Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-389-142/2010

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2010-04-12
Bylos Nr.: I-389-142/2010
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Ernestas Spruogis, Milda Vainienė, Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas: UAB “Mitoda”
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Advokatai: Aivaras Raišutis

Kategorijos

1.2Aplinkos apsauga
9.2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
9.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Adm. byla Nr.I-389-142/10Proc. Nr. 3-61-3-02087-2009-1

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 9.2.1.1; 9.8.2 (S)

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. balandžio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės, Ernesto Spruogio ir Halinos Zaikauskaitės (pirmininkaujanti posėdžiui ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant pareiškėjo atstovams Giedriui Rumbučiui, advokatui Aivarui Raišučiui, atsakovo atstovui Kęstučiui Kadonui, trečiojo suinteresuoto asmens atstovui M. N., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB “Mitoda” skundą dėl sprendimų panaikinimo atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Mitoda“ (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti: 2009 05 22 Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI) sprendimą Nr. (04)-K3-147 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalyje dėl 388 410 Lt pelno mokesčio, 231 264 Lt pelno mokesčio delspinigių ir 116 523 Lt pelno mokesčio baudos, 2009 08 20 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir VMI prie LR FM) sprendimą Nr. 69-230 „Dėl UAB „Mitoda“ 2009 06 15 skundo, 2009 11 11 Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės (toliau - MGK) sprendimą Nr. S-360-(7-325/2009) „Dėl UAB „Mitoda“ 2009 09 09 skundo“.

Skunde paaiškina, kad mokesčių administratoriaus sprendimai sukuria prieštaringą situaciją, nes mokesčių administratorius apmokestino 2 191 685 Lt pelno mokesčiu, bet nepasisakė dėl skolos už prekes tai pačiai sumai, kurios buvo realiai parduotos. Tokiu būdu galima padaryti išvadą, kad ši skola už prekes realiai nepadengta, todėl laikytina beviltiška skola ir turi būti atimama iš pajamų, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, remiantis Pelno mokesčio įstatymo 25 str. nuostatomis.

Paaiškina, kad mokesčių administratorių sprendimuose nurodyta, kad į pareiškėjo valiutines banko sąskaitas 2001 01 01 – 2003 12 31 laikotarpiu 13 užsienio firmų pervedė pinigines lėšas doleriais ir eurais iš viso už 2 191 685 Lt sumą.

Priimtuose sprendimuose nurodyta, kad tai yra pareiškėjo gauta kita ekonominė nauda, tai grindžiama Pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 2 str. 24, 40 dalių nuostatomis. Nurodoma, kad sumos gautos iš pareiškėjo veiklos, tačiau šios sumos nesiejamos su jokia pareiškėjo veikla. Tokiu atveju, jeigu sumos gautos be jokio teisinio pagrindo, jos yra skola ir turi būti grąžintos jas pervedusiems užsienio partneriams. Remiasi PMĮ 2 str. 24 p., 40 p., 4 str. 1 d., Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 3 str. 5 d.

Paaiškina, kad mokesčių administratoriai nepagrįstai mokesčio bazę nustatė netiesioginiais nustatymo metodais.

Mokesčių administratoriai ir MGK savo sprendimus grindė tik prielaidomis ir abejonėmis, sprendimai yra neobjektyvūs. Mano, kad išvados turi būti grindžiamos įrodymais, kurie nekelia abejonių. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus, o sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.

Teigia, kad mokesčių administratorius besąlygiškai tiki ir vadovaujasi iš užsienio valstybių gauta informacija, tačiau visiškai nepripažįsta pareiškėjo pateiktos informacijos, surinktos Lietuvoje. Mano, kad užsienio valstybių partneriai, dėl pareiškėjui nežinomų aplinkybių, galėjo teikti klaidingą informaciją.

Iš Lietuvos institucijų gautoje informacijoje apie pareiškėjo ekonominę veiklą nenustatyta kokių nors pažeidimų.

Nei viena iš trišalių verslo santykių šalių sudarytų sandorių neginčija. Teigia, kad pateikė ir išsamiai paaiškino avansinių mokėjimų, prekių tiekimo ir mokėjimo užskaitymo seką bei pateikė atitinkamus dokumentinius įrodymus, kurių pagrindu buvo atliekami piniginių lėšų užskaitymai. Dėl to mokesčių administratorius nepagrįstai teigia, kad tokie įrodymai nebuvo pateikti. Pareiškėjas neturėjo tiesioginių komercinių ūkinių santykių su trečiaisiais asmenimis (piniginių lėšų mokėtojais), neteikė jiems prekių ar paslaugų, todėl, savaime suprantama, nėra sudariusi su šiomis įmonėmis užskaitos suderinimo aktų. Pareiškėjas niekaip neįtakojo trečiųjų asmenų išrašytų mokėjimų pavedimo turinio, todėl negali atsakyti už šiuose mokėjimo pavedimuose nurodytą mokėjimo pagrindų turinį. Avansinių mokėjimų už patektas prekes klausimai buvo derinami su tiekiamų prekių pirkėjais. Nurodo prieštaravimą, esantį skundžiamuose sprendimuose – mokesčių administratorius teigia, kad pareiškėjas neteikė įrodymų, o savo išvadas grindžia būtent pareiškėjo pateiktais dokumentais. Mokesčių administratorius neginčija, kad prekės patikrinimo laikotarpiu buvo eksportuotos, išvežtos iš Lietuvos muitų teritorijos ir pateiktos nurodytiems pirkėjams. Tai patvirtina eksporto deklaracijos, muitinės pažymos, pirkėjai. Nesutinka su tuo, kad užsienyje pareiškėjo darbuotojai atsiskaitė grynais pinigais. Paaiškina, kad prekių pardavėjo, pirkėjo, trečiojo asmens (piniginių lėšų mokėtojo) verslo ryšiai, sutartiniai santykiai įrodyti šalių veiksmais bei pareiškėjo pateiktais dokumentais. Tokias išvadas galima daryti, nes: 1) mokėtojai žinojo pareiškėjo banko rekvizitus, 2) mokėtojai, pervesdami pinigus pareiškėjui, vykdė susitarimus su prekių pirkėjais, nes nebuvo jokių ginčų dėl klaidingai pervestų lėšų, 3) piniginės lėšos avansu buvo pervedamos tikslingai, siekiant ateityje įsigyti prekių, 4) mokėtoją aiškiai identifikavo pirkėjas, 5) už avansu gautas pinigines lėšas prekės buvo eksportuotos pirkėjui (prekių gavėjui), 6) pateiktų (eksportuotų prekių kaina iš esmės sutampa su gautomis avansinėmis sumomis, 7) pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka fiksavo iš trečiųjų šalių (piniginių lėšų mokėtojų) gautas pinigines sumas atitinkamose sąskaitose kaip avansą, 8) įstatymų nustatyta tvarka pareiškėjas surašė laisvos formos apskaitos dokumentus, nustatančius ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atstovai palaikė skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti. Nurodė kelis atvejus, kur, jų manymu, negali kilti abejonių, už ką konkrečiai atsiskaitė tretieji asmenys, kadangi pareiškėjo poziciją patvirtina pateikti į bylą dokumentai.

Atsiliepimas

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos atsiliepime į skundą ir patikslintame atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 119-126, 159-166) dėsto, kad su skundu nesutinka.

Paaiškina, kad patikrinimo metu inspekcija nustatė, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu vykdė didmeninę ir mažmeninę prekybą dėvėtais rūbais ir avalyne. Į pareiškėjo valiutines banko sąskaitas iš 13 užsienio firmų buvo pervesta 2 191 685,54 Lt. (eurais ir doleriais). Pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje užsienio firmų pervestos piniginės lėšos 2001–2003 metais buvo fiksuojamos pagal laisvos formos buhalterines pažymas kaip trečiųjų asmenų užskaitos už dėvėtų drabužių ir avalynės pirkėjams (daugiausiai NVS šalių firmoms) patiektas prekes pirkėjų avansinių mokėjimų sąskaitoje Nr. 46 (avansu gautos sumos), o 2004 – 2005 metais sąskaitoje (duomenys neskelbtini) (avansiniai mokėjimai) ir panaudotos įvairių pirkėjų įsiskolinimams padengti.

