Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėja Bronė Vidzėnienė Baudž.byla Nr. 1A-112-134/2016Teisėjas Artūras Dilys (S) Teisminio proceso Nr. 1-37-3-00019-2015-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.3.1.;1.1.10.1.

2016 m. balandžio 29 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės, teisėjų Algirdo Gapučio, Donato Jatužio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos J. T. gynėjo advokato I.Ruželės apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016-02-11 nuosprendžio, kuriuo V. F. išteisinta, neįrodžius, kad ji padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Iš nukentėjusiosios J. T. išteisintajai V. F. priteista 1000 Eur proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. F. skundžiamu nuosprendžiu išteisinta iš kaltinimo, kad ji 2015-02-26, apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini) k., Rokiškio r., vairuodama automobilį Honda, v. n. (duomenys neskelbtini), tyčia, iš pykčio prispaudė prie kelio atitvaro dviračiu ta pačia kryptimi važiavusią nukentėjusiąją J. T., nukentėjusiajai sustojus, V. F. išlipusi iš automobilio stumdė nukentėjusiąją už peties ir kaklo, ją pargriaudama, taip bendrais veiksmais padarydama J. T. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva ir odos nubrozdinimu dešinio kelio srityje, odos nubrozdinimu kairio kelio srityje ir odos nubrozdinimu dešinėje plaštakoje, t.y. nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. 1 d. padarymu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, pagrįstu laikomas toks nuosprendis, kuriame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra ta, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pažymėtina, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto skunde pateiktu įrodymų vertinimu, nesuteikia pagrindo nuosprendį laikyti neteisėtu ar nepagrįstu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai įvertino įrodymus ir spręsdamas V. F. kaltės klausimą esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nepadarė, nes išdėstė V. F. teisinančius bylos duomenis, motyvuotai atmetė kaltinimo duomenis, remdamasis surinkta bylos medžiaga ir savo išvadas tinkamai motyvavo, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Apeliacinio skundo motyvai susiję su įrodymų vertinimu, apelianto nuomone, apylinkės teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus, jis ginčija apylinkės teismo nustatytus faktus, kurie skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti.

Apylinkės teismas, įvertinęs bylos įrodymus pripažino, kad jie yra prieštaringi ir šių prieštaravimų pašalinti nėra galimybės, o patikimų ir neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų nukentėjusiosios J. T. parodymus nėra. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis liudytojų S. Č., D. T., J. K., I. K., R. F., G. R., D. S., R. T. parodymais, specialisto išvada, dviračio ir automobilio apžiūros protokolais, pačios nukentėjusiosios bei išteisintosios parodymais bei kitais byloje esančiais duomenimis ir teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvadomis, kad byloje nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių, jog būtent V. F. tyčiniais veiksmais sužalojo J. T., o apeliacinio skundo argumentai šios teismo išvados nepaneigia.

BK 140 str. 1 d. įtvirtinta baudžiamojo atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šio straipsnio dispozicijoje įtvirtinti veiksmai – mušimas ar kitoks smurtavimas suprantamas kaip poveikis žmogaus kūnui, pasireiškiantis smogimu, spaudimu, stūmimu, tempimu, laužymu ir panašiais veiksmais.

V. F. viso proceso metu neigė vartojusi smurtą prieš J. T., teisme ji parodė, kad jai, važiuojant automobiliu ir sustojus prie dviračiu važiavusios nukentėjusiosios, pasikalbėti dėl susidariusios konfliktinės situacijos, matė, kaip jai iškrito telefonas ir norėdama jį pakelti, dviračiui griūnant, J. T. suklupo ir atsirėmė rankomis ir keliais į asfaltą. Po to, nukentėjusioji jai papurškė dujomis į akis ir tada ji bandė suimti nukentėjusiąją už rankos, kurioje laikė balionėlį ir nustumti ją į šalį, o ji griebė už šaliko ir pritraukusi artyn, purškė dujomis, šaliku veržė kaklą, sudavė smūgį į šoną. Nukentėjusioji J. T. teisme parodė, kad jai važiuojant dviračiu, kaltinamoji automobiliu ją 3 kartus spaudė prie kelio atitvaro, o išlipusi iš automobilio puolė ją ir tada ji kaltinamajai papurškė dujas, o kaltinamoji griebė jai už kaklo, šaliko, stūmė ir tada abi apsistumdė, po to, buvo pagriebusi jos telefoną, kurį ji atėmė, vėl griebė už kaklo, stūmė už peties ir ji parkrito ant asfalto, gulinčiai spaudė kaklą. Teisme nukentėjusioji nurodė ir dar vieną aplinkybę, kurios iki tol nebuvo nurodžiusi nei privataus kaltinime skunde, nei apklausose ikiteisminio tyrimo metu: V. F., paėmusi už nugaros vertė ant ją ant žemės ir ji parkrito ant kelių susižalodama (b.l.35 2 t.). Taigi, konflikte dalyvavusios nukentėjusioji ir kaltinamoji skirtingai aiškino įvykio aplinkybes.

