Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Bielskio,

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamosios E. K. ir jos gynėjo advokato Kęstučio Stungio skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 23 d. teisiamojo posėdžio parengiamojoje dalyje priimtų protokolinių nutarčių, kuriomis atmesti kaltinamosios E. K. ir jos gynėjo advokato K. Stungio prašymai dėl: bylų sujungimo, baudžiamosios bylos grąžinimo prokurorui, naujų duomenų išreikalavimo į bylą ir teisės į viešą bylos nagrinėjimą.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje E. K. kaltinama nusikalstamų veikų, numatytų BK 250 straipsnio 5 dalyje, 21 straipsnio 1 dalyje ir 250 straipsnio 4 dalyje, padarymu. 2010 m. gruodžio 23 d. teisiamojo posėdžio metu kaltinamoji E. K. ir jos gynėjas pareiškė prašymus bylą nagrinėti viešame teismo posėdyje, grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui ikiteisminio tyrimo papildymui, iškviesti naujus liudytojus, išreikalauti bei prijungti prie bylos naujus duomenis – kompiuterines laikmenas, kuriose saugomos telefoninių pokalbių ir trumpųjų SMS žinučių išklotinės bei sujungti baudžiamąją bylą, kurioje kaltinama E. K. , su baudžiamąja byla, kurioje kaltinami A. M. ir A. M. . Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 23 d. protokolinėmis nutartimis šiuos kaltinamosios E. K. ir jos gynėjo prašymus atmetė.

Kaltinamoji E. K. ir jos gynėjas advokatas K. Stungys skunduose teigia, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 23 d. protokolinės nutartys yra neteisėtos ir nepagrįstos, todėl naikintinos. Skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas kaltinamosios bei jos gynėjo prašymus, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 bei 13 straipsnių reikalavimus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio nuostatas bei Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintus reikalavimus dėl teisės į teisingą, objektyvų ir nešališką baudžiamosios bylos išnagrinėjimą.

Pasak kaltinamosios gynėjo, pirmosios instancijos teismas, protokoline nutartimi atmesdamas prašymą sujungti baudžiamąsias bylas, pažeidė BPK 238 straipsnio 1 dalies ir 270 straipsnio 2 dalies reikalavimus, todėl tokia nutartis negali būti laikoma teisėta. Pasak gynėjo, Vilniaus apygardos teismas šį prašymą turėjo išspręsti ne protokoline nutartimi, o motyvuota teismo nutartimi, įteikiant jos nuorašus kaltinamajai bei jos gynėjui ir suteikiant teisę tokią nutartį apskųsti aukštesniajam teismui. Be to, gynėjo nuomone, tokia apygardos teismo protokolinė nutartis negali būti pripažįstama ir pagrįsta, kadangi baudžiamosios bylos, kurioje kaltinami A. ir A. M. , išskyrimas iš E. K. baudžiamosios bylos pažeidžia kaltinamosios E. K. teisę į gynybą.

Kaltinamosios gynėjas skunde teigia, jog neteisėtai Vilniaus apygardos teismas protokoline nutartimi išsprendė ir kitą prašymą – grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui ikiteisminio tyrimo papildymui. Pasak gynėjo, šis prašymas teismui buvo pateiktas iki bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje, vadovaujantis BPK 1, 44, 219, 231 – 234 straipsnių nuostatomis. Todėl šis prašymas turėjo būti išspręstas bylos parengimo nagrinėti teisiamajame posėdyje stadijoje, priimant motyvuotą teismo nutartį, kurią būtų galima apskųsti aukštesniajam teismui. Tačiau Vilniaus apygardos teismas, tinkamai neįvertinęs prašymo grąžinti bylą prokurorui, nutartimi perdavė baudžiamąją bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad viso ikiteisminio tyrimo metu buvo įrodinėjama vienintelė E. K. kaltinanti versija, visiškai nerenkant ją teisinančių duomenų, byloje surašytas kaltinamasis aktas, neatitinkantis BPK 4, 23, 44, 219 straipsnių reikalavimų. Tokiu būdu, gynėjo nuomone, buvo pažeista E. K. teisė į teisingą, nešališką ir objektyvų baudžiamosios bylos ištyrimą ir išnagrinėjimą. Vilniaus apygardos teismas, atmesdamas šį prašymą, pademonstravo išankstinį šališkumą E. K. atžvilgiu, todėl priimta protokolinė nutartis yra ir nepagrįsta.

