Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Gyčio Večersko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei R. S., nuteistojo P. S. gynėjui advokatui Vidmantui Knezevičiui, nukentėjusiajai D. M., teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo P. S. nuteistas pagal LR BK 281 str. 5 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams; pagal LR BK 144 str. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1d., 5d. bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė skirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, atliekant ją atvirojoje kolonijoje. Vadovaujantis LR BK 68 straipsniu uždrausta P. S. 3 (trejus) metus vairuoti transporto priemonę.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. S. pagal LR BK 281 str. 5d. nuteistas už tai, kad jis pažeidė kelių transporto eismo saugumo taisykles dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus, tai yra 2007 m. birželio 14 d., apie 3.00 val., (duomenys neskelbtini), prie autobusų sustojimo aikštelės, vairuodamas automobilį VW „GOLF", valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažeidė saugaus eismo reikalavimus, nurodytus Kelių eismo taisyklių 172, 173 ir 174 punktuose, tai yra viršijo gyvenvietėse leidžiamą 50 km/h greitį, neatsižvelgė į sudėtingas matomumo sąlygas bei pastebėjęs kelyje kliūtį, automobilio nesustabdė ir neapvažiavo kliūties, nors turėjo objektyvią (realią) galimybę tai padaryti, bei partrenkė per važiuojamąją kelio dalį ėjusį pėsčiąjį A. M., kuris dėl patirtų kūno sužalojimų po 1-2 valandų įvykio vietoje mirė.

Be to, P. S. pagal LR BK 144 str. nuteistas už tai, kad jis paliko be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei, tai yra po to, kai 2007 m. birželio 14 d., apie 3.00 val., (duomenys neskelbtini), prie autobusų sustojimo aikštelės, vairuodamas automobilį VW "Golf', valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) partrenkė per važiuojamąją kelio dalį ėjusį pėsčiąjį A. M., gresiant pavojui nukentėjusiojo gyvybei, turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiuoju ir galimybę suteikti jam pirmąją pagalbą, nepagelbėjo A. M. ir pasišalino iš eismo įvykio vietos.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas ir nukentėjusioji prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

P. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nuteistasis neginčija kaltės dėl jo nuteisimo pagal LR BK 281 str. 5d. ir BK 144 str., todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis LR BPK 320 str. 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantas nesutinka su teismo skirta bausme ir prašo skirti švelnesnę bausmę arba taikyti BK 75 str. Apeliacinės instancijos teisme gynėjas pateikė nuteistojo ir nukentėjusiosios susitaikymo sutartį ir prašė P. S. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 str. pagrindu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas ir individualizuodamas nuteistajam bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų BK 54 straipsnyje. Įvertinus padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, lengvinančias atsakomybę aplinkybes, sunkinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą, kaltinamojo asmenybę, bausmė skirta tinkama. Todėl, apeliacinio skundo argumentas, kad teismas pažeidė bendruosius bausmių skyrimo principus, nepagrįstas ir turi būti atmestas.

Kolegija daro išvadą, kad nėra įstatyminio pagrindo taikyti BK 38 str. ir P. S. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. BK 38 straipsnis numato atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko. BK 38 str. 1 d. numato, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kaip matyti iš BK 38 str. 1 d., asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra teismo teisė, bet ne pareiga. Svarstant klausimą, ar galima atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, būtina įvertinti visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, bei siekti, kad atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės būtų pasiekti bausmės tikslai. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas pažeidė saugaus eismo reikalavimus, važiuodamas automobiliu jis viršijo leistiną greitį, neatsižvelgė į sudėtingas matomumo sąlygas, partrenkė keliu ėjusį žmogų, jį sužalojo ir paliko, pasišalino iš įvykio vietos nesuteikęs pagalbos, nevykdė įstatymu numatytos pareigos suteikti pirmąją medicinos pagalbą. Apeliantas nuteistas už dviejų nusikalstamų veikų padarymą. Tai rodo, kad nuteistasis atsainiai vertina elementarias moralės nuostatas bei įstatymų reikalavimus. Nusikaltimo pasekmės sunkios, neatstatomos, saugaus eismo taisyklių pažeidimo, kurį padarė apeliantas, pasekoje žuvo žmogus. Kolegijos nuomone, atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės nebūtų pasiekti bausmės tikslai bei bausmės paskirtis-nubausti nusikalstamas veikas padariusį asmenį bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Be to, BK 38 straipsnis galimas taikyti tik tuo atveju, kai asmuo padaro vieną nusikalstamą veiką. Šiuo atveju apeliantas nuteistas už dviejų nusikalstamų veikų padarymą. Be to, susitaikyti galima tik su tiesiogiai nuo nusikaltimo nukentėjusiu asmeniu, o ne su jo atstovu. Šioje byloje tiesiogiai nuo nusikaltimo nukentėjęs asmuo miręs. Apeliantas susitaikė su nukentėjusiąja, kuri nėra tiesiogiai nuo nusikaltimo nukentėjęs asmuo. Nukentėjęs asmuo ir nukentėjusysis nėra tapačios sąvokos. Įstatymų leidėjas kalba ir numato susitaikymo galimybę tik su tiesiogiai nuo nusikaltimo nukentėjusiu asmeniu.

