- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-10-20
- Bylos Nr.
- I-5520-331/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00126-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- O. N.
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno teritorinei muitinei
- Kategorijos
- 9.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 10.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, dalyvaujant atsakovo atstovui Linui Ramanauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. N. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2013-12-06 sprendimu Nr. 1A-489 (b. l. 4-6) patvirtino Kauno teritorinės muitinės 2013-10-02 sprendimą Nr. 3PM190765 (b. l. 8-10), kuriuo pripažino pareiškėją skolininku muitinei, įregistravo mokestinę prievolę pareiškėjui: muitą – 615 Lt, akcizą – 7 539 Lt, pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) – 1 936 Lt, akcizo delspinigius – 1 224 Lt ir PVM delspinigius – 314 Lt; įpareigojo pareiškėją sumokėti mokestinę prievolę muitinei.
Šalies argumentai
Pareiškėjas pateikė skundą (b. l. 1-3), kuriame prašo panaikinti Muitinės departamento 2013-12-06 sprendimą Nr. 1A-489.
Paaiškino, kad skundžiamas sprendimas priimtas neatsižvelgiant į visas faktines, teisines aplinkybes, netinkamai aiškinant ir taikant delspinigių paskaičiavimą reglamentuojančias teisės normas, viršijant vietos administratoriui priskirtus įgaliojimus. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė delspinigius skaičiavo už nesumokėtą akcizą, muitą ir PVM skolos laikotarpį nuo 2012-04-09 iki 2013-10-02, o tai gerokai viršija Mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) nustatytą maksimalų 180 dienų delspinigių skaičiavimo terminą. Atsakovas, neįvertindamas įstatyme įtvirtintos delspinigių skaičiavimo senaties trukmės ir patvirtindamas sprendimą priskaičiuoti delspinigius už 540 dienas, pažeidė MAĮ 98 straipsnio 2 dalį.
Palangos miesto apylinkės teismas 2013-04-19 priėmė nutarimą administracinėje byloje Nr. A2.8.-177-890/2012, kuriuo nutarė paskirti pareiškėjui 5 000 Lt baudą, pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 163² straipsnio 4 dalį, o tabako gaminius - 470 pakelių cigarečių „Fest“, 400 pakelių „Fest7“, 500 pakelių „Winston blue“ ir 200 pakelių „Winston Silver“ konfiskuoti. Nutarimu buvo patvirtinti neteisėti veiksmai (tabako laikymas), jis įsiteisėjęs ir vykdomas. Teismui konfiskavus neteisėtai laikytus tabako gaminius, išnyko pareiga sumokėti muito, akcizo, PVM mokesčius ir delspinigius, susijusius su mokesčių objektu. Šią situaciją aiškinant priešingai būtų pažeistas principas, kad iš neteisėtų veiksmų teisė nekyla, o mokesčių mokėjimas nuo konfiskuotų prekių būtų nelogiškas ir neteisingas. Pagal Akcizų įstatymo 31 straipsnio 1 dalį nuo akcizų atleidžiamas apdorotas tabakas, jeigu jis sunaikintas prižiūrint kompetentingai institucijai. Mokesčių administratorius be pagrindo priskaičiavo mokėti 7 539 Lt akcizo mokesčio ir su juo susijusius delspinigius, kadangi apdorotas tabakas buvo konfiskuotas ir turėjo būti sunaikintas, o pareiškėjas turėjo būti atleistas nuo mokestinės akcizo pareigos ir delspinigių. Be to, pareiškėjo veika nėra priskirta ekonominei veiklai, dėl to prekės negali būti laikomos PVM objektu.
Atsakovas ir suinteresuotas asmuo neatsižvelgė į 1992-10-12 Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau - Bendrijos muitinės kodeksas), 206 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad su atitinkamomis prekėmis susijusi importo skola muitinei nelaikoma atsiradusi, jeigu suinteresuotas asmuo įrodo, kad prievolės nebuvo įvykdytos dėl visiško prekių sunaikinimo arba negrįžtamo praradimo. Taikant šią nuostatą prekė laikoma negrįžtamai prarasta, kai ja negali naudotis joks asmuo.
