Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą (2009 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. X1-303 redakcija) laisvės atėmimu šešeriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo A. S. priteista 4 096,28 Lt Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiojo J. K. gydymo išlaidoms padengti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio 28 d., apie 23 val. 00 min., (duomenys neskelbtini), būdamas viešoje vietoje, dėl chuliganiškų paskatų peiliu tris kartus dūrė į pilvo viršutinę dalį J. K., taip padarė tris kiaurymines durtines-pjautines pilvo pakrūtinio srities žaizdas ties vidurine linija su dvigubu kepenų kairės skilties sužalojimu lydimu 1,2 litro kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę ir taip nukentėjusiajam sunkiai sutrikdė sveikatą.

Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmetamas. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. A. S. kaltė padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas. Apeliantas neginčija faktinių bylos aplinkybių, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima.

Apeliaciniame skunde A. S. akcentuoja tai, kad jo nusikalstama veika turi būti vertinama kaip padaryta dėl neatsargumo, o ne dėl chuliganiškų paskatų, nes tokiems veiksmams įtakos turėjo emocijos. Tačiau apeliantas dėl to skunde nenurodo jokių argumentų, o tik kitaip interpretuoja savo nusikalstamus veiksmus. Remiantis liudytojos M. K., iš dalies ir paties A. S. parodymais matyti, kad nuteistasis sudavė smūgius peiliu J. K. po to, kai nukentėjusysis pradėjo kabinėtis ir kažką pasakė ten pat buvusiai E. Š. Tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis anksčiau nebuvo pažįstami. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. S. šioje situacijoje neturėjo jokio pagrindo panaudoti peilį prieš nukentėjusįjį, nes nebuvo būtinosios ginties situacijos. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad nusikaltimo padarymo metu nuteistasis buvo neblaivus, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir tai pagrįstai pripažinta kaip aplinkybė, sunkinanti jo atsakomybę. Kaip matyti iš bylos medžiagos, po smūgių peiliu nuteistasis A. S. iš įvykio vietos pabėgo, nukentėjusiajam jokios pagalbos nesuteikė. Apeliacinis teismas pažymi, kad nuteistojo veiksmai nusikaltimo darymo metu ir po nusikaltimo patvirtina, kad apeliantas puikiai orientavosi aplinkoje ir suvokė savo veiksmus bei galimus padarinius. Bylos aplinkybės patvirtina, kad A. S., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir emociškai susijaudinęs, aiškiai negerbdamas kito žmogaus, nepaisydamas ir niekindamas elementarias moralės ir elgesio normas tris kartus tyčia dūrė peiliu J. K. į pilvą. Teismų praktikoje tokie nuteistojo veiksmai laikomi padaryti dėl mažareikšmės dingsties. Todėl A. S. veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota kaip padaryta dėl chuliganiškų paskatų. Esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms, nuteistojo girtumas ir nusikalstamų veiksmų pobūdis (trys dūriai peiliu į pilvo sritį) negali būti laikomi kaip padaryti labai susijaudinus, esant fiziologinio afekto būsenoje.

Nuteistasis skunde taip pat teigia, kad nukentėjusįjį J. K. sužalojo dėl neatsargumo, tačiau tai pagrindžiančių argumentų neišdėsto. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad A. S. veikoje būtų neatsargios kaltės formos, t. y. nusikalstamo pasitikėjimo ar nerūpestingumo požymių. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis net tris kartus dūrė peiliu nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno dalį – pilvą, iš įvykio vietos pasišalino (t. 1, b. l. 66-68). Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje teisingai konstatavo, kad A. S. nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia ir tai atitinka faktines bylos aplinkybes.

Remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Vilniaus apygardos teismas, skirdamas A. S. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis). Taip pat įvertino tai, kad A. S. anksčiau ne kartą teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, teistumai neišnykę, tačiau jokių išvadų dėl to nepadarė, administracinėmis nuobaudomis nebaustas. Taip pat teismas pagrįstai A. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nuteistasis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis apygardos teismas pripažino tai, kad A. S. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Nuteistojo skundo argumentą, kad vėliau po padarytos nusikalstamos veikos atėjo į policijos komisariatą ir prisipažino padaręs nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas įvertino (BK 59 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai), todėl dar kartą vertinti tas pačias aplinkybes nėra pagrindo. Tai, kad nuteistasis po paskutinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos nepadarė kitų teisės pažeidimų (nusikaltimų) arba sutinka atlyginti Valstybinei ligonių kasai gydymo išlaidas neturi reikšmės bausmės skyrimui. Bylos duomenys patvirtina, kad A. S. šią nusikalstamą veiką padarė neužilgo po to, kai 2009 m. spalio 28 d. buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietos (t. 1, b. l. 125). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliantas bet kada gali stoti į doros kelią ir gyventi nepažeisdamas įstatymų bei laisvanoriškai gydytis atitinkamuose reabilitacijos centruose. Akivaizdu, kad apygardos teismas, įvertinęs A. S. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių kiekį ir santykį, atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, padarė pagrįstą išvadą, jog BK 41 straipsnyje nurodyti bausmės tikslai bus pasiekti jam paskyrus laisvės atėmimo bausmę mažesnę už įstatymo sankcijoje nustatytą bausmės vidurkį. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.