- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-22
- Bylos Nr.
- AS-41-968/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03471-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Rytis Krasauskas (pirm.), Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- G. L.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. L. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja G. L. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) perskaičiuoti už 2009 m. ir 2010 m. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) nesavalaikį grąžinimą apskaičiuotus delspinigius, įpareigojant delspinigių pradžią skaičiuoti remiantis pareiškėjos 2010 m. sausio 4 d. ir 2011 m. sausio 18 d. prašymais grąžinti PVM.
Pareiškėjos skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 ir 26 straipsnių reikalavimų, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 14 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą skundo trūkumams pašalinti, t. y. iki 2019 m. spalio 28 d. pateikti teismui skundą, kuriame būtų nurodytas atsakovas, jo duomenys, suformuluotas reikalavimas atsižvelgiant į Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. S-112(7-81/2019) (toliau – ir MGK 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimas).
Pareiškėja 2019 m. spalio 30 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui patikslintą skundą atsakovui VMI, kuriame prašė įpareigoti atsakovą perskaičiuoti už 2009 m. ir 2010 m. PVM nesavalaikį grąžinimą apskaičiuotus delspinigius, įpareigojant delspinigius už nesavalaikį 2009 m. PVM grąžinimą skaičiuoti remiantis pareiškėjos 2010 m. sausio 4 d. prašymu grąžinti 258 233,41 Lt PVM ir delspinigių už nesavalaikį 2010 m. PVM grąžinimą skaičiuoti remiantis pareiškėjos 2011 m. sausio 18 d. prašymu grąžinti 259 419 Lt PVM.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 31 d. nutartimi pareiškėjos skundą laikė nepaduotu, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sprendžiant pirminio pareiškėjos skundo priėmimo klausimą buvo nustatyta, jog VMI vykdydama MGK 2019 m. balandžio 4 d. sprendimą iš naujo išnagrinėjo pareiškėjos prašymą apskaičiuoti palūkanas ir apie prašymo išnagrinėjimo rezultatą informavo pareiškėją 2019 m. birželio 7 d. raštu Nr. (20.21-06E)RMA-169864 (toliau – ir VMI 2019 m. birželio 7 d. sprendimas). Nesutikdama su šiame rašte pateiktu palūkanų apskaičiavimu pareiškėja 2019 m. liepos 1 d. pateikė skundą MGK. MGK 2019 m. rugsėjo 16 d. priėmė sprendimą, kuriuo panaikino VMI 2019 m. birželio 7 d. sprendimą ir perdavė pareiškėjos 2019 m. liepos 1 d. skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.
Šalies argumentai
Teismas, susipažinęs su pareiškėjos skundo motyvais, nustatė, kad pareiškėja iš esmės nesutinka su MGK 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimo dalimi, kurioje išdėstyta pozicija dėl jos 2010 m. sausio 4 d. ir 2011 m. sausio 18 d. prašymų grąžinti PVM, todėl prašo įpareigoti atsakovą perskaičiuoti už 2009 m. ir 2010 m. PVM nesavalaikį grąžinimą apskaičiuotus delspinigius, t. y. prašo kilusį mokestinį ginčą šioje dalyje išspręsti iš esmės, teismui priimant naują sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad 2019 m. spalio 14 d. nutartimi pareiškėjai buvo išaiškinta, jog remiantis ABTĮ 26 straipsnio 1 dalimi, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šiuo atveju ginčydama centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą pareiškėja pasirinko išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarką, skundą paduodama MGK, kuris VMI 2019 m. birželio 7 d. sprendimą, kuriame, be kita ko, pasisakyta dėl 2010 m. sausio 4 d. ir 2011 m. sausio 18 d. prašymų grąžinti PVM, panaikino visa apimtimi ir įpareigojo centrinį mokesčių administratorių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2019 m. liepos 1 d. skundą. Naujo VMI sprendimo dėl palūkanų priskaičiavimo, įskaitant skunde nurodytus 2010 m. sausio 4 d. ir 2011 m. sausio 18 d. prašymus grąžinti PVM, bylos duomenimis nėra priimta. Atsižvelgdamas į tai, teismas 2019 m. spalio 14 d. nutartimi pareiškėjai nurodė suformuluoti reikalavimus teismui atsižvelgiant į MGK 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimą.
