Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-06-30 · Administracinė byla Nr. I-3100-790/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-06-30
Bylos Nr.
I-3100-790/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02163-2015-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Marius Bajoras
Pareiškėjas
Ž. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 1.15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3100-790/2016Proceso Nr. 3-61-3-02163-2015-3Procesinio sprendimo kategorija: 1.15.2.3.2, 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas Ž. Š. skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014-07-29 iki 2015-04-06 kamerose, kurių plotas buvo per mažas, neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų. Kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, buvo drėgna, šalta, blogas apšvietimas, bloga ventiliacija. Karantino tipo kamerose nebuvo stalo, kėdžių, maistas buvo dedamas šalia sanitarinio mazgo. Tualetai kamerose buvo atviri, dėl to tvyrojo blogas kvapas. Kamerose buvo pelėsio, buitinių parazitų. Nebuvo išduodamos higienos priemonės. Į pasivaikščiojimų kiemelį buvo vedamas tik kartą per dieną ir tik vienai valandai. Nebūdavo sudaromos sąlygos kartą per savaitę pasinaudoti šiltu dušu bei kirpėjo paslaugomis. Pareiškėjas teigė, kad nuolat buvo perkėlinėjamas iš vienos kameros į kitą. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą, kurios atlyginimą prašė priteisti.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 8–14). Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014-08-14 iki 2015-04-16. Atsakovo atstovas teigė, kad Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Už švaros ir tvarkos palaikymą atsakingi patys suimtieji ir nuteistieji, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius. Remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus materialinius resursus. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Dėl pakankamai mažo kamerų ploto neįmanoma įrengti papildomų baldų. Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto yra atskirtas 1,5 metro aukščio sienele, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai Lukiškių TI-K tam yra pritaikyti. Sudaroma galimybė vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše ir tai atitinka nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K įrengta kirpykla ir laikomi asmenys turi galimybę ja pasinaudoti. Pareigūnai turi teisę kiekvieną dieną vykdyti perkėlimus iš vienos kameros į kitą pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnį ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnį. Nuteistieji ir suimtieji turi teisę pasivaikščioti gryname ore ne mažiau kaip vieną valandą per dieną. Teigė, kad pareiškėjas neįrodė jam padarytos žalos.

Motyvuojamoji dalis

Skundas iš dalies tenkintinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014-07-29 iki 2015-04-06.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai.

Pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas neginčija atsakovo atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-08-14 iki 2015-04-16 buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 107, 132, 143, 164, 166, 186, 192, 198. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas šiais laikotarpiais: 2014-08-15 – 2014-08-17, 2014-08-19 – 2014-10-08, 2014-10-11 – 2014-10-22, 2014-10-24 – 2014-11-03, 2014-11-05 – 2014-11-10, 2014-11-12 – 2014-11-25, 2014-11-28 – 2014-12-01, 2014-12-04 – 2014-12-09, 2014-12-11 – 2014-12-15, 2014-12-24 – 2015-01-04, 2015-01-06 – 2015-01-07, 2015-01-14 – 2015-01-19, 2015-01-22, 2015-01-25 – 2015-01-28, 2015-01-31, 2015-02-02 – 2015-02-04, 2015-02-07 – 2015-02-22, 2015-02-24 – 2015-02-25, 2015-02-27 – 2015-03-04, 2015-03-06 – 2015-03-11, 2015-03-19 – 2015-03-23, 2015-03-27 – 2015-03-31, 2015-04-02 – 2015-04-16 (b. l. 8–9). Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas 196 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus, jam teko nuo 1,85 kv. m. iki 2,65 kv. m. kameros ploto. Įvertinus aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo. Kitais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 3,97 iki 7,94 kv. m. ploto, taigi teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, buvo drėgna, šalta, bloga ventiliacija, buvo pelėsių. Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, galiojusios iki 2015-11-01, (toliau – ir HN 76:2010) 24 punktas nustatė, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, 26 punktas nustatė, kad gyvenamųjų patalpų santykinė drėgmė šaltuoju metų laiku turi būti 35–60 proc., šiltuoju: 35–65 proc., temperatūra šaltuoju metų laiku: 18–22 °C, šiltuoju: 18–28 °C; 56 punktas nustatė, kad gyvenamosiose patalpose ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-06-04 patikrinimo akto (b. l. 23–25) matyti, kad kamera Nr. 107 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2014-08-14 iki 2014-08-17) vėdinama natūraliai per langus, pelėsių vizualiai nenustatyta. Šioje kameroje išmatuota oro temperatūra buvo 20,3 °C, santykinė oro drėgmė 65,4 proc. ir atitiko higienos normų reikalavimus. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjas kameroje Nr. 107 buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis HN 76:2010 24, 26 ir 56 punkto reikalavimus. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus (b. l. 12), šias aplinkybes patvirtina ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas (b. l. 51–52). Iš Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus pažymos (b. l. 62) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl laikymo sąlygų su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, todėl atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga įrodyti, kad drėgmės, temperatūros rodikliai pareiškėjo suėmimo vykdymo metu kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitiko konkrečius HN 76:2010 nustatytus dydžius.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo blogas apšvietimas. HN 76:2010 22 punktas nustatė, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. HN 76:2010 23 punktas nustatė, kad gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Kaip matyti iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-06-04 patikrinimo akto (b. l. 23–25), kameroje Nr. 107 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2014-08-14 – 2014-08-17) dirbtinė apšvieta buvo 220 lx, ir atitiko nustatytus reikalavimus. Tačiau iš 2014-01-09 patikrinimo akto (b. l. 20–21) matyti, kad minėtoje kameroje dirbtinė naktinė apšvieta buvo 36 lx, ir neatitiko nustatytų reikalavimų. Todėl teismas laiko įrodytais pareiškėjo teiginius dėl netinkamo naktinio apšvietimo kameroje Nr. 107. Iš Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus pažymos (b. l. 62) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl laikymo sąlygų su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, todėl atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga įrodyti, kad apšvietimo rodikliai pareiškėjo suėmimo vykdymo metu kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitiko konkrečius HN 76:2010 nustatytus dydžius.