Apylinkės teismas įvertino ir kitų byloje apklaustų liudytojų parodymus: nepilnametė liudytoja S. Č., ėjusi pro įvykio vietą, nepatvirtino mačiusi smurtaujant V. F., o taip pat nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių, kad ji buvo sustojusi įvykio vietoje, padėjo nukentėjusiajai uždėti dviračio grandinę, matė jos kraujuojančią ranką ir po įvykio palydėjo ją į namus; apklausti liudytojai J. K., R. R. yra V. F. dukros, I. K., G. R. - jos dukrų vyrai, R. F. – jos vyras, liudytoja D. T. yra nukentėjusiosios motina ir jie nurodė įvykio aplinkybes kurias sužinojo iš savo artimo asmens - kaltinamosios ar nukentėjusiosios. Apklausti liudytojais policijos pareigūnai D. S. ir R. T. taip pat nurodė aplinkybes, kurias jie sužinojo tirdami įvykį iš nukentėjusiosios ir kaltinamosios, tačiau ir jų parodymai nepaneigia teismo išvadų: D. S. nukentėjusioji rodė sužalojimus, teigė, kad skauda kelius, buvo susigrūmusi su V. F., nukritusi, tačiau akivaizdžių sužalojimų ji nematė, o tik išteptas kelnes, kitą dieną jos keliuose matė kraujosruvas, o V. F. pripažino, kad grūmėsi su nukentėjusiąja, liudytojas R. T. nurodė, kad apžiūrėjus nukentėjusiosios dviratį ir V. F. automobilį ryškesnių apgadinimų nenustatė.

2015-05-25 išvadoje specialistas konstatavo, nukentėjusioji J. T. po įvykio patyrė abiejų kelių sričių sumušimus, pasireiškiančius poodine kraujosruva ir odos nubrozdinimu dešinio kelio srityje ir odos nubrozdinimu kairio kelio srityje bei odos nubrozdinimu dešinėje plaštakoje (1 t.82 b.l.). Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą ir galėjo būti padaryti jai pargriuvus ant žemės, ką patvirtino ir apklausta teismo posėdyje teismo medicinos specialistė, tačiau vien šio fakto buvimas neleidžia konstatuoti, kad šie sužalojimai atsirado dėl V. F. pavartoto smurto. Be nukentėjusiosios parodymų, kad ji buvo sužalota pargriuvus ant asfalto nuo kaltinamosios pastūmimo į petį, jokių kitų objektyvių įrodymų, jog sužalojimus padarė V. F., byloje nėra, todėl apylinkės teismas, vadovaudamasis nekaltumo prezumpcijos principu, pagrįstai visas abejones vertino kaltinamosios naudai.

Apeliantas skunde nurodo tam tikras liudytojų parodymuose nurodytas detales kaip labiau atitinkančius nukentėjusiosios parodymus arba išsako spėjimus ar prielaidas, kurioms esant bylos įrodymai turėtų būti įvertinti nukentėjusiosios naudai, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, skunde nurodytos aplinkybes neturi reikšmės vertinant esmines bylos aplinkybes ir nepaneigia pirmos instancijos teismo išvadų.

