- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-13
- Bylos Nr.
- 1A-366-1020/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-28194-2018-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys
- Nuteistasis
- A. M.
- Advokatai
- Rimantas Prėskienis, Egidijus Vosylis
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. ir jo gynėjo advokato Egidijaus Vosyliaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį – 1 metų laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. M. nuteistas už tai, kad pagrobė automobilį, t. y. jis laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 13 d. 20 val. iki 2018 m. birželio 14 d. 07.20 val., panaudojęs turėtą automobilio „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), raktą, atrakino nukentėjusiajam V. Ž. (V. Ž.) priklausantį automobilį „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusį Vilniuje, (duomenys neskelbtini) namo kiemo aikštelėje, ir šiuo automobiliu nuvažiavo, taip pagrobdamas nukentėjusiajam V. Ž. priklausantį automobilį. Šiais veiksmais A. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Nuteistasis A. M. ir jo gynėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir A. M. išteisinti. Anot apeliantų, pagal BK 178 straipsnio 5 dalį asmuo gali atsakyti tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas ar prokuroro reikalavimas. Šioje byloje V. Ž. buvo pripažintas nukentėjusiuoju, nes neva iš jo buvo pavogtas automobilis, kurį jis pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu buvo įgijęs nuosavybės teise. Apeliantų įsitikinimu, byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio tai, kad V. Ž. 2018 m. birželio 13 d. ar pareiškimo/kreipimosi į policijos pareigūnus laikotarpiu būtų tapęs transporto priemonės savininku. Atsižvelgiant į tai, apeliantams nesuprantama, kokiu pagrindu V. Ž. šioje byloje yra pripažintas nukentėjusiuoju ir ar jis tokiu atveju apskritai buvo tinkamu subjektu pranešimui apie tariamą automobilio vagystę. Jei tokia pozicija pasitvirtintų, akivaizdu, kad šio asmens pareiškimo pagrindu teisena negalėjo būti pradėta, o pradėta turėjo būti nutraukta. Pasak apeliantų, iš bylos duomenų akivaizdu, kad laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 13 d. iki 2018 m. birželio 14 d. automobilis „Ford Focus“ priklausė ne V. Ž., o kitam asmeniui, todėl ir A. M., pagal V. Ž. inicijuotą baudžiamąją procesą, negalėjo būti inkriminuotas svetimo turto pagrobimas.
3. Pasak apeliantų skundžiamu nuosprendžiu taip pat netinkamai įvertinti įrodymai. Remiantis liudytojų A. B. ir G. S. (G. S.) parodymais, byloje aptariamas automobilis priklausė A. B. motinai ir visąlaik stovėjo jų kieme. Tai paneigia teismo išvadas, jog automobiliu apskritai buvo važiuota, vadinasi nėra ir jokio pagrindo išvadai, kad automobilį pagrobė A. M.. V. Ž. parodymai proceso metu prieštaravo vieni kitiems – tai jis pirko automobilį, tai jais apsikeitė. Analogiškai vertintini ir nukentėjusiojo kolegos liudytojo P. P. (P. P.) parodymai. Pastarasis tyrimo metu nurodė, kad ten, kur buvo apsikeista automobiliais dalyvavo 3 asmenys, o teisme nurodė, kad visgi buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, iš ko galima spręsti, kad automobilis buvo nupirktas. Pats nukentėjusysis teisiamajame posėdyje nurodė, kad už automobilį „Ford Focus“ pinigų nemokėjo, iš ko seka, kad pirkimo – pardavimo santykių nebuvo. Nors nuteistasis teisme ir buvo išreiškęs norą į teismą iškviesti ir apklausti liudytojais E. O. ir J. B., kurie galėtų patvirtinti arba paneigti tam tikras aplinkybes dėl automobilių apsikeitimo, tačiau šie asmenys teisme taip ir nebuvo apklausti, nes nuteistasis nežinojo jų adresų. Visa tai leidžia teigti, kad byla išnagrinėta nevisapusiškai, įrodinėjimo našta be pagrindo perkelta pačiam kaltinamajam.
4. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pasikeitimas turtu gali būti suprantamas keleriopai – perkant, mainant, panaudos ar kitu pagrindu. Byloje ne tik nėra duomenų, kad V. Ž. automobilį nusipirko, tačiau ir tokių, kurie patvirtintų, kad tarp asmenų įvyko mainai, todėl lieka konstatuoti, kad automobilių pasikeitimas šiuo atveju traktuotinas kaip panauda. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis reglamentuojančiomis panaudos teisinius santykius, apeliaciniame skunde nurodoma, kad šiuo konkrečiu atveju V. Ž. automobilis „Ford Focus“ buvo perduotas neatlygintinės panaudos pagrindu ir kaip laikinai buvęs pas V. Ž. vėliau buvo parduotas pasirinktam pirkėjui. Taigi šiuo atveju gali kilti klausimas ar nebuvo pažeista žodinė panaudos sutartis, bet ne daugiau, t. y. civiliniams teisiniams santykiams peraugti į baudžiamuosius nebuvo objektyvaus pagrindo. Pasak apeliantų, nors nukentėjusysis teigė supratęs, jog tapo automobiliu savininku, esant automobilio panaudos teisiniams santykiams turto savininku netampama, o priešingas įsivaizdavimas negali būti pagrindu baudžiamajai atsakomybei.
5. Atsižvelgdami į tai apeliantai teigia, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą apie tai, kad A. M. neteisėtai ir neatlygintinai paėmė ir pasisavino svetimą turtą – automobilį „Ford Focus“, taip atimdamas V. Ž. galimybę juo naudotis, valdyti ir disponuoti. Šiuo konkrečiu atveju V. Ž. savo teises galėtų ginti civiline tvarka. Apkaltinamasis nuosprendis priimtas vadovaujantis spėlionėmis ir tikimybėmis, todėl remiantis in dubio pro reo principo nuostatomis, A. M. prašoma išteisinti.
Atsiliepimas
6. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistojo A. M. gynėjas advokatas R. Prėskienis prašė tenkinti nuteistojo ir jo gynėjo advokato E. Vosyliaus apeliacinį skundą, o prokurorė apeliacinį skundą prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas
7. Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis, yra teisėtas ir pagrįstas. Duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant teismas esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų nepadarė, nuteistojo veika kvalifikuota tinkamai, o pagrindai baudžiamajam procesui jo atžvilgiu egzistavo.
8. Apeliaciniame skunde skundžiamo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas šiais pagrindiniais aspektais: 1) jog nebuvo pagrindo V. Ž. pripažinti nukentėjusiuoju ir jis nebuvo asmeniu galinčiu paduoti pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo; 2) V. Ž. ir kitų asmenų veiksmai apsikeičiant automobiliais nepagrįstai vertinti kaip pirkimo – pardavimo, o ne panaudos sandoris.
9. Tokių skundo argumentų kontekste apygardos teismas pirmiausia pabrėžia, jog apeliantai nepagrįstai plečiamai aiškina BK 178 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pasak apeliantų, ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo galimas pradėti tik tuo atveju, jei dėl to yra paduotas nukentėjusiojo, jo atstovo skundas ar yra prokuroro reikalavimas. Visgi teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BK 178 straipsnio 5 dalyje tokia išlyga ir proceso vada numatyta tik tais atvejais, kai įtariama, jog buvo padaryta vagystė, numatyta BK 178 straipsnio 1 arba 4 dalyje. Kadangi šiuo atveju buvo pagrobtas automobilis, buvo sprendžiamas klausimas dėl A. M. atsakomybės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Tyrimas dėl šios veikos gali būti pradedamas ir atliekamas nepaisant to, ar dėl šios veikos yra nukentėjusiojo skundas, nes ši veika nepatenka į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 167 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų sąrašą. Kita vertus, remiantis toliau nurodomais argumentais ir bylos duomenimis, apygardos teismui nekyla abejonių dėl to, kad V. Ž. buvo nukentėjusiuoju, nes jis automobilį „Ford Focus“, Nr. (duomenys neskelbtini), faktiškai įgijo atlygintino sandorio pagrindu.
10. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog byloje nėra oficialių dokumentų ar registrų duomenų, kurie bylotų, jog veikos padarymo metu V. Ž. buvo registruotu aptariamo automobilio savininku. Visgi byloje esančių įrodymų visuma, o taip pat ir paties nuteistojo teisiamajame posėdyje duoti parodymai, patvirtina, kad V. Ž. po 2018 m. birželio 13 d. įvykusio sandorio, sprendžiant iš jo sudarymo aplinkybių, faktiškai įgijo nuosavybės teisę į šį objektą.
11. Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į paties nuteistojo poziciją dėl šio sandorio. Teisiamajame posėdyje A. M. be kita ko parodė, kad būtent jis veikė kaip tarpininkas kitam asmeniui ir V. Ž. apsikeičiant automobiliais bei jiems sudarant atitinkamas automobilių pirkimo – pardavimo sutartis (A. M. nurodė pildęs šias sutartis ir pan.). Antai iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad A. M. nurodo, jog „V. Ž. apžiūrėjo automobilį, jam patiko. Mano ranka buvo supildyta pirkimo – pardavimo sutartis, nes to buvo prašęs pats V. Ž.. Tai buvo ne mainų sutartis, o pirkimo – pardavimo. Kad aš, <...> pardaviau Ford Focus V. Ž.. Perrašiau tik <...> duomenis ir pasakiau V., jog savo duomenis užpildytum pats, ir įvardinau kaip tai reikia atlikti. Viską pildėme ranka ant paruošto blanko. Surašiau ir padaviau pirkimo – pardavimo blankus V.“ (t. 2, b. l. 102). Visgi apeliaciniame skunde pastarasis ir jo gynėjas kritikuoja ir laiko nenuosekliais tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo P. P. parodymus apie tai, kad vienu atveju jie minėjo pirkimą – pardavimą, o kitu atveju – mainus, nors akivaizdu, kad dar teisiamajame posėdyje nuteistasis patvirtino, kad automobiliais buvo apsikeista ne mainų sutartimi, o sudarant dvi atskiras automobilių pirkimo – pardavimo sutartis. Taigi akivaizdu, kad A. M. ir nukentėjusiojo bei minėto liudytojo parodymai iki nuteistajam paduodant apeliacinį skundą atitiko vieni kitus. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniu skundu išreikšta nuteistojo pozicija dėl to, jog asmenys sudarė ne pirkimo – pardavimo, o galimai panaudos sandorį, nepagrįsta ir atmestina.
12. Nukentėjusysis V. Ž. teisiamajame posėdyje teigė, kad automobilio pirkimo, o ne mainų ar pan., dokumentus supildyti prašė nuteistojo, nes jis juos pildydavo visada – panašų sandorį dalyvaujant nuteistajam, jis sudarė ne pirmą kartą ir nebūdavo problemų; jam buvo perduoti popieriai bylojantys apie automobilio pirkimą – juose jis buvo nurodytas kaip pirkėjas, taip pat jam buvo perduotas automobilio techninis pasas, pagal jį jis sutikrino automobilio valstybinius numerius; jam buvo įteiktas vienas raktas, po ko, jis pasiteiravo ar yra dar vienas, į ką jam buvo atsakyta, jog nėra; automobiliais buvo apsikeista be jokių priemokų (t. 2, b. l. 104-105). Iš esmės tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir liudytojas P. P.. Visa tai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, leidžia daryti išvadą, kad abi sandorio šalys dėl automobilio „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atliko veiksmus, kurie aiškiai rodė sandorio šalių valią perleisti visas nuosavybės teises į automobilį V. Ž.
13. Teismas atmeta kaip nepagrįstą apeliantų poziciją, kad už automobilį nebuvo atsilyginta ir sandoris buvo neatlygintinas. Už įgytą automobilį „Ford Focus“ V. Ž. perleido savo automobilį „Renault Espace“. Taigi siekiant įgyti automobilį „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusysis pardavėjui visam laikui perdavė visas nuosavybės teises į kitą konkretų turtą, todėl tokioje situacijoje teigti, kad tarp asmenų susiklostė panaudos teisiniai santykiai, nėra jokio pagrindo. Tokius apelianto nurodomus teisinius santykius paneigia ir vėlesni objektyviai nustatyti faktai apie šio automobilio suradimą pagal viešą skelbimą dėl jo pardavimo (liudytojas V. G. – G. šį automobilį buvo nusipirkęs ir ketino jį perparduoti, o ne laikinai gavo panaudai ar pan.) Taigi šalių ketinimai sudaryti atlygintiną sandorį, teisėjų kolegijai, yra akivaizdūs ir nekelia jokių abejonių, todėl atsižvelgiant ir į paties nuteistojo poziciją ankstesnėje proceso stadijoje, nebuvo ir nėra jokio pagrindo apklausti E. O. ir J. B., kurie, pasak apeliantų, galbūt galėtų patvirtinti ar paneigti aplinkybes dėl automobilio „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apsikeitimo.
14. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš liudytojų A. B. ir G. S. parodymų matyti, jog automobilis „Ford Focus“, priklausęs A. B. motinai, visą kaltinime nurodytą laikotarpį stovėjo jų kieme, o tai paneigia teismo išvadas, jog automobiliu buvo važiuota ir kad šį automobilį A. M. pagrobė. Dėl šių gynybos argumentų apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai pasisakė be kita ko konstatuojant, jog „Teismo vertinimu, nukentėjusiojo V. Ž., liudytojo P. P. parodymai teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, o taip pat iš dalies kaltinamojo parodymai teisme dėl automobilio Ford Focus pardavimo nukentėjusiajam 2018 m. birželio 13 d. apie 14.00 val. aplinkybių yra pakankamai nuoseklūs, iš esmės atitinka vieni kitus. Atsižvelgdamas į tai teismas atmeta liudytojų A. B. bei G. S. parodymus teisme, kai jie patvirtino, jog 2018 m. birželio 13 d. iki 18 val. automobilis Ford Focus stovėjo jų namo kieme <...> ir niekas be A. B. šiuo automobiliu nesinaudojo, kaip neatitinkančius kitų byloje surinktų parodymų (be to, šiuos liudytojų A. B. bei G. S. parodymus iš dalies paneigia ir liudytojo V. G.-G. parodymai teisme, kai jis nurodė, kad A. M. naudojosi Ford Focus automobiliu ir 2018 m. birželio 13 d. (po 12.30 val. – teisėjų kolegijos pastaba) šiuo automobiliu, siūlydamas jį liudytojui įsigyti, buvo atvykęs į susitikimą su liudytoju).“ (nuosprendžio l. 15, t. 2, b. l. 178).
15. Apygardos teismas pabrėžia, jog skirtingai nei kiti proceso dalyviai, kuriems automobilis „Ford Focus“ tam tikru metu priklausė ir kuriuos sieja asmeniniai santykiai su A. M., liudytojas V. G. – G. neturi jokio suinteresuotumo šios bylos baigtimi, taigi jo parodymais apie tai, kad A. M. (pagal įvykių laiką jau po automobilio pagrobimo iš nukentėjusiojo), pardavė jam minėtą automobilį kaip priklausantį būtent jam, o ne kitiems asmenims, netikėti nėra pagrindo. Vertinant A. B. bei G. S. parodymus pažymėtina ir tai, kad pagal juos, automobilis jų kieme stovėjo nerakintas, o A. M. turėjo antrą šio automobilio raktą. Taigi ir pagal jų parodymus 2018 m. birželio 13 dieną A. M. galėjo naudotis šiuo automobiliu nuvykstant į susitikimą su V. G. – G., kuris kaip nustatyta vėliau ketino parduoti iš nukentėjusiojo pagrobtą ir nuteistojo jam parduotą automobilį.
16. Apeliaciniame skunde nepasisakoma dėl nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu paskirti A. M. 1 metų laisvės atėmimo bausmę, nes ši bausmė yra tinkamai motyvuota ir ne per griežta, įvertinus daugelį šio asmens teistumų (daugiausia už turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas) ir ankstesnių taikytų poveikio priemonių akivaizdų neefektyvumą.
17. Turėdamas omenyje visus anksčiau nurodytus argumentus, apygardos teismas konstatuoja, kad nuteistasis pagrobė svetimą V. Ž. priklausiusį turtą ir už tai jam buvo paskirta proporcinga ir teisinga bausmė. Taigi naikinti ar keisti skundžiamo nuosprendžio nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
A. M. (A. M.) ir jo gynėjo advokato Egidijaus Vosyliaus apeliacinį skundą atmesti.