- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-19
- Bylos Nr.
- 2A-361-823/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-05527-2011-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ona Gasiulytė, Vidas Stankevičius, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
- Ieškovas
- VSDFV Užsienio išmokų tarnybos
- Atsakovas
- UADB „ERGO Lietuva“
- Trečiasis asmuo
- BAB bankas SNORAS
- Kategorijos
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.16pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės-Balynienės, kolegijos teisėjų Onos Gasiulytės ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo VSDFV Užsienio išmokų tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo patikslintą ieškinį atsakovui UADB „ERGO Lietuva“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo BAB bankas SNORAS.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas VSDFV Užsienio išmokų tarnyba kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo UADB „ERGO Lietuva“ priteisti 11 541,95 Lt žalos atlyginimo bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Nurodė, kad 2010 m. vasario 27 d., apie 21.01 val., Šiauliuose, Vilniaus g., K. N., vairuodamas automobilį VW Transporter v./n. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalota D. Š.. K. N. vairuojamas tarnybinis automobilis, kuris nuosavybės teise priklausė jo darbdaviui – BAB bankui SNORAS, buvo atsakovo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011 m. birželio 6 d. nuosprendžiu pripažino K. N. kaltu dėl įvykusio eismo įvykio. Dėl šio įvykio VSDFV Užsienio išmokų tarnyba nukentėjusiajai D. Š. nuo 2010 m. birželio 23 d. paskyrė ir moka valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją. Netekto darbingumo lygis nustatytas laikotarpiui nuo 2010 m. birželio 23 d. iki 2011 m. birželio 30 d. Už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 23 d. iki 2011 m. birželio 30 d. D. Š. VSDFV Užsienio išmokų tarnyba išmokėjo 11 541,95 Lt netekto darbingumo pensijos. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.290 straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, todėl VSDFV Užsienio išmokų tarnyba, išmokėjusi nukentėjusiajai D. Š. socialinio draudimo išmokas, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę draudimo sumos ribose išreikalauti išmokėtas išmokas iš kaltojo asmens draudiko t.y. atsakovo UADB „ERGO Lietuva“.
Atsiliepimas
Atsakovas UADB „ERGO Lietuva“ ir trečiasis asmuo BAB bankas SNORAS prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad ieškovo išmokėta socialinio draudimo išmoka negali būti laikoma žalos atlyginimu deliktinės atsakomybės prasme. Netekto darbingumo išmoka, išmokėta ieškovo, laikytina valstybės garantuota socialine parama. Ieškovo regreso teisė gali būti taikoma tik ta apimtimi, kokia, vadovaujantis deliktinės civilinės atsakomybės normomis ir principais, už padarytą žalą atsako žalą padaręs asmuo.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, iš ieškovo VSDFV Užsienio išmokų tarnybos valstybės naudai priteisė 20,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nurodė, kad žala sveikatai nustatoma negautų pajamų, kurių asmuo negavo dėl darbingumo netekimo ar sumažėjimo, forma. Iš bylos medžiagos matyti, kad, nors dėl eismo įvykyje patirtų sužalojimų D. Š. tapo tik iš dalies darbinga, dėl ko įstatymo nustatyta tvarka įgijo teisę į netekto darbingumo pensiją, tačiau eismo įvykyje patirti sužalojimai nesutrukdė nukentėjusiajai tęsti darbinius santykius VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės filialo Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninėje bei VšĮ Joniškio ligoninėje, jos draudžiamosios pajamos po eismo įvykio ir per visą laikotarpį, kuomet ieškovas mokėjo netekto darbingumo pensiją, nesumažėjo. Teismas konstatavo, jog D. Š. nebuvo padaryta turtinė žala negautų pajamų forma.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas VSDFV Užsienio išmokų tarnyba prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas netinkamai įvertino teisės aktų nuostatas, nustatančias socialinio draudimo įstaigų atgręžtinio reikalavimo teisę. Draudikas pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį atlygina nukentėjusiajam žalą, padarytą jo sveikatai, tačiau ne visada ši žala yra atlyginama tiesiogiai. Paprastai tokiais atvejais, kai asmuo yra tam tikru laikotarpiu nedarbingas, draudimo išmokas nukentėjusiajam asmeniui išmoka atsakinga socialinio draudimo įstaiga. Tačiau toks teisinis reguliavimas nereiškia, kad tokiu būtu yra apribojama žalą padariusio asmens ar jo draudiko civilinė atsakomybė.
2) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. spalio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012 išaiškino, kad, kai socialinio draudimo įstaiga išmoka žalą patyrusiam asmeniui socialinio draudimo išmokas ir pareiškia reikalavimą jas grąžinti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp socialinio draudimo įstaigos, draudiko ir žalą padariusio asmens susiklosto trišaliai draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties nuostatos ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. Ieškovas, išmokėjęs nukentėjusiajai socialinio draudimo išmokas, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusio asmens draudiką – atsakovą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UADB „ERGO Lietuva“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Kai socialinio draudimo įstaiga žalą patyrusiam asmeniui išmoka socialinio draudimo išmokas, pasikeičia prievolės šalis: socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas toje pačioje draudimo sutarties pagrindu kilusioje prievolėje. Asmuo, atlyginęs dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiam asmeniui turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo. Todėl pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.