Pareiškėjas buhalterinėje apskaitoje Uzbekistano Respublikos fizinių asmenų skolas užskaitė piniginėmis lėšomis, pervestomis iš užsienio kompanijų (trečiųjų asmenų). Paaiškina, kad dokumentai, pagal kuriuos užsienio kompanijų mokėjimo pavedimuose nurodytą mokėjimo pagrindą galima būtų identifikuoti, nepateikti. Nustatyta, kad už prekes pirkėjai atsiskaitydavo grynais pinigais – JAV doleriais – (po prekių gavimo), kuriuos perduodavo Kazachstano Respublikos teritorijoje C. A.A., o šis – Lietuvos įmonės atstovui. Inspekcija nustatė, kad pareiškėjo pateiktas C. A.A. vardu surašytas 2009 01 14 raštas prieštarauja šio asmens Uzbekistano mokesčių administratoriui pateiktame paaiškinime nurodytoms aplinkybėms, jog šis asmuo už gautas prekes grynus pinigus JAV doleriais Kazachstano Respublikos teritorijoje perduodavo pareiškėjo atstovui, ir Uzbekistano fizinių asmenų pateiktiems paaiškinimams, kad sumokėti grynieji pinigai valiuta buvo pervežami per muitinės postą „Grištkuprik“ į Kazachstano Respublikos miestą Čimkentą, 2-iem egzemplioriais užpildant muitinės deklaraciją forma T-6, vėliau grynus pinigus perduodant Kazachstano Respublikos teritorijoje C. A.A., o šiam perduodant Lietuvos įmonės atstovui. Teigimas, kad iš užsienio kampanijų gautomis lėšomis buvo padengiami Uzbekistano fizinių asmenų įsiskolinimai, prieštarauja ir su tais asmenimis sudarytų sutarčių 6.1 punkto ir 6.3 punkto nuostatoms, kuriose numatyta, jog prekės turi būti realizuojamos nė vėliau, kaip per 80 darbo dienų nuo prekių gavimo, kad pirkėjai turi apmokėti už prekes ne vėliau, kaip per 10 kalendorinių dienų nuo prekių realizavimo. Teiginys prieštarauja ir Uzbekistano mokesčių komiteto pateiktai informacijai, kad fiziniai asmenys atsiskaitymus vykdė per verslininką C. A.A. Įvertinusi prieštaringus faktus inspekcija padarė išvadą, kad pervesta 212 986,02 Lt suma iš užsienio kompanijų nesietina su pareiškėjo išrašytomis Uzbekistano fiziniams asmenims PVM sąskaitomis faktūromis.

Paaiškina, kad buvo nustatyta, jog iš Baltarusijos mokesčių administratoriaus gauti duomenys prieštarauja pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje nurodytiems duomenims, pagal kuriuos įsiskolinimas yra padengtas trečiųjų asmenų pervestomis piniginėmis lėšomis. Mokėjimo pagrindui identifikuoti mokėjimo pavedimuose nepateiktos trišalės sutartys ar kiti dokumentai, kurie pagrįstų trečiųjų asmenų piniginių lėšų užskaitymą OOO „Šarkis“ įsiskolinimui padengti. Įvertinusi skundžiamuose sprendimuose nurodytas aplinkybes inspekcija konstatavo, kad Bankorp AS ir JSCB „Bank of Asia“ pervesta 186 794,92 Lt piniginių lėšų suma nesietina su pareiškėjo Baltarusijos įmonei OOO „Šarkis“ išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis.

Nustatyta, kad piniginės lėšos, gautos iš Brokfield Supplies limited ir fizinio asmens K. A.D., panaudotos dėvėtų rūbų pirkėjo iš Uzbekistano OAO „Attorlik“ 193 549,31 Lt įsiskolinimui padengti. Išnagrinėjusi pareiškėjo pateiktą medžiagą inspekcija nustatė, kad pateikti duomenys yra prieštaringi. Tokie užskaitymai prieštaravo Uzbekistano mokesčių administratoriaus pateiktai informacijai, jog OAO „Attorlik“ atsiskaitė su pareiškėju, nupirkdama prekes Uzbekistano prekių – žaliavų biržoje pagal pareiškėjo įgaliojimą. Įvertinęs prieštaringus duomenis ir tai, kad pareiškėjas patikrinimo metu nepateikė dokumentų, kuriuose būtų raštiškai užfiksuoti sandorių šalių susitarimai, pagrindžiantys trečiųjų asmenų pervestų piniginių lėšų užskaitymus OAO „Attorlik“ įsiskolinimui padengti, atsakovas konstatavo, kad Brokfield Supplies Limited ir K. A.D. pervesta 193 549,31 Lt piniginių lėšų suma nesietina su pareiškėjo išrašytomis Uzbekistano įmonei OAO „Attorlik“ PVM sąskaitomis faktūromis.

Mokesčių administratorius nustatė, kad piniginės lėšos, gautos iš užsienio firmų ZAO Strojtechkkomplekt corp. ir Brokfield Supplies limited, panaudotos dėvėtų drabužių pirkėjo JAV ofšorinės kompanijos Algonet management LLC – 364 377,80 Lt įsiskolinimui padengti.

VMI remiasi 2002 08 01 sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su Algonet management LLC dėl dėvėtų drabužių ir avalynės pardavimo 2.1. punktu, kuriame nurodyta, kad pirkėjas už prekes sumoka tiesiogiai arba per tarpines firmas JAV doleriais pavedimu per banką avansu arba per 30 dienų nuo prekių gavimo dienos. Sutarties 3.1. punkte nurodyta, kad prekės pristatomos EXW Kaunas, Lietuva, sąlygomis. Pareiškėjo atstovas aiškino, kad pagal sutarties 2.2. punktą Algonet Management LLC pirko prekes, už kurias apmokėjo tretieji asmenys – įmonė Strojtechkomplekt ir firma Brokfield Supplies limited, kad šias įmones nurodė kaip mokėtojus pirkėjo atstovas, įvardindamas mokėtojų rekvizitus. VMI aiškina, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių dokumentų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodomas aplinkybes. Iš JAV mokesčių administracijos gautame atsakyme (2007 06 27 raštas Nr. (25.4)-09)-IR-3498) nurodoma, kad nors kompanija Algonet Management LLC yra legaliai įsteigta JAV, tačiau jai nesuteiktas identifikacinis numeris mokesčių tikslais ir ši įmonė neteikia jokių pajamų deklaracijų. Įmonės adresas iš tiesų yra jos registruoto agento adresas, kuris dažniausiais tik gauna ir persiunčia dokumentus, o ne tvarko realius verslo reikalus įmonės įgaliojimu. Atliktas tyrimas parodė, kad nėra faktų apie realią šios įmonės veiklą JAV, todėl nerasta informacijos, kad aptariami sandoriai vyko JAV. JAV mokesčių administracija pateikė papildomą informaciją, kurioje nurodyta, kad 1) yra manoma, kad Algonet Management LLC yra priedangos kompanija; 2) kompanijai nėra suteiktas identifikacinis numeris mokesčių tikslais, todėl ši įmonė negali atidaryti banko sąskaitų JAV; 3) kompanija neturi jokių internetinių puslapių, kas dar kartą patvirtina, kad nevykdo realios veiklos.

Įvertinusi prieštaringus duomenis inspekcija konstatavo, kad ZAO Strojtechkkomplekt corp. ir Brokfield Supplies limited pervesta 364 377,80 Lt suma nesietina su pareiškėjo išrašytomis Algonet Management LLC sąskaitomis faktūromis.

Paaiškina, kad nustatyta, jog piniginės lėšos, gautos iš užsienio kompanijų Flor Almaty, Sonox Trade, Centre Trans Limited ir JSCB Bank of Asia, panaudotos dėvėtų drabužių pirkėjo Baltarusijos privataus verslininko S. S.G. – 81 646,86 Lt įsiskolinimui padengti.

Tikrinimui pateiktos 2002 11 17 sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su S. S.G. dėl dėvėtų drabužių pardavimo 4.1. punkte numatyta, kad apmokėjimas už prekes atliekamas JAV doleriais ne vėliau kaip 60 dienų nuo prekių gavimo, prekės pristatomos CPT Polock sąlygomis. Šios sutarties pagrindu pareiškėjas 2004 metais S. S.G. vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose įformino 32 590 kg dėvėtų drabužių pardavimą už 81 646,86 Lt.

Šalies argumentai

Pareiškėjo atstovas paaiškino, kad verslininkas S. S.G. telefonu informavo, jog mokėtojas pagal 2004 11 17 kontraktą bus firma JSCB Bank of Asia. Šiam faktui patvirtinti jokie įrodymai nepateikti. Baltarusijos mokesčių administratorius informavo, kad verslininkas S. S.G. 2006 m. mirė. Kadangi nebuvo pateiktos trišalės sutartys ar kiti dokumentai, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti mokėjimo paskirtį, VMI pripažino, kad pervesta 81 646,86 Lt suma nesietina su Baltarusijos verslininkui išrašytomis sąskaitomis.

Nustatyta, kad piniginės lėšos, gautos iš užsienio fizinio asmens K. A.D., panaudotos dėvėtų drabužių pirkėjo Kazachstano fizinio asmens M. A. Z. – 17 979,5 Lt įsiskolinimui padengti. Tikrinimui pateiktos sutarties 6 punkte nurodyta, kad apmokėjimas už prekes atliekamas šalių susitarimu, prekės pristatomos CIT Talin sąlygomis. Šios sutarties pagrindu pareiškėjas 2002 m. M. A. Z. vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, įformino 25 685 kg dėvėtų drabužių ir avalynės pardavimą už 17 979,5 Lt.

Šalies argumentai

Pareiškėjo atstovas nurodė, kad sandorio šalys susitarė, jog įsiskolinimas bus užskaitytas iš trečiųjų asmenų pervestų lėšų. Pareiškėjas nepateikė duomenų ir dokumentų, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti K. A.D. mokėjimo pavedime nurodytą mokėjimo pagrindą. Dėl to nuspręsta minėtos sumos nesieti su pareiškėjo išrašytomis sąskaitomis M. A. Z.