Nesutikdamas su Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 23 d. protokoline nutartimi, kuria buvo atmestas kaltinamosios ir jos gynėjo prašymas iškviesti bei teisiamajame posėdyje apklausti naujus liudytojus, išreikalauti naujus duomenis ir prijungti juos prie bylos medžiagos, kaltinamosios gynėjas skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas šį prašymą turėjo išspręsti bylos parengimo nagrinėti teisiamajame posėdyje stadijoje, priimdamas motyvuotą teismo nutartį. Priimta protokolinė nutartis pažeidžia kaltinamosios teisę apskųsti šią nutartį aukštesnės instancijos teismui. Dėl šios aplinkybės, gynėjo nuomone, Vilniaus apygardos teismo protokolinė nutartis, kuria atmestas prašymas papildyti baudžiamosios bylos medžiagą ir apklausti naujus liudytojus, negali būt laikoma teisėta. Be to, skunde teigiama, kad ši apygardos teismo nutartis yra ir nepagrįsta, kadangi baudžiamosios bylos medžiagoje esantys duomenys duoda pakankamą pagrindą teigti, kad ikiteisminis tyrimas prieš E. K. buvo atliekamas Lietuvos Respublikos VSD pareigūnams bendradarbiaujant su Rusijos Federacijos pareigūnais. Tokio pobūdžio bendradarbiavimas teisinės pagalbos sutartyje su Rusija nenumatytas, todėl, gynėjo nuomone, visi byloje esantys duomenys neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų ir negali būti pripažinti įrodymais.

Kaltinamoji E. K. savo skunde teigia, jog Vilniaus apygardos teismas, atmesdamas prašymą bylą nagrinėti viešame teismo posėdyje, pažeidė jos teises į viešą, teisingą ir sąžiningą teismą. Anot E. K. , pirmosios instancijos teismas neįvertino prašyme išdėstytų argumentų ir dėl jų nepasisakė, todėl ši Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 23 d. protokolinė nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.

Teismo posėdyje dalyvavusi kaltinamoji E. K. bei jos gynėjas prašė skundus tenkinti, prokuroras prašė kaltinamosios ir jos gynėjo skundus atmesti.

Kaltinamosios E. K. ir jos gynėjo advokato K. Stungio skundai atmetami.

Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad 2010 m. spalio 29 d. baudžiamoji byla, kurioje E. K. kaltinama pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 250 straipsnio 4 dalį, 250 straipsnio 5 dalį, surašius kaltinamąjį aktą, perduota Vilniaus apygardos teismui. 2010 m. lapkričio 24 d. Vilniaus apygardos teisme buvo gautas kaltinamosios E. K. gynėjo advokato K. Stungio prašymas dėl baudžiamųjų bylų sujungimo. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartimi baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti neviešame teisiamajame posėdyje. Minėta nutartimi taip buvo išspręstas klausimas dėl įrodymų tyrimų apimties – nutarta kviesti asmenis, nurodytus prie kaltinamojo akto pridėtame teisiamajame posėdyje apklaustinų asmenų sąraše.

