Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Eglės Kiaurakytės ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. L. skundą atsakovei Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijai dėl 2024 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. S2-17 panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas P. L. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovės Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos (toliau – atsakovė, Direkcija) 2024 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. S2-17 (toliau – Sprendimas) ir leisti atstatyti buvusią sodybą žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas).

Paaiškina, kad 2018 m. spalio 16 d. sandorio pagrindu įgijo Žemės sklypą, kuris yra saugomoje teritorijoje ir patenka į geomorfologinį, gamtinį bei kompleksinį draustinius. Žemės sklype siekia atstatyti buvusią sodybą, kurioje buvo gyvenamasis namas, ūkio pastatas – tvartas ir pirtis. Pagal gautus archyvo duomenis (1914 m. Likunčių kaimo valstiečių ūkių sąrašą bei Likunčių k. 1955-1957 metų ūkinę knygą) sodyba priklausė A. P., M., po jo mirties – dukrai P. V., A.. Šiuo metu sodyba sunykusi. Vietovėje išlikę tik sodyboje buvusio sodo medžiai. Neturi duomenų, kada ir dėl ko sodybos pastatai sunyko ar buvo sunaikinti.

Nurodytų archyvo dokumentų nepakako konstatuoti faktui apie Žemės sklype buvusią sodybą. Todėl 2023 m. gegužės 9 d. kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Žemės sklype yra buvusi sodyba: gyvenamasis namas, ūkio pastatas – tvartas, pirtis. Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2023 m. gruodžio 15 d. nutartimi civilinė byla Nr. e2YT-4251- 420/2023, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 293 straipsnio 1 punktu, nutraukta. Todėl 2023 m. gruodžio 19 d. kreipėsi į Direkciją, kuri priėmė Sprendimą.

Remiasi Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – STĮ) 9 straipsnio, Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 106 (toliau – Aprašas) 2 ir 3 punktais bei Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2023 m. gruodžio 15 d. nutartimi.

Teigia, kad kreiptis dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo į bendrosios kompetencijos teismą galėtų (-ės) tik tada, kai įgyvendins Apraše nurodytą tvarką (pateiks prašymą Direkcijai, gaus Direkcijos sprendimą ir jei nesutiks su juo – skųs administracine tvarka) ir tik jei įgyvendinus šią tvarką vis tiek paaiškėtų, kad negali kitokia tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą.

Pažymi, kad teismas, nagrinėdamas šią bylą, gali nustatyti atitinkamas reikšmingas faktines aplinkybes, kurių pagrindu teisė atstatyti buvusią sodybą jam galėtų/turėtų būti suteikta.

Remiasi STĮ 2 straipsnio 52 dalimi ir teigia, kad buvusi sodyba – tai sodyba, kurios buvimo faktas įrodytas istoriniais - archyviniais dokumentais ar teismo sprendimu. Pažymi, kad yra gavęs iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyriaus bei Vilniaus regioninio valstybės archyvo Utenos filialo duomenis apie buvusį P. ūkinį kiemą, iš kurių matyti, kad Žemės sklype yra buvusi sodyba. Tokio pobūdžio bylose, be kita ko, būtina įrodyti, kad sodybos statiniai (bent jau gyvenamasis namas) stovėjo dabartinio Žemės sklypo ribose (nes sklypų ribos galėjo kisti).

Tvirtina, kad beveik visas Žemės sklypas patenka į saugomų teritorijų (draustinių) bei teritorijų, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos (vandens telkinio apsaugos juosta ir zona), ribas. Remiasi STĮ 9 straipsnio 1 dalies 5 punkto bei Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatomis ir teigia, kad Žemės sklype atstatyti buvusios sodybos pastatus galima tik įrodžius faktą, kad joje yra buvusi sodyba.