Nustatyta, kad iš užsienio kompanijos Ukrainos Frontier Trading Corp. gautos piniginės lėšos panaudotos dėvėtų drabužių pirkėjo – Ukrainos privačios įmonės su užsienio investiciniu kapitalu ČPII firmos B. – 14 278,4 Lt įsiskolinimui padengti.

Pagal pateiktą sutartį apmokėjimas už prekes atliekamas pirkėjo bankiniu pavedimu į tiekėjo sąskaitą per 90 dienų nuo prekių gavimo.

Pareiškėjas šiai įmonei įformino 15 220 kg dėvėtų drabužių ir avalynės pardavimą už 14 278,40 Lt. Pareiškėjo atstovas paaiškino, kad su šia įmone buvo susitarta dėl įsiskolinimo užskaitymo iš trečiųjų asmenų pervedimų. Tačiau pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų tokių susitarimų buvimą. Dėl to inspekcija konstatavo, kad 14 278,40 Lt suma nesietina su pareiškėjo išrašytomis sąskaitomis faktūromis Ukrainos firmai.

Nustatyta, kad iš užsienio kompanijos Frontier Trading Corp. ir fizinio asmens K. A.D. gautos piniginės lėšos panaudotos dėvėtų drabužių pirkėjo JAV ofšorinės kompanijos Techkom LLC – 45897,67 Lt įsiskolinimui padengti. Pareiškėjas JAV ofšorinės kompanijos vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose įformino 162 571 kg dėvėtų drabužių ir avalynės pardavimą už 494 829,30 Lt. Atsakovas paaiškina, kad surinktų dokumentų pagrindu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Frontier Trading Corp.i Ir K. A.D. pervesta 45 897,67 Lt piniginių lėšų suma nesietina su pareiškėjo išrašytomis JAV ofšorinei kompanijai Techcom LLC PVM sąskaitomis faktūromis.

Paaiškina ir dėl kitų nustatytų atvejų, kai pareiškėjo išrašytos PVM sąskaitos faktūros iš esmės dėl analogiškų priežasčių negalėjo būti siejamos su pareiškėjui iš užsienio pervestomis lėšomis.

Dėl mokesčių bazės nustatymo pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 str. nuostatas paaiškino, kad vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 01 29 nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-60-2004.

Papildomi mokesčiai priskaičiuoti remiantis Buhalterinės apskaitos pagrindų 1992 06 18 įstatymo Nr. I-2654 4, 9, 10 straipsnių, Buhalterinės apskaitos 2001 11 06 įstatymo Nr. IX-574 12, 13 straipsnių nuostatomis, Pelno mokesčio įstatymo 2 str. 14 d. (pagal vėlesnę redakciją 24 d.), 25 dalimi, vėlesnėje redakcijos 40 d.

Paaiškina, kad į pareiškėjo valiutines banko sąskaitas 2001 01 01 – 2003 12 31 laikotarpiu iš 13 užsienio firmų (daugiausia ofšorinės kompanijos) pervesta piniginių lėšų bendrai 2 191 685 Lt sumai. Lėšos fiksuotos kaip avansiniai mokėjimai. Tačiau mokėjimo pavedimuose nebuvo nurodoma, kad tai avansiniai mokėjimai. Priešingai, didžioje daugumoje pavedimų konkrečiai nurodoma, už ką atliekamas apmokėjimas. Šios lėšos buvo apskaitomos, kaip pervestos pirkėjų įsiskolinimams padengti. Ūkinės operacijos atliekamos neturint dokumentinio pagrindo. Be to užskaitymas vyko po ilgo laiko tarpo, lėšos užskaitomos dideliu mastu. Mano, kad inspekcija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo mokesčio bazės negalima nustatyti mokesčio įstatymo tvarka.

Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Patikslintame atsiliepime į skundą paaiškino, kad patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu vykdė didmeninę ir mažmeninę prekybą dėvėtai rūbais ir avalyne. Bendrovės buhalterinėje apskaitoje užsienio firmų pervestos 2 191 688 Lt piniginės lėšos 2001 – 2003 metais buvo fiksuojamos pagal laisvos formos buhalterines pažymas. Nurodo konkrečiai, kokios lėšos bendrovės apskaitoje buvo užskaitytos skolos padengimui, kokiu pagrindu. Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, susijusių su užsienio firmų piniginių lėšų pervedimo pagrįstumu, patikrinimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas šioms firmoms būtų tiekęs prekes ar suteikęs paslaugas, todėl inspekcija padarė pagrįstą išvadą, kad į pareiškėjo sąskaitą pervestos užsienio firmų lėšos nesietinos su prekių tiekimu ar paslaugų teikimu ir kad pagal Pelno mokesčio įstatymo 2 straipsnio 24, 40 dalių nuostatas šios pervestos lėšos priskirtinos kitai ekonominei naudai, t. y. bet kokiai naudai gautai pinigais, kuri nėra susijusi su prekių tiekimu ar paslaugų teikimu. Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo posėdyje palaikė atsiliepimų argumentus. Paaiškino, kad naujai pareiškėjo pateikti užsienio firmos atstovo paaiškinimai nepaneigia nustatytų aplinkybių. Prašė skundą atmesti.

Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 128) pasisako, kad sutinka su Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2009 11 11 sprendimu Nr. S-360(7-325/2009), prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad MGK teisingai įvertino surinktus faktinius duomenis.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atstovas palaikė atsakovo ir Kauno AVMI atsiliepimo argumentus ir prašė skundo netenkinti.

Skundas netenkinamas.

UAB „Mitoda“ kompleksinis mokestinis patikrinimas pradėtas 2005 11 02, mokestinio patikrinimo rezultatai surašyti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 03 12 patikrinimo akte Nr. (20)-AU16-12. Patikrinimo aktu pareiškėjui papildomai priskaičiuoti mokesčiai. Kauno AVMI 2009 05 22 sprendimu Nr. (04)-K3-147 patvirtinta iš viso 620 416 Lt mokesčių ir su jais susijusių sumų, skirtos baudos. VMI prie FM patvirtino Kauno AVMI 2009 05 22 sprendimo Nr. (04)-K3-147 nurodymą pareiškėjui į biudžetą sumokėti 338 410 Lt pelno mokestį, 231 264 Lt pelno mokesčio delspinigius, 116 523 Lt pelno mokesčio baudą. Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės 2009 11 11 sprendimu Nr. S-360 (7-325/2009) pareiškėjo skundą atmetė. Tikrinti įvairūs mokesčiai iš esmės už 2001 01 01 – 2005 12 31 laikotarpį.

Mokesčiai priskaičiuoti dėl to, kad mokesčių administratoriai nepripažino faktų, kurie buvo fiksuoti pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje, kaip jų pirkėjų skolos padengimas iš trečiųjų asmenų gautais piniginių lėšų pervedimais. Šie iš trečiųjų asmenų gauti mokėjimai buvo pripažinti kaip kita gauta ekonominė nauda, kuri yra pelno mokesčio objektas.

Patikrinimo akte aprašyta pareiškėjo veikla rodo, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu vykdė didmeninę ir mažmeninę prekybą dėvėtais rūbais ir avalyne. Bendrovė importavo iš ES šalių, pirko Lietuvoje dėvėtus drabužius bei avalynę, kuriuos parduodavo Lietuvos firmoms ir eksportavo į kitas šalis – Kazachstaną, Uzbekistaną, Estiją, Rusiją ir kt. Pareiškėjas 2001 02 23 – 2003 06 13 laikotarpiu iš užsienio kompanijų (daugumoje ofšorinių) bei vieno fizinio asmens gavo lėšas, kurias užskaitė pirkėjų įsiskolinimams pagal 2001 10 26 – 2004 12 10 sąskaitas faktūras už parduotus drabužius ir avalynę padengti. Užskaitas pareiškėjas padarė, surašydamas laisvos formos buhalterines pažymas. Mokesčių administratoriai nusprendė, kad toks įsiskolinimo padengimas buvo negalimas, kadangi apskaitos dokumentai, kiti analizuoti dokumentai (sutartys, gauta oficiali informacija ir kt.) nepatvirtino, kad gautos sumos skirtos įsiskolinimų padengimui, todėl nusprendė, kad iš trečiųjų asmenų gautos lėšos yra kitos pareiškėjo pajamos, nuo kurių turi būti skaičiuojamas pelno mokestis ir kiti mokesčiai.