Nepagrįstas apelianto reikalavimas ir nuoroda į tai, kad teismas privalėjo jo atžvilgiu taikyti BK 55 straipsnį ir skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. LR BK 55 straipsnis numato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Taigi, iš įstatymo normos matyti, kad BK 55 str. nurodoma, jog su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė skiriama tik nesunkų arba apysunkį nusikaltimą padariusiems pirmą kartą teisiamiems asmenims. Tačiau, BK 55 str. nuostata netaikoma kai asmuo teisiamas už sunkų nusikaltimą. Įstatyme nieko nesakoma apie bausmės skyrimą asmeniui, teisiamam už neatsargų nusikaltimą. Neatsargūs nusikaltimai neklasifikuojami ir skiriant bausmę reikia vadovautis BK specialiosios dalies straipsnio sankcija. Kadangi BK 281 str. 5 d. sankcija yra laisvės atėmimas iki 8 metų, kas prilygsta sunkiam nusikaltimui, todėl BK 55 str. norma negali būti taikoma. Be to, pažymėtina, kad LR BK 281 str. 5d. numato galimybę skirti tik vienintelę bausmės rūšį- terminuotą laisvės atėmimą. LR BK 55 straipsnio nuostatos svarbios ir į jas teismas turi atsižvelgti kai pirmą kartą teisiamam asmeniui skiriama bausmė, kuomet straipsnio sankcijos numato ir kitas, švelnesnes nei laisvės atėmimas, bausmes. Tuo tarpu LR BK 281 str. 5 dalis, apart laisvės atėmimo bausmės, nenumato kitų švelnesnių bausmių rūšių, todėl LR BK 55 straipsnio nuostatos netaikomos.

LR BK 144 straipsnis numato ir švelnesnes bausmės rūšis nei terminuotas laisvės atėmimas, tačiau šiuo atveju tai nėra vienas nusikaltimas, dėl kurio P. S. pripažintas kaltu ir nuteistas. Ši nuteistojo veika tampriai ir neišvengiamai susijusi su BK 281 str. 5d. numatytu nusikaltimu, ji padaryta laiko atžvilgiu - po šio nusikaltimo ir turėjo įtakos sunkioms LR BK 281 str. 5d. numatytoms nusikaltimo pasekmėms kilti, nes specialisto išvadoje neatmetama galimybė, kad laiku suteikus nukentėjusiajam pagalbą mirtis galbūt nebūtų jo ištikusi. Todėl, įvertinus net ir teigiamai charakterizuojamą nuteistojo asmenybę, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, įvertinus šios veikos pavojingumą, o kartu ir nuteistojo padarytų abiejų nuskalstamų veiksmų pavojingumą, bei šios nusikalstamos veikos kaltės formą-tyčią, darytina išvada, jog laisvės atėmimo bausmė už LR BK 144 straipsnyje padarytą veiką, nuteistajam paskirta pagrįstai.

Apelianto prašymas taikyti švelnesnę, nei įstatymas numato bausmę, negali būti tenkinamas, nes byloje nėra aplinkybių, sudarančių įstatymo numatytą pagrindą taikyti švelnesnę bausmę. Švelnesnės nei įstatymas numato bausmės skyrimą reglamentuoja baudžiamojo kodekso 62 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu yra visos kaltininko elgesį apibūdinančios sąlygos, t.y. 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nors nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau iš bylos aplinkybių matyti, kad nėra būtinosios sąlygos- savanoriško atvykimo ir pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką, priešingai byloje nustatyta, to neneigia ir pats nuteistasis, kad jis iš įvykio vietos pabėgo, paliko asmenį gyvybei pavojingoje situacijoje, nesuteikė jam pagalbos ir neužtikrino, nesiėmė visų pastangų, kad pagalba būtų jam suteikta, į policiją savo noru apie įvykį nepranešė. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog nėra visų būtinų sąlygų suteikiančių galimybę taikyti švelnesnę bausmę nei numato įstatymas, todėl tai nesuteikia teismui įstatyminio pagrindo svarstyti galimybę taikyti švelnesnę nei įstatymas numato bausmę.