2010 m. gruodžio 23 d. teisiamojo posėdžio parengiamojoje dalyje kaltinamoji E. K. ir jos gynėjas pareiškė prašymus: bylą nagrinėti viešame teismo posėdyje; grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui ikiteisminio tyrimo papildymui; papildyti nutartą atlikti įrodymų tyrimą iškviečiant naujus liudytojus ir išreikalauti bei prijungti prie bylos naujus duomenis – kompiuterines laikmenas, kuriose saugomos telefoninių pokalbių ir trumpųjų SMS žinučių išklotinės; sujungti baudžiamąją bylą, kurioje kaltinama E. K. , su baudžiamąja byla, kurioje kaltinami A. M. ir A. M. . Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 23 d. protokolinėmis nutartimis šiuos kaltinamosios E. K. ir jos gynėjo prašymus atmetė.

Kaltinamoji bei jos gynėjas skunduose teigia, kad bylą nagrinėjantis teismas, protokolinėmis nutartimis atmesdamas pareikštus prašymus, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 bei 13 straipsnių reikalavimus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio nuostatas bei Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintus reikalavimus dėl teisės į teisingą, objektyvų ir nešališką baudžiamosios bylos išnagrinėjimą, tokiu būdu esmingai suvaržydamas kaltinamosios E. K. teises. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs kaltinamosios bei jos gynėjo skundus ir įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, konstatuoja, kad skundų paduotų dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 23 d. teisiamojo posėdžio parengiamojoje dalyje priimtų protokolinių nutarčių patenkinimui nėra teisinio pagrindo.

BPK 439 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, kad BPK X dalyje numatyta tvarka neskundžiamosios teismų nutartys dėl bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje, dėl galimumo nagrinėti bylą, kai kas nors iš proceso dalyvių neatvyko, dėl pareikštų nušalinimų, dėl naujų įrodymų rinkimo, dėl proceso dalyvių prašymų nagrinėjimo, dėl pastabų teisiamojo posėdžio protokole bei tvarkos palaikymo teisiamojo posėdžio metu, dėl įrodymų tyrimo teisme atnaujinimo.

Iš pirmiau aptartų bylos duomenų matyti, kad kaltinamosios E. K. ir jos gynėjo prašymai dėl viešo bylos nagrinėjimo ir įrodymų tyrimo apimties buvo išspręsti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartimi perduoti baudžiamąją bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Apygardos teismas, perduodamas baudžiamąją bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nurodė motyvus, kuriais remiantis nutarė bylą nagrinėti neviešame teismo posėdyje bei aptarė įrodymų tyrimo apimtį. Pagal pirmiau minėtas BPK 439 straipsnio nuostatas, teismo nutartys dėl bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje BPK X dalyje nustatyta tvarka yra neskundžiamos.

Vilniaus apygardos teismas, nutartimi perduodamas baudžiamąją bylą, kurioje kaltinama E. K. , nagrinėti teisiamajame posėdyje, išsprendė ir kitą kaltinamosios bei jos gynėjo prašymą – grąžinti bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. Pagal BPK 231 straipsnio 1 dalį, teismo pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ar baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas per dvi dienas nuo bylos gavimo teisme paskiria teisėją, kuris rengs bylą nagrinėti teisme ir po jos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje nagrinės šią bylą. Paskirtas teisėjas, susipažinęs su byla, priima vieną iš BPK 232 straipsnyje numatytų nutarčių. BPK 232 straipsnio 3 punkte numatyta, kad bylos parengimo nagrinėti teisme metu gali būti priimta nutartis perduoti bylą prokurorui. Pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį, byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas, rengdamas šią baudžiamąją bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, priėmė BPK 232 straipsnio 1 punkte numatytą nutartį – perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tai reiškia, kad apygardos teismas nustatė, jog perduotas kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnyje numatytus šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus. Tuo tarpu, kaip jau buvo minėta, BPK 439 straipsnio nuostatos nenumato galimybės proceso dalyviams skųsti teismo nutarčių, kuriomis baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

