Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Cemnolonskienės, teisėjų Romo Aikevičiaus, Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Vaidai Pupšytei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistajai A. M., gynėjai advokatei Vilijai Jurčikonienei, nukentėjusiajam Z. S., D. S., jų atstovui advokatui Sauliui Kinderiui,teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. M. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau- LR BK) 140 str. 1d. laisvės apribojimu 1 (vieneriems), skiriant įpareigojimą būti namuose kiekvieną dieną, išskyrus švenčių ir poilsio dienas, nuo 23 val. iki 6 val. , kiek tai nesusiję su darbu, per visą laisvės apribojimo bausmės atlikimo laiką.

Iš nuteistosios A. M. Z. S. priteista 1500 Lt (tūkstantis penki šimtai litų ) neturtinei žalai atlyginti ir 700 Lt (septyni šimtai litų) proceso išlaidų.

Byloje priešpriešiniu kaltinimu pagal LR BK 140 str. 1d. buvo kaltinami Z. S. ir D. S., tačiau jie išteisinti, nenustačius, kad buvo padaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika. Nuosprendis jų atžvilgiu neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. pagal LR BK 140 str. 1d. nuteista už tai, kad 2006 m. lapkričio 14 d. apie 11.30 val. (duomenys neskelbtini) esančioje savo ir S. M. namų valdoje staiga kilusio konflikto dėl įėjimo į jos namų valdą ir naudojimosi nuotekų šalinimo sistema metu tyčia sudavė akmeniu į galvą Z. S., padarydama jam lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, lengvą sumušimo sindromą, galvos sumušimą, o taip pat nubrozdinimą galvoje ir taip nežymiai sutrikdydama jo sveikatą.

Kolegija, išklausiusi proceso dalyvių nuomones: nuteistosios ir jos gynėjos, prašiusių nuteistosios skundą tenkinti dėl jame išdėstytų motyvų, nukentėjusiųjų,, jų atstovo, prokurorės, prašiusių nuteistosios skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas turi būti atmestas.

LR BK 140 str. 1d. numatyta atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas, neteisėtas, prieštaraujantis byloje surinktiems įrodymams, yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

Nuteistosios A. M. kaltė padarius LR BK 140 str. 1d. numatytą nusikaltimą, tai yra konflikto metu tyčia sudavus nukentėjusiajam Z. S. akmeniu į galvą ir tuo padarius nežymų sveikatos sutrikdymą, grindžiama nukentėjusiojo Z. S. parodymais, D. S. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada bei specialisto paaiškinimais dėl Z. S. padarytų sužalojimų pobūdžio ir sunkumo, netiesioginiais liudytojų A.T. M., B. S. parodymais, iš dalies ir pačios nuteistosios A. M. parodymais.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad A. M. tyčia sudavė akmeniu Z. S. per galvą, dėl ko jam nustatyti sužalojimai ir nežymus sveikatos sutrikdymas. A. M. neneigia tyčia sudavusi akmeniu nukentėjusiajam Z. S., tą patvirtina Z. S., D. S.. Smurto vartojimo faktą prieš nukentėjusįjį Z. S. patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada Nr. G1406/06 (09), kuria nustatyta, kad Z. S. kliniškai konstatuota lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, lengvas bendras sumušimo sindromas, galvos sumušimas, o taip pat nubrozdinimas galvoje. Kad nukentėjusiajam buvo sumušta galva patvirtinama ir D. S. parodymais, jog vyras po smūgio susvyravo, o taip pat liudytojos A.T. M., kuri nukentėjusįjį matė tuojau po įvykio, šis pasiskundė, kad A. M. jam smogė į galvą akmeniu-parodė nubrozdintą, tinstantį ir paraudusį paausį, parodymais. Kad nukentėjusiajam sužalojimai buvo padaryti akmeniu patvirtinama ir specialisto V. V. paaiškinimais duotais bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jog sužalojimas jam galėjo būti padarytas akmeniu, diagnozė jam pagrįsta medicininių tyrimų duomenimis, smūgis turėjo būti gana stiprus. Šios aplinkybės patvirtina, kad A. M. suvokė savo veiksmų pavojingumą, suvokė, kad jos veiksmai – smūgis akmeniu į galvą, gyvybiškai svarbų organą, gali sutrikdyti asmens sveikatą ir norėjo taip veikti, akmenį į rankas paėmė ir juo sudavė sąmoningai, tyčia. Šią aplinkybę pripažįsta ir pati A. M., tačiau ji teigia Z. S. sužalojusi gindamasi.