Pažymi, kad 1914 m. L. (šiuo metu kaimas vadinamas L.) valstiečių ūkių sąraše Nr. 99 pažymėtoje eilutėje įvardintas A. P., M., kuriam priklausė sklypai Nr. 12 ir Nr. 60. Sklypo Nr. 12 dalis (palei ežerą Ž.) šiandien priklauso pareiškėjui. Sklypą valdant buvusiems savininkams P. sklypą Nr. 12 sudarė dvi dalys, kurias, kaip ir dabar, skyrė kelias (šiuo metu kelias Dusetos - Užpaliai - Vyžuonos Nr. 5310). 2000 m. atkuriant nuosavybės teises P. palikuoniams (nuosavybės teisės natūra atkurtos pil. J. O. D.) sklypas Nr. 12 taip pat buvo atkurtas tomis pačiomis ribomis dvejomis dalimis (abipus kelio), kurių projektiniai numeriai buvo 27(6) ir 27(5). 2019 m. atlikus kadastrinius matavimus, žemės sklypas suformuotas atskirais dviem sklypais, kurio 27(6) daliai suteiktas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), o 27(5) – (duomenys neskelbtini).

Mano, kad tai, jog buvusių savininkų P. žemės sklype Nr. 12 buvo sodyba įrodo į bylą teikiami archyviniai dokumentai. Tai, kad gyvenamasis namas ir kiti statiniai stovėjo toje sklypo Nr. 12 dalyje, kurioje šiuo metu yra Žemės sklypas, įrodinės, prašydamas apklausti liudytoją. Gretimo kaimo gyventoja R. P. nurodė, kurioje Žemės sklypo vietoje pagal jos prisiminimus maždaug iki 1965 m. stovėjo statiniai: gyvenamasis namas ir ūkio pastas. Šiuos parodymus vietovėje užfiksavo matininkė, kuri parengė planą su preliminariomis buvusių statinių teritorijomis.

Pažymi, kad nors Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų civilinė byla Nr. e2YT-4251-420/2023 nutraukta, tačiau iš esmės byla buvo išnagrinėta ir teismas buvo atlikęs visus proceso veiksmus išsamiam ir objektyviam bylos išnagrinėjimui. Teisme buvo apklausta liudytoja R. P. bei skirtas išvažiuojamasis teismo posėdis, kurio metu buvo apžiūrėta teritorija, liudytoja demonstravo ir aiškino buvusios sodybos statinių vietą, buvusią išvaizdą, kitas aplinkybes, reikšmingas bylai.

Akcentuoja, kad pagal Aprašą Direkcija, priimdama sprendimą, įgaliota spręsti tik vertindama labai konkretų ir siaurą galimų įrodymų ratą, iš esmės tik vieno pobūdžio – kartografinius dokumentus. Sprendime Direkcija nurodė, kad nustatė, jog žemėlapiuose: 1901 m. N-35-4-B (M 1:50000); 1950 m. N-48-25-B-r (M 1:25000); 1952 m. N-35-4-B-r (M 1:25000); 1939 m. N-35-4-T (M 1:50000); 1969 m. C-48-25-B-r (M1:25000) nagrinėjamoje vietoje, Žemės sklype sutartiniu simboliu nėra pažymėta sodyba. Tačiau buvusios sodybos faktą galima įrodinėti visais teisėtais ir leistinais įrodymais. Mano, kad teikiamų į bylą įrodymų bei prašant byloje apklausti liudytoją, pakanka fakto aplinkybei, kad Žemės sklype yra buvusi sodyba, nustatyti.

Pareiškėjas ir jo atstovas teismo posėdžio metu palaikė skundą iš esmės jame išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Atsakovė Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija atsiliepimu su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio Žemės sklypo, kurio plotas 2.0147 ha, paskirtis - žemės ūkio. Remiantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybinio kadastro duomenimis, Žemės sklypas patenka į valstybinį Vaiskūnų geomorfologinį draustinį, Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos administruojamas ribas.

Remiasi Aprašo 6 ir 8 punktų nuostatomis ir teigia, kad Žemės sklypui taikomi STĮ 9 straipsnio 3 dalies 4-5 ir 7 punktai, kuriuose nustatyta, jog leidžiama atstatyti identiškus buvusių sodybų pastatus ir jų inžinerinius statinius pirminėse jų stovėjimo vietose pagal išlikusius archyvinius dokumentus: vietovės planus, pastatų ir inžinerinių statinių projektus (brėžinius), matavimų bylas, kitus dokumentus, pagal kuriuos atkuriamas buvęs pastatų vaizdas (jų fasadai, medžiagos, konstrukcijos). Atstatant identiškus buvusios sodybos pastatus ir jų inžinerinius statinius, jų statybos vienetai netaikomi. Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatytas reikalavimas sodybos pastatus ir jos inžinerinius statinius išdėstyti ne didesniame kaip 2 hektarų plote; leidžiama naujus sodybos pastatus ir inžinerinius statinius statyti buvusios sodybos vietoje, atsižvelgiant j etnografinių regionų architektūros reikalavimus; buvusios sodybos atstatymo teisė šioje dalyje nustatyta tvarka įgyvendinama taip, kad vietoj vienos buvusios sodybos gali būti atstatoma tik viena sodyba.