Apeliantas teigia, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nepagrįstai vadovavosi liudytojų, policijos pareigūnų tyrusių įvykį, D. S. ir R. T. parodymais, nes D. S. po įvykio apsilankiusi pas V. F. nepatvirtino jos nurodytų aplinkybių dėl jai padarytų akių nudeginimo nukentėjusiajai papurškus dujomis nei padarytų sužalojimų, nors apklausos metu teigė, kad su ja grūmėsi ir taip paneigdama teisme duotus parodymus, kad ji nenaudojo prieš nukentėjusiąją fizinės jėgos, be to, jos parodymus, kad po incidento ji apie įvykį pranešė policijos pareigūnams, paneigė liudytojas R. T., nurodęs, kad apie įvykį sužinojęs tik gavęs nukentėjusiosios pareiškimą. Apeliantas teigia, kad nukentėjusios parodymus šie liudytojai patvirtino detaliau, nes nurodė ne tik jai padarytus sužalojimus, bet ir daiktų apgadinimus. Iš liudytojos D. S. parodymų teisme matyti, kad jai nuvykus pas V. F. ji pripažino, kad vyko konfliktas su nukentėjusiąja, kad su ja susigrūmė, kad jai nukentėjusioji į akis papurškė dujas, tačiau tai, kad ji nematė ant V. F. sužalojimų ir kad jai nepasakė apie patirtus sužalojimus, nėra pagrindas konstatuoti, jog jai nebuvo sukeltas fizinis skausmas, o aplinkybės, kad jai buvo papurkšta dujomis į veidą, neneigė ir nukentėjusioji. Tai, kad V. F. atvykusiai policijos pareigūnei nurodė, kad ji susigrūmė su J. T. nepatvirtina, kad ji tyčia panaudojo smurtą prieš nukentėjusiąją, nes ji nurodė aplinkybes dėl ko susigrūmė su nukentėjusiąja: kai nukentėjusioji jai papurškė dujomis, ji griebė jai už rankos, kurioje laikė balionėlį, norėdama jį atimti ir tada jos abi susistumdė. Tai, kad abi su kaltinamąja susistumdė ir grumtynių metu ji parkrito, patvirtino ir nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu (b.l.37-38, 1 t.). Apeliantas skunde nepagrįstai nurodo, kad liudytojas R. T. paneigė V. F. parodymus, kad ji po incidento kreipėsi į policijos pareigūnus, tačiau iš jo parodymų matyti, kad jis tiksliai nežino, kada apie tiriamą įvykį sužinojo, nes konfliktai buvo ir seniau, o įvykį pradėjo tirti gavęs medžiaga su viza (b.l.73, 2 t.), nors ši apelianto skunde nurodyta aplinkybė esminės reikšmės įrodymų vertinimui neturi, nes nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių. Nors apeliantas skunde nurodo, kad šie liudytojai labiau patvirtina nukentėjusiosios parodymus, nes jie po įvykio matė nukentėjusiajai padarytus sužalojimus ir apgadintus drabužius, tačiau priešingai, liudytoja D. S. nurodė, kad nuvykus pas J. T. ji kalbėjo padrikai, minėjo, kad buvo susigrūmusi, krito ir nors ji rodė konkrečias vietas, tačiau ji akivaizdžių sužalojimų nematė, sakė, kad skauda, tačiau nenurodė kokias vietas, o sekančią dieną apžiūrėjusi J. T., keliuose matė nežymias kraujosruvas. Ji nurodė, kad nepastebėjo, kad būtų apgadintas nukentėjusiosios dviratis, matė tik nubrozdintas rankenas, o liudytojas R. T., priešingai nei skunde teigia apeliantas, nurodė, kad J. T. neminėjo apie apgadintus daiktus, jam nežinoma apie suplėšytus drabužius, pamestą auskarą, pirštinę. Šis liudytojas nurodė, kad apžiūros metu nebuvo nustatyti automobilio ir dviračio apgadinimai, todėl jis neįžvelgė, kad būtų taranavimas, dėl to jis konsultavosi ir su specialistu, todėl skundo teiginys, kad šie liudytojai labiau patvirtina nukentėjusios parodymus, yra nepagrįstas ir atmestinas.