To paties straipsnio 2 dalyje 1 punkte nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba yra kitos įstatyme numatytos aplinkybės. Nuteistasis teigia, kad jis išlaiko neįgalią slaugos reikalaujančią motiną, tačiau šie duomenys byloje nepatvirtinti, be to, byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad nebūtų kam prižiūrėti kaltininko prižiūrėtą asmenį. Iš bylos duomenų matyti, jog nuteistojo motina tikrai sunkiai serga, jai reikalinga slauga, tą patvirtino ir liudytoja E. K., tačiau nuteistojo motiną prižiūri jo močiutė, jis tik padeda savo močiutei E. K. prižiūrėti sergančią motiną, nuteistasis nepripažintas rūpintoju ar globėju. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji patvirtino, kad apeliantas turi vyresnį brolį, kas patvirtina, kad nuteistasis nėra vienintelis asmuo galintis prižiūrėti motiną. Be to, skirti švelnesnę nei įstatymas numato bausmę yra teismo teisė, o ne pareiga ir tik teismui priklauso kompetencija įvertinus visas bylos aplinkybes spręsti dėl galimybės skirti švelnesnę nei įstatymas numato bausmę. Teisėjų kolegija įvertina padarytas veikas, jų pavojingumą, tai, kad nuteistasis nors ir prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, tačiau pasielgė labai neatsakingai palikdamas sužeistą asmenį, nesuteikdamas jam pagalbos, iki pastarojo eismo įvykio buvo baustas administracine tvarka du kartus dėl to, kad vairavo neturėdamas teisių, administracinių pažeidimų metu taip pat sukėlė eismo įvykius. Atsižvelgiant į tai, jog byloje esantys duomenys neduoda pagrindo išvadai, jog nuteistasis vienintelis rūpinosi ir išlaikė savo motiną, o taip pat, kad be nuteistojo nebūtų kam toliau prižiūrėti jo motinos, ir konstatuoja, jog bylos aplinkybių visuma nesudaro pakankamo pagrindo skirti švelnesnę nei įstatymas numato bausmę.

Byloje taip pat nėra jokių ypatingų, išskirtinių aplinkybių, galinčių duoti pagrindą išvadai, kad straipsnių sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas P. S., aiškiai prieštarautų teisingumo principo įgyvendinimui, todėl švelninti bausmių LR BK 54 str. 3d. pagrindu taip pat nėra teisinio pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam laisvės atėmimo bausmės skirtos teisėtai ir pagrįstai.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas paskirtų bausmių trukmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų taip pat nepažeidė. Bausmių dydžiai skirti tinkamai, atsižvelgus į padarytų nuskalstamų veikų pavojingumą, į tai, kad nuteistasis padarė vieną neatsargų nusikaltimą, tačiau jo pasekmės sunkios, vieną nesunkų, tačiau tyčinį nusikaltimą. Anksčiau jis neteistas, charakterizuojamas teigiamai, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas įvertino šių aplinkybių visumą, jų tarpusavio santykį, kiekvienos iš jų lyginamąjį svorį nustatant bausmės dydį ir skyrė pagal LR BK 281 str. 5d. laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams, pagal LR BK 144 str. - laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

LR BK 61 str. 4 d. numato, kad skiriama ne didesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, jei kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. P. S. paskirtų bausmių dydžiai yra mažesni nei straipsnio sankcijoje nustatyti bausmių vidurkiai. Pagal LR BK 281 str. 5d. paskirtoji bausmė mažesnė už vidurkį daugiau nei vieneriais metais, pagal LR BK 144 straipsnį skirtoji bausmė taip pat nors ir artima sankcijoje numatytam šios bausmės rūšies vidurkiui, tačiau nėra už jį didesnė. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė ir į kaltės formas, ir nusikaltimų sunkumą bei pavojingumą, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, sunkinančių nebuvimą, nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes ir skyrė teisingas bausmes.

