- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-01
- Bylos Nr.
- I-7251-331/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01840-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- L. Z.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. Z. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) viršininko 2016 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. (23.24-08)-327-2009 atsisakyta išdėstyti 2284,51 Eur mokestinę nepriemoką (b. l. 8).
Teisme priimta nagrinėti pareiškėjos skundo (b. l. 1-3) dalis, kurioje pareiškėja prašo panaikinti 2016 m. balandžio 4 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko sprendimą Nr. (23.24-08)-327-2009 (b. l. 13-14).
Paaiškino, kad sprendimas atsisakyti tenkinti jos 2016 m. kovo 3 d. prašymą dėl mokestinės nepriemokos (nekilnojamo turto mokesčio) sumokėjimo išdėstymo 12 mėnesių laikotarpiui buvo priimtas vadovaujantis argumentu, jog pareiškėja neįrodė sugebėsianti sumokėti išdėstytą mokestinę nepriemoką, nes gauna tik minimalų darbo užmokestį, o vien tik mokėtinos mėnesinės įmokos AB „Swedbank“ sudaro 570 Eur, t. y. beveik 2 kartus daugiau nei minimali mėnesinė alga, atskaičius mokesčius. Nagrinėjamu atveju nebuvo pateiktos, pakankamai įvertintos ir išanalizuotos aplinkybės, lemiančios pareiškėjos galimybę sumokėti išdėstytą mokestinę nepriemoką. 2016 m. balandžio 4 d. VMI viršininko sprendimas Nr. (23.24-08)-327-2009 ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Nepriemokų administravimo departamento Mokestinių paskolų sutarčių administravimo skyriaus išvada Nr. (23.31-08)-326-1501 yra nepakankamai motyvuoti bei nepagrįsti. Atsakovas turėjo duomenų apie tai, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis visas nekilnojamasis turtas yra apsunkintas hipoteka (paskolos davėjas AB „Swedbank“) ir tai įrodo, kad ji negali iš karto sumokėti mokestinės nepriemokos, o ją sumokėjus iškarto jos finansinė padėtis pablogėtų ir tai, pareiškėjos nuomone, yra pagrindas tenkinti jos prašymą.
Pareiškėja teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 str., b. l. 46-50, 52-59).
Atsiliepimas
Atsakovė VMI su skundu nesutinka, prašo atmesti. Atsiliepime (b. l. 19-22) paaiškino, kad tiek Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 88 straipsnio 2 dalis, tiek Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį teisės pažeidimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 (2015 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. 1K-216 redakcija) 7 punkte reglamentuoja, kad sprendimas atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus, mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritiška arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas arba išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir ją sumokėti vėliau – per mokesčių administratoriaus sprendime nustatytą laikotarpį. Tam, kad MAĮ 88 straipsnio 1 dalyje numatytas sprendimas galėtų būti priimtas, mokesčių mokėtojas prie prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą turi pridėti dokumentus, kuriais apibūdinama mokesčių mokėtojo finansinė būklė.
VMI 2016 m. kovo 3 d. gavo pareiškėjos prašymą atidėti ir išdėstyti 2 284,51 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Kartu su prašymu buvo pateikta Fizinių asmenų anketa ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2016 m. kovo 3 d. pažyma apie asmens valstybinį socialinį draudimą. VMI, priimdama ginčijamą sprendimą, išnagrinėjo pareiškėjos prašymą bei kartu su prašymu pateiktus dokumentus. Įvertinus pateiktus dokumentus konstatuota, kad pareiškėja neturės galimybės atsiskaityti su valstybės (savivaldybės) biudžetu tuo atveju, jeigu mokestinės nepriemokos sumokėjimas būtų atidėtas arba išdėstytas. Tokią išvadą lėmė pareiškėjos prašyme ir Fizinių asmenų anketoje pateikti duomenys, kurie nurodė, kad pareiškėja gauna tik minimalų darbo užmokestį, o vien tik mokėtinos mėnesinės įmokos AB „Swedbank“ sudaro 570 Eur, t. y. beveik 2 kartus daugiau nei minimali mėnesinė alga, atskaičius mokesčius. Pareiškėjai nepateikus dokumentų, kurie patvirtintų, kad ji turi realių galimybių atsiskaityti su biudžetu tuo atveju, jeigu mokestinės nepriemokos sumokėjimas būtų atidėtas arba išdėstytas, nebuvo pagrindo taikyti MAI 88 straipsnio 2 dalies. Pareiškėjos teiginiai, kad visas jos turtas yra apsunkintas hipoteka, nepaneigia mokesčių administratoriaus konstatuotų aplinkybių. Mokesčių administratorius nustatė, kad net jei pareiškėjos mokestinės nepriemokos sumokėjimas ir būtų išdėstytas, pareiškėja negalėtų stabilizuoti savo finansinės būklės, nes ji neturi realių galimybių atsiskaityti su biudžetu tuo atveju, jeigu mokestinės nepriemokos sumokėjimas būtų išdėstytas.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje VMI atstovas prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2016 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-2009 teisėtumo ir pagrįstumo. Skundžiamu sprendimu atsisakyta išdėstyti pareiškėjai nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimą dalimis.
Sprendimas neišdėstyti pareiškėjos 2 243,52 Eur nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimo dalimis priimtas išnagrinėjus 2016 m. kovo 3 d. pareiškėjos prašymą leisti sumokėti šią sumą per 12 mėnesių, pradedant mokėti nuo 2016 m. kovo 30 d., mokant kas mėnesį 190,38 Eur.
