Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros 3-ojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 183 str. 2 d. išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Byla dalyje dėl UAB „Estmiva“ V. P. pareikšto ieškinio 347912,00 Lt sumai nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. buvo kaltinamas tuo, kad pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, t.y. jis, būdamas UAB „Estmiva“ (į.k. 2442572, registruota adresu Verkių g.25b-85, Vilniuje) direktoriumi ir atsakingu už bendrovės ūkinę, finansinę veiklą asmeniu, laikotarpiu tarp 1998 m. balandžio 8 d. ir 2002 m. gegužės 24 d. tyčia pasisavino bendrovei priklausančius 347912,76 Lt., tuo padarydamas UAB „Estmiva“ 347912,76 Lt turtinę žalą.

Teismas V. P. išteisino pagal BK 182 str. 2 d., nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Teismas konstatuoja, kad turto pasisavinimu yra laikomi tokie kaltininko veiksmai, kuriais patikėtas ar esantis kaltininko žinioje turtas neteisėtai, neatlygintinai paverčiamas savo turtu, t.y. užvaldomas. Teismo nuomone, bet kuriuo atveju turi būti nurodomas nusikaltimo padarymo būdas, t.y. kokiu būdu vertybės buvo neatlygintinai paverstos savo turtu (užvaldytos). Kaltinimas V. P. pasisavinus didelės vertės svetimą turtą, teismo nuomone, yra visiškai nekonkretus ir abstraktus, nenurodyta, kokiu būdu jis tyčia pasisavino bendrovei priklausančius 347912,76 Lt. Teismas konstatuoja, jog byloje neginčytinai įrodyta tik tai, kad 2002-05-24 buvo išrašytas kasos pajamų orderis Nr. 53 ir jame nurodyta, kad V. P. ūkio reikalams buvo išmokėta 350000,00 Lt. Apskaitos dokumento išrašymo faktą patvirtino kaltinamasis, liudytojai I. S. ir K. S. , tai nustatyta atlikus bendrovės ūkinės – finansinės veiklos tyrimą. Byloje taip pat nustatyta, kad bendrovėje nuo 1998 m. iki 2002 m. nebuvo atliekamos kasos inventorizacijos, siekiant nustatyti grynų pinigų likutį su kasos knygose atvaizduotais grynų pinigų pajamomis ir išlaidomis. Byloje apklausti liudytojai, dirbę UAB „Estmiva“, parodė, kad atsiskaitymai su tiekėjais dažniausiai buvo vykdomi bendrovės patalpose grynaisiais pinigais, t.y. V. P. duodavo nurodymą vyr. finansininkei išrašyti atitinkamą apskaitos dokumentą, o po to jis pats išmokėdavo grynaisiais pinigais. Byloje taip pat nustatyta, kad UAB „Estmiva“ pirminiai pajamų ir išlaidų dokumentai atitiko bendrovės 38 kasos knygų duomenis. Tačiau teismas konstatuoja, kad buhalterinio apskaitos dokumento išrašymas tik sudaro sąlygas V. P. pasisavinti jame nurodytą pinigų sumą, tačiau remiantis vien tik šiuo faktu negalima besąlygiškai tvirtinti, jog kasos išlaidų orderyje nurodytą pinigų sumą V. P. realiai pasisavino. Vyr. finansininke bendrovėje dirbusi I. S. kategoriškai patvirtino, kad 350000,00 Lt grynais pinigais bendrovėje nebuvo, o kasos operacija buvo atlikta, siekiant išlyginti kasos knygoje atvaizduotas grynų pinigų išlaidas ir pajamas su realiai bendrovėje esančiu grynų pinigų likučiu. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja K. S. , kuri 2002-05-24 dėl tos pačios priežasties nesutiko perimti bendrovės kasos. K. S. parodė, kad kasos priėmimo – perdavimo metu joje buvo tik 1043,15 Lt grynais pinigais. Teismo nuomone, darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu nepavyko nustatyti V. P. kaltės pasisavinant didelės vertės svetimą turtą. Teismas nurodo, kad negali grįsti apkaltinamojo nuosprendžio spėjimais ir prielaidomis, todėl V. P. išteisino.

Vilniaus apygardos prokuratūros 3-ojo skyriaus prokurorė apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti V. P. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 183 str. 2 d. ir paskirti jam vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose.

Prokurorės nuomone, teismo išvada, kad neįrodyta V. P. kaltė pasisavinant didelės vertės UAB „Estmiva“ turtą yra nepagrįsta ir klaidinga. Ji teigia, kad svetimo turto pasisavinimas jau pats savaime yra turto užvaldymo būdas, greta kitų BK numatytų turto užvaldymo būdų (plėšimo, vagystės, turto užvaldymo apgaule – sukčiavimo), todėl neaišku, kaip galėtų būti konkretinamas kaltinimas pasisavinus patikėtą didelės vertės svetimą turtą, nurodant pasisavinimo būdą. Be to, vadovaujantis BPK 234 str. 2 d., byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą. BPK 303 str. 5 d. nenumatyta galimybė priimti išteisinamąjį nuosprendį dėl kaltinimo nekonkretumo.