Pirmosios instancijos teismas nuteistajam skyrė teisingą bausmę, tačiau nepagrįstai neaptarė ir neįvertino nuteistojo ir jo gynėjo nurodytų aplinkybių dėl bausmės vykdymo atidėjimo, todėl šis trūkumas ištaisytinas apeliacinės instancijos teisme.

LR BK 75 str. 1d. nustato sąlygas, kurioms esant asmeniui gali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas. Taigi, asmeniui nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Be šių formalių sąlygų įstatymas taip pat numato, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Bausmės paskirtį įvardija LR BK 41 str., todėl atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą svarbu nustatyti, ar tokia poveikio priemonė bus pakankamai efektyvi norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų padarymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Teisėjų kolegija, vertindama galimybę pasiekti bausmės tikslus be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, atsižvelgia į tai, kad P. S. nuteistas dėl dviejų nusikalstamų veikų padarymo - už vieno neatsargaus ir vieno tyčinio, tačiau nesunkaus nusikaltimo padarymą. Nuteistojo padarytos veikos pasekmės sunkios ir neatstatomos, tačiau anksčiau P. S. neteistas, administracine tvarka per paskutiniuosius metus(2008 m.) nebaustas, dirbo, seniūnijoje ir darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, dėl padarytų nusikalstamų veikų prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, byloje nenustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusiosios nuteistasis atsiprašė. Bylos duomenimis patvirtinama, kad nuteistasis atlygino dalį žalos ir sudarė sutartį su nukentėjusiąja atlyginti jai likusią turtinę ir neturtinę žalą. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia ir įvertina nukentėjusiosios interesus, nes Lietuvos Aukščiausiais teismas išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2006-12-29 nutartyje Nr. 2K-576/2006 yra pasisakęs, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės vertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme ir nuo nusikaltimo nukentėjusiųjų asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Todėl, kolegijos nuomone, būtina įvertinti ir tai, kad teisme nukentėjusioji išreiškė nuomonę, jog realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas nuteistajam būtų per griežta priemonė pasiekti bausmės tikslus. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji išreiškė nuomonę, kad nuteistojo apeliacinis skundas būtų tenkinamas ir nurodė, kad jie susitaikė, nuteistajam ji atleido, susitarė dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, dalį žalos nuteistasis jai atlygino. Tai rodo, kad apeliantas daro tinkamas išvadas ir siekia palengvinti nusikalstamų veikų pasekmes ir nėra joms abejingas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, o taip pat į nuteistojo jauną amžių, į tai, kad eismo įvykiui kilti įtakos turėjo ir pačio nukentėjusiojo veiksmai, įvertinusi padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, pasekmes, kaltės formą, nuteistojo asmenybę, jo elgesį prieš ir po įvykio, nuteistojo atsiprašymą, dalies žalos atlyginimą, tai, kad P. S. neteistas, administracine tvarka per paskutiniuosius 2008 metus nebaustas, dėl padarytų veikų prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, charakterizuojamas iš esmės vien tik teigiamai, dirbo, remiantis seniūnijos charakteristika, padėjo močiutei prižiūrėti savo neįgalią motiną, kuriai reikalinga slauga, daro išvadą, kad pasiekti, jog P. S. nebenusikalstų, laikytųsi įstatymų, apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, o taip pat jį nubausti, galima ir netaikant realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo, tai yra jos vykdymą atidedant, tačiau skiriant įpareigojimus. Įvertinus visas aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas šiuo atveju užtikrintų bausmės tikslų įgyvendinimą bei teisingumo principo realizavimą.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam paskirtos bausmės tiek už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, tiek ir subendrinta galutinė bausmė nėra aiškiai per griežtos, yra teisingos ir tinkamos realizuoti bausmės tikslus. Tačiau pirmosios instancijos teismas neaptarė ir neįvertino nuteistojo bei jo gynėjo pirmosios instancijos teisme nurodytų aplinkybių dėl galimybės taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tuo nepritaikė įstatymo, kurio taikymas yra galimas. Nuosprendis keistinas LR BPK 328 str. 1p. numatytu pagrindu.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 3d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis LR Baudžiamojo Kodekso 75 straipsnio 1dalimi P. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams. Skirti vienerių metų laikotarpiui įpareigojimą: be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Kardomąją priemonę-suėmimą panaikinti ir P. S. iš suėmimo nedelsiant paleisti.

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.