Pareiškėjas skunde teigė, kad karantino tipo kamerose nebuvo stalo, kėdžių, maistas buvo dedamas šalia sanitarinio mazgo. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų (b. l. 46–47) matyti, kad suimtieji (nuteistieji) Lukiškių TI-K karantino kamerose (nuo Nr. 104 iki Nr. 125) yra laikomi trumpą laiką – nuo jų atvykimo į įstaigą iki kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, bus pravestas pokalbis su Psichologinės tarnybos, Socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais; kitą darbo dieną atsižvelgiant į gautas rekomendacijas suimtieji (nuteistieji) skiriami į gyvenamąsias kameras. Pareiškėjas karantino kameroje buvo laikomas 2014-08-14 – 2014-08-17 (b. l. 8). Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (redakcija, galiojusi iki 2016-01-28) (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.6 – 14.8 punktai numatė, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti įrengtos pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų apie tai, kokie baldai buvo įrengti karantino kamerose, nors tokią galimybę turėjo, todėl atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose, pareiškėjo teiginiai dėl stalo ir kėdžių nebuvimo karantino kamerose laikytini įrodytais.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad tualetai kamerose buvo atviri, dėl to tvyrojo blogas kvapas. HN 76:2010 21 punkte nurodoma, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas numato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 12) nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele. Vertinant pareiškėjo teiginius dėl nemalonaus kvapo iš sanitarinio mazgo pažymėtina, kad HN 76:2010 58 punktas nustato laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims pareigą nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Iš atsakovo atstovo atsiliepimo į skundą, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-06-04 patikrinimo akto (b. l. 23–25) matyti, kad valymui reikalingas inventorius ir priemonės Lukiškių TI-K laikomiems asmenims išduodami, todėl pareiškėjas turėjo pats pasirūpinti kameros sanitarinio mazgo švara, kad iš jo nesklistų nemalonus kvapas. Kamerose esant teisės aktų reikalavimus atitinkančiai ventiliacijai, pareiškėjo teiginiai dėl jo teisių pažeidimų esant nemaloniam kvapui atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose buvo buitinių parazitų. HN 76:2010 60 punktas numatė, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Byloje esantis Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-06-04 patikrinimo aktas (b. l. 23–25) įrodo, kad kameroje Nr. 107 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2014-08-14 – 2014-08-17) HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta, atlikti dezinsekcijos, deratizacijos darbai registruojami. Į bylą pateiktos sutartys su deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugas teikiančiomis įmonėmis (b. l. 29–35) taip pat įrodo, kad Lukiškių TI-K tinkamai vykdo HN 76:2010 60 punkto reikalavimus, todėl pareiškėjo skundo teiginiai šiuo aspektu atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jam Lukiškių TI-K nebuvo išduodamos jokios higienos priemonės. Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nustato, kad nuteistiesiems, suimtiesiems vyrams, laikomiems tardymo izoliatoriuose, per mėnesį turi būti išduodama 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g. tualetinio muilo, 200 g. skalbiamojo muilo. Atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų apie tai, kad pareiškėjas buvo tinkamai aprūpinamas higienos priemonėmis, nors tokią galimybę turėjo, todėl atsižvelgiant į teismų praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose, pareiškėjo teiginiai dėl jo netinkamo aprūpinimo higienos priemonėmis laikytini įrodytais.