Į pareiškėjo valiutines banko sąskaitas iš 13 užsienio firmų pervestos piniginės lėšos eurais ir doleriais, iš viso 2 191 685,54 Lt suma ir tuose pavedimuose nurodytas mokėjimo pagrindas surašyti Patikrinimo akto lentelėje Nr. 1. Pavedimai pridėti prie Patikrinimo akto, pavedimų vertimai pateikti teismui (administracinės bylos t. VI, b. l. 187–199). Mokesčių administratorių sprendimuose, o taip pat Mokestinių ginčų komisijos sprendime argumentuotai nurodyta, kodėl pavedimuose nurodyti mokėjimų pagrindai nepatvirtina, kad šios sumos - tai trečiųjų asmenų mokėjimas už pareiškėjo tiektas prekes jo nurodytiems pirkėjams. Pareiškėjui tereikėjo pateikti įrodymus, kad šios sumos yra konkrečių pirkėjų įsiskolinimų padengimas, avansas už tiekiamas prekes, kadangi daugumoje atvejų iš mokėjimų pavedimų tiesiogiai to nustatyti neįmanoma, be to, mokesčių administratoriaus surinkta informacija paneigė, kad šie pervedimai gali būti siejami su konkrečiais prekių pirkėjais. Pareiškėjas teigia, kad teikė įrodymus, jais netgi vadovavosi mokesčių administratoriai, tačiau po to teigė, kad pareiškėjas neteikia įrodymų. Esmė yra tame, kad pareiškėjo teikti įrodymai nepatvirtino pareiškėjo nurodomų aplinkybių. Visa tai yra aptarta skundžiamuose sprendimuose ir Patikrinimo akte. Be to, didžioji dalis pareiškėjo įrodymų yra tik pareiškėjo atstovo žodiniai paaiškinimai, kurie negali pagrįsti ūkinių finansinių operacijų turinio.

Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kokiais kiekiais, už kokias kainas ir kokiems pirkėjams per nurodytą laikotarpį pareiškėjas tiekė prekes, dėl to prekių tiekimą patvirtinantys buhalterinės apskaitos dokumentai mokestinio ginčo metu buvo vertinami tik tiek, kiek buvo svarbu šio ginčo sprendimui, t. y. sprendžiant, ar pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai užskaitė trečiųjų asmenų pervestas pinigines lėšas pirkėjų įsiskolinimams padengti.

Toliau išdėstomi pareiškėjo atlikti užskaitymai ir jų pagrįstumo įvertinimas.

Dėl ZAO Stroytehkkomplekt Corp., Vipond Trade Finance LLC, Unislab LTD, Centre Trans Limited, Frontier trading corp., Flor Almaty, Hoffman la Roche ir A.D. Kurbanov pareiškėjui pervestų lėšų, kurias pareiškėjas apskaitė sąskaitoje „Avansu gautos sumos“ ir kurios buvo panaudotos pirkėjų Uzbekistano fizinių asmenų 212 986,02 Lt įsiskolinimui padengti.

Mokesčių administratoriai analizavo su pirkėjais fiziniais asmenimis sudarytas sutartis (t. VII, b.l. nuo 15 iki 152), kurias pateikė pareiškėjas, ir konstatavo, kad pinigų pervedimai ir juose nurodytas pagrindas neatitinka šių sutarčių sąlygų, kadangi tretieji asmenys pagal sutartis galėjo apmokėti už prekes, bet turėjo būti nurodyti šių sutarčių rekvizitai. VMI sprendime pateikiami pervedimų pagrindimo vertimai – už spausdintą medžiagą, už kalendorius, už spausdintą medžiagą (kišeniniai žinynai), sąskaita 12, sąskaita 18 data 2002 01 14, kontraktas 23, data 2002 08 25 už transporto paslaugas, kai kur pagrindas visai nenurodytas, dalyje nurodytos kažkokios sąskaitos (vertimai VI t., b. l. 187-199). Taigi, nei viename piniginių lėšų pervedimo dokumente nėra jokių duomenų, kurie leistų sieti pervedimus su fiziniais asmenimis, už kuriuos neva buvo atsiskaitoma, o dalyje pavedimų aiškiai nurodytas kitas pagrindas. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie leistų konkrečiai susieti kiekvieną pervedimą su pareiškėjo apskaitoje nurodytais fiziniais asmenimis, dėl to mokesčių administratoriaus išvados yra pagrįstos. Be to, pats pareiškėjas užskaitė lėšas pagal piniginių lėšų mokėtoją Floor Almaty, kai kur rašoma Flor Almaty (MGK byla, t. I, l. 75, 79), kai tuo tarpu pagal pavedimą (ten pat, l. 74) negalima vertinti, kad tai yra įmonės pavadinimas, nes pagal įrašą: „2ND FLOOR ALMATY“ (angl. „2-as aukštas“ , o Almaty yra miesto pavadinimas) tai yra tik adreso dalis.

Mokesčių administratorius pagrįstai nesivadovavo ir pareiškėjo pateiktu C. A.A. vardu surašytu 2009 01 14 paaiškinimu (MGK byla, t. I, l. 180), nes jame ne visos firmos buvo nurodytos, kurių pavedimais pareiškėjo dokumentuose dengti pirkėjų įsiskolinimai. Šiame paaiškinime vėl nurodoma firma „Flor Almaty“, kokios negali būti, nes tai tik adreso dalis. Be to, pareiškėjo teiginiai prieštaravo ir Uzbekistano mokesčių komiteto pateiktam atsakymui, kuriame, apklausus pareiškėjo nurodytus pirkėjus, buvo nustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka – šie asmenys aiškino, kad mokėjo pinigus C. A.A., o šis Lietuvos įmonės atstovui, t. y. atsiskaitė grynais. Tą patį aiškino ir C. A.A. (t. V, b. l. 24, 27, 64-70).

Pareiškėjas teismo posėdyje pateikė 2001 12 10 C. raštą UAB „Mitoda“ direktoriui, kuriame C. A.A. rašo, kad šiuo metu neturi galimybės tiesiogiai mokėti už patiektas prekes (dėvėtus drabužius), todėl visą sumą sumokės tretieji asmenys. Šis raštas nepaneigia mokesčių administratoriaus išvadų, nes jame nenurodyta, kokie tretieji asmenys ir kada atsiskaitys už C. A.A. tiekiamas prekes, rašte nenurodyta netgi įsiskolinimo suma.

Šalies argumentai

Pareiškėjo aiškinimas, kad asmenys davė tokius paaiškinimus dėl kažkokių asmeninių priežasčių, nieko nekeičia, nes lėšų pervedimas jau pats savaime nepatvirtino pareiškėjo nurodomų aplinkybių, o vėliau, besiaiškinant pareiškėjo nurodomas aplinkybes, mokesčio administratoriaus surinkta medžiaga (tame tarpe ir pareiškėjo teikiama) buvo prieštaringa, todėl ja grįsti pareiškėjo teiginių galimybės nebuvo. Be to buvo ir kitų reikšmingų nesutapimų, tokių kaip pinigų ir prekių pervedimų žymus nesutapimas laike. Dėl to pasisakė tiek mokesčių administratorius, tiek MGK.

Pareiškėjo gautos piniginės lėšos iš užsienio firmų JSCB „Bank of ASIA“ ir Bankorp AS buvo panaudotos dėvėtų rūbų pirkėjo iš Baltarusijos OOO „Šarkis“ – 186 794,92 Lt įsiskolinimui padengti. Pareiškėjas rėmėsi sutartimi su OOO „Šarkis“, tačiau mokesčių administratoriui nebuvo pateikta sutartis, kurioje būtų originalūs OOO „Šarkis“ rekvizitai (t. VII, b. l. 153-166).

Mokesčių administratorius kreipėsi į Baltarusijos kompetentingą instituciją ir gavo atsakymą (2007 12 02 raštas Nr. (25.4-09)-R1-5541), kuris apibendrintas VMI rašte, kad OOO „Šarkis“ 2004 metais gavo iš pareiškėjo prekių už 65 393,15 USD, tačiau šios bendrovės atstovas davė paaiškinimą (t. V, b. l. 58 vertimas, MGK byla t. III, l. 182), kad šią sumą yra skolingas, kad niekam nepavedė atsiskaityti už šias prekes, nustatyta, kad OOO “Šarkis“ buhalterinėje apskaitoje fiksuotas įsiskolinimas nurodytai sumai (t. V, b. l. 35, 37, 49-51, 56-58 ir kt.). Tokias aplinkybes patvirtina Baltarusijos kompetentingos institucijos 2006 05 30 raštas ir pažyma (MGK byla t. IV, l. 106-108, vertimas adm. byla t. V, b. l. 34-37, 49-51). Pareiškėjas yra pateikęs įmonės „Šarkis“ antspaudu pažymėtą raštą (MGK byla, t. IV, l. 26, vertimas adm. bylos t. VIII, b. l. 60 antra pusė), kuriame šios įmonės atstovas (jo pareigos nenurodytos) 2004 04 05 raštu praneša, kad atsiskaitymų pagreitinimui pagal 2004 03 19 sutartį apmokėjimą už tiekiamas prekes vykdo firma „Bankorp AS“. Tačiau surinkus informaciją, gavus Baltarusijos kompetentingų institucijų pranešimą, pareiškėjo teikiami įrodymai neatitiko, t. y. prieštaravo gautai informacijai, todėl pareiškėjo atliktos užskaitos negalėjo būti pripažintos.