Įstatymai suteikia asmeniui teisę į būtinąją gintį, tačiau jis neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą, jeigu neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Tačiau būtinoji gintis galima ne prieš visus pavojingus veiksmus. Baudžiamasis įstatymas leidžia ginti tik įstatymo ar kitais teisės aktais saugomas asmens teises, visuomenės ar valstybės interesus ir tik nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius. Pabrėžtina, kad būtinoji gintis, susijusi su žalos puolančiajam padarymu, bus aplinkybe, šalinančia baudžiamąją atsakomybę, tik tuo atveju, jei atitiks ginties teisėtumo sąlygas, t.y. ginamasi nuo pavojingo, akivaizdaus ir realiai gresiančio kėsinimosi ir žala padaroma tik besikėsinančiajam, žala padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi, padaryta žala neperžengia būtinosios ginties ribų. Byloje nenustatyta, kad buvo būtinosios ginties sąlygos, tai yra nenustatyta, kad buvo pavojingas kėsinimasis į A. M. gyvybę, sveikatą ar jos turto neliečiamybę. Byloje nustatyta, kad konfliktas tarp Z. S. ir A. M. kilo dėl nuotekų šulinio, kuris buvo A. M. namų valdoje. A. M. neneigė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos metu, o taip pat ir apeliaciniame skunde, kad ji nenorėjo leisti Z. S. ir jo žmonai valyti nuotekų šulinio, esančio jos valdoje, neneigia, kad reikalavo neliesti jos nuosavybės, pirmosios instancijos teisme nurodė, kad siekdama sutrukdyti ką nors daryti šuliniui, ji ant jo užsilipo, dėl ko po to ir įkrito į šulinį. A. M. teigia gynusi savo nuosavybės neliečiamybę, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių A. M. asmeninę nuosavybę į minėtą šulinį. Priešingai Z. S., D. S., S. M. parodymais nustatyta, kad šulinys buvo įrengtas M. ir S. bendrai, kad juo sutarta naudotis bendrai ir esant reikalui jį tvarkyti, prie jo prieiti neatsiklausus Menčinskų, nes šulinys buvo jų valdose. Kad minėtas šulinys buvo įrengtas ir naudojamas bendrai patvirtino ir A.T. M., B. S.. Kad A. M. šulinys priklauso asmeninės nuosavybės teise nepatvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. A. M. apeliaciniame skunde patvirtino, kad šiuo metu dar nebaigtas ginčo šulinio įteisinimas (įregistravimas) A. M. nuosavybės teisėmis. A. M. nurodyta 2005-09-02 nuteistosios vardu sudaryta sutartis dėl vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo taip pat nepaneigia fakto, kad faktiškai šulinys įrengtas daugiau kaip prieš dvidešimt metų ir kad juo ilgą laiką naudojosi apeliantė ir S.. Priešingai nei skunde nurodo apeliantė tai, kad Z. S. paaiškino, jog per dvidešimt metų nereikėjo eiti į šulinį , nepaneigia, kad tuo šuliniu faktiškai buvo naudojamasi, nes tai požeminis įrenginys, tačiau problemų dėl jo anksčiau nebuvo. Šios aplinkybės patvirtina, kad konfliktas kilo būtent dėl A. M. veiksmų jai ginant tariamą teisę į jos nuosavybės neliečiamybę. Vertinant fizinio smurto panaudojimo prieš Z. S. teisėtumą svarbi pati fizinio smurto panaudojimo situacija, nes A. M. teigia akmeniu sudavusi siekdama apginti save. A. M. nurodė, kad ji nuo šulinio buvo nuvilkta Z. S. ir D. S. ir tuo metu, kai Z. S. spaudė iš už nugaros suėmęs jai kaklą, ji dešine ranka pasiėmusi akmenį sudavė Z. S.. Neneigia galėjusi pataikyti į galvą. Tačiau šie A. M. parodymai, kad ją smaugė, spaudė rankomis iš už nugaros Z. S., nepatvirtinti. Byloje nei medicinos specialistų išvadomis, nei specialisto paaiškinimu nenustatyta, kad A. M. būtų sužalotas kaklas, dėl jos atžvilgiu pavartoto smurto A. M. nesikreipė į policiją, nepasitvirtino ir A. M. parodymai dėl kito jos atžvilgiu vartoto smurto – piršto išsukimo, šių sužalojimų nenustatė ir teismo medicinos specialistas. Paaiškinimus pirmosios instancijos teisme davęs specialistas V. V. nurodė, kad visi A. M. padaryti sužalojimai galėjo būti padaryti įkrentant nukentėjusiosios nurodytoms aplinkybėms į šulinį, apžiūros metu A. M. nepareiškė, kad buvo smaugiama ar kad įkrito į šulinį, daugiau jos sveikata negu kad pažymėta išvadoje nebuvo sutrikdyta. Šios aplinkybės, o taip pat ir tai, kad Z. S. siekė tik pravalyti šulinį, o A. M. to padaryti neleido, visaip aktyviai trukdė, užsilipo ant šulinio, A. M. parodymų neatitikimas specialisto išvadoms ir jo paaiškinimas dėl patirtų sužalojimų pobūdžio, duoda pagrindą kritiškai vertinti ir atmesti A. M. parodymus, kad ji buvo smaugiama, kad jos atžvilgiu buvo pradėtas ar realiai grėsė pavojingas jos gyvybei ar sveikatai kėsinimasis, nuo kurio ji turėjo gintis. Priešingai, byloje nustatyta, kad siekdama sutrukdyti patvarkyti šulinį ,A. M. tam aktyviai priešinosi, turėjo dujinį ginklą, kurį užsitaisė ir pagrasino, kad kol gyva niekam neleis šeimininkauti, S. S. bandant šį ginklą ištraukti, šis iššovė. A. M. parodymai neatitinka ir liudytojo S. M. parodymų, kuris patvirtino, jog šulinys buvo įrengtas bendrai ir juo sutarta naudotis bendrai. Nors A. M. teigia, kad teismas turėjo vertinti kritiškai šiuos aprodymus, nes jos ir S. M. santykiai blogi, tačiau šie liudytojo parodymai atitinka ne tik Z.ir D. S., bet ir liudytojų A.T. M., B. S. parodymus, o taip pat neprieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams dėl šulinio statybos ir įrengimo. Be to, teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu S. M. nurodė, kad su žmona A. M. išsituokęs, tačiau turtas dar nepadalintas, su ja piktumų nėra. (t1, b.l. 103) Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė A. M. parodymus, kad jos atžvilgiu buvo vartotas smurtas-ji smaugiama, laikoma iš už nugaros. Daroma išvada, kad A. M. nebuvo būtinosios ginties situacijos, kurioje jai būtų buvę reikalinga savo sveikatos ir gyvybės apsigynimui pavartoti smurtą ir padaryti baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką.