Prokurorės nuomone, visos bylos aplinkybės rodo, kad niekas kitas negalėjo iš kasos paimti pinigų – atsiskaitymus grynaisiais pinigais vykdė tik V. P. , tik jis turėjo raktą nuo seifo. Šį faktą patvirtino ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai I. S. , M. Z. , K. S. , J. J. , šio fakto ikiteisminio tyrimo metu neneigė ir V. P. . Tai, kad UAB „Estmiva“ nebuvo atliekamos kasos inventorizacijos, kurios turėtų būti daromos direktoriaus iniciatyva, įrodo, kad V. P. norėjo nuslėpti grynųjų pinigų trūkumą. Liudytojas M. Z. , I. S. nurodė, kad ne kartą bandė išsiaiškinti koks yra realus kasos likutis, tačiau V. P. nurodęs, kad pinigai išleisti.

Prokurorė mano, kad teismo išvada, jog buhalterinio apskaitos dokumento išrašymas tik sudaro sąlygas V. P. pasisavinti jame nurodytą pinigų sumą yra neteisinga. Prokurorės nuomone, minėto kasos išlaidų orderio išrašymu tik buvo siekiama nuslėpti V. P. anksčiau padarytą grynų pinigų trūkumą kasoje, nes jis buvo išrašytas po mokesčių inspektorių nurodymo paruošti buhalterinės apskaitos dokumentus patikrinimui. Todėl siekiant sulyginti dokumentinį kasos likutį su realiu ir buvo išrašytas kasos išlaidų orderis.

2003-07-21 specialisto išvadoje (b.l. 22-27) nustatyta, kad buhalterinė apskaita UAB „Estmiva“ buvo tvarkoma tinkamai – fiksuojamos visos ūkinės operacijos, vadinasi ir įplaukos grynais pinigais, nurodytos pirminiuose dokumentuose – kasos pajamų orderiuose, pateko į įmonės kasą. Teisminio nagrinėjimo metu specialistė parodė, kad grynų pinigų trūkumas kasoje galėjo susidaryti tik vieninteliu atveju – jeigu būtų daromos išlaidos iš kasos ir tai nefiksuojama buhalterinėje apskaitoje, tačiau tiek liudytojai M. Z. , I.Stabinienė, tiek pats V. P. patvirtino, kad visos ūkinės operacijos, tame tarpe išlaidos ir pajamos, buvo atvaizduojamos buhalterinėje apskaitoje tą pačią dieną.

2003-10-16 specialisto išvadoje nurodyta, kad 2002-05-24 finansinė operacija - 350000,00 Lt išmokėjimas V. P. yra atvaizduota bendrovės kasos knygoje. Vėliau bendrovės buhalterijai V. P. pateikė lėšų panaudojimo dokumentus: PVM sąskaitą faktūra už automobilio plovimą ir avanso apyskaita už pirktą kurą, viso – už 2087,00 Lt. Šie faktai, prokurorės nuomone, rodo, kad V. P. tikrai buvo paėmęs pinigus iš bendrovės ir vėliau pristatė dalies jų panaudojimą patvirtinančius dokumentus.

Esant tokioms aplinkybėms, prokurorės nuomone, pirmos instancijos teismo išvada, kad neįrodyta V. P. kaltė pasisavinant didelės vertės UAB „Estmiva“ turtą yra nepagrįsta ir klaidinga.

Byloje dalyvaujantis prokuroras prašo apeliacinį skundą patenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros 3-ojo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, Vilniaus apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas, nes yra priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Šis nuosp­ren­dis taip pat laikytinas pagrįstu, nes jame padarytos išvados, atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes. Tuo tarpu skunde esantys prokurorės argumentai dėl nuosprendyje teismo padarytų išvadų neatitikimo bylos duomenims yra nepagrįsti.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje neginčijamai įrodyta, jog 2002 m. gegužės 24 d. buvo išrašytas kasos pajamų orderis Nr. 53, kuriame nurodyta, kad V. P. ūkio reikalams buvo išmokėta 350 000 Lt. Tačiau tam, kad V. P. būtų galima pripažinti kaltu pasisavinus pagal šį orderį jo žinioje buvusį svetimą turtą, vien to fakto, kad UAB „Estmiva“ kasoje susidarė grynųjų pinigų trūkumas, nepakanka. Kaip teisingai savo nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, minėto buhalterinio apskaitos dokumento išrašymas sudaro tik sąlygas V. P. pasisavinti jame nurodytą pinigų sumą, bet jokiu būdu neįrodo, kad šiuos pinigus jis pasisavino.