BPK 232 straipsnyje taip pat numatyta, kad teismas bylos parengimo nagrinėti teisme metu gali priimti nutartį išskirti bylą ar kelias bylas sujungti į vieną. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teisme 2010 m. gruodžio 14 d., t.y. po nutarties perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje priėmimo, gautas kaltinamosios gynėjo prašymas sujungti baudžiamąją bylą, kurioje kaltinama E. K. , su baudžiamąja byla, kurioje kaltinami A. M. ir A. M. . 2010 m. gruodžio 23 d. teisiamojo posėdžio metu kaltinamosios gynėjas dar kartą pakartojo prašymą sujungti bylas. Pirmosios instancijos teismas protokoline nutartimi šį gynėjo prašymą atmetė motyvuodamas tuo, kad šis klausimas iš esmės buvo išspręstas 2010 m. lapkričio 29 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kuria baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismas pažymėjo, jog baudžiamosios bylos parengimo nagrinėti teisme metu nenustatytos aplinkybės, duodančios pagrindo išvadai, kad gynėjo prašyme minimos baudžiamosios bylos turėtų būti sujungtos į vieną. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, sprendžia, kad kaltinamosios gynėjo prašymas sujungti baudžiamąsias bylas, buvo išspręstas tinkamai, nepažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Be kita ko, teisėjų kolegija dar kartą atkreipia dėmesį, kad BPK 439 straipsnio nuostatos nenumato proceso dalyviams galimybės aukštesniajam teismui skųsti tokio pobūdžio nutarčių.

BPK 318 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog apeliaciniame skunde dėl nuosprendžio ar nutarties taip pat gali būti nurodomi prieštaravimai dėl bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje, dėl galimumo nagrinėti bylą, kai kas nors iš proceso dalyvių neatvyko, dėl pareikštų nušalinimų, dėl naujų įrodymų rinkimo, dėl proceso dalyvių prašymų nagrinėjimo, dėl pastabų teisiamojo posėdžio protokole bei tvarkos palaikymo teisiamojo posėdžio metu. Remiantis šio straipsnio nuostata, visas skunduose nurodytas aplinkybes kaltinamoji E. K. ir jos gynėjas turės galimybę skųsti paduodami apeliacinius skundus, pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus šią baudžiamąją bylą ir priėmus galutinį sprendimą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog BPK 270 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas dėl kiekvieno prašymo priima nutartį. Prašymo atmetimas neatima iš asmens, kurio prašymas atmestas, teisės pateikti jį vėliau įrodymų tyrimo eigoje. Tai reiškia, kad tiek kaltinamoji E. K. , tiek jos gynėjas bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje turi teisę iš naujo pareikšti prašymus, nepaisant to, kaip teismas juos išsprendė ankstesnėmis nutartimis. Antai, klausimas dėl neviešo bylos teisminio nagrinėjimo buvo išspręstas bylos parengimo nagrinėti teisiamajame posėdyje stadijoje, neišklausius tuo klausimu visų suinteresuotų proceso dalyvių nuomonės, formaliai konstatuojant, jog byloje yra informacijos apie Valstybės saugumo departamento operatyvinės veiklos organizavimą, be to, byloje dalyvauja liudytojai, kuriems taikomas anonimiškumas. Iš apygardos teismo 2010 m. gruodžio 23 d. teismo posėdžio protokolo matyti, jog kaltinamoji E. K. ir jos gynėjas jame pateikdamas prašymą dėl viešo bylos nagrinėjimo užtikrinimo nurodė ir konkrečius tokio prašymo motyvus. Tačiau apygardos teismas, iš esmės jų nesvarstęs, atmetė motyvuodamas tuo, kad šie klausimai jau buvo išspręsti ankstesnėje proceso stadijoje. Akivaizdu, jog tokia procesinė situacija suponuoja prielaidą bei galimybes analogiškus prašymus pateikti vėliau bei teismo pareigą dėl jų pateikti motyvuotas išvadas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 439 straipsnio 2 dalimi, 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutari a:

kaltinamosios E. K. ir jos gynėjo advokato Kęstučio Stungio skundus atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.