Kaip viena baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė yra ir būtinasis reikalingumas. Tai yra situacija, kai asmuo padaro baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką siekdamas pašalinti pavojų ,gresiantį savo ar kitų asmenų teisėms, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis, ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Tačiau įvertinus tai, kad Z. ir S. S. siekė patvarkyti šulinį, kuris nėra asmeninė A. M. nuosavybė, jie nesikėsino į A. M. gyvybę ar sveikatą, byloje pripažinta, kad S. ir Z. S. turėjo teisę pagal faktiškai susiklosčiusius santykius prieiti prie šulinio, A. M. nesiėmė kitų teisėtų priemonių (kviesti policiją), priemonių sulaikyti jos manymu neteisėtai besielgiančius asmenis, o pati buvo išsitraukusi ir užsitaisiusi ginklą, darytina išvada, kad būtinojo reikalingumo situacijos A. M. ginti nuosavybės neliečiamybę nebuvo. Byloje nėra aplinkybių, patvirtinančių, kad buvo iškilęs pavojus ir A. M. turtui, Z. S. ir D. S. ketino tik pravalyti šulinį, ką patvirtina ir jų atsinešti įrankiai. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad S. ketino pasisavinti ar sugadinti ginčo šulinį, ar kitą kokį daiktą. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. M. kalta tyčia sudavus akmeniu Z. S. ir tuo padarius jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Nuteistosios veika pagal LR BK 140 str. 1d. kvalifikuota teisingai.

Pažymėtina, kad A. M. skunde neteisingai interpretuoja teismo motyvą, jog A. M. tyčia, keršto, nepaklusimo pasėkoje padarė nusikalstamą veiką, kadangi ji konfliktiška asmenybė, kas nuteistosios manymu reiškia, jog A. M. turėjo kažkam paklusti. Pirmosios instancijos teismas darydamas išvadą dėl nusikalstamos veikos kaltės ir motyvų sprendė ne iš apskritai nuteistosios asmenybę charakterizuojančių aplinkybių visumos, o apie konkrečios situacijos- smurto panaudojimo prieš Z. S., iš kurios matyti, kad Z.ir D. S. nepakluso A. M. reikalavimui neliesti šulinio, dėl ko, t.y. dėl nepaklusimo A. M. reikalavimams, nuteistoji ir pavartojo smurtą.

Iš dalies pagrįstas nuteistosios skundo argumentas, kad nepagrįsta teismo išvada, jog Z. S. ir D. S. veikė būtinojo reikalingumo situacijoje. Pripažinti buvus būtinojo reikalingumo situaciją būtina nustatyti, kad buvo padaryta Baudžiamojo įstatymo uždrausta veika siekiant pašalinti gresiantį pavojų, tačiau šiuo atveju byloje atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus nenustatyta, kad D. S. ar Z. S. būtų padarę kokią nors baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, byloje pripažinta neįrodyta, kad A. M. atžvilgiu buvo panaudotas smurtas. Priešingai, pripažinta, kad smurtą tyčia vartojo būtent pati A. M.. Byloje nėra duomenų apie tai, kad D. S. ar Z. S. būtų padarę kitą kokį nors nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (sugadino svetimą turtą ar pasisavino) siekdami pašalinti jų turtui gresiantį pavojų. Esant šioms aplinkybėms pagrindo išvadai, kad Z. S. ir D. S. veikė būtinojo reikalingumo situacijoje nebuvo. Tačiau ši aplinkybė nuosprendžio pagrįstumui ir teisėtumui reikšmės neturi, nes byloje pripažinta, kad S. turėjo teisę naudotis ginčo šuliniu ir prie jo prieiti pagal faktiškai susiklosčiusius santykius.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos įvykio, sudėties, nuteistosios kaltės, išteisintųjų išteisinimo motyvų ir pagrindų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Teisinių pagrindų jį naikinti ar keisti skundo motyvais nėra.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistosios A. M. apeliacinį skundą atmesti.