2) UADB „ERGO Lietuva“ D. Š. atlygino visą jos reikalaujamą žalą, ieškovo pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą apdraustajai D. Š. mokama netekto darbingumo pensija gali būti vertinama žalos negautų pajamų atlyginimo aspektu. Sprendžiant, ar pagrįstas ieškinio reikalavimas priteisti šios socialinio draudimo išmokos sumą, turi būti įrodyta, kad D. Š., kol jai yra mokamos socialinio draudimo išmokos, neteko pajamų. Visa D. Š. dėl sveikatos sutrikdymo padaryta žala buvo kompensuota, o socialinio draudimo išmokų mokėjimo laikotarpiu (nuo 2010 m. birželio 23 d. iki 2011 birželio 30 d.) apdraustoji ir toliau dirbo tose pačiose pareigose, tą patį darbą, kaip prieš eismo įvykį, t.y. nei jos darbo krūvis, nei darbo laiko trukmė ar užmokestis šiuo laikotarpiu nepasikeitė, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad D. Š. ieškovo mokėtų išmokų laikotarpiu, nepatyrė nuostolių, o ieškovas dėl išmokėtų socialinio draudimo išmokų neįgijo reikalavimo teisės į atsakovą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo BAB bankas SNORAS prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į turtinės žalos, kurią dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patyrė nukentėjęs asmuo ar jo šeimos nariai, dydį, o atsakingas asmuo – žalą padaręs ar įstatymų numatytais atvejais dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą privalantis atlyginti asmuo – nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams turi atlyginti tą turtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, dalį, kuri viršija nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydį.
2) Atsakovas pateikė duomenis, jog D. Š. dėl sveikatos sutrikdymo buvo atlyginta visa jos patirta turtinė žala, laikinojo nedarbingumo laikotarpiu atlygintos visos nukentėjusiosios negautos pajamos, o socialinio draudimo išmokų mokėjimo laikotarpiu nukentėjusioji pajamų, kurias šios išmokos galėtų kompensuoti, neprarado. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad D. Š. patyrė papildomą žalą, kurios nekompensavo atsakovas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.
Ginčas byloje kilęs dėl socialinio draudimo įstaigos teisės reikalauti nukentėjusiam asmeniui išmokėtų sumų atlyginimo iš žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės draudiko. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1, 3 dalių, 6.1015 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. sausio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013 nurodė, kad valstybė savanoriškai prisiima pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, valstybės biudžeto galimybes ir kitus reikšmingus kriterijus. Tačiau ši prievolė saisto tik valstybės institucijas, bet ne privačius asmenis, kurių civilinė atsakomybė reglamentuojama CK normų. Valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija vertintina kaip papildoma socialinė garantija, kuri tiesiogiai nepriklauso nuo pensiją gaunančio asmens įsidarbinimo bei faktiškai netektų pajamų dydžio ir negali būti vertinama vien tik kaip žalos dėl negautų pajamų atlyginimas (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 26 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-2050-656/2013). Taigi nukentėjusiajai išmokėtos netekto darbingumo pensijos dydis negali būti prilyginamas nukentėjusiojo asmens patirtos žalos negautų pajamų forma dydžiui, o jos paskyrimo ir mokėjimo faktas savaime nėra prilygintinas žalos negautų pajamų forma atsiradimo faktui.
Vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, žala yra asmens turto netekimas ar sužalojimas, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis CK 6.283 straipsnio 2 dalimi, nuostolius sveikatos sužalojimo atveju sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų buvusi sužalota. Socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį (ar jo draudiką) tik toje dalyje, kurioje netekto darbingumo pensija atlygina nukentėjusiojo asmens dėl kaltojo asmens veiksmų negautas pajamas, t.y. dėl tos išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui padaryta žala. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas, siekdamas savo reikalavimo patenkinimo, privalėjo įrodyti D. Š. padarytos turtinės žalos (negautų pajamų forma) faktą ir dydį, t.y. aplinkybę, kad dėl ginčo įvykio D. Š. realiai neteko darbinių pajamų ar jų dalies.
Byloje nustatyta ir apelianto neginčijama, kad ginčo laikotarpiu, už kurį reikalaujama žalos atlyginimo (nuo 2010 m. birželio 23 d. iki 2011 m. birželio 30 d.) D. Š. ir toliau dirbo tose pačiose pareigose, tą patį darbą, kaip prieš eismo įvykį, t.y. jos darbo krūvis, darbo laiko trukmė ar darbo užmokestis šiuo laikotarpiu nepasikeitė. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog D. Š. buvo padaryta turtinė žala negautų pajamų forma ir tuo pačiu pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą atsakovui.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas teisingai aiškinant ir taikant materialinės teisės normas, yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.