Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato,Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities VPK, Šiaulių TĮ, Kauno TĮ, atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, jiems apie teismo posėdžio vietą ir laiką tinkamai pranešta.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš jo neaprūpinimo įstaigoms priklausančiais elektros prietaisais (virduliu, radijo imtuvu, televizoriumi), laikant jį Panevėžio apskrities VPK areštinėje, Šiaulių tardymo izoliatoriuje, Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2016-11-09 iki 2017-06-20. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjo skunde nurodytu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas: Panevėžio apskrities VPK areštinėje laikotarpiais nuo 2016-12-07 iki 2016-12-12, nuo 2017-01-04 iki 2017-01-09, nuo 2017-03-29 iki 2017-04-03 (b.l.20, 22-37), Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiais nuo 2016-11-21 iki 2017-11-25, nuo 2017-02-20 iki 2017-02-24 (b.l.51), Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiais nuo 2017-01-09 iki 2017-01-11, nuo 2017-04-03 iki 2017-04-04(b.l.61-64) (toliau- ir ginčo laikotarpiai).

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2473/2013 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1500/2013).

Byloje nėra ginčo, kad E.V. ginčo laikotarpiais buvo nuteistasis ir atliko jam ankstesniais teismų nuosprendžiais paskirtą laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose, kuriuose nuo 2016-11-09 jis buvo perkeltas iš paprastosios grupės į drausmės grupę, į Panevėžio apskrities VPK areštinę, Šiaulių TI, Kauno TI buvo perkeltas pagal teismų nutartis dėl jo bylų nagrinėjimo teismuose. Bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus nustato Bausmių vykdymo kodeksas. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 2 straipsnį, šio kodekso numatytais atvejais valstybės institucijos priima teisės aktus bausmių vykdymo klausimais, kurie nustato Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų nuteistųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką.

Bausmių vykdymo kodekso 67 straipsnyje nustatyta, kad nuteistųjų laikino palikimo kardomojo kalinimo vietose ir nuteistųjų perkėlimo iš pataisos įstaigų į kardomojo kalinimo vietas pagrindus ir tvarką, taip pat esančių kardomojo kalinimo vietose nuteistųjų teisinę padėtį nustato Baudžiamojo proceso kodeksas ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau- ir Suėmimo vykdymo įstatymas).

Suėmimo vykdymo įstatymo2straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad suimtieji teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) į teritorinės policijos įstaigos areštinę ne ilgiau kaip penkioms paroms dėl bylų nagrinėjimo teisme; toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40, 41, 42, 43 straipsnius, nuostatos; teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras.Šių teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad policijos areštinėje laikomam asmeniui, tarp jų- ir nuteistajam, taikytinos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr.5-V-356patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), išskyrus šiose taisyklėse numatytas išimtis.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punktą, nuteistaisiais, atliekančiais arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes laikomi nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis perkelti iki penkių parų į tardymo izoliatorius iš areštinių ar pataisos įstaigų teisėjo ar teismo nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi dėl bylų nagrinėjimo teisme. Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 4 dalis nustato, kad šio įstatymo 3 dalyje nurodytiems asmenims taikomos Bausmių vykdymo kodekso nuostatos.

Areštinių veiklos taisyklių 7.14 ir 39 punktuose, reglamentuojančiuose areštinėje laikomų asmenų teisę gauti artimųjų ir kitų asmenų perduodamus daiktus bei šių daiktų priėmimo ir įteikimo tvarką, nustatyta, jog minėtieji šių taisyklių punktai netaikomi nuteistojo statusą turinčių asmenų atžvilgiu. Sistemiškai aiškinant aptartas teisės normas daroma išvada, kad pareiškėjo teisę naudotis elektros prietaisais jam būnant tiek Panevėžio AVPK areštinėje, tiek Šiaulių bei Kauno TI, reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalį, nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltus į kamerų tipo patalpas nuteistuosius, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais, o šio straipsnio 3 dalie 3 punktas numato, kad iš nuteistųjų, perkeltų į drausmės grupę, elektros prietaisai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami.

Pareiškėjas nagrinėjamojoje byloje iš esmės neginčija jam Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnyje nustatyto ir jam pritaikyto apribojimo naudotis savo paties įsigytais ar perduotais elektros prietaisais, tačiau teigia, jog jo pageidaujamais elektros prietaisais (radijo imtuvu, televizoriumi, elektriniu virduliu) privalėjo aprūpinti įstaigų, kuriose ginčo laikotarpiais jis buvo laikomas, administracija.

