Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo E. K. atstovės L. K. bei nuteistojo V. L. apeliacinius skundus dėl 2007 m. lapkričio 14 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 str. 3 d. ir nubaustas :

- pagal BK 150 str. 3 d. (už E. K. seksualinį prievartavimą 2006-10-12) – laisvės atėmimu 5 metams;

- pagal BK 150 str. 3 d. (už E. K. seksualinį prievartavimą 2006-10-13) – laisvės atėmimu 5 metams.

Pagal BK 63 str. subendrinus šias bausmes jas iš dalies sudedant, jam skirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 metams 11 mėnesių 20 dienų.

Pagal BK 64 str. 1, 3 d. šią bausmę iš dalies sudedant subendrinus su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005-04-28 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, jam skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 metams.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir P. D., tačiau jis teismo nuosprendžio neskundžia.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

1) veikdamas bendrininkų grupėje su P. D., 2006 m. spalio 12 d. vakare, nenustatytą valandą, name, esančiame Panevėžyje, Bielinio g. 19, turėdami tikslą palaužti nukentėjusiojo E. K. pasipriešinimą, naudodami jo atžvilgiu fizinį ir psichologinį smurtą, t.y. V. L. grasinant ginklu, P. D. sugriebus ir nutempus nukentėjusįjį į kitą kambarį ir pareikalavus čiulpti jo lytinį organą, po to P. D. sudavus vieną smūgį nukentėjusiajam į galvą ir grasinant peiliu, tokiu būdu bendrais veiksmais palauždami nukentėjusiojo pasipriešinimą ir priversdami E. K. čiulpti P. D. varpą, tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu prieš nukentėjusiojo E. K. valią;

2) veikdamas bendrininkų grupėje kartu su P. D. bei asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, 2006 m. spalio 13 d., dienos metu, tiksliai nenustatytą valandą, Panevėžyje, Skaistakalnio parke, turėdami tikslą palaužti nukentėjusiojo E. K. pasipriešinimą, naudodami jo atžvilgiu fizinį ir psichologinį smurtą, t.y. P. D. liepiant nukentėjusiajam E. K. čiulpti asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą, lytinį organą, o nukentėjusiajam nesutikus, V. L. suduodant nukentėjusiajam du smūgius į galvą, tokiu būdu bendrais veiksmais palauždami nukentėjusiojo pasipriešinimą ir priversdami E. K. čiulpti asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą, varpą, tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu prieš nukentėjusiojo E. K. valią.

Iš nukentėjusiojo E. K. atstovės L. K. apeliacinio skundo matyti, kad ji prašo švelninti bausmę nuteistajam V. L.. Mano, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Mano, jog V. L. išgelbėjo E. K. gyvybę, kuomet atėmė peilį iš P. D.. Nors V. L. pažemino E. K., tačiau morališkai ir fiziškai nieko jam nepadarė, todėl V. L. atleidžia ir prašo švelninti jam skirtą bausmę.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. L. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad yra nuteistas nepagrįstai, kadangi nuosprendyje išdėstytos teismo išvados nepilnai atitinka byloje nustatytas aplinkybes, teismo išvadose yra prieštaravimų. Teismas nuosprendyje iškraipė faktines įvykio aplinkybes, nepagrįstai pripažino jį bendravykdytoju su P. D. įvykužius nusikaltimus ir todėl priėmė jo atžvilgiu nepagrįstą nuosprendį. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus bei kvalifikuodamas jo veiksmus prieš nukentėjusįjį E. K., neatsižvelgė į tai, kad jį (apeliantą) ateiti į svečius pas T. B. pakvietė V. N.. Iki tol jis buvo pas savo panelę ir niekur eiti nesiruošė. Iš P. D. kalbų suprato, kad šis jau nuo pat pradžių žinojo, kad pas T. B. yra atvažiavęs kažkoks jaunuolis, kurį P. D. įvardijo „durneliu“, tačiau į tai jis (apeliantas) nekreipė jokio dėmesio. Pas T. B. namuose visi ten buvę asmenys vartojo alkoholį. Po to P. D. pradėjo kabinėtis prie nukentėjusiojo E. K., ėmė iš jo tyčiotis, siūlė prisijungti ir jam. Jis to daryti nenorėjo, tačiau P. D. veiksmai buvo intensyvūs, jis nenurimo ir toliau tyčiojosi iš nukentėjusiojo. Vienu metu P. D. išsitraukė peilį ir juo grasino nukentėjusiajam. Tada jis (apeliantas) išsitraukė savigynai turėtą pistoletą ir liepė P. D. baigti tyčiotis iš nukentėjusiojo. Tai patvirtino liudytoja A. T.. Ši aplinkybė patvirtina, kad tarp jo ir P. D. nebuvo jokio susitarimo daryti nusikaltimą ir todėl nėra jokio pagrindo pripažinti jį bendravykdytoju.