Taigi pareiškėjas patikimų duomenų dėl to, kad buvo galima tokia užskaita, kurią pareiškėjas įformino laisvos formos buhalterine pažyma, nepateikė, o mokesčių administratorius nustatė, kad informacija yra prieštaringa, todėl negalima remtis iš esmės vien pareiškėjo duodamais paaiškinimais.

Dėl piniginių lėšų, gautų iš Brokfield Supplies ir K. A.D., kurios panaudotos dėvėtų rūbų pirkėjo iš Uzbekistano OAO „Attorlik“ – 193 549,31 Lt įsiskolinimui padengti.

Pareiškėjas patikrinimo metu pateikė 1999 12 03 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (t. VII, b. l. 8-12, 15-18). Pirkėjas pagal šią sutartį įsipareigojo atsiskaityti už prekes, įsigyjant prekes Uzbekijoje prekių-žaliavų biržoje pagal pareiškėjo raštišką nurodymą. Tačiau ši sutartis nepatvirtina, kad pervestos lėšos skirtos OAO „Attorlik“ įsiskolinimui padengti, juo labiau, kad šiuo klausimu iš Uzbekistano kompetentingos institucijos gauta informacija, kuri nepatvirtino pareiškėjo atstovo paaiškinimų (adm. byla t. V, b. l. 19, 23, MGK byla, t. IV, l. 89-antra pusė, 90-91, adm. byla t. VIII, b.l. 1-2 ).

Šiuo atveju pateikta sutartis ir iš Uzbekistano mokesčių administratoriaus gauta informacija iš dalies sutapo, nes gautame atsakyme buvo nurodyta, kad realizavusi prekes OAO „Attorlik“ įsipareigojo atsiskaityti, nupirkdama prekes Uzbekistano prekių-žaliavų biržoje pagal pareiškėjo įgaliojimą. Tačiau Uzbekistano mokesčių administratorius nurodė konkrečius sandorius, jų dalyvius, o pagal pareiškėjo buhalterinės apskaitos dokumentus tokių mokėtojų už OAO „Attorlik“ prekes, kurios nurodytos oficialioje informacijoje iš Uzbekistano, nėra. Teismo posėdyje pareiškėjas pateikė 2001 12 03 AAB (išvertus OAO) „Attorlik“ raštą UAB „Mitoda“ direktoriui, kuriame sakoma, kad už patiektas naudotas prekes sumokės ofšorinės kompanijos, kad kilus klausimų dėl apmokėjimo už prekes, prašo nedelsiant informuoti. Toks raštas prieštarauja pirmiau pareiškėjo pateiktai sutarčiai, informacijai iš Uzbekistano mokesčių administratoriaus, be to raštas yra visiškai nekonkretus, todėl negali paneigti mokesčių administratoriaus padarytų išvadų. Be to, rašte nurodoma, kad, kilus klausimų dėl apmokėjimo, reikia nedelsiant informuoti. Pareiškėjas užskaitė atsiskaitymą už šią firmą, remdamasis visiškai nekonkrečiais pervedimais, nors pagal pateiktą raštą galėjo prašyti patikslinti informaciją, bet to nepadarė. Dėl nurodytų aplinkybių mokesčių administratorius pagrįstai teigė, kad pareiškėjas neįrodė, jog nurodytus mokėjimus galima sieti su minėta firma.

Dėl piniginių lėšų, gautų iš užsienio firmų ZAO Strojtehkkomplekt corp. ir Brokfield Supplies limited, kurios buvo panaudotos dėvėtų drabužių pirkėjo JAV ofšorinės kompanijos ALGONET MANAGEMENT LLC – 364 377,80 Lt įsiskolinimui padengti.

Pareiškėjas remiasi pateikta 2002 08 01 sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) (t. VIII, b. l. 33-34, MGK byla, l. 190) ir aiškina, kad akivaizdu, kad mokėjimas vyko pagal sutarties sąlygas. Tačiau sutarties nuostatų nepakanka, kad būtų galima susieti gautus mokėjimus su pirkėju. Sutarties 2 punktas numatė galimybę mokėti už prekes ne tik tiesiogiai, bet ir per tarpines firmas, tačiau tokiu atveju tų tarpinių firmų pervedimai turi būti aiškiai identifikuojami, kaip mokėjimas pagal nurodytą sutartį. Sutarties 7.2. punktas numatė, kad sutartis papildoma raštu. Rašytinių susitarimų dėl apmokėjimo per konkrečius trečiuosius asmenis nėra.

Mokesčių administratorius gavo atsakymą iš JAV mokesčių administracijos (2007 06 27 raštas Nr. (25.4-09)-R1-3498), iš kurio matyti, kad ALGONET MANAGEMENT LLC jokios veiklos JAV nevykdo ir vykdyti negali (atsakymas į užklausą, vertimas t.III, b. l. 194, VMI prie FM 2007 06 27 raštas Nr. (25.4-09)-R1-3498, MGK byla, t. III, b. l. 141, adm. byla t. IV, b.l. 190).

VMI prie FM 2009 08 20 sprendime Nr. 69-230 nurodoma, kad informacija yra 2007 06 27 rašte Nr. (25.4-09)-R1-3498, bet šis raštas nėra JAV mokesčių administracijos atsakymas. Teismui pateikti iš JAV gautos informacijos vertimai, kurie rodo, kad VMI rašto turinys atitinka iš JAV gautos informacijos turinį.

Žemesnės instancijos teismas

Nors Brokfield Supplies limited 2002 10 17 pervedime rašoma, kad tai mokėjimas už minėtą JAV registruotą kompaniją, tačiau pagal tokį įrašą nėra galimybės konkrečiai identifikuoti, už ką ir kodėl yra mokama.

Dėl nurodytų prieštaravimų ir negalimumo susieti gautą mokėjimą su konkrečiu prekių gavėju, mokesčių administratoriaus išvada yra pagrįsta. Juo labiau, kad iš esmės nurodytas prekių gavėjas neegzistavo.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl piniginių lėšų, gautų iš užsienio kompanijų Floor Almaty, Sonox Trade, Centre Trans Limited ir JSCB Bank of Asia, kurios panaudotos dėvėtų drabužių pirkėjo Baltarusijos privataus verslininko S. S.G. įsiskolinimui padengti. Mokesčių administratorius įvertino pareiškėjo pateiktos 2004 11 17 sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su pirkėju S. S.G. sąlygas (t. VIII, b. l. 3-5) ir pagal tas sąlygas pagrįstai padarė išvadą, kad lėšos, gautos iš nurodytų firmų, negalėjo būti užskaitomos, kaip gautos, vykdant šią sutartį, nes pervedimai neatitiko sutarties sąlygų, tuo tarpu nėra kitų rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo poziciją. Patikrinimo akte (punktas 1.2.5.) ir kituose VMI sprendimuose yra klaidingai nurodoma šios sutarties data – 2002 11 17, tačiau iš esmės tai nekeičia padaryto įvertinimo, kadangi sutarties turinys buvo įvertintas. Be to, tokios firmos, kaip Flor Almaty iš viso negali būti, nes tai tik žodis „flor“ – aukštas (angl.), o Almaty – miesto Kazachstane pavadinimas, t. y. tai tik kažkokia adreso dalis. Pavedimuose nėra nurodymų, kad mokama už pirkėją S. S.G., kad mokama pagal konkrečią sutartį, o pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, kad nurodytos firmos moka už S. S.G. Mokesčių administratorius ėmėsi priemonių išsiaiškinti, ar šie pervedimai gali būti užskaitomi nurodytam pirkėjui, nes užklausė Baltarusijos mokesčių administratorių, kurio atsakymas perduotas VMI prie FM 2007 07 19 raštu Nr. (25.4-09)-R1-4019 (MGK byla, t. III, b. l. 170). Rašte nurodoma, kad Baltarusijos kompetentingi asmenys praneša, kad verslininkas S. S.G. mirė 2006 05 01, todėl nebuvo galimybės tiesiogiai iš pirkėjo sužinoti, kaip jis atsiskaitė su pareiškėju (t. V, b. l. 33). Pats pareiškėjas užskaitė lėšas pagal piniginių lėšų mokėtoją Floor Almaty (kai kur rašoma Flor Almaty), (MGK byla, t. I, l. 75, 79), kai tuo tarpu pagal pavedimą (ten pat, l. 74) negalima vertinti, kad tai yra įmonės pavadinimas, nes pagal įrašą: „2ND FLOOR ALMATY“ (angl. „2-as aukštas“ , o Almaty yra miesto pavadinimas) tai yra tik adreso dalis. Šios aplinkybės nurodomos ir mokesčių administratoriaus sprendimuose. Toks mokėtojas už S. S.G. nurodytas paties pareiškėjo 2004 12 30 buhalterinėje pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) (MGK byla, t. I, l. 79).

