jų nuosavybės teisių į 6,34 m² žemės sklypo dalį pažeidimas yra įrodytas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovą M. G. įpareigojo nusikelti jam priklausančią tvorą.
Apeliantas M. G. teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė restituciją natūra, neatsižvelgė, kad tai šalis pastato į nelygiavertę padėtį. Atsakovui paaiškintina, kad restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai teisiniai santykiai, o nagrinėjamu atveju tarp šalių tokių santykių nebuvo, todėl restitucija netaikoma ir ginčas nėra sprendžiamas pagal restitucijos taisykles. 6,34 m² ieškovų žemės sklypo dalis atsakovui niekada nebuvo perduota valdyti ar naudotis, jis į šią dalį ieškovų nuosavybės teises apribojo savavališkais veiksmais. Nors atsakovas teigia, kad teismo sprendimas suponuoja nelygiavertę šalių padėtį ir jam vienam tenka procesinė ir materialioji našta kaltų asmenų reikalauti nuostolių atlyginimo, tačiau, kaip jau buvo minėta, kiekvienas asmuo turi pareigą nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, todėl atsakovas, tverdamas tvorą ar patikėdamas šį darbą tretiesiems asmenims, turėjo užtikrinti, kad jo kaimynų nuosavybės teisės nebus pažeistos. Šios pareigos nevykdant, atsakovui tenka tokio nevykdymo pasekmės – be kita ko ir materialinės bei procesinės išlaidos, patirtos ieškovams ginant savo pažeistas teises teisme. Tai, kad atsakovas subjektyviai vertina ieškovų teisių nepažeidęs, nereiškia, jog LR Konstitucijos ir kitų įstatymų ginamos ieškovų nuosavybės teisės nebuvo pažeistos.
Apeliaciniame skunde prašoma M. G. įpareigoti ieškovams sumokėti 28,27 Lt kompensaciją už netektą 6,34 m² žemės sklypo dalį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK 312 str. draudžia apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsakovas tokio reikalavimo įstatymų nustatyta tvarka pirmosios instancijos teisme nereiškė, todėl jo negali reikšti ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Antra vertus, kompensuoti nuosavybės teisėmis valdomo sklypo neteisėtą naudojimą pinigais būtų galima tik šalims susitarus gera valia. Be to, kaip jau teismas nurodė, teisė disponuoti, valdyti ir naudotis turtu priklauso jo savininkui, todėl atsakovas, norėdamas naudotis ieškovams priklausančia sklypo dalimi ar šią dalį įsigyti, turi tartis su jo savininkais ieškovais, o teismas negali įpareigoti ieškovų, kurie nesutinka su M. G. apeliaciniu skundu, perduoti M. G. teisę naudotis jų žemės sklypo dalimi už jo vienašališkai nustatytą atlyginimą, kuris turi būti nustatytas derybų būdu.
Apelianto M. G. nurodomas teiginys, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, yra deklaratyvus, apeliantas nepaaiškino, kokios teisės normos ir kokiu būdu buvo pažeistos. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas pažymėjo, jog atsakovas pats atliko tvoros įsiterpimo paskaičiavimus, kadangi skundžiamame sprendime pažymėta, jog atsakovas pateikė savo paskaičiavimus bei tvoros pririšimo schemą, t. y. M. G. sudarytą 2014-09-26 pažymą dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalies vertės apskaičiavimo (b. l. 92) ir VĮ Registrų centro Tvoros pririšimo schemą (b. l. 90), o ne tai, kad tokius matavimus atsakovas atliko pats. Atsakovas teigia, kad teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytas įpareigojimas pašalinti jam priklausančią tvorą iš ieškovų žemės sklypo yra neaiškus, nes neaišku, kokiu atstumu tvora turi būti perkelta. Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl sklypų ribų nėra, nustatyta ir neginčijama, kad atsakovo tvoros dalis stovi ieškovų sklype, todėl įpareigojimas atsakovui tvorą išsikelti į savo sklypą yra aiškus ir nedviprasmiškas, jo papildomai aiškinti ar tikslinti nereikia.
Atsakovas taip pat prašė sumažinti iš jo ieškovų naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį iki 700 Lt. Pirmos instancijos teismo sprendimu ieškovams buvo priteista 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų: 1 200 Lt už ieškinio parengimą bei 300 Lt už atstovavimą teisme. Sutiktina su atsakovu, kad ieškinys buvo paruoštas tinkamai, nebuvo taikytas trūkumų šalinimo institutas, t. y. ieškinys parengtas kokybiškai. Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo nurodyta, kad maksimalus užmokesčio už ieškinio parengimą dydis yra 3 minimalios mėnesinės algos, t. y. 3 000 Lt. Apeliantas teigia, kad pagrįstos ieškinio parengimo išlaidos yra 400 Lt, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškinio apimtį, turinį, pateiktus dokumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino atsakovo atstovo patirtų išlaidų pagrįstumą pagal suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, todėl pagrindo jų mažinti nėra.
M. G. prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 str. nurodytas išimtis. Apeliantas prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka motyvavo aplinkybe, kad žodinio proceso tvarka būtų tiksliau atskleistos esminės bylos aplinkybės, patikimiau ir objektyviau įvertinti pirmosios instancijos teismo padaryti materialiosios ir proceso teisės pažeidimai, atidžiau išanalizuoti CPK, CK normų pažeidimai. Atsakovas turėjo galimybę pateikti visus norimus įrodymus ir nurodyti esmines aplinkybes iki bylos nagrinėjimo dienos. Teismas, nagrinėdamas bylą, tiek žodinio, tiek rašytinio proceso metu vienodai kruopščiai ir išsamiai nagrinėja ir vertina bylos aplinkybes bei pateiktus įrodymus, atidžiai analizuoja apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentus, todėl atsakovo nurodyta argumentacija nepagrindžia būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė kitų aplinkybių, dėl kurių byla apeliacine tvarka turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (CPK 322 str.), todėl apelianto prašymas netenkinamas.
Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš tinkamai ir teisingai ištyrė ir įvertino įrodymus bei aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.
Apeliacinio skundo netenkinus ir ieškovams prašant, priteistinos ieškovų apeliaciniame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovai pateikė 2015-01-08 Sąskaitą už teisines paslaugas serija DST Nr. 286 bei 2015-01-08 Pinigų priėmimo kvitą serija LAT Nr. 744229, patvirtinančius, jog ieškovai už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą advokatui sumokėjo 200 €. Šios išlaidos neviršija Respublikos Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio numatytų ribų, yra pagrįstos, todėl priteisiamos iš apelianto ieškovų naudai (CPK 96 str. 1 d., 98 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš M. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 200 € advokato pagalbos išlaidų I. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir Z. K. (a. k, (duomenys neskelbtini) naudai.