Norint nustatyti ar V. P. yra kaltas dėl jo žinioje buvusio didelės vertės turto iššvaistymo, visų pirma, būtina nustatyti ar ta pinigų sumą, kuri nurodyta kasos išlaidų orderyje, realiai buvo perduota V. P. . V. P. visuose savo parodymuose nuosekliai teigė, kad realiai minėtos pinigų sumos jis negavo, o šis kasos išlaidų orderis buvo išrašytas siekiant panaikinti buhalterinį grynųjų pinigų likutį, kurio realiai kasoje nebuvo. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, šiuos išteisintojo parodymus patvirtino byloje apklausti liudytojai. Vyr. finansininke UAB „Estmiva“ dirbusi I. S. parodė, kad 350 000 Lt bendrovėje grynaisiais pinigais nebuvo, o kasos operacija buvo atlikta, siekiant išlyginti kasos knygoje atvaizduotas grynųjų pinigų išlaidas ir pajamas su realiai bendrovėje esančiu grynųjų pinigų likučiu. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja K. S. , kuri dėl tos pačios priežasties, t.y. dėl to, kad grynųjų pinigų likutis neatitiko pagal apskaitos dokumentus turintį būti grynųjų pinigų likutį, ji nesutiko perimti bendrovės kasą. K. S. parodė, kad kasos priėmimo – perdavimo metu joje buvo tik 1043,15 Lt. Be to, kaip nustatyta baudžiamosios bylos duomenimis, nuo 1998 m. iki 2002 m. UAB „Estmiva“ nebuvo atliekamos kasos inventorizacijos, siekiant nustatyti ar grynųjų pinigų likutis atitinka kasos knygose atvaizduotas grynųjų pinigų pajamas ir išlaidas. Todėl, kaip parodė specialistė M.Šalutienė, nustatyti kiek 2002 m. gegužės 24 d. bendrovės kasoje buvo grynų pinigų neįmanoma (t.2, b.l. 52). Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nežinant ar 2002-05-24 realiai bendrovės kasoje buvo sukaupta 350 000 Lt grynųjų pinigų suma, negalima paneigti V. P. versijos, kad minėtos pinigų sumos jis 2002-05-24 negavo, o šis kasos išlaidų orderis buvo išrašytas siekiant panaikinti buhalterinį grynųjų pinigų likutį, kurio realiai kasoje nebuvo. Tai, kad bendrovės buhalterijai V. P. pateikė lėšų panaudojimo dokumentus: PVM sąskaitą faktūra už automobilio plovimą ir avanso apyskaitą už pirktą kurą, viso – už 2087,00 Lt, taip pat neįrodo, kad V. P. tikrai gavo iš kasos 350 000 Lt sumą.

Byloje nustatyta ir tai, kad už laikotarpį nuo 1998 m. balandžio 8 d. iki 2002 m. gegužės 24 d., dokumentinis piniginių lėšų likutis pagal bendrovės 38 kasos knygų duomenis atitiko tyrimo metu nustatytam piniginių lėšų likučiui pagal bendrovės pirminius pajamų ir išlaidų dokumentus. Taigi, darytina išvada, kad grynųjų pinigų likutis kasoje turėjo atitikti apskaitos dokumentuose esančius duomenis, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, taip nebuvo. Ir pats V. P. pinigų trūkumo kasoje neneigė. Kodėl susidarė grynųjų pinigų trūkumas, V. P. paaiškinti negalėjo. Tačiau, kaip minėta, vien apskaitos dokumentais nustatytas grynųjų pinigų trūkumas neleidžia teigti, kad šie pinigai buvo pasisavinti V. P. . Tam V. P. veikoje turi būti nustatyti ir kiti šio nusikaltimo sudėties požymiai.

Tas faktas, kad, prokurorės teigimu, niekas kitas negalėjo iš kasos paimti pinigų, nes atsiskaitymus grynaisiais pinigais vykdė tik V. P. , tik jis turėjo raktą nuo seifo, taip pat neįrodo, kad V. P. tuos pinigus paėmė ir pasisavino. Tai, kaip ir kasos išlaidų orderio išrašymas, sudaro tik sąlygas V. P. pasisavinti kasoje esančius pinigus, bet neleidžia besąlygiškai tvirtinti, kad šiuos pinigus jis pasisavino.