Nukentėjusiojo E. K., nuteistojo P. D. bei liudytojos A. T. parodymai apie jo (apelianto) veiksmus prieš E. K atspindi ne visą tiesą. Jis neneigia vartojęs prieš E. K. fizinį smurtą, t.y. sudavęs jam smūgius, tačiau ginklu nukentėjusiajam negrasino, nesiekė tokiu būdu jo palaužti ir prieš E. K. neatliko jokių seksualinio prievartavimo veiksmų. Jo pavartotas smurtas prieš E. K. buvo dėl asmeninių nesutarimų, o ne siekiant jį palaužti. Apeliantas nurodo, kad gailisi dėl savo veiksmų (pavartoto smurto prieš E. K.), tačiau byloje nustatytomis aplinkybėmis jis tikrai nesiekė ir nenorėjo, kad E. K. būtų seksualiai prievartaujamas.

Apeliantas taip pat skunde tvirtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, jis pripažino faktines įvykio aplinkybes ir duodamas parodymus buvo nuoširdus, tačiau nepripažino naudojęs prieš E. K. ginklą ir juo norėjęs jį palaužti, nes faktiškai ginklu nukentėjusiajam negrasino.

Teismo posėdyje nukentėjusysis E. K., jo atstovė L. K., nuteistieji ir jų gynėjai apeliacinius skundus prašo patenkinti. Prokuroras prašo apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl BK 150 str. 3 d. taikymo V. L.

V. L. savo skunde ginčija tai, kad 2006-10-12 vakare T. B. namuose grasino nukentėjusiajam E. K. ginklu, taip bendrai su P. D. siekdamas palaužti nukentėjusiojo pasipriešinimą ir realizuodamas bendrą jo ir P. D. ketinimą seksualiai prievartauti nukentėjusįjį. Jis taip pat nesutinka, kad kitą dieną Panevėžyje, Skaistakalnio parke, tuo pačiu tikslu naudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą. Apeliantas taip pat mano, kad jis negali būti šio nusikaltimo bendravykdytoju, nes jis pats nukentėjusiojo seksualiai neprievartavo. Tačiau, šie jo skundo argumentai nėra pagrįsti.

Pagal BK 150 str. 3 d. atsako tas, kas tenkino lytine aistrą su nepilnamečiu asmeniu prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. V. L. neginčija žinojęs, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo nepilnametis.