Pareiškėja prašo teismo panaikinti atsakovės ginčijamą sprendimą, argumentuodama tuo, kad ginčijamas sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, gauna minimalų darbo užmokestį, o vien tik mokėtinos mėnesinės įmokos AB „Swedbank“ sudaro 570 Eur už nekilnojamąjį turtą.
Teismas pažymi, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą arba išdėstymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnis ir Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį teisės pažeidimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 (toliau – ir Taisyklės). Pagal MAĮ 88 straipsnio 1 dalį, mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. Taigi iš šios teisės normos seka, kad vien mokesčių mokėtojo prašymas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą besąlygiškai nelemia tokio prašymo tenkinimo
Tiek MAĮ 88 straipsnio 2 dalis, tiek Taisyklių 7 punktas reglamentuoja, kad sprendimas atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą gali būti priimtas tik nustačius, kad, nedelsiant ją sumokėjus, mokesčių mokėtojo (toliau – mokėtojas) finansinė būklė taptų kritinė arba mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas arba išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti ją vėliau – per mokesčių administratoriaus sprendime nustatytą laikotarpį. Tam, kad MAĮ 88 straipsnio 1 dalyje numatytas sprendimas galėtų būti priimtas, mokesčių mokėtojas prie prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą turi pridėti dokumentus, kuriais apibūdinama mokesčių mokėtojo finansinė būklė. Vien tik konstatavimas aplinkybės, kad nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinės padėtis gali tapti kritine, nėra absoliutus pagrindas atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, o yra saistomas ir antros sąlygos, reikalaujančios mokesčių mokėtojui įrodyti, kad jis turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A575-3585/2001; A438-2139/2011, Nr. A602-220/2014).
Todėl sprendimas dėl mokestinės nepriemokos (nekilnojamojo turto mokesčio) sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas tik esant dviem sąlygoms, t. y., kai nustatoma, jog nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką (baudą), mokėtojo finansinė būklė taptų itin sunki arba jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, taip pat kai nustatoma, jog mokestinės nepriemokos (baudos) sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką (baudą) vėliau. Šios mokestinės procedūros metu mokesčių mokėtojas turi pagrįsti dokumentais (pateikdamas nustatytos formos anketą) savo realias galimybes sumokėti mokestinę nepriemoką per jos atidėjimo ar išdėstymo laikotarpį. Atsakovė pagrįstai teigia, kad mokestinės nepriemokos atidėjimas ir / ar išdėstymas vien tik konstatavus, kad mokėtojas turi sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, pažeistų tiek mokestinės nepriemokos (nekilnojamojo turto mokesčio) išdėstymo tikslus, numatytus MAĮ ir Taisyklėse, tiek bendruosius teisės ir gero administravimo, apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principus. Pareiškėja tokių įrodymų, kurie pagrįstų jos galimybes atsiskaityti per prašomą mokestinei nepriemokai išdėstyti laiką, nepateikė.
Pareiškėjos teigimu ji gauna minimalų darbo užmokestį, paskolos įmoką už nekilnojamąjį turtą sudaro 570 Eur, visas nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas yra apsunkintas hipoteka (paskolos davėjas AB „Swedbank“) ir tai įrodo, kad negali iš karto sumokėti mokestinės nepriemokos, o ją sumokėjus iš karto finansinė padėtis pablogėtų. Visų šių aplinkybių pagrindu mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neįrodė esanti pajėgi atsiskaityti su valstybės biudžetu per jos prašomą suteikti mokestinės nepriemokos išdėstymo laikotarpį. Mokesčių administratorius, įvertinęs pateiktus dokumentus, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjai atsiskaityti su biudžetu tuo atveju, jeigu nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimas būtų išdėstytas, būtų sudėtinga. Konstatavus, kad pareiškėjai, net ir išdėsčius mokestinės nepriemokos sumokėjimą, bus sudėtinga sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau, t. y. per prašomą suteikti nekilnojamojo turto mokesčio atidėjimo laikotarpį, mokesčių administratorius pagrįstai priėmė sprendimą neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo.
Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos (baudos) sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo, mokesčių administratorius turi įvertinti mokesčių surinkimo ir mokestinės nepriemokos (baudos) išdėstymo tikslus, atsižvelgti į teisės aktų, reguliuojančių mokestinės nepriemokos (nekilnojamo turto mokesčio) sumokėjimo atidėjimą ar išdėstymą, reikalavimus, bendruosius teisės ir mokesčių administravimo principus. Šis reikalavimas nustatytas Taisyklių 8, 21 punktuose. Taigi mokesčių administratorius turi teisę, bet ne pareigą atidėti mokestinės nepriemokos ar baudos mokėjimą. Tam, kad MAĮ 88 straipsnio 1 dalyje numatytas sprendimas galėtų būti priimtas, mokėtojas kartu su prašymu turi pateikti dokumentus, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos ar baudos atidėjimo laikotarpį (mokesčių administratoriaus nustatytos formos užpildytą anketą, kurioje pateikiami duomenys apie mokėtojo finansinę būklę). Kadangi pareiškėja nepateikė atsakovei jokių įrodymų, kad turi realias galimybes sumokėti mokestinę nepriemoką per jos atidėjimo ar išdėstymo laikotarpį, atsakovė pagrįstai ir teisėtai priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjos prašymo dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo.
Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad atsakovė priimdama ginčijamą sprendimą neviršijo įstatymais jai suteiktų teisių ar įgaliojimų, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl ginčijamas sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjos L. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.