Pareiškėjas skunde teigė, kad į pasivaikščiojimų kiemelį buvo vedamas tik kartą per dieną ir tik vienai valandai. Pagal HN 76:2010 11 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Atsiliepime į pareiškėjo skundą Lukiškių TI-K nurodė, kad suimtiesiems asmenims yra leidžiama ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, šios aplinkybės neneigė ir pareiškėjas. Kita vertus, galiojantys teisės aktai ilgesnio nei vienos valandos pasivaikščiojimų kiemeliuose laiko nenumato, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jam nebūdavo sudaromos sąlygos kartą per savaitę pasinaudoti šiltu dušu bei kirpėjo paslaugomis. HN 76:2010 68 punktas numatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. Įsakymu Nr. 1R-172 (redakcijos, galiojusios nuo 2012-04-01 iki 2015-09-01) 107 punktas numatė, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims sudaroma galimybė vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše, yra įrengta reikalavimus atitinkanti kirpykla. Pareiškėjas skunde nekonkretizavo, kada ir kokiomis aplinkybėmis jam nebuvo sudaromos sąlygos pasinaudoti šiltu dušu ir kirpėjo paslaugomis. Iš Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus pažymos (b. l. 62) matyti, kad pareiškėjas dėl jo laikymo sąlygų ginčo laikotarpiu su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K direktorių nesikreipė. Todėl teismas tokio pobūdžio pareiškėjo teiginius vertina kaip abstrakčius ir neįrodytus.

Pareiškėjas teigė, kad nuolat buvo perkėlinėjamas iš vienos kameros į kitą. Iš Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio nuostatų matyti, kad tardymo izoliatoriaus administracija, spręsdama, kokiose konkrečiose tardymo izoliatoriaus patalpose apgyvendinti suimtąjį, privalo užtikrinti šiame straipsnyje įtvirtintus izoliavimo reikalavimus, tačiau suimtųjų paskirstymo į konkrečias kameras kriterijai teisės aktuose nėra nustatyti. Taigi tardymo izoliatoriaus administracijai suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose. Atsakovo atstovas paaiškino, kad suimtieji apgyvendinami atsižvelgiant į vidaus tvarkos reikalavimus, siekiant užkardyti konfliktines situacijas, ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, siekiant aprūpinti kiekvieną asmenį, atvykusį į Lukiškių TI-K, miegamąja vieta. Be to, suimtieji, atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Teismo vertinimu, šie atsakovo atstovo nurodyti kriterijai objektyviai pateisinami, siekiant tinkamai atlikti įstatymu pavestą suėmimo vykdymo funkciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, kad jo atžvilgiu buvo pažeisti Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti izoliavimo reikalavimai, o pareiškėjo teiginys dėl per dažno perkėlinėjimo į kitas kameras, paremtas tik subjektyvia pareiškėjo nuomone. Kaip minėta, ne pareiškėjui, o Lukiškių TI-K administracijai suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose. Be to, pareiškėjo teiginiai dėl dažno perkėlinėjimo į kitas kameras, neatitinka faktinių duomenų. Iš atsakovo atstovo pateiktos informacijos matyti, kad pareiškėjo perkėlimai į kitas kameras itin dažnai nevyko. Pareiškėjas per jo sulaikymo laikotarpį, trukusį nuo 2014-08-14 iki 2015-04-16 buvo apgyvendintas 8 kamerose. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad, pvz. kameroje Nr. 164 pareiškėjas praleido daugiau nei tris mėnesius: nuo 2014-08-18 iki 2014-11-25, kameroje Nr. 186 – beveik 2 mėnesius: nuo 2014-12-10 iki 2015-02-01 (b. l. 8–9). Taigi negalima pripažinti, kad atsakovo atstovas, pareiškėją apgyvendindamas konkrečiose Lukiškių TI-K kamerose, jį perkeldamas, pažeidė teisės aktų reikalavimus ar viršijo teisės aktais suteiktus įgaliojimus.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 196 paras per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose tualetas buvo atviras, jam nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, karantino kamerose nebuvo stalo ir kėdžių, jis nebuvo tinkamai aprūpinamas higienos priemonėmis. Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Konstatuotina, kad dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų trukmę ir pobūdį, į tai, kad kamerų perpildymas buvo žymus ir nuolatinio pobūdžio, tai, kad pareiškėjas ne visuomet buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis higienos normų reikalavimus, nebuvo aprūpinamas higienos priemonėmis, karantino kamerose jo laikymo metu nebuvo stalo, kėdžių. Tačiau pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Iš pateiktos į bylą pareiškėjo sveikatos istorijos (b. l. 64–77) matyti, kad jis netrukus po atvykimo į Lukiškių TI-K 2014-08-19 kreipėsi psichiatro konsultacijos, 2014-09-29 jam buvo nustatytas virusinės kilmės odos susirgimas, 2014-10-23 – kontaktinis dermatitas, tačiau minėti pareiškėjo sveikatos sutrikimai nesietini išimtinai su jo laikymo sąlygomis Lukiškių TI-K.Teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., at­siradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 5 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.

Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., LVAT 2016 m. sausio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016 pareiškėjui priteisė 2 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 266 paras ir 20 dienų ne visą parą, 2016 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 119 parų; 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi administracinėje byloje A-1193-662/2016 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, kuriuo pareiškėjui buvo priteista 150 Eur neturtinės žalos atlyginimas, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 17 parų), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 2 000 Eur sumos priteisimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo Ž. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti Ž. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Marius Bajoras