Teigia, kad remiantis viešai prieinama kartografine medžiaga (topografiniais žemėlapiais) Žemės sklype nėra aiškiai identifikuojamo buvusios sodybos simbolio, kaip reikalauja Aprašo nuostatos. Susipažinus su pareiškėjo pateiktais archyviniais dokumentais taip pat nenustatyta pažymėtų pastatų priede Nr. 2 (žaliai apibrėžtame sklype Nr.12, nors kituose sklypuose pastatų kontūrai pažymėti). Pateiktose Ūkio knygose, kur minimos pavardės, turėtas turtas ir pan. - šioje medžiagoje informacija nėra siejama prie konkretaus žemės sklypo, dėl to sunku nustatyti konkrečią sodybos buvimo vietą.

Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo matyti, kad Žemės sklype nėra įregistruota jokių statinių. Pareiškėjas nenurodo, kokių statinių pamatai galimai yra išlikę jo Žemės sklype.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

ginčas kilęs dėl Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos (toliau – atsakovė, Direkcija) 2024 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. S2-17 (toliau – Sprendimas), kuriuo nuspręsta neleisti atstatyti buvusią sodybą žemės sklype, kurio unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 10 16 įsigijo žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurio plotas 2.0147 ha, paskirtis - žemės ūkio (toliau - Žemės sklypas). Žemės sklypas yra saugomoje teritorijoje, nes patenka į valstybinio Vaiskūnų geomorfologinio bei gamtinio ir kompleksinio draustinio ribas, kurias administruoja Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija.

Pareiškėjas siekia šiame žemės sklype atstatyti buvusią sodybą, kurioje, pareiškėjo teigimu, buvo gyvenamasis namas, ūkio pastatas – tvartas, bei pirtis, kurie neišlikę, nes sunyko.

Tuo tikslu jis 2023 05 09 kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą, su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tačiau Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2023 m. gruodžio 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2YT-4251-420/2023, byla buvo nutraukta CPK 444, 445 straipsnių pagrindu, nes pareiškėjas nepasinaudojo galimybe, kita, neteismine tvarka, gauti reikiamus dokumentus, kurie patvirtintų jo prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.

2023 12 19 pareiškėjas kreipėsi į Direkciją, kuri priėmė skundžiamą Sprendimą.

Iš Sprendimo matyti, kad jis priimtas, remiantis pareiškėjo pateikta bei Lietuvos erdvinės informacijos portalo Geoportal.lt žemėlapių fonduose esančia informacija, susijusia su žemėlapiais: 1901 m. N-35-4-B (M 1:50000); 1950 m. N-48-25-B-r (M 1:25000); 1952 m. N-35-4-B-r (M 1:25000); 1939 m. N-35-4-r (M 1:50000); 1969 m. C-48-25-B-r (M 1:25000).

Šios informacijos pagrindu buvo padaryta išvada, kad nagrinėjamoje vietoje, Žemės sklype sutartiniu simboliu nėra pažymėta sodyba, dėl ko negalima identifikuoti buvusios sodybos ar kitų pastatų.

Pareiškėjas iš esmės sutinka su Sprendimo išvada, kad remiantis kartografiniais duomenimis nėra galimybės Žemės sklype identifikuoti buvusios sodybos ar kitų pastatų.

Tačiau materialinį – teisinį reikalavimą teismui: panaikinti Sprendimą ir leisti atstatyti buvusią sodybą Žemės sklype, iš esmės grindžia tuo, kad Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2YT-4251-420/2023, yra surinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtina juridinę reikšmę turintį faktą, jog Žemės sklype buvo gyvenamasis namas, ūkio pastatas- tvartas, bei pirtis, kurie neišlikę bei kad administracinis teismas, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2008) yra kompetentingas nustatyti tokį juridinę reikšmę turintį faktą bei įpareigoti atsakovę leisti pareiškėjui atstatyti buvusią sodybą Žemės sklype.

Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 106 patvirtintas Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašas, (toliau - Aprašas).

Pagal Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 19 punkto c papunkčio nuostatas gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama <...> statyti statinius, išskyrus statinius, kurių statyba atitinka savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų ir saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir atvejus, kai Saugomų teritorijų įstatyme nustatytomis sąlygomis <...> statomi sodybos statiniai buvusios sodybos vietoje.

Iš šios teisės normos matyti, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose, kaip išimtis, gali būti statomi sodybos statiniai buvusios sodybos vietoje, esant dvejom sąlygom, kurios abi turi būti visumoje: 1. šių statinių statyba turi atitikti savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų ir saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius; 2. šių statinių statyba (statybos pobūdis, sąlygos ir kt.) turi atitikti ir Saugomų teritorijų įstatymo nustatytas sąlygas.

Byloje ginčo, kad valstybinio Vaiskūnų geomorfologinio draustinio režimą reglamentuojantys teisės aktai, šio draustinio teritorijoje numato (leidžia) naujų sodybų kūrimą buvusių sodybų vietose, nėra. Tokiu būdu pareiškėjo prašymas dėl buvusios sodybos atstatymo atitinka pirmąją Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 19 punkto c papunkčio sąlygą.

Antroji sąlyga yra konkretizuojama Saugomų teritorijų įstatymo ( aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2024 01 01 iki 2024 07 01) 2 straipsnio 52 dalyje ir 9 straipsnio 3 dalies 4 ir 7 punktuose bei Aprašo 6 -8 punktuose.

Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 dalyje nustatyta, kad „Buvusi sodyba – vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyta pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą teismo sprendimu.“

To paties įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 ir 7 punktuose nustatyta, kad „leidžiama atstatyti identiškus buvusių sodybų pastatus ir jų inžinerinius statinius pirminėse jų stovėjimo vietose pagal išlikusius archyvinius dokumentus: vietovės planus, pastatų ir inžinerinių statinių projektus (brėžinius), matavimų bylas, kitus dokumentus, pagal kuriuos atkuriamas buvęs pastatų vaizdas (jų fasadai, medžiagos, konstrukcijos) <....>; buvusios sodybos atstatymo teisė šioje dalyje nustatyta tvarka įgyvendinama taip, kad vietoj vienos buvusios sodybos gali būti atstatoma tik viena sodyba. Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo priėmimo tvarką nustato Vyriausybė“.

Pagal Aprašo 6-8 punktų nuostatas sprendimus dėl buvusios sodybos atstatymo priima saugomos teritorijos direkcija ar savivaldybės administracija pagal valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų duomenis, kurie turi patvirtinti buvusios sodybos buvimo faktą ir vietą.

Iš šių teisės aktų matyti, kad buvusios sodybos vieta turi būti nustatyta, arba pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jei jie neišliko ar yra nepakankami- nustatant juridinį faktą teismo sprendimu.

Be to, valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų duomenys juose esančios informacijos pakankamumo aspektu turi būti tokio lygio, kad pagal juose esančią informaciją būtų galima identifikuoti nurodytame žemės sklype buvusios sodybos pastatus (priklausomai nuo mastelio – vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastato (namo) su jo priklausiniais ar be jų kontūrai arba visa sodyba pažymėti sutartiniais ženklais, kurių paaiškinimas pateiktas žemėlapio legendoje).

Minėta, kad ginčijamas Sprendimas grindžiamas valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų analize, kuriuose nenustatyta duomenų apie sutartiniu simboliu pažymėtą sodybą Žemės sklype, dėl ko nebuvo galima identifikuoti buvusios sodybos ar kitų pastatų.

Tokį Sprendimo išvados pagrįstumą patvirtina ir į bylą pateiktų kartografinių dokumentų duomenys, kuriuose nėra duomenų apie sutartiniu simboliu pažymėtą sodybą Žemės sklype.