Teismų praktikoje, o konkrečiai imant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-12-30 nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ (toliau – Nutarimo) 6 p. nurodyta, kad lytinis santykiavimas arba kitoks lytinės aistros tenkinimas panaudojant fizinį smurtą yra tada, kai nukentėjusiojo asmens esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos. Tai gali būti nukentėjusiojo mušimas, rankų užlaužimas, nukentėjusiojo užgulimas, prispaudimas, smaugimas, priverstinis alkoholio, narkotinių, psichotropinių medžiagų ar žmogaus valią paveikiančių vaistų sugirdymas ir pan.. To paties nutarimo 8 p. nurodoma, kad lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas grasinant panaudoti fizinį smurtą (psichinis smurtas) yra tada, kai nukentėjusiojo asmens esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kurie yra grasinamojo pobūdžio nukentėjusiojo asmens atžvilgiu. Grasinimai panaudoti fizinį smurtą gali būti išreiškiami žodžiais (pavyzdžiui, teigiant, kad jei nukentėjusysis asmuo nesutiks lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su kaltininku, prieš jį bus panaudotas fizinis smurtas) arba kitokio pobūdžio veiksmais (pavyzdžiui, į nukentėjusįjį nukreipiamas peilis, šautuvas ar kitas daiktas, kuriuo galima sužaloti kūną). Pirmos instancijos teismas pripažino, kad 2006-10-12 vakare V. L. prieš nukentėjusįjį naudojo psichinį smurtą, t.y. grasino jam ginklu, ir tai jis darė ne dėl kažkokių tai asmeninių paskatų, kaip kad jis tvirtina savo skunde, o siekdamas palaužti nukentėjusiojo pasipriešinimą P. D.. Tokia išvada aiškiai seka iš byloje esančių įrodymų – nukentėjusiojo E. K. parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmos instancijos teisme, visiškai nuoseklių įvykį mačiusios liudytojos A. T. bei kito nuteistojo P. D. parodymų. Šie įrodymai skundžiamame teismo nuosprendyje yra išdėstyti, pirmos instancijos teismas juos įvertino teisingai ir pagrįstai jais pagrindė apelianto kaltę. Iš paminėtų įrodymų matyti, kad prieš P. D. atliekant seksualinio prievartavimo veiksmus su nukentėjusiuoju, abu nuteistieji pirmiausiai ėmė iš jo tyčiotis – jis buvo verčiamas mėgdžioti šunį, vandenį lakti, o ne gerti, vietoj alaus buvo girdomas šlapimu, verčiamas masturbuotis ir pan. Tyrimo metu nukentėjusysis visose apklausose vienodai nuosekliai parodė, kad čiulpti lytinį organą pirmiausiai jam liepė P. D. ir to reikalavo grasindamas jam peiliu. Jam atsisakius paklusti šiam P. D. reikalavimui ir priešinantis jį tempiant į kitą kambarį, V. L. išsitraukė nugaros pusėje už kelnių laikytą šaunamąjį ginklą ir pagrasino jam vykdyti P. D. reikalavimą čiulpti jo lyties organą. Antraip, V. L. grasino ginklą panaudoti – nušauti jį, jo motiną ir visus gimines. Būtent po tokio V. L. išsakyto grasinimo nukentėjusysis pasidavė bei palūžo, ir netrukus buvo P. D. seksualiai prievartaujamas. Tai, kad abu nuteistieji siekė būtent šio tikslo, įrodo ir byloje nustatyta aplinkybė, kad praktiškai iš karto po to P. D. tenkinant lytinę aistrą su nukentėjusiuoju oraliniu būdu, V. L. tai filmavo savo mobilaus ryšio telefonu. Kad V. L. grasino nukentėjusiajam ginklu, šis patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu atpažindamas apeliantą. Būtent tokius nukentėjusiojo parodymus apie V. L. grasinimą ginklu patvirtino kiti įrodymai – liudytoja A. T. tiek tyrimo metu, tiek teismuose nekeisdama savo pozicijos parodė, kad V. L. ginklą išsitraukė ne tik norėdamas nuraminti įsisiautėjusį ir peiliu nukentėjusiajam grasinusį P. D., tačiau juo pagrasino ir nukentėjusiajam, kuris dėl to smarkiai drebėjo. Parodymų patikrinimo vietoje metu liudytoja parodė vietą prie sekcijos, kur abu nuteistieji liepė nukentėjusiajam tenkinti P. D. lytinę aistrą oraliniu būdu. Duodama parodymus pirmos instancijos teisme liudytoja patikslino, kad V. L., grasindamas ginklu nukentėjusiajam, liepė jam daryti tai, ko prašo P. D., t.y. vykdyti jo nurodymus. Nukentėjusiojo ir liudytojos A. T. parodymus pilnai patvirtino ir kitas nuteistasis P. D.. Tokiu būdu, šių įrodymų visetas, kolegijos nuomone, pilnai įrodo, jog V. L. 2006-10-12 vakare grasino nukentėjusiajam ginklu, t.y. naudojo prieš jį psichinį smurtą, siekdamas priversti nukentėjusįjį čiulpti P. D. varpą. Ši aplinkybė įrodyta, netikėti ar kitaip vertinti šiuos įrodymus, nei juos įvertino pirmos instancijos teismas, kolegija nemato jokio pagrindo, nes įrodymai jokių abejonių nekelia. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir pats V. L. 2007-10-31 teisiamojo posėdžio metu visiškai patvirtino tame pačiame teismo posėdyje apklaustos liudytojos A. T. parodymus – jis tik paneigė liudytojai grasinęs (3 t., 44 b.l.). Pastabų dėl neteisingai užrašytų apelianto parodymų šiame posėdyje nei jis pats, nei jo gynėjas nepareiškė.