Kaip minėta, iš byloje surinktų duomenų matyti, kad 2002-05-24 V. P. pasisavinti minėtos pinigų sumos iš UAB „Estmiva“ kasos negalėjo, kadangi neįrodyta, kad tokia suma joje apskritai buvo. Priešingai, iš bylos duomenų sektų išvada, kad 350 000 Lt sumos 2002-05-24 kasoje nebuvo. Taigi, neįrodyta, kad V. P. minėtus pinigus pasisavino būtent 2002-05-24, kuomet buvo išrašytas kasos išlaidų orderis.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su prokurorės skundo teiginiu, kad svetimo turto pasisavinimas jau pats savaime yra turto užvaldymo būdas, greta kitų BK numatytų turto užvaldymo būdų (plėšimo, vagystės, turto užvaldymo apgaule – sukčiavimo). Iš tiesų, patikėto ar kaltininko žinioje buvusio svetimo turto pasisavinimas turi specifinių ypatumų, kurie pasireiškia nusikalstamo kėsinimosi realizavimo mechanizme ir skiria šį nusikaltimą nuo plėšimo, vagystės ir pan. Tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tyrimo metu nesurinkus pakankamai duomenų, įrodančių, jog pinigus V. P. pasisavino būtent 2002-05-24, nebuvo apskritai nustatyta, kuriuo kitu metu ir kokiomis aplinkybėmis bei būdu (visi iš karto, ar dalimis ir pan.) šie pinigai galėjo būti pasisavinti, kadangi pagal apskaitos dokumentuose užfiksuotus duomenis, minėta pinigų suma vis dėl to turėjo būti kasoje. Kitaip tariant, byloje būtent ir nebuvo nustatytas V. P. nusikalstamos veikos, pasisavinant jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, realizavimo mechanizmas. Tai pagrįstai pabrėžė ir pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje nurodydamas, kad kaltinimas V. P. pasisavinus svetimą turtą stambiu mastu yra visiškai nekonkretus ir abstraktus, nenurodyta kokiu būdu jis tyčia pasisavino UAB „Estmiva“ priklausančius 347 912,76 Lt.

Pažymėtina tai, kad svetimo turto pasisavinimas, numatytas BK 183 straipsnyje, galimas veikiant tik tiesiogine tyčia – asmuo suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtą turtą, tuo pažeidžia savininko ar kito turto valdytojo interesus ir to nori. Pripažinęs V. P. kaltu pagal BK 183 str. 2 d., kaip to prašoma prokurorės apeliaciniame skunde, teismas turėtų pripažinti esant patikimai įrodytu ir šį būtinąjį nusikaltimo, numatyto BK 183 str. 2 d. subjektyviosios pusės požymį. Tačiau byloje surinktais įrodymais patikimai nenustačius kada ir kokiomis aplinkybėmis UAB „Estmiva“ turtas buvo prarastas, negalima kategoriška išvada ir dėl V. P. nusikalstamų veiksmų tyčios turinio bei jo kaltės pasisavinant jam patikėtą UAB „Estmiva“ turtą. Aukščiausiojo Teismo Senatas 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 12 punkte teismams išaiškino, kad patikėto ar esančio kaltininko žinioje svetimo turto pasisavinimas padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, o iššvaistymas galimas ir esant netiesioginei tyčiai.

Byloje surinkti įrodymai nepaneigia V. P. parodymų, jog jis UAB „Estmiva“ turto nepasisavino, kaip susidarė piniginių lėšų trūkumas bendrovės kasoje nežino, o kasos išlaidų orderis buvo išrašytas siekiant suderinti buhalterinių dokumentų duomenis su realiu kasos likučiu. Tačiau byloje esančiais įrodymais nustatyta ir tai, kad V. P. , būdamas UAB „Estmiva“ vadovu, atliko ir kasininko pareigas, kai kuriuos finansinius atsiskaitymus vykdydavo grynaisiais pinigais, kasoje esančio grynųjų pinigų likučio tinkamai nekontroliavo. Tokie veiksmai, nenustačius juose tiosioginės tyčios užvaldyti bendrovės turtą, gali būti kvalifikuojami, kaip svetimo turto iššvaistymas, pagal 2000 m. BK 184 str. 2 d. Tačiau apeliaciniame skunde perkvalifikuoti veikos neprašoma, o apeliacinės instancijos teismas negali išeiti už apeliacinio skundo ribų, kadangi tokiu atveju turėtų pats nustatyti ir naujas faktines aplinkybes, o to daryti neleidžia baudžiamojo proceso įstatymas.

Prokurorė skunde nepagrįstai nurodo, kad BPK 303 str. 5 d. nenumatyta galimybė priimti išteisinamąjį nuosprendį dėl kaltinimo nekonkretumo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, vadovaudamasis BPK 303 str. 5 d. 2 p., t.y. nenustačius, kad V. P. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, o ne dėl kaltinimo nekonkretumo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą sprendžia, kad byloje nėra pakankamai duomenų, įrodančių, kad V. P. pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis BK 303 str. 5 d. 2 p., A.P. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti prokurorės apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros 3-ojo skyriaus prokurorės skundą atmesti.