Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.3.1.1; 2.4.2.2; 3.2.4.3; 3.2.6.1; 3.4.5.1; 3.4.5.2

2023 m. gruodžio 29 d.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Valstybės įmonės Turto bankas pareiškimą suinteresuotam asmeniui Šiaulių rajono savivaldybės administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turinį faktą daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra valstybės nuosavybė.

2. Pareiškime nurodė, kad pareiškėja gavo uždarosios akcinės bendrovės „Kuršėnų komunalinis ūkis“ raštą, kuriuo buvo prašoma perimti butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėja, siekdama nustatyti kam nuosavybės teise priklauso minėtas turtas, rinko dėl to informaciją, tačiau duomenų apie tai negavo. Kitus butus gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), asmenys privatizavo pagal Butų privatizavimo įstatymą, o jų pardavėjo funkcijas vykdė Šiaulių rajono Gruzdžių apylinkės atstovas. Šis butas nebuvo privatizuotas, jis nebuvo perduotas Šiaulių rajono savivaldybės nuosavybėn. Pareiškėja negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka, gauti ginčo turto nuosavybės teises valstybei patvirtinančių dokumentų, todėl pagal tuo metu galiojusius teisės normas ir teismų praktiką, manytina, jog galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn. Minėtas nekilnojamojo turto objektas buvo priskirtas valstybės nuosavybėn, kuris valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn, todėl jis turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise ir teisė į šį turtą valstybei turi būti įregistruota Nekilnojamojo turto registre.

3. Suinteresuotas asmuo Šiaulių rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad su pareiškimu sutinka ir prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.

Pareiškimas pagrįstas ir tenkintinas.

4. Iš pareiškėjos pateiktų duomenų visumos matyti, kad nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas butas, esantis (duomenys neskelbtini, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini. Nuosavybės, patikėjimo teisė ar kiti juridiniai faktai, daiktinės teisės, žymos į minėtą butą nėra registruotos. Iš Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, uždarosios akcinės bendrovės „Kuršėnų komunalinis ūkis“ pateiktos informacijos matyti, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įtrauktas į privatizuojamų gyvenamųjų namų sąrašą, tačiau butas Nr. 3, esantis šiame name, liko neprivatizuotas, Šiaulių rajono savivaldybei neperduotas, į jos balansą neįtrauktas. Iš Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Gruzdžių seniūnijos pateiktos informacijos matyti, kad bute nei deklaruotų, nei gyvenančių asmenų nėra.

5. Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti.

6. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 97, 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto (įskaitant valstybės įmonių ir kitą turtą, pagrindinį miestų butų fondą) savininkė. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka.

7. Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994-12-20 įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-09-20 nutarimas Nr. 1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“. Vadovaujantis minėtu įstatymu ir Vyriausybės nutarimu, valstybės turtas, įskaitant neprivatizuotus savivaldybių butų fondo butus, buvo perduodamas pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn, miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turėjo teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu.

8. Pagal kasacinio teismo suformuotą 1964 m. Civilinio kodekso ir kitų teisės normų, reglamentavusių viešosios nuosavybės teisę, aiškinimo ir taikymo praktiką, galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai yra valstybės nuosavybė, jeigu neįrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000, kt.).

9. Aptartų įrodymų ir aplinkybių visuma pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra valstybės nuosavybės teisės objektas. Šis butas valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo parduotas privačių asmenų nuosavybėn, įstatymų nustatyta tvarka nebuvo perduotas savivaldybės nuosavybėn, todėl jis turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise.

10. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės nuosekliai sutampa tarpusavyje, jas patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai, jais netikėti teismas neturi pagrindo, todėl nuosavybės teisių įregistravimo tikslu nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini, nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185, 268, 270, 448 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškimą patenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos valstybės nuosavybė.

Sprendimas per trisdešimt dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.