Apelianto kaltė dėl 2006-10-13 nusikalstamos veikos skundžiamame teismo nuosprendyje taip pat grindžiama pirmiausiai visiškai nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, kad parke jam V. L. liepė čiulpti „žemaituko“ lytinį organą, o jam atsisakius tai daryti, apeliantas sudavė jam kumščiu į smilkinį bei alkūnę, grasino, kad užmuš jį ir jo motiną, jei jis to nedarys. Tokius savo parodymus E. K. pakartojo kelis kartus apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, juos patvirtino ikiteisminio tyrimo metu atpažindamas V. L. kaip asmenį, kuris kitą dieną, t.y. 2006-10-13 jį parke mušė. Vėl gi, nukentėjusiojo parodymai apie prieš jį Skaistakalnio parke naudotą fizinį smurtą ne dėl asmeninių paskatų, o siekiant priversti jį čiulpti asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, lytinį organą visiškai sutapo su nuteistojo P. D. duotais parodymais. Čia būtina pažymėti, kad pagal nukentėjusiojo parodymus ne kas kitas, o būtent V. L. grasinimais privertė jį 2006-10-13 eiti su P. D. į Skaistakalnio parką, kur abu nuteistieji toliau tęsė tyčiojimąsi iš nukentėjusiojo ir privertė jį tenkinti kito asmens lytinę aistrą. V. L. neneigė parke mušęs nukentėjusįjį, tiesa, jis nurodė asmeninį jo smurto prieš nukentėjusįjį pobūdį. Tačiau, pirmos instancijos teismas nuosprendyje šiuos apelianto parodymus aptarė ir pagrįstai juos atmetė kaip prieštaraujančius kitiems byloje esantiems įrodymams. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. L. su nukentėjusiuoju iki įvykio iš viso nebuvo pažįstami, susipažino tik pas T. B., bendravo vos kelias valandas, per kurias nukentėjusysis buvo įbaugintas, verčiamas vykdyti įvairius žeminančius nuteistųjų paliepimus, jiems nesipriešino ir nerodė jokios agresijos. Beje, ir savo apeliaciniame skunde V. L. aiškių ir suprantamų motyvų ar argumentų, dėl ko jis nesutinka su pirmos instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl šios nusikalstamos veikos, jis nenurodė. Tokiu būdu, kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisingai nustatė, kad V. L. prieš E. K. 2006-10-12 naudojo psichinį, o kitą dieną – fizinį smurtą, ir darė tai ne kažkokiais asmeniniais tikslais, o siekdamas bendrais veiksmais palaužti nukentėjusiojo valią priešintis netrukus po to sekusiai seksualinei prievartai prieš jį.

Pakeistus nukentėjusiojo E. K. parodymus, kuriuos jis įrodymų tyrimo metu davė apeliacinės instancijos teismui, kad V. L. prieš jį įvykių metu jokio smurto nevartojo, ginklu negrasino, kolegija atmeta, nes nukentėjusysis juos pakeitė akivaizdžiai siekdamas padėti V. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Savo parodymų pakeitimo priežasties nukentėjusysis suprantamai ir aiškiai nesugebėjo nurodyti – iš pradžių jis motyvavo tai gailesčiu V. L. arba, kaip buvo galima suprasti iš jo parodymų bei jo atstovės skundo, dėkingumu už tai, kad V. L. išgelbėjo jį nuo apgirtusio ir įsiutusio bei peiliu grasinusio P. D.. Tačiau tokie motyvai negali būti priežastimi pripažinti, kad V. L. nepadarė nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteistas. Kita vertus, kolegija turi pakankamą pagrindą manyti, kad nukentėjusysis savo parodymus V. L. naudai pakeitė dėl galimo apeliantui artimų žmonių poveikio. Apie tai galima spręsti iš liudytojos A. T. parodymų, kuriais nėra jokio pagrindo netikėti. Dar pirmos instancijos teisme ši liudytoja parodė, kad V. L., grasindamas jai susidorojimu ateityje, liepė keisti parodymus. Apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. T. parodė, kad jai į mobilaus ryšio telefoną skambino nukentėjusiojo teta prisistačiusi moteris ir prašė susitikti. Susitikimo metu ši moteris, buvusi su pagyvenusiu vyru, vėl prašė neigti, kad V. L. įvykio metu turėjo ginklą ir grasino juo nukentėjusiajam. Po susitikimo savo striukėje liudytoja rado jai nepriklausančius pinigus. Pagrindą tikėti šios liudytojos parodymais sustiprina ir aplinkybė, kad V. L. nei tyrimo metu, nei pirmos instancijos teisme, nei pagaliau ir savo apeliaciniame skunde iš vis nieko neužsiminęs apie blogus jo ir A. T. asmeninius santykius, apeliacinės instancijos teisme „prisiminė“, kad A. T. apkalba jį keršydama už jo iniciatyva nutrauką judviejų draugystę.