Atsiliepimas
Atsakovas Muitinės departamentas su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 22-24, 48-50) paaiškino, kad atsižvelgus į Bendrijos muitinės kodeksą, 202 straipsnio 1 dalies a punktą, darytina išvada, kad, siekiant įregistruoti importo skolą muitinei, reikalinga neginčijamai įrodyti neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muito teritoriją faktą bei nustatyti asmenį ar asmenis, vežusius, įsigijusius ar laikiusius prekes arba žinojusius apie prekių įvežimo neteisėtumą. Teismo 2013-04-19 nutarimas administracinėje byloje Nr. A2.8.-177-890/2012 yra įsiteisėjęs ir neskundžiamas, todėl jame konstatuoti faktai dėl cigarečių gabenimo bei laikymo fakto, cigarečių kiekio bei tos aplinkybės, kad rastos cigaretės buvo pažymėtos Baltarusijos Respublikos banderolėmis, neginčytinos. Tokiu būdu, darytina išvada, kad pareiškėjas suprato apie jo gabentų bei laikytų prekių neteisėto įvežimo bei laikymo pobūdį, todėl pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei.
Bendrijos muitinės kodekso 206 straipsnio 1 dalies nuostatai, išdėstančiai atvejus, kai importo skola muitinei neatsiranda, pagrindo taikyti nėra. Minėtame straipsnyje numatytos sąlygos - visiškas prekių sunaikinimas arba negrįžtamas praradimas, kurių priežastis buvo faktinė prekių prigimtis, nenumatytos aplinkybės, force majeure arba veiksmai, įvykdyti muitinei leidus - šiuo atveju nėra nustatyti.
Delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio MAĮ 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju - mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, - ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą šio įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas. Pažymėjo, kad teisė priverstinai išieškoti mokestinę prievolę nėra atsiradusi, nes pareiškėjas apskundė tiek vietos, tiek centrinio mokesčių administratoriaus sprendimus dėl mokestinės prievolės įregistravimo, o tai, vadovaujantis MAĮ 110 straipsnio 1 dalimi, stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių išieškojimą. Taigi, MAĮ nustatytas 180 dienų terminas nėra pradėtas skaičiuoti.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 37) paaiškino, kad delspinigiai skaičiuojami ne už 180 dienų iš viso, bet ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos. Teisės išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo momentą nustato MAĮ 105 straipsnio 2 dalis. Pažymėjo, kad ne ilgesnis kaip 180 kalendorinių dienų laikotarpis taikomas tik po sprendimo priėmimo, kai mokesčių mokėtojas nesumoka muitinės sprendime nurodytos mokestinės prievolės per MAĮ 81 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą (10 dienų nuo muitinės sprendimo ir pranešimo įteikimo dienos). Iki sprendimo priėmimo delspinigiai skaičiuojami kaip nustatyta 97 straipsnio 2 dalyje.
Skola muitinei dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorės sienos. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Nustatyta, jog cigaretės sulaikytos jau kirtusios Bendrijos išorės sieną, t. y., už pirmos muitinės įstaigos, į kurią nebuvo pristatytos. Taigi, prekės jau buvo patekusios į Bendrijos muitų teritoriją, o įrodymų, kad už jas sumokėti importo mokesčiai, pareiškėjas nepateikė.
Pažymėjo, kad atsižvelgus Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkte apibrėžiamą muitinės skolininko sąvoką („skolininkas - bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei“), galima vienareikšmiškai teigti, kad asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies bei PVM įstatymo 94 straipsnio 3 dalies prasme. Taigi, konstatavus, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu, galima pagrįstai daryti išvadą, jog pareiškėjas taip pat pripažintinas importuotoju ir Akcizų bei PVM įstatymų prasme, vadinasi, vadovaujantis Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalimi bei PVM įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, būtent jam tenka pareiga sumokėti akcizą bei PVM už ginčo prekes (cigaretes).