Dėl piniginių lėšų, gautų iš užsienio fizinio asmens K. A.D., kurios buvo panaudotos dėvėtų drabužių pirkėjo Kazachstano fizinio asmens M. A. Z. įsiskolinimui padengti. Pareiškėjas tikrinimui pateikė 2001 03 01 sutartį su M. A. Z. (t. VIII, b. l. 26-27), kurios sąlygos neatitiko gautų pinigų pervedimo dokumentų. Sutartyje buvo numatyta, kad atsiskaitymas bus atliekamas pagal šalių susitarimą, o toks susitarimas nepateiktas. Pervedime buvo tik nurodyta, kad tai privatus pervedimas – „private transfer“ (t. VI, b. l. 189, vertimas) ir daugiau jokių duomenų nebuvo. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad pervesta suma skirta minėtos sutarties vykdymui, mokesčių administratorius negalėjo pripažinti, jog pareiškėjas teisingai užskaitė gautą sumą konkretaus pirkėjo įsiskolinimui padengti.

Dėl iš užsienio kompanijos Ukrainos Frontier Trading Corp. gautų piniginių lėšų, panaudotų dėvėtų darbužių pirkėjo – Ukrainos privačios įmonės su užsienio investiciniu kapitalu ČPII firmos „Benas“ įsiskolinimui padengti. Pareiškėjas pateikė mokesčių administratoriui 2001 07 19 sutartį su ČPII firma „Benas“ (t. VIII, b. l. 28-29), tačiau šios sutarties sąlygos negali patvirtinti, kad minėtos firmos pervedimas gali būti užskaitytas būtent to pirkėjo įsiskolinimui padengti. Sutarties 6 p. buvo numatyta, kad pirkėjas atsiskaito už gautas prekes su tiekėju per 90 dienų nuo prekių pristatymo, kad pirkėjas sumoka tiekėjui banko pavedimu į tiekėjo sąskaitą. Pervedime, kuriuo pervestos lėšos užskaitytos minėto pirkėjo įsiskolinimui padengti, jo paskirtis nenurodyta. Kitų rašytinių įrodymų, dėl šio pervedimo tikslo nėra, todėl mokesčių administratoriaus padarytos teisingos išvados.

Dėl iš užsienio kompanijos Frontier Trading Corp. ir fizinio asmens K. A. D. gautų piniginių lėšų panaudojimo dėvėtų drabužių pirkėjo JAV ofšorinės kompanijos Techcom LLC įsiskolinimui padengti. Pareiškėjas pateikė 2001 06 01 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su pirkėju (t. VIII, b. l. 32, MGK byla, t. I, l. 194), tačiau nei pinigų pervedimo dokumentai, nei kitos nustatytos aplinkybės nepatvirtino, kad gautos lėšos galėjo būti įskaitytos kaip nurodyto pirkėjo atsiskaitymas. Sutartyje 2.2. punkte numatytas atsiskaitymas grynais pinigais į kasą arba pavedimu į banką, o tai reiškia, kad jeigu mokėjimas vyko per trečią asmenį, toks mokėjimas turėjo būti aiškiai susietas su minėtos sutarties sąlygomis.

Mokėjimo pervedimuose mokėjimo pagrindas arba nenurodytas, arba nurodytas kaip privatus pervedimas. Tai nepatvirtina pareiškėjo nurodomų aplinkybių. Kiti dokumentai, kurie patvirtintų pareiškėjo poziciją, nėra pateikti. VMI prie FM 2003 02 13 raštu Nr. (09-11)-R-1442 Kauno AVMI pranešė apie firmą Techcom LLC gautą informaciją iš JAV vidaus pajamų tarnybos, kad ši kompanija įsteigta 2001 01 24, o informacijos gavimo metu laikoma neveikiančia (MGK byla, t. IV, l. 179-180).

Dėl iš užsienio kompanijos Unislab LTD gautų piniginių lėšų panaudojimo dėvėtų drabužių pirkėjo JAV ofšorinės kompanijos Unicommerce LLC įsiskolinimui padengti. Pareiškėjas pateikė 2002 08 01 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su pirkėju (MGK byla, t. I, l. 195), kurioje nors ir buvo numatyta galimybė atsiskaityti per trečiuosius asmenis (kaip ir kitose pateiktose sutartyse), tačiau konkretaus pervedimo paskirties tokios sutarties sąlygos dar nepatvirtina, o sutarties punktas 7.2. numatė, kad sutartis gali būti papildoma tik raštu. Pervedimas buvo pagal kontraktą 23 data 2002 08 25 už transporto paslaugas. Mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, kad pervestų lėšų nebuvo pagrindo užskaityti nurodyto pirkėjo įsiskolinimui padengti, nes pareiškėjas jokių kitų papildomų rašytinių įrodymų, kurie leistų neabejotinai susieti pervedimą su konkrečiu pirkėju, nepateikė.

10.

Dėl iš užsienio kompanijos Frontier Trading Corp. gautų piniginių lėšų, kurias pareiškėjas savo buhalterinėje apskaitoje apskaitė sąskaitoje „Avansu gautos sumos“ ir kurios panaudotos dėvėtų drabužių pirkėjo JAV ofšorinės kompanijos Greison and Partners LLC įsiskolinimui padengti. Mokesčių administratorius rėmėsi VMI prie FM 2002 09 20 raštu Nr. 09-11-8482 (MGK byla, t. V, l. 29-30), kuriame nurodyta, kad iš JAV vidaus pajamų tarnybos gautas atsakymas, kad nėra jokių duomenų, jog tokia kompanija, kuri įregistruota Delavaro valstijoje 1996 10 15, o likviduota 2000 06 01, kada nors vykdė JAV kokią nors veiklą. VMI prie FM 2009 08 20 sprendime Nr.69-230 neteisingai aprašoma, kad tai JAV vidaus pajamų tarnybos 2002 09 20 raštas Nr. 09-11-8482, nes tai VMI rašto numeris ir data. Panašūs neaiškūs nurodymai yra ir kitais atvejais, bet iš esmės visais atvejais VMI remiasi ne tiesiogiai iš užsienio mokesčių administratorių gauta informacija, bet tos informacijos perpasakojimu VMI raštuose. Sutikrinus gautos informacijos vertimus, nėra pagrindo teigti, kad VMI raštuose, kuriuose perduodama informacija, gauta iš užsienio valstybių, būtų perteikta neteisingai, iš esmės visais atvejais informacija perduota pažodiniu vertimu. Pats raštas iš JAV yra pateiktas, o teismui pateiktas ir vertimas (MGK byla, t. V, b. l. 31-33, vertimas adm. byla, t. III, b. l. 182, t. IV, nuo b. l. 34, t. V. nuo b. l. 71).

Pareiškėjas pateikė sutartį su minėtu pirkėju, kuri sudaryta jau po kompanijos likvidavimo. Tačiau net šioje sutartyje nurodomų papildomų dokumentų, kurie pagal sutartį būtų reikalingi tokiam užskaitymui, pareiškėjas nepateikė (pervežimo sutarčių).

Taigi mokesčių administratorius surinko prieštaringą informaciją, kuri negali patvirtinti minėto pinigų užskaitymo, ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo žodinių paaiškinimų jo pozicijai pagrįsti neužtenka. Pareiškėjas jokių papildomų dokumentų, kurie patvirtintų pervedimo paskirtį, nepateikė.

11.

Dėl iš užsienio kompanijų Western Business Consultance LTD, Bonateks LLC ir Westway Trading LLC gautų piniginių lėšų, panaudotų dėvėtų drabužių ir avalynės pirkėjo JAV ofšorinės kompanijos Greenwood Development LLC įsiskolinimui padengti. Mokesčių administratorius pagrįstai rėmėsi JAV vidaus pajamų tarnybos 2002 09 20 raštu Nr. 09-11-8482, kuriame nurodyta, kad Greenwood Development LLC likviduota 2000 06 01 (t. IV, b. l. 172).

Duomenys apie tai, kad JAV vidaus pajamų tarnyba atliko tyrimą, yra Muitinės kriminalinės tarnybos 2003 03 07 nutarime atsisakyti kelti baudžiamąją bylą (MGK byla, t. IV, b. l. 132-134). Tokie duomenys, kad Greenwood Development LLC likviduota 2000 06 01, nurodyti ir Kauno AVMI 2003 04 28 rašte Nr. 13-06-129 (MGK byla, t. IV, b. l. 138).

Pareiškėjas pateikė sutartį, sudarytą 2001 10 08 (t. y. jau po kompanijos likvidavimo, MGK byla, t. I, l. 197-200), tačiau ir šioje sutartyje nurodytų dokumentų, kurie patvirtintų tokį lėšų užskaitymą, pareiškėjas nepateikė. Nors sutarties 2.2. punkte nurodytos dvi firmos, kurios darė pervedimus, tai Western Business Consultance LTD, Bonateks LLC, tačiau konkrečių pervedimų paskirties ši sutarties nuostata nepatvirtina. Pačioje sutartyje numatyta, kad atsiskaitymas vyks tarp šalių suderintais terminais ir tvarka, o duomenų apie tokį suderinimą nėra. Pareiškėjas savo poziciją gina tik duodamas žodinius paaiškinimus. Pervedimuose nurodyti pagrindai pareiškėjo pozicijos nepatvirtina. Viename pervedime iš tiesų nurodyta PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) (kurią pateikė ir pareiškėjas), bet pervedime nurodyta, kad tai sąskaita už maisto produktus - „Payment for invoice (duomenys neskelbtini) for FOOD“ (angl. „mokėjimas pagal sąskaitą <...> už maistą“, vertimas t. VI, b. l. 188, antra pusė). Pareiškėjas patikrinimo metu pateikė 2002 06 06 PVM sąskaitą faktūrą nurodytu numeriu (MGK byla, t. II, l. 2), bet joje užrašytas dėvėtų drabužių pardavimas, o ne maisto produktų pardavimas. Taigi yra prieštaravimų (pirkėjo bendrovės likvidavimas, neteisingas prekių nurodymas, sutartyje nurodytų dokumentų nebuvimas), kurie patvirtina mokesčių administratoriaus išvadas, kad pareiškėjas negalėjo dengti pirkėjo įsiskolinimo nurodytais pervedimais. Pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo poziciją.

