Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK 1 sektoriuje kamerų tipo patalpose nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 30 d. Atsakovo atstovas pateikė teismui duomenis, kad pareiškėjas už bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų pažeidimus atliko nuobaudas Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. gruodžio 6 d. (b. l. 7, 11), todėl šioje byloje bus vertinamas minėtas laikotarpis.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Bylos duomenys patvirtina, kad nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. lapkričio 22 d. pareiškėjas buvo laikomas karantino kameroje Nr. 2, nuo 2018 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 6 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 4 (b. l. 7).

Pareiškėjas neturtinę žalą siejo su bloga kamerų, jose esančio inventoriaus bei pasivaikščiojimo kiemelių būkle. Tvirtino, jog dėl netvarkingų langų buvo šalta, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, baldai buvo netvarkingi, lovos surūdijusios, pasivaikščiojimo kiemuose buvo pelėsių ir kerpių, kiemų danga buvo nelygi, taip pat pasivaikščiojimo kiemuose buvo blogas kvapas.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 12 punktą, laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Higienos normos HN 134:2015 14 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Pagal Higienos normos HN 134:2015 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s.

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN-AK kamerų ir pasivaikščiojimo kiemų būklės. Pravieniškių PN-AK 2016 m. liepos 22 d. pažyma Nr. 41-11762 patvirtina, jog Pravieniškių PN-AK 1-ojo sektoriaus uždarosios zonos kamerų techninė apžiūra yra atliekama nuolat, apžiūrų metu užfiksuoti pažeidimai yra nedelsiant šalinami (b. l. 16). Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. balandžio 4 d. pažyma Nr. 77-511 patvirtina, kad kamerų tipo patalpose, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas yra centralizuotas šildymas, įstaiga užtikrinta tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamose patalpose, įstaiga užtikrina kamerų bendrą dirbtinę apšvietą, tinkamą baldų būklę, tinkamą pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą (b. l. 15).

Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją ir atsakovas, žinodamas apie netinkamas kalinimo sąlygas nesiėmė priemonių ištaisyti trūkumams. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo argumentai dėl blogos kamerų, jose esančio inventoriaus bei pasivaikščiojimo kiemelių būklės atmestini kaip nepagrįsti.

Taip pat atmestini ir pareiškėjo argumentai dėl to, kad duše nebuvo užtikrintas privatumas įrengiant dušo patalpos duryse langelį, kadangi minėtus teiginius paneigia į bylą pateiktas pareiškėjo Pravieniškių PN-AK 2019 m. balandžio 4 d. pažyma Nr. 77-511, kuri patvirtina, kad nuteistųjų privatumui užtikrinti kamerų tipo pastatuose įrengtose dušinėse langai padengti nepermatoma plėvele (b. l. 15). Šie atsakovo pateikti duomenys nepaneigti jokiais leistinais įrodymais, pareiškėjas jų neginčijo, todėl teismas vadovaujasi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, jog jam buvo suteikiama tik viena valanda pasivaikščioti.

Pagal BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą viena iš nuobaudų, skiriamų nuteistiesiems, sistemingai pažeidinėjantiems arba itin piktybiškai pažeidusiems režimą gali būti skiriamas pataisos namuose ir kalėjimuose drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas nuo penkiolikos parų iki šešių mėnesių. BVK 145 straipsnio 2 dalis nustato, kad kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems, atliekantiems šio Kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą nuobaudą, nustatomas režimas, atitinkantis šio Kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. Kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji dirba atskirai nuo kitų nuteistųjų. Pagal BVK 86 straipsnio 1 dalį drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę: 1) apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje; 2) gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų; 3) kasdien pasivaikščioti vieną valandą, o neįgalieji, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniai (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas; 4) du kartus per mėnesį paskambinti telefonu. Kadangi vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose, jis turėjo teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą per dieną. Atsižvelgiant į tai pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo pasivaikščiojimo laiko atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jam nebuvo sudaryta galimybė būti nuvestam į koplyčią melstis.

Atsakovo atstovas 2019 m. kovo 27 d. pažymoje Nr. 41-3980 nurodė, jog į koplyčią nuteistieji vedami pagal prašymus (b. l. 14). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų siekęs tam skirtoje vietoje (koplyčioje) atlikti religines apeigas. Teismui pateiktame skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad jam nebuvo sudaryta galimybė nueiti į koplytėlę pasimelsti, tačiau nenurodo ar jis kreipėsi ir kada su tokio pobūdžio prašymais, kam prašymus įteikė, kreipėsi raštu ar žodžiu. Darytina išvada, kad nesant išreikšto pareiškėjo pageidavimo būti nuvestam į koplyčią atlikti religines apeigas pataisos įstaigos administracijai nekilo pareiga imtis atitinkamų veiksmų, t. y. Pravieniškių PN-AK administracija neprivalėjo savo iniciatyva siūlyti pareiškėjui būti nuvedamam į koplyčią. Atsižvelgiant į tai nėra jokio pagrindo konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi, jog jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti vaizdo skambučiais.

Nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1R-107 patvirtinta nauja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 124 punkto redakcija, kurioje nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija. Pažymėtina, jog pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog BVK 86 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė du kartus per mėnesį skambinti telefonu buvo suteikta, tačiau kelia ginčą būtent dėl teisės skambinti vaizdo skambučiais nesuteikimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl teisės skambinti telefonu, pasinaudojant internetine telefonija pataisos namuose apribojimo, pažymėjo, jog teisė skambinti internetinės telefonijos būdu, nustatyta BVK 102 straipsnyje, nėra savarankiška nauja teisė, o tik vienas iš teisės skambinti ir kalbėti telefonu realizavimo būdų. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 124 punkto lingvistinė ir loginė analizė leidžia spręsti, kad galimybė kalbėti internetine telefonija yra alternatyvi komunikacijos priemonė, t. y. ji yra prilyginama telefoniniams skambučiams. Kitaip tariant, pataisos įstaigos privalo užtikrinti nuteistiesiems sąlygas skambinti telefonu, o esant galimybėms ir Internetine telefonija. Internetinės telefonijos būdas įtvirtintas ne įstatyme, bet įsakymu patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse. Aukštesnės teisinės galios teisės aktas – BVK – neįtvirtina savarankiškos nuteistųjų teisės skambinti internetinės telefonijos būdu. Todėl toks nuteistojo bendravimo su kitais asmenimis būdas laikytinas alternatyva skambinimui ir kalbėjimui telefonu, kuris gali būti įgyvendinamas atsižvelgiant į pataisos įstaigoje esančias technines galimybes (žr. LVAT 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1066-525/2018, 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1581-756/2018).

Įvertinus teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką teismas daro išvadą, kad pataisos įstaigai nekilo imperatyvi pareiga pareiškėjui užtikrinti galimybės naudotis internetine telefonija. Pareiškėjas skunde nurodo, jog jam buvo nurodyta, kad tokios galimybės suteikti pataisos įstaiga negali, kadangi nėra įrengtų patalpų vaizdo skambučiams užtikrinti. Teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų, nesuteikdama galimybės pasinaudoti pareiškėjui internetine telefonija, neatliko, todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Nenustačius Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.