Pareiškėjas ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas
Šioje byloje ginčas kilo dėl importo skolos muitinei atsiradimo bei tinkamų importo skolininkų muitinei nustatymo neteisėtai laikius, gabenus importo muitais ir kitais mokesčiais apmokestintas prekes, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymais ir norminiais teisės aktais nustatyti specialūs išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimai.
Nustatyta, kad Palangos miesto apylinkės teismo 2013-04-19 nutarimu administracinėje byloje, pareiškėjui pagal ATPK 163² straipsnio 4 dalį (Akcizais apmokestinamų prekių laikymas, gabenimas, naudojimas ar realizavimas pažeidžiant nustatytą tvarką, kai prekių vertė viršija penkiasdešimt minimalių gyvenimo lygių) paskirta 5 000 Lt baudą be gabenimo priemonės konfiskavimo; konfiskuoti tabako gaminiai: 470 pakelių cigarečių „Fest“, 400 pakelių cigarečių „Fest7“, 500 pakelių cigarečių „Winston blue“ ir 200 pakelių „Winston Silver“. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas 2012-04-09, apie 14 val., (duomenys neskelbtini), automobiliu VW Sharan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gabeno 1 570 pakelių cigarečių Fest, Fest 7, Winston, paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių bendra vertė su privalomais sumokėti mokesčiais sudaro 11 178 Lt, t.y. apie 85,99 MGL. Šiais veiksmais jis pažeidė Ūkio ministro 2004-05-26 įsakymo Nr. 4-200 „Dėl fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ 3.1.2 punkto nuostatas (LITEKO).
Pareiškėjas teigia, kad Palangos teismui konfiskavus neteisėtai laikytus tabako gaminius, išnyko pareiga sumokėti muito, akcizo, PVM mokesčius ir delspinigius, susijusius su mokesčių objektu, jo veika nėra priskirta ekonominei veiklai, dėl to prekės negali būti laikomos PVM objektu.
Teismas su šiais pareiškėjo teiginiais sutikti negali, nes cigaretės buvo paženklintos Baltarusijos Respublikos banderolėmis, šios prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos iš trečiosios šalies. Pareiškėjas muitinei nepateikė cigarečių įsigijimo dokumentų bei dokumentų, numatytų 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų 314 c straipsnyje, patvirtinančių prekių turimą Bendrijos prekių statusą ar įrodančių importo muitų ir kitų mokesčių sumokėjimą už šias, iš trečiųjų šalių į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes. Be to, iš Palangos teismo 2012-04-19 nutarime pateikto pareiškėjo paaiškinimo matyti, kad pareiškėjas suprato apie neteisėtą cigarečių įvežimą į Lietuvos Respublikos teritoriją, nes cigarečių pakeliai buvo pažymėti Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kaltę pripažino, galėjosi, jį 2012-04-09 sulaikė policijos pareigūnai, išėmė cigaretes bei surašė administracinio teisės apžeidimo protokolą. Vadinasi, pareiškėjas dėl tokių savo veiksmų (neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis) laikomas skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktą, kadangi negalėjo nežinoti, kad šios prekės (cigaretės) į Lietuvos Respubliką buvo įvežtos neteisėtai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimą, Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai įvežtas prekes. Pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Nagrinėjamu atveju nėra būtina įrodymais nustatyti tokias aplinkybes, kaip, kas įvežė cigaretes per valstybės sieną, kuris pirmas priėmė cigaretes Lietuvos Respublikoje, kam cigaretės priklauso nuosavybės teise, žinojo asmenys ar ne, kad nesumokėti mokesčiai ir pan. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją, tam, kad jis būtų pripažintas skolininku (LVAT administracinė byla Nr. A143-2619/2011). Taigi pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką ir pagrįstai jam apskaičiuota mokėtina importo skola muitinei.
Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymas), Akcizų įstatymo nuostatas, muitinė administruoja importo PVM ir akcizą už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes. Prievolė mokėti importo PVM ir importo akcizą atsiranda tuomet, kai atsiranda prievolė už prekes apskaičiuoti importo muitus (PVM įstatymo 14 str. 13 d., Akcizų įstatymo 9 str. 3 d.). Taigi prievolė sumokėti importo PVM ir akcizą už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes pareiškėjui atsirado tuomet, kai atsirado prievolė už tokias prekes apskaičiuoti importo muitus. Nagrinėjamu atveju yra nustatytas prievolės už nurodytas prekes apskaičiuoti ir mokėti importo muitus atsiradimo faktas. Pareiga mokėti importo PVM ir akcizą tenka importuotojui, t. y. pareiškėjui. Asmuo laikytinas importuotoju remiantis Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkte apibrėžta muitinės skolininko sąvoka („skolininkas – bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei). Taigi asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju Akcizų įstatymo prasme. Vadinasi, pripažinus, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką, jis taip pat pripažintas ir importuotoju pagal Akcizų įstatymą. Todėl pareiškėjui tenka pareiga sumokėti importo akcizą. Prievolė mokėti akcizo mokestį pareiškėjui atsirado 9 straipsnio 2 dalies pagrindu (prievolė mokėti akcizus atsiranda už Lietuvos Respublikoje importuojamas (įskaitant neteisėto importo atvejus akcizais apmokestinamas prekes). Šio straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad akcizus sumokėti privalo importuotojas, ir išaiškinta, kas laikomas importuotoju – tai asmuo, kuris turi sumokėti už prekes nustatytą importo skolą muitinei. Aplinkybė, kad ginčo prekės (cigaretės) buvo konfiskuotos, pripažintina neturinčia reikšmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinė byla Nr. A143-2619/2011). Taip pat nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo akcizo Akcizų įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, nes ginčo cigaretės yra konfiskuotos pagal teismo nutarimą. Laikomų banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamųjų prekių (cigarečių) tolesnis likimas (taip pat jų konfiskavimas) prievolei mokėti akcizą įtakos neturi (LVAT administracinėse bylose Nr. A442-754/2009, Nr. A575-916/2010, Nr. A575-1011/2011).
Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto nuostatos aiškiai nustato, kad asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju pagal PVM įstatymą. Kadangi pareiškėjas pagristai buvo pripažintas skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką, jis taip pat pripažintinas importuotoju ir pagal PVM įstatymą, todėl jam ir tenka pareiga sumokėti PVM už ginčo prekes (cigaretes).
Cigarečių įsigijimas ir gabenimas patenka į Akcizų direktyvos 8 straipsnio reglamentavimo sritį, todėl: „laikantis vidaus rinkos reguliavimo principų, akcizai privačių asmenų asmeniniam naudojimui įsigyjamiems bei jų gabenamiems produktams turi būti pritaikyti toje valstybėje narėje, kurioje šie produktai įsigyjami“. Teisingumo Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra konstatavęs, kad, siekiant taikyti Akcizų direktyvos 8 straipsnį, akcizais apmokestinamus produktus turi įsigyti „privatūs asmenys“ „asmeniniam naudojimui“, o juos gabenti turi „patys“ privatūs asmenys. Šios sąlygos turi leisti nustatyti griežtai individualų (asmeninį) akcizais apmokestinamų produktų, kurie įsigyjami vienoje valstybėje narėje, o vėliau išgabenami į kitą, įsigijimo pobūdį (Teisingumo Teismo 1998-04-02 prejudicinio sprendimo byloje EMU Tabac ir kt., C-296/95, 25 ir 26 p.). Teismingumo Teismas yra pažymėjęs, kad Akcizų direktyvos 8 straipsnio nuostatos nustato, kad produktai turi būti skirti individualiam juos įsigijusių privačių asmenų naudojimui, ir todėl ji neapima produktų, kuriuos įsigijo privatus asmuo ir kurie yra skirti kitų privačių asmenų naudojimui. Iš tiesų neturėtų būti manoma, kad tokių produktų laikymas yra griežtai individualaus (asmeninio) pobūdžio juos įsigijusio privataus asmens atžvilgiu (Teisingumo Teismo 2006-11-23 prejudicinio sprendimo byloje Joustra, C-5/05, 35 p.). Šiuo atveju pareiškėjas cigaretes įsigijo ir gabeno pats su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, cigaretės nebuvo pritaikytos toje valstybėje narėje, kurioje šie produktai įsigyjami naudojimui, t. y. cigaretės neturėjo Lietuvos Respublikoje naudojamų banderolių.
Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad mokesčiai muitinei neteko prasmės, nes cigaretės buvo konfiskuotos ir sunaikintos, todėl neliko mokesčių (ginčo) objekto. Teismas laiko, kad skola muitinei dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos. Šiuo atveju pareiškėjas su cigaretėmis buvo sulaikytas šalies viduje.
Pareiškėjas argumentuoja, kad Kauno teritorinė muitinė nepagrįstai skaičiavo delspinigius už, nesumokėtą akcizą, muitą ir PVM skolos laikotarpį nuo 2012-04-09 iki 2013-10-02, nes viršija MAĮ nustatytų maksimalų 180 dienų delspinigių skaičiavimo terminą, atsakovas, neįvertindamas įstatyme įtvirtintos delspinigių skaičiavimo senaties trukmės ir patvirtindamas sprendimą, priskaičiuoti delspinigius už 540 dienas, pažeidė MAĮ 98 straipsnio 2 dalį.
Teismas su šiais pareiškėjo argumentais sutikti negali, nes delspinigiai skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (šiuo atveju muito, akcizo, PVM mokesčiai). MAĮ 97 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojusius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas mokesčius turėjo sumokėti prekių išleidimo į apyvartą dieną, t. y. tą dieną, kai neteisėtai įvežtos cigaretės pateko į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją (2012-04-09). Todėl pareiškėjui pagrįstai priskaičiuoti delspinigiai pagal MAĮ 98 straipsnio 2 dalies nuostatas, numatančias, kad delspinigiai skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą šio įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas. Teisė priverstinai išieškoti mokestinę prievolę nėra atsiradusi, todėl pagal MAĮ 110 straipsnio 1 dalį mokesčių, baudų ir delspinigių išieškojimas yra sustabdytas, 180 dienų terminas nėra pradėtas skaičiuoti.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, remdamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyręs bylos rašytinių įrodymų visumą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad ginčo sprendimai (Muitinės departamento 2013-12-06 sprendimas Nr. 1A- 489 ir Kauno teritorinės muitinės 2013-10-02 sprendimas Nr. 1PM190765) yra teisėti bei pagrįsti, juose pagrįstai nuspręsta priskaičiuoti pareiškėjui muito, akcizo ir pridėtinės vertės mokesčius, nes importo muitais apmokestinamos ne Europos Sąjungos valstybių narių kilmės Baltarusijos Respublikos banderolėmis paženklintos cigaretės buvo įvežtos į Lietuvos Respubliką neteisėtai. Atsakovė tinkamai aiškino ir teisingai taikė nacionalinių ir tarptautinių teismų praktiką, procedūrinių pažeidimų nepadarė, ginčo sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus, jie pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, juos priėmė kompetentingi subjektai, pasirašyti, todėl skundas negali būti patenkintas jame išdėstytais argumentais.
Teismui konstatavus, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką, jis taip pat pripažintas importuotoju pagal PVM ir Akcizų įstatymus, jam tenka pareiga sumokėti importo PVM ir akcizo mokesčius, todėl kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai nėra reikšmingi, įtakos teismo sprendimui neturi, teismas dėl jų nepasisako. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str., 85–87 str., 88 str. 1 p. ir 127 str., teismas
nusprendžia:
pareiškėjo O. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.