Minėta ir tai, kad pareiškėjas iš esmės su šia Sprendimo išvada, t. y., su tokiu valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų duomenų vertinimu sutinka bei priešingo pobūdžio įrodymų (atitinkamų valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų, jų kitokios interpretacijos ir pan.) teismui neteikia.

Visa tai lemia, kad ginčijamas Sprendimas atitinka surinktų byloje įrodymų duomenis bei aptartų teisės aktų reikalavimus, o tuo pačiu yra pagrįstas bei teisėtas.

Minėta ir tai, kad pareiškėjas savo materialinį – teisinį reikalavimą teismui grindžia tuo, jog byloje yra surinkta pakankamai kitų įrodymų, kurie patvirtina juridinę reikšmę turintį faktą, kad Žemės sklype buvo gyvenamasis namas, ūkio pastatas- tvartas, bei pirtis, kurie neišlikę bei kad administracinis teismas, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2008) yra kompetentingas nustatyti tokį juridinę reikšmę turintį faktą bei įpareigoti atsakovę leisti pareiškėjui atstatyti buvusią sodybą Žemės sklype.

Šiuo atveju, visų pirma, pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl <...> valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus (toliau – vilkinimas atlikti veiksmus).

Tai reiškia, kad bylos administraciniame teisme nagrinėjimo dalyku yra valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo klausimas.

Nagrinėjamu atveju tokiu valstybinio administravimo subjekto priimtu teisės aktu yra Sprendimas. Todėl pareiškėjas prašydamas administracinio teismo nustatyti minėtą juridinį faktą, remdamasis kitais įrodymais, kurie nebuvo ir negalėjo būti Sprendimo vertinimo dalyku, peržengia šios bylos nagrinėjimo ribas.

Antra, juridiniai faktai yra nustatomi ypatingosios teisenos tvarka, bylą nagrinėjant bendrosios kompetencijos teisme (CPK 444, 445 straipsniai), todėl tokių faktų nustatymas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 18 str. 1 d.).

Trečia, pareiškėjas neteisingai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2008. Šios nutarties pareiškėjo nurodoma citata „kai institucija, įgaliota spręsti dėl atitinkamos teisės suteikimo asmeniui, priima jam nepalankų sprendimą būtent dėl tam tikrų teisiškai reikšmingų faktų neįrodytumo ir įstatymas nustato tokio sprendimo apskundimo tvarką bei sąlygas, tie teisiškai reikšmingi faktai teisme gali būti nustatomi ne kaip juridinę reikšmę turintys faktai atskiroje byloje CPK 444-448 straipsnių nustatyta tvarka, o kaip įrodomieji faktai (faktinės aplinkybės, sudarančios ieškinio arba kito procesinio dokumento pagrindą) byloje, kurioje asmuo ginčija (skundžia) jo netenkinantį įstatymo įgaliotos institucijos sprendimą“, reiškia, kad pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimu, galėjo jį ginčyti, teikdamas teismui priešingo pobūdžio įrodymus (atitinkamus valstybės archyvuose saugomų kartografinius dokumentus), arba atitinkamai paneigdamas Sprendime padarytas išvadas dėl aptariamų dokumentų vertinimo ir pan. (pvz., teikdamas atitinkamų specialistų išvadas), kurių rezultate teismas galėtų konstatuoti, jog valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų duomenys yra pakankami buvusios sodybos faktui ir vietai nustatyti.

Ketvirta, byloje aptarti, ginčo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai (Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas; Aprašas; Saugomų teritorijų įstatymo aktualios redakcijos) priimti po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutarties priėmimo, todėl šios teismo nutarties išaiškinimai negali būti betarpiškai taikomi šių teisės aktų atžvilgiu, nes jie nebuvo teismo vertinimo dalyku.

Visa tai apibendrinus daroma išvada, kad ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas, teisėtas bei teisingas dėl ko tenkinti pareiškėjo skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Kartu teismas pareiškėjui išaiškina, kad ginčijamo Sprendimo priėmimas ir jo įsigaliojimas ir sudaro jam sąlygas bei prielaidas, kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą CPK 444, 445 straipsnių tvarka dėl aptariamo juridinio fakto nustatymo. Pažymėtina, kad tokio Sprendimo nebuvimas, ir buvo esminė kliūtis nustatyti juridinį faktą Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2YT-4251-420/2023.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo P. L. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.