12.

Dėl iš užsienio kompanijų Unislab LTD ir Vipond Trade Finance LLC gautų piniginių lėšų panaudojimo dėvėtų drabužių ir avalynės pirkėjo Rusijos firmos OOO „Treid-Grup“ įsiskolinimui padengti. Pareiškėjas 2003 metais išrašė dvi sąskaitas faktūras, kuriose įformintas dėvėtų drabužių pardavimas, prekių tiekėju nurodė pareiškėją, o pirkėju – Bahamų firma Docility Club LTD, prekių gavėju – OOO „Treid-Grup“ (t. V, b. l. 178, 186). Tarp visų šių firmų sudarytos sutartys nepateiktos, pirkėjas pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje nenurodytas, įsiskolinimas nurodytas OOO „Treid-Grup“. Pareiškėjas savo veiksmus grindžia žodiniais paaiškinimais. Tačiau jokie dokumentai, kurie patvirtintų pareiškėjo poziciją, nepateikti. Viename pervedimų nurodytas kontrakto Nr., data 2002 08 25 ir, kad tai už transporto paslaugas, kitame pervedime jo pagrindas nenurodytas (t. VI, b. l. 190, antra pusė). Be to, mokesčių administratorius užklausė Rusijos mokesčių administratorių dėl pareiškėjo sandorių su minėta Rusijos kompanija, tačiau atsakymo negavo. Dėl to mokesčių administratoriaus išvados, susijusios su nurodytu atveju, yra pagrįstos. Mokesčių administratorius nurodė, kad gavus informaciją iš Rusijos, kuri patvirtins pareiškėjo atliktą užskaitą, šioje dalyje bus atliekamas naujas mokestinis patikrinimas.

Kitos aplinkybės.

Pareiškėjo surašytos buhalterinės pažymos, kuriomis pareiškėjas grindžia lėšų užskaitymus (MGK byla, t. I, l. 79-91), kai jos nepagrindžiamos jokiais objektyviais įrodymais, negali būti laikomos dokumentais, įrodančiais užskaitymų teisingumą.

Teismas atsižvelgia ir į tai, kad Patikrinimo akto 1-je lentelėje nurodytų pervedimų sumų, pervedimuose esančių įrašų pareiškėjas neginčija. MGK byloje esantys dokumentai, kurie buvo surašyti ne lietuvių kalba, buvo išversti į valstybinę kalbą, vertimai yra administracinės bylos II– VIII tomuose.

Tiek mokesčių administratorių išvados, tiek MGK sprendimas grindžiamas ne vien išvardintomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias patvirtina surinkti dokumentai, bet ir jų vertinimu. Iš tiesų, pareiškėjas savo poziciją privalėjo pagrįsti dokumentais, kurie leistų neabejotinai susieti gautus pinigų pervedimus su nurodytų pirkėjų įsiskolinimais, nes abejones kelia ne vien skundžiamuose sprendimuose nurodyti prieštaravimai, bet ir kitos aplinkybės, kurias aptarė ir įvertino savo sprendime MGK. Nustatyta, kad 37 atvejais sąskaitos už prekes buvo išrašytos praėjus maždaug nuo pusės metų iki 4 metų laikotarpiui (dažniausiai 1 – 2 metais vėliau) po gauto avansinio mokėjimo. Pagrįstai nurodoma, kad toks ilgas laikotarpis kelia abejonių dėl pervedimų ir įsiskolinimų sąsajų, kad tai prieštarauja ekonominei logikai. Teisme pareiškėjo atstovų buvo prašyta paaiškinti, kaip jie patys susiedavo pervedimus su įsiskolinimu dengimu, bet jie logiškai, išsamiai ir aiškiai tokio dalyko paaiškinti negalėjo.

Nustatyta, kad tos pačios ofšorinės kompanijos mokėjo už skirtingus pirkėjus, už skirtingus laikotarpius. Taip pat nustatyta, kad to paties asmens įsiskolinimui padengti pagal tą pačią sąskaitą, taip pat pagal skirtingas sąskaitas padengti buvo panaudojami kelių skirtingų firmų ar fizinių asmenų pavedimai. Dėl to pareiškėjo argumentas, kad esant tiksliam užskaitų atitikimui pirkėjų įsiskolinimams, tai patvirtina pareiškėjo vestos apskaitos teisingumą, yra nepagrįstas Pareiškėjas skaidė gautus pervedimus įvairiems pirkėjams ir tokiu būdu pasiekė sumų atitikimą. Tačiau toks lėšų užskaitymas nepatvirtina, kad pavedimais pervestos lėšos buvo skirtos konkretiems pirkėjams jų įsiskolinimui padengti. Tokiu atveju pareiškėjo buhalterinės apskaitos tvarkymas turėjo būti pagrindžiamas aiškiais ir nedviprasmiškais dokumentais, nes kitaip vėlgi neaišku, kaip pareiškėjas nusistatydavo tokį dalinį padengimą. Dėl to MGK sprendime padaryta pagrįsta išvada, kad pavedimai nebuvo skirti avansiniams mokėjimams, o labiau viskas vyko atvirkščiai – gautos sumos vėliau buvo skirstomos pirkėjų įsiskolinimams padengti, tik siekiant pagrįsti gautų lėšų šaltinį. Dėl to ir pareiškėjo nurodoma pirkėjų įsiskolinimo suma atitinka gautų pavedimų sumai, kuri buvo padalinama atskirų pirkėjų įsiskolinimui už prekes padengti. Šis sutapimas priešingai nei teigia pareiškėjas ne tik kad nepatvirtina pareiškėjo pozicijos, bet tą poziciją ir paneigia, nes patvirtina MGK sprendimo išvadas, kad tokiu būdu buvo siekiama pateisinti, pagrįsti gautas sumas.

Teismas, kaip ir MGK, pripažįsta ir piniginių lėšų pervedimo dokumentų reikšmę šiame ginče. Iš esmės nei viename pavedime nenurodyta tokia pavedimo paskirtis, kuri leistų susieti pavedimą su konkrečiu pirkėju. Tik keliuose pavedimuose (apie tai nurodė ir pareiškėjas teisminio bylos nagrinėjimo metu) yra nurodyta kažkas artimo ir panašaus (Patikrinimo akto lentelė Nr. 1, eil. Nr. 4 ir 9), tačiau tai nėra tiksli informacija, ji prieštaringa, todėl turėjo būti dar papildomai pateikiami dokumentai, kurie patvirtintų tam tikrus galimus apsirikimus ar pan. Motyvai dėl prieštaringumo yra pateikti mokesčių administratorių sprendimuose (vienoje sąskaitoje nurodyta, kad mokama už maistą, kitu atveju pirkėjas yra veiklos nevykdanti įmonė). Kitais atvejais pavedimuose nurodyta mokėjimo paskirtis visai neturi nieko bendro su pirkėjais, kurių įsiskolinimai buvo dengiami trečiųjų asmenų lėšomis, todėl susieti gautų sumų su pirkėjais mokesčių administratoriui buvo visai neįmanoma. Mokesčių administratorius negalėjo remtis vien tik pareiškėjo direktoriaus paaiškinimais, kad buvo tariamasi žodžiu, telefoninių pokalbių metu ir pan., nes kiekvienu atveju surinkta prieštaringa informacija, kuri neleido pripažinti, kad pareiškėjas buhalterinėje apskaitoje už tikrinamą laikotarpį nepažeidė nurodytų teisės aktų. Taip tvarkydamas buhalterinę apskaitą, kaip buvo nustatyta mokestinio patikrinimo metu, pareiškėjas pažeidė Pelno mokesčio (2001 12 20 įstatymo Nr. IX-675) 2 str. 24 ir 40 dalių, 4 str. 1 d. nuostatas, iki 2002 01 01 galiojusio Juridinių asmenų pelno mokesčio 1990 07 31 įstatymo Nr. I-442 3 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas gavo lėšas ir jų negalėjo apskaityti kaip prekėms apmokėti skirtas lėšas, todėl šios lėšos turėjo būti apmokestintos pelno mokesčiu (ir atitinkamai kitas mokesčiais). Mokesčių administratoriai pagrįstai rėmėsi ir Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo (galiojusio iki 2001 12 31) nuostatomis. Tuo metu galiojo šio įstatymo 4 straipsnis, kuriame buvo numatyta, kad visos ūkinės finansinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais, 9 ir 10 straipsniuose buvo nurodyta, kad apskaitos dokumentai yra įrašų apie ūkines operacijas į apskaitos registrus pagrindas, kad apskaitos dokumentuose privaloma fiksuoti įvykusias ūkines operacijas. Dėl tokio reguliavimo mokesčių administratorius negalėjo remtis pareiškėjo atstovo paaiškinimais, kad viskas vyko žodinių susitarimų pagrindu. Tuo labiau, kad pateiktos sutartys negalėjo pilnutinai pagrįsti pareiškėjo žodinių paaiškinimų. Tai, kad sutartyse buvo nurodoma, kad atsiskaityti galima per trečiuosius asmenis, nereiškia, kad bet kokį lėšų pervedimą galima susieti su bet kokiu pirkėju. Iš esmės toks pats reguliavimas išliko ir 2001 11 06 Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatose – 12, 13 straipsniuose.