Aptariant seksualinį prievartavimą kvalifikuojantį bendrininkų grupės požymį, su kuriuo taip pat nesutinka apeliantas, pažymėtina, kad jau minėto Nutarimo 16 p. yra nurodyta, jog išžaginimas ir seksualinis prievartavimas yra laikomi padaryti bendrininkų grupės, kai išžaginant ar seksualiai prievartaujant susitarę dalyvauja keli asmenys, iš kurių bent du yra išžaginimo ar seksualinio prievartavimo vykdytojai. Išžaginimo ir seksualinio prievartavimo vykdytoju pripažįstamas asmuo, kuris darant nusikaltimą naudojo fizinį smurtą, grasinimus ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiuoju arba tenkino su juo lytinę aistrą. Išžaginimo ir seksualinio prievartavimo vykdytoju laikomas ir toks asmuo, kuris naudojo fizinį smurtą, grasino ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis, bet lytiškai su nukentėjusiuoju nesantykiavo ir netenkino lytinės aistros. Šiuo atveju V. L. pats prievarta lytinės aistros su E. K. netenkino, tačiau jis prieš nukentėjusįjį naudojo psichinį ir fizinį smurtą palaužiant nukentėjusiojo valią ir pasipriešinimą tam, kad jį seksualiai prievartautų kiti asmenys. Esant tokioms aplinkybėms pirmos instancijos teismas teisingai pripažino jį nusikalstamų veikų, už kurias jis nuteistas, bendravykdytoju. Bylos įrodymus, pagrindžiančius V. L. kaltę, teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nuostatos vertinti juos atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visetą, teismo išvados išsamios, motyvuotos ir pagrįstos. Nuteistojo V. L. veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 150 str. 3 d.

Dėl V. L. paskirtos bausmės

Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę V. L., t.y. nustatydamas bausmės dydį tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek ir galutinę subendrintą bausmę, tinkamai taikė BK 41, 54, 61 str. nuostatas. Teismas įvertino tai, kad nuteistojo padaryti nusikaltimai yra tyčiniai, sunkūs, baigti, be to – abu jie smurtiniai; atsižvelgė, kad byloje nustatyta tik jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimą jis padarė bendrininkų grupėje.

Kaip matyti iš bylos duomenų apie apelianto asmenybę, jis iki suėmimo dirbo, gyvenamojoje vietoje apibūdinamas patenkinamai, tačiau nors dar pakankamai jaunas, bet jau yra teistas du kartus, naujus nusikaltimus jis padarė bausmės už taip pat smurtinį nusikaltimą vykdymo atidėjimo laikotarpiu, todėl BK 27, 56 str. prasme jis laikytinas recidyvistu ir paprastai tokiems asmenims skiriama laisvės atėmimo bausmė. Jis, nors pats seksualiai ir neprievartavo nukentėjusiojo, tačiau aktyviai prisidėjo prie to, kad būtų palaužtas jo pasipriešinimas ir nukentėjusysis būtų prievartaujamas kitų asmenų. Įvertinus visas šias aplinkybes teismo už atskiras veikas skirta bausmė, kuri yra mažesnė nei jos vidurkis, negali būti laikoma neteisinga, t.y. aiškiai per griežta.

Subendrindamas bausmes ir skirdamas galutinę bausmę V. L., apylinkės teismas taikė palankesnį nuteistajam bausmių subendrinimo būdą – jas sudėjo tik iš dalies.

Tokiu būdu, kolegijos nuomone, skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistojo V. L. bei nukentėjusiojo atstovės L. K. apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p. teismas

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Nukentėjusiojo V. L. bei nukentėjusiojo atstovės L. K. apeliacinius skundus atmesti.