Teismas, susipažinęs su pareiškėjos patikslintu skundu, pažymėjo, kad pareiškėja iš esmės atkartojo pirminiame skunde suformuluotą reikalavimą teismui, tačiau reikalavimų nei dėl VMI sprendimo, nei dėl MGK sprendimo nesuformulavo. Dėl to teismui nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu jis turėtų įpareigoti VMI atlikti pareiškėjos skunde nurodytus veiksmus. Teismas vertino, kad pareiškėja nepašalino esminio skundo trūkumo, dėl kurio teismas neturėjo galimybės nustatyti ginčo nagrinėjimo ribų ir išspręsti skundo priėmimo klausimą. Dėl šių priežasčių vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi teismas pareiškėjos skundą laikė nepaduotu ir jai grąžino.
III.
Pareiškėja padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartį ir perduoti pirmosios instancijos teismui skundo priėmimo klausimą spręsti iš naujo.
Pareiškėja nurodo, kad MGK 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimu iš dalies tenkino jos skundą ir panaikino VMI 2019 m. birželio 7 d. sprendimą, tačiau savo sprendimo motyvuojančioje dalyje nepripažino, jog pagal pareiškėjos 2010 m. sausio 4 d. prašymą grąžinti 258 233,41 Lt PVM (laikotarpis nenurodytas), šio prašymo dalis, susijusi su 2009 m. grąžintinu PVM, t. y. su 1516 Lt, turėjo būti patenkinta. MGK taip pat nepripažino, kad pagal pareiškėjos 2011 m. sausio 18 d. prašymą grąžinti 259 419 Lt PVM už 2010 m. šio prašymo dalis, susijusi su 2010 m. grąžintinu PVM, t. y. su 1389 Lt, turėjo būti patenkinta. VMI ir MGK vertino, kad pareiškėjos 2010 m. sausio 4 d. ir 2011 m. sausio 18 d. prašymai nesukėlė jai jokių teisinių pasekmių, t. y. kad jie buvo negaliojantys.
Pareiškėjos teigimu, mokestinio ginčo eigoje VMI nepateikė jokių įrodymų, kad buvo atsisakyta priimti jos 2010 m. sausio 4 d. ir 2011 m. sausio 18 d. prašymus, todėl VMI, spręsdama delspinigių už nesavalaikį PVM grąžinimą, ex officio (savo iniciatyva) privalėjo į juos atsižvelgti. Aplinkybė, kad 2010 m. sausio 4 d. prašyme grąžinti PVM buvo nurodyta PVM suma, kuri viršijo už prašyme nurodytą laikotarpį grąžintiną PVM, nesudarė teisinės kliūties tenkinti šio prašymo dalį dėl 1 516 Lt grąžinimo (už 2009 m. grąžintinas PVM). Tuo tarpu aplinkybė, kad 2011 m. sausio 18 d. prašyme grąžinti PVM buvo nurodyta PVM suma, kuri viršijo už prašyme nurodytą laikotarpį grąžintiną PVM, nesudarė teisinės kliūties tenkinti šio prašymo dalį dėl 1 389 Lt PVM grąžinimo (už 2010 m. grąžintinas PMV). Pareiškėjos vertinimu, šios aplinkybės paneigia Vilniaus apygardos administracinio teismo teiginį, kad teismui nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu jis turėtų įpareigoti VMI atlikti pareiškėjos skunde nurodytus veiksmus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskiruoju skundu ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. nutarties, kuria teismas vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi pareiškėjos skundą laikė nepaduotu ir jai grąžino, teisėtumas ir pagrįstumas.
Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ aiškiai reglamentuoja specialią tvarką, kurios laikydamiesi asmenys gali įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1125-502/2015; 2017 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-632-520/2017).
ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu skundas neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, 24, 25 ir 35 straipsnių nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė: teismas suteikia asmeniui galimybę per nustatytą terminą pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą (žr., pvz., LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1164-502/2015 ir kt.). Teismo nutartis dėl trūkumų pašalinimo nėra skundžiama atskiruoju skundu, todėl joje padarytų išvadų teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas nagrinėjant atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria nutarta laikyti skundą nepaduotu, nepašalinus teismo nustatytų skundo trūkumų.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjos skundas neatitinka ABTĮ nustatytų reikalavimų, 2019 m. spalio 14 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą skundo trūkumams pašalinti, t. y. iki 2019 m. spalio 28 d. pateikti teismui skundą, kuriame būtų nurodytas atsakovas, jo duomenys, suformuluotas reikalavimas atsižvelgiant į MGK 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su pareiškėjos skundo motyvais, pažymėjo, kad pareiškėja iš esmės nesutinka su MGK 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendime išdėstyta pozicija dėl jos 2010 m. sausio 4 d. ir 2011 m. sausio 18 d. prašymų grąžinti PVM, todėl prašo įpareigoti atsakovą perskaičiuoti už 2009 m. ir 2010 m. PVM nesavalaikį grąžinimą apskaičiuotus delspinigius, t. y. prašo kilusį mokestinį ginčą šioje dalyje išspręsti iš esmės, teismui priimant naują sprendimą. Teismas atkreipė pareiškėjos dėmesį į tai, kad MGK 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimu VMI 2019 m. birželio 7 d. sprendimą, kuriame, be kita ko, pasisakyta dėl 2010 m. sausio 4 d. ir 2011 m. sausio 18 d. prašymų grąžinti PVM, panaikino visa apimtimi, o kito VMI sprendimo dėl palūkanų priskaičiavimo, įskaitant skunde nurodytus 2010 m. sausio 4 d. ir 2011 m. sausio 18 d. prašymus grąžinti PVM, nėra priimta. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėja, pasirinkusi išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarką ir skundą paduodama MGK, turėtų suformuluoti reikalavimus teismui atsižvelgiant į MGK 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimą.
Teisėjų kolegijos nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 14 d. nutartimi teisėtai ir pagrįstai nustatė pareiškėjai terminą (iki 2019 m. spalio 28 d.) skundo trūkumams pašalinti (ABTĮ 33 str. 1 d.). Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 14 d. nutarties turinio matyti, jog teismas nurodė, kokių reikalavimų neatitinka skundas ir kodėl bei kaip šie trūkumai trukdo priimti skundą ir pradėti administracinės bylos teiseną, taip pat paaiškino pareiškėjai, kaip šiuos trūkumus pašalinti, kad pareiškėja galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą. Teismas išaiškino pareiškėjai, kad teismo nustatytu terminu nepašalinus skundo trūkumų, jis bus laikomas nepaduotu ir grąžinamas pareiškėjai.
LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra reiškiamas tada, kai tam tikra institucija neatlieka veiksmų pagal savo kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Tokiu atveju paprastai iš esmės yra skundžiamas tam tikras institucijos neveikimas (žr., pvz., 2006 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-6-351/2006, 2013 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-444-387/2013, 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-442/2014). Taigi skundą teismui, reiškiant reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti tam tikrus jo kompetencijai priskirtinus veiksmus, suinteresuotas asmuo gali pateikti tik tuo atveju, jeigu jo atžvilgiu yra priimtas šio administravimo subjekto atsisakymas atlikti prašomus veiksmus ar viešojo administravimo subjektas vilkina prašomą atlikti veiksmų atlikimą.
Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad tuo atveju, kai skunde teismui pareiškėjas reiškia reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, kuris tiesiogiai susijęs su pareiškėjo atžvilgiu priimtu individualiu administraciniu aktu, jis teisės aktais nustatyta tvarka kartu privalo reikšti reikalavimą ir dėl tokio individualaus administracinio akto. Tokiu atveju skunde teismui išreikštas reikalavimas dėl individualaus administracinio akto, su kuriuo siejamas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, yra pagrindinis, o reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus – išvestinis. Tokiu atveju pareiškėjui kyla pareiga skunde teismui paminėtus reikalavimus suformuluoti ir nurodyti konkrečias aplinkybes, kuriomis jie yra grindžiami (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 ir 8 p.).
Pagal byloje pateiktus duomenis pareiškėja reikalavimą perskaičiuoti už 2009 m. ir 2010 m. PVM nesavalaikį grąžinimą apskaičiuotus delspinigius pagal skunde nurodytas aplinkybes buvo pareiškusi VMI, kuri tuo pagrindu priėmė VMI 2019 m. birželio 7 d. sprendimą, o nesutikdama su minėtu sprendimu pareiškėja kreipėsi į MGK, kuri 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimu VMI 2019 m. birželio 7 d. sprendimą panaikino ir grąžino VMI pareiškėjos prašymą nagrinėti iš naujo. Tai reiškia, kad šiuo metu VMI yra įpareigota iš naujo išnagrinėti, be kita ko, ir pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl 2010 m. sausio 4 d. ir 2011 m. sausio 18 d. prašymų grąžinti PVM. Vadinasi, pareiškėjos skunde teismui suformuluotas reikalavimas – įpareigoti VMI perskaičiuoti už 2009 m. ir 2010 m. PVM nesavalaikį grąžinimą apskaičiuotus delspinigius, įpareigojant delspinigių pradžią skaičiuoti remiantis pareiškėjos 2010 m. sausio 4 d. ir 2011 m. sausio 18 d. prašymais grąžinti PVM – tiesiogiai susijęs su VMI 2019 m. birželio 7 d. sprendimo ir MGK 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.
Šalindama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 14 d. nutartimi nustatytus skundo trūkumus, pareiškėja pateikė patikslintą skundą, kuriame suformulavo reikalavimą įpareigoti VMI perskaičiuoti už 2009 m. ir 2010 m. PVM nesavalaikį grąžinimą apskaičiuotus delspinigius, įpareigojant delspinigius už nesavalaikį 2009 m. PVM grąžinimą skaičiuoti remiantis pareiškėjos 2010 m. sausio 4 d. prašymu grąžinti 258 233,41 Lt PVM ir delspinigių už nesavalaikį 2010 m. PVM grąžinimą skaičiuoti remiantis pareiškėjos 2011 m. sausio 18 d. prašymu grąžinti 259 419 Lt PVM. Tačiau, nepaisant su tuo susijusių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 14 d. nutartyje nurodytų skundo trūkumų, pareiškėja patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui nepareiškė reikalavimų dėl VMI 2019 m. birželio 7 d. sprendimo ir MGK 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimo panaikinimo ir nenurodė tokius reikalavimus pagrindžiančių aplinkybių.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, įvertinusi pareiškėjos patikslinto skundo turinį ir pareikštus reikalavimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 14 d. nutartyje nurodytų skundo trūkumų nepašalino, t. y. nesuformulavo reikalavimų teismui atsižvelgiant į MGK 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir nenurodė konkrečių aplinkybių, kuriomis tie reikalavimai grindžiami. Todėl teismas skundžiama nutartimi teisėtai ir pagrįstai pareiškėjos skundą laikė nepaduotu. Pažymėtina, kad nutartis skundą laikyti nepaduotu neužkerta kelio pašalinus skundo trūkumus vėl kreiptis į teismą su skundu, atitinkančiu ABTĮ nustatytus skundui keliamus reikalavimus.
Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos G. L. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.