Areštinių veiklos taisyklės nenumato įstaigų administracijos pareigos aprūpinti elektros prietaisais nuteistąjį, laikomą teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tokios pareigos nuteistojo, laikomo tardymo izoliatoriuje, atžvilgiu nenumato ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr.194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, kurių 8 punktas nustato, jog šios taisyklės taikomos ir tardymo izoliatoriuose esantiems nuteistiesiems, nurodytiems Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje.

Pagal Bausmių vykdymo įstatymo 173 straipsnio 8 dalį, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjųmitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normas nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr.1R-139 patvirtintos laivės atėmimo vietųpatalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (redakcija, galiojusi nuo 2010-03-03 iki 2017-01-01)(toliau- ir Aprūpinimo normos), kurių skyriuje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ buvo numatytas elektrinis virdulys (1 vnt.), pagal šio skyriaus pastabą elektriniu virduliu aprūpinamos tik kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos, išskyrus kameras ir patalpas, kuriose nuteistieji atlieka nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas. Atsižvelgiant į šią pastabą, laikytina, kad tardymo izoliatorių kamerose aprūpinimas elektriniu virduliu nebuvo numatytas. Aprūpinimo normų skyriuje„Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų laisvalaikiui ir kultūros bei sporto renginiams organizuoti skirto inventoriaus normos“ kameroje buvo numatytas radijo imtuvas, televizoriaus kameroje nebuvo numatyta.Nagrinėjamojoje byloje aukščiau nurodytos teisės normos yra bendrojo pobūdžio ir jos sistemiškai aiškintinos kartu su Bausmių vykdymo kodekso 72, 96, 142 straipsniais. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 72 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į parastąją, lengvąją ir drausmės grupes. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 2 punktą, pataisos namuose paprastosios grupės sąlygomis laikomų asmenų perkėlimas į drausmės grupę nuo trijų mėnesių iki vienerių metų yra nuteistiesiems skiriama nuobauda už sistemingą arba itin piktybišką režimo pažeidimą. Paskyrus šią nuobaudą bei nuteistąjį perkėlus į drausmės grupę, jam taikomi Bausmių vykdymo kodekse numatyti apribojimai, tarp jų- ir nustatytieji 96 straipsnyje. TodėlBausmių vykdymo kodekso 96 straipsnis laikytinas specialiąja norma šio kodekso 173 straipsnio 8 dalies bei jos pagrindu iki 2017-01-01 galiojusių Aprūpinimo normų atžvilgiu, ir joje nustatytą ribojimą teismas vertina kaip perkeltam į drausmės grupę nuteistajam uždraudimą naudotis elektros prietaisais. Priešingu atveju (pritaikius Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnyje nustatytus ribojimus- paėmus iš nuteistųjų elektros prietaisus, tačiau laikant, jog tokiais įstaigai priklausančiais prietaisais šį nuteistąjį privalo aprūpinti pati įstaigų administracija) nebūtų pasiekti už įvykdytus pažeidimus paskirtos nuobaudos, kurios pasekmė yra tam tikri ribojimai, tikslai.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016-04-20 įsakymu Nr.1R-132, įsigaliojusiu nuo 2017-01-01, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymas Nr.1R-139 buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, šia nauja įsakymo redakcija patvirtinant Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo tvarkos aprašą, kurio 1 priede „Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normos“ kamerų aprūpinimas radijo imtuvu, televizoriumi, elektriniu virduliu nėra nustatytas.

Apibendrinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, nurodytąjį teisinį reglamentavimą, daroma išvada, kad byloje nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių, jog tiek laikotarpiu nuo 2016-11-09 iki 2017-01-01, tiek laikotarpiu nuo 2017-01-01 iki 2017-06-20 Panevėžio apskrities VPK, Šiaulių TI bei Kauno TI ir jų pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė arba netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus. Teismas sprendžia, kad byloje nėra nustatyta neteisėtų aukščiau nurodytų institucijų ir jų pareigūnų veiksmų ar neveikimo. Nenustačius CK 6.246 straipsnyje nurodytos vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pareiga atlyginti neturtinę žalą nekyla.Teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir įvertinęs jas patvirtinančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas ir atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo E. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato,Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.