Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Nijolė Matuzevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-65-354/2007

1.2.8.1., 2.4.

2007 m. kovo 15 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo E. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo

L. G. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d., požymių.

M. D. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d., požymių.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

L. G. ir M. D. buvo kaltinami tuo, kad jie 2006 m. gegužės 5 d. per visuomenės informavimo priemonę, tai yra dienraštyje ,,ŠN“, straipsnyje ,,duomenys neskelbtini“ šmeižė E. K., nurodydami, kad E. K. buvo sulaikytas Norvegijoje ir jo automobilyje buvo aptikta 45 kilogramai medžiagos, kuri naudojama narkotikų gamyboje, nors E. K. sulaikytas nebuvo ir jo automobilyje jokios medžiagos, kuri naudojama narkotikų gamyboje, neaptikta.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo E. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija sutinka su apelianto teiginiais, kad dienraštyje ,,ŠN“, straipsnyje ,,duomenys neskelbtini“ parašyta informacija apie E. K. neatitinka tikrovės. Tokią pat išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas, kurią išsamiai argumentavo skundžiamajame nuosprendyje (b. l. 61-63). Teisėjų kolegija taip pat pritaria apylinkės teismo išvadoms, kad tikrovės neatitinkanti informacija, paskelbta informaciniame leidinyje – laikraštyje, apie neva apelianto padarytą nusikalstamą veiką ir jo sulaikymą Norvegijoje, žemina jį ir formuoja apie jį neigiamą nuomonę. Formaliai tokios informacijos skleidimas per visuomenės informavimo priemonę atitinka BK 154 str. 2 d. numatytą nusikalstamos veikos dispoziciją. Tačiau sprendžiant asmenų, įtariamų įvykdžiusių šį nusikaltimą, kaltės klausimą, nepakanka nustatyti vien objektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius, būtina nustatyti ir subjektyviąją pusę.

BK 154 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika yra tyčinis nusikaltimas ir gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Baudžiamoji atsakomybė asmeniui pagal minėtą straipsnį kyla tuomet, jei yra pakankamai neginčijamų duomenų, įrodančių, kad jis suvokia savo skleidžiamos informacijos neatitikimą tikrovei, žino, kad tokios informacijos paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę gali paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, to nori ir tikslingai siekia.

E. K. savo skunde teigia, kad melagingi M. D. ir L. G. teiginiai, jog pastarieji ankščiau nepažinojo jo. Tai, apelianto teigimu, patvirtina straipsnyje ,,duomenys neskelbtini“ išspausdinta frazė. Tačiau akivaizdu, kad apeliaciniame skunde paminėta frazė – ,,...organizuotus nusikaltimus tiriantiems policijos pareigūnams gerai žinomo šiauliečio E. K....“ – byloja apie tai, kad šiaulietį E. K. gerai žino ne M. D. ir L. G., o organizuotus nusikaltimus tiriantys pareigūnai (b. l. 6). Be to, pats apeliantas apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad su M. D. asmeninių santykių nėra turėjęs, su L. G. nėra konfliktavę, jį žino tik iš matymo, tačiau pažįstami nėra (b. l. 58-59). Kad iki teismo nepažinojo E. K., tvirtino ir M. D. bei L. G. (b. l. 57-58). Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo išvadai, kad M. D. ir L. G. ankščiau pažinojo E. K.. Todėl apelianto teiginys, jog neva dėl kažkokių, jam žinomų priežasčių, L. G. turėjo tikslą jį apšmeižti, yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas ir (b. l. 59). Be to, tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimo motyvai, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, kadangi pakanka to, kad asmuo suvokia, jog tokia tikrovės neatitinkanti informacija paniekins ir pažemins kitą asmenį.

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad tikrovės neatitinkančią informaciją apie E. K., kuri buvo paskelbta laikraščio straipsnyje ,,duomenys neskelbtini“, surinko ir tikrino M. D., o L. G. informacijos netikrino. Kaip parodė apklausiamas pirmosios instancijos teisme M. D., informaciją apie sulaikytus E. K. ir V. M. jis gavo iš neoficialių šaltinių, o tą informaciją tikrino ne kartą, skambindamas telefonu Policijos departamento atstovei spaudai D. D. (b. l. 58).

Byloje esantys telefoninių pokalbių įrašai ir pateikta stenograma (b. l. 17-21) parodo, kad M. D. ne pirmą kartą bendrauja su spaudos atstove ta pačia tema, t. y. apie du Norvegijoje sulaikytus šiauliečius su narkotikais. Nors pokalbyje nėra aiškaus atstovės spaudai patvirtinimo apie E. K. sulaikymą, tačiau šio M. D. teiginio ji nepaneigė, leido suprasti – ,,berods buvo toksai“. Vėliau M. D. dar kartą skambino atstovei spaudai, kuri vėlgi nepaneigė, kad ,,...E. K. ir dar vienas kažkoks ten.“ ,,Norvegijoj tebesėdi.“. Iš to yra akivaizdu, kad M. D. siekė patikrinti gautą informaciją, ne kartą skambino į Policijos departamentą ir teiravosi dėl E. K. sulaikymo. Jo tikrinama informacija nebuvo paneigta. M. D. išgirdo atsakymą iš Policijos departamento atstovės spaudai, su kuria jau ne kartą buvo bendravęs, pasitikėjo ja, todėl darytina išvada, jog tai jis galėjo suprasti kaip informacijos patvirtinimą.

Šias aplinkybes patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja D. D., kuri parodė, kad pažįsta M. D. iš laikraščio ,,ŠN“, ir patvirtino, kad jie bendrauja telefonu, M. D. paskambina jai norėdamas gauti informacijos ar pasitikslinti ją.

Paskelbus telefoninių pokalbių įrašų stenogramą, liudytoja D. D. patvirtino, kad tokie pokalbiai tarp jos ir M. D. yra buvę.

Tokiu būdu kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvada dėl M. D. ir L. G. išteisinimo, nes ją patvirtina skundžiamame nuosprendyje išdėstyti ir kiti aptarti įrodymai. Iš byloje esančių įrodymų – proceso dalyvių parodymų teisme, pokalbių su atstove spaudai įrašų turinio, laikraščio straipsnyje ,,duomenys neskelbtini“ pateiktos informacijos formuluotės – matyti, kad M. D. žinias apie E. K. pateikė ne kaip savo paties samprotavimus, kurių esmė – tikri faktai, o kaip iš šaltinių Policijos departamente gautą informaciją. Tuo tarpu apeliaciniame skunde E. K., cituodamas jį šmeižiančią informaciją, pateikė tik konteksto dalį, praleisdamas, šiuo atveju, esminę frazę – ,,Šaltinių Policijos departamente duomenimis...“

Esant tokioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad žurnalistas M. D. ir laikraščio ,,duomenys neskelbtini“ vyr. redaktorius L. G., visuomenės informavimo priemonėje paskleisdami tikrovės neatitinkančią informaciją apie E. K., sąžiningai klydo – patikėjo gauta neteisinga informacija, tikrindamas informaciją M. D. ją suprato klaidingai ir laikraščio straipsnyje ją pateikė ne kaip savo nuomonę. Todėl tokioje veikoje nesant šmeižimo sudėties, nėra ir M. D. bei L. G. kaltės.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo teiginiai apie neteisingą pirmosios instancijos įrodymų vertinimą yra nepagrįsti, byla išnagrinėta laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, įrodymai, kuriais grindžiamos apylinkės teismo išvados, išdėstyti skundžiamame nuosprendyje ir patikrinti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Todėl tenkinti E. K. apeliacinį skundą nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.