Apelianto skunde dalis argumentų nurodomi kaip prielaidos, spėjimai, kuriems esant bylos įrodymai galėjo būti įvertinti kitaip: teigiama, kad liudytojos nepilnametės S. Č. parodymai kelia abejones apie jos norą liudyti apie smurtavimo veiksmus, tačiau tokie argumentai neparemti konkrečiais duomenimis, nenustatyta, kad ji buvo suinteresuota duoti parodymus kurios nors pusės naudai, todėl tai, kad ši liudytoja nepatvirtino nukentėjusiajai palankių aplinkybių, nerodo, kai jos parodymai neteisingi; skunde nurodyta, kad nepagrįsta apylinkės teismo išvada, kad po kelių kontaktų su V. F. automobiliu, nukentėjusiajai turėjo išlikti ženklesni sužalojimai, nes nukentėjusioji vilkėjo storesnę aprangą ir tai ją galėjo apsaugoti nuo sunkesnių sužalojimų, tačiau šis teiginys yra tik galima prielaida, nepagrįsta konkrečiais bylos duomenimis, tokių duomenų nenurodė ir nukentėjusioji, todėl atmestinas; apeliantas laiko neteisinga teismo išvada, kad po kelis kartus įvykusio kontakto su V. F. automobiliu būtų likę ženklesni dviračio sužalojimai, o nustatytus apgadinimus dviračio rankenoje nepagrįstai laiko kaip jo eksploatacijos natūralius požymius, nors dviračio kairės rankenos apgadinimas sutampa su įvykio aplinkybėmis, kad automobilis iš kairės kontaktavo su dviračiu važiuojančia nukentėjusiąja. Iš dviračio apžiūros protokolo (b.l.63-66, 1 t.) matyti, kad 2015-05-22 apžiūrėjus nukentėjusiosios dviratį nustatyti keli įtrūkimai dviračio dešinėje guminėje rankenoje, tačiau, nesant kitų dviračio ir automobilio apgadinimų nuo tariamo taranavimo, nepaneigta apylinkės teismo išvada, kad tokie dviračio rankenos apgadinimai galėjo atsirasti natūraliai eksploatuojant dviratį iki įvykio. Įvertinus aptartas aplinkybes, neatmestina, kad nustatytus sužalojimus J. T. galėjo patirti dėl savo pačios aktyvių veiksmų. Vien tai, kad J. T. buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nepatvirtina, kad konflikto metu V. F. atliko smurtinius veiksmus prieš J. T. ir jų metu ją sužalojo, netgi darant prielaidą, kad nukentėjusioji sužalojimus patyrė nuo fizinio kontakto su V. F., negalima daryti išvados, kad tokie jos veiksmai buvo nukreipti į tai, kad tyčia sužalotų J. T. ar tyčia jai sukeltų fizinį skausmą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir byloje nesant kitų įrodymų, kurie leistų pašalinti iškilusias abejones dėl įvykio aplinkybių bei vadovaudamasi suformuota teismų praktika, jog visos abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai, konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nesurinkta patikimų ir nenuginčijamų duomenų, jog V. F. tyčia nežymiai sužalojo J. T. ir padarė BK 140 str. 1 d. numatytą veiką, o skundo argumentai nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai išteisino V. F. ir tenkinti skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teismo posėdžio metu nukentėjusiosios atstovas advokatas I.Ruželė pateikė teismui pinigų priėmimo kvitą ir prašė priteisti 650 eurų bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. BPK 105 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamoje byloje, pradėtoje pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį sumoka asmuo pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką sprendžiant klausimą dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus buvo nagrinėjama byla ir koks skundo nagrinėjimo rezultatas ( kasacinės nutartys 2k-174/2014, 2k-303/2014). Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiosios atstovo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas, todėl ir prašymas priteisti turėtas 650 eurų turėtas bylinėjimosi išlaidas atmetamas. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad privataus kaltinimo bylų procese atsakomybė už proceso išlaidas turi daug panašumų su bylinėjimosi išlaidų institutu civiliniame procese. Šiuos panašumus lemia tai, kad proceso šalys yra lygiateisiai privatūs asmenys. Pagrindinė proceso išlaidų paskirtis yra privataus kaltinimo byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ir piktnaudžiavimo procesu užkardymas.

Skundžiamu nuosprendžiu, išteisinus V. F. iš kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d., iš nukentėjusiosios J. T. išteisintajai V. F. priteista proceso išlaidos, kurių dydis nustatytas remiantis advokato padėjėjo S. T. pateikta ataskaita (b.l.83-84,2 t.). Ir nors priteista suma buvo žymiai mažesnė nei nurodyta ataskaitoje, tačiau pateiktas dokumentas negali būti pagrindu pripažinti joje nurodytas sumas proceso išlaidomis, nes jis nustatyta tvarka nepatvirtintas, be to, kaip pagrįstai skunde nurodo apeliantas, byloje nepateikta konkrečių dokumentų (pinigų priėmimo kvitų, banko mokėjimo nurodymo), patvirtinančių pinigų sumokėjimą gynėjui ar advokatų bendrijai, todėl pagrįstas apelianto skundo teiginys, jog advokato atstovavimo išlaidos neįrodžius jų dydžio negali būti priteisiamos (kasacinės nutartys bylose Nr. 3K-3-408/2010, Nr. 3K-3-370/2014) ir dėl to šioje dalyje nuosprendis keistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

2016 m. vasario 11 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria priteista iš J. T. išteisintajai V. F. 1000 Eur proceso išlaidų. Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.