Dėl to, kad pareiškėjui pervestos lėšos negalėjo būti siejamos su konkrečiais pirkėjais, jos pagrįstai buvo pripažintos kaip kita ekonominė nauda. Pareiškėjas nepagrįstai aiškina, kad toks apibūdinimas reiškia, kad turi būti gauta kokia nors ne piniginė nauda. Mokesčių administratorius gautas pajamas tokiai kategorijai priskyrė ne dėl to, kad nenustatyta, kokia nauda gauta, o dėl to, kad nebuvo nustatytas tikslus šių sumų gavimo pagrindas – sumos negalėjo būti siejamos su prekių tiekimu ar paslaugų teikimu. Mokesčių administratorius tokiu atveju neprivalo nustatyti, kokiu pagrindu gauta kita ekonominė nauda.

Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad tokiu atveju ši gauta suma turi būti pripažinta beviltiška skola, nes pagal mokesčių administratorių nustatytas aplinkybes akivaizdu, kad prekės buvo parduotos, bet už jas visai neapmokėta. Remiasi Pelno mokesčių įstatymo 25 straipsniu ir aiškina, kad tokiu atveju ši suma vis tiek negali būti apmokestinama.

Pelno mokesčio 25 straipsnyje nustatyta:

„1. Iš pajamų, pripažįstamų pagal kaupimo apskaitos principą, atskaitoma mokestiniu laikotarpiu atsiradusi beviltiškų skolų suma, jei iki mokestinio laikotarpio tos sumos buvo įtrauktos į mokesčio mokėtojo pajamas ir vieneto balansą, jeigu vienetas privalo jį sudaryti teisės aktų nustatyta tvarka. Iš pajamų, pripažįstamų pagal pinigų apskaitos principą, atskaitoma mokestiniu laikotarpiu atsiradusioms beviltiškoms skoloms tenkanti sąnaudų dalis, jei iki mokestinio laikotarpio šių skolų atsiradimas buvo užfiksuotas mokesčio mokėtojo apskaitos dokumentuose. Tais atvejais, kai beviltiškomis laikomų skolų atsiradimo momentu mokesčio mokėtojas pajamas pripažino pagal pinigų apskaitos principą, o pagal šio Įstatymo nuostatas perėjo prie pajamų pripažinimo pagal kaupimo apskaitos principą, iš pajamų, pripažįstamų pagal kaupimo apskaitos principą, atskaitoma sąnaudų dalis, tenkanti mokestiniu laikotarpiu atsiradusioms beviltiškoms skoloms, jeigu iki mokestinio laikotarpio šių skolų atsiradimas buvo užfiksuotas mokesčio mokėtojo apskaitos dokumentuose ir sąnaudų dalis, tenkanti beviltiškoms skoloms nebuvo įtraukta į vieneto sąnaudas iki šio Įstatymo įsigaliojimo. Skolos yra laikomos beviltiškomis, jeigu mokesčio mokėtojas negali jų susigrąžinti praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo skolos sumos įtraukimo į mokesčio mokėtojo pajamas arba nuo skolų atsiradimo užfiksavimo mokesčio mokėtojo apskaitos dokumentuose, arba jei skolininkas yra miręs ar paskelbtas mirusiu, arba likviduotas, arba bankrutavęs. Visais šiais atvejais mokesčio mokėtojas turi įrodyti skolos beviltiškumą ir pastangas šioms skoloms susigrąžinti.

2. Skolų beviltiškumo ir pastangų šioms skoloms susigrąžinti įrodymo bei beviltiškų skolų sumų apskaičiavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

3. Jeigu atimtas beviltiškas skolas skolininkas vėliau grąžina, visa grąžintų skolų suma priskiriama pajamoms.

4. Šio straipsnio nuostatos netaikomos kredito įstaigoms taip pat tais atvejais, kai skolininkas ir kreditorius yra susiję asmenys arba jais tapo mokestiniu laikotarpiu, einančiu po to mokestinio laikotarpio, kurį skola buvo pripažinta beviltiška ir įtraukta į leidžiamus atskaitymus šiame straipsnyje nustatyta tvarka.“.

Pareiškėjas neatliko jokių veiksmų, kurie nurodyti minėtoje įstatymo normoje, kad susidariusi suma būtų įvertinta dar kitaip, t. y. kaip beviltiška skola. Šioje įstatymo normoje nurodyta, kad Vyriausybės arba jos įgaliota institucija nustato tvarką, kaip apskaičiuojamos beviltiškos skolos, iš įstatymo nuostatų aišku, kad pareiškėjas privalo įrodyti ir pastangas skoloms susigrąžinti. Pareiškėjas neteikė duomenų, kad pasinaudojo nustatyta tvarka.

Bet kuriuo atveju šio mokestinio ginčo ribose nesprendžiamas klausimas dėl lėšų sumos pripažinimo beviltiška skola, todėl pareiškėjo argumentai neturi teisinės reikšmės šio ginčo sprendimui.

Kadangi pareiškėjas neapskaitė ir nedeklaravo gautos sumos dėl kurios vyksta ginčas, kaip gautų pajamų, nors atsižvelgiant į turimus buhalterinės apskaitos dokumentus privalėjo tai padaryti, mokesčio mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti buvo galima tik pagal mokesčio administratoriaus atliekamą įvertinimą, t. y. vadovaujantis iki 2004 05 01 galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo 27¹ str., taip pat dabar galiojančio Mokesčių administravimo įstatymo 70 str. Šiuo atveju mokesčių administratorius mokestį apskaičiavo, naudodamas lėšų bankų sąskaitose metodą, t. y. mokesčio bazė apskaičiuota netiesiogiai. Šios sumos dydžio pareiškėjas neginčija, priešingai, paaiškina, kad suma visiškai atitinka tiektų prekių vertę (tai yra vienas iš pareiškėjo motyvų dėl sumos paskirties nustatymo). Visi pavedimai bankams, kaip mokėjimai pareiškėjui (nenustatyta už ką), kurie priskirti ginčo pajamoms, yra aprašyti Patikrinimo akte bei mokesčių administratorių sprendimuose, todėl nėra abejonės, kad mokesčio bazė nustatyta teisingai.

Pareiškėjas nepagrįstai aiškina, kad mokesčių administratorius turėtų ginčyti sandorius, kuriais rėmėsi pareiškėjas. Visų pirma, mokesčių administratorius nekvestionavo pareiškėjo sandorių, jų atskirų punktų galiojimo sandorio šalims. Nurodė, kad sandorių atskiri punktai tik nepatvirtina konkrečių trečiųjų asmenų pervedimų paskirties, ir rėmėsi ne vien sandorio sąlygomis, bet ir kitomis skundžiamuose sprendimuose nurodytomis aplinkybėmis. Antra, pareiškėjas padarė mokesčių įstatymų pažeidimus, atsakomybė tokiu atveju kyla iš viešosios teisės (mokesčių teisės), tuo tarpu pareiškėjo privatiniai santykiai su pirkėjais yra tik tų sandorio šalių reikalas ir mokesčių administratorius šiuo atveju pagrįstai nesikišo į pirkėjų ir pardavėjo privačius santykius ir niekur neteigė, kad šie sandoriai sandorio šalims negalioja, kad jie nebuvo vykdomi.

Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad mokesčių administratorius neginčija, kad prekės buvo išvežtos iš Lietuvos muitų teritorijos, jos buvo pateiktos pirkėjams, taip pat šio mokestinio ginčo aplinkybėms neturi reikšmės. Ginčo esmė yra ne tame, ar prekės buvo parduotos (nors pirkėjų egzistavimas eilėje atvejų yra paneigtas), bet tame, kad pareiškėjo iš užsienio firmų gauta suma yra būtent apmokėjimui už tas prekes skirta suma. Mokesčių administratorius įrodė, kad sumos nesietinos su pareiškėjo nurodomais pirkėjais, o pareiškėjas šių įrodymų nepaneigė, nes nepateikė pareiškėjo poziciją patvirtinančių dokumentų.

Pareiškėjas skunde nepagrįstai nurodo, kad mokesčių administratorius privalėjo dar kažkaip patvirtinti, kad iš užsienio valstybių mokesčių administratorių gauta informacija yra teisinga (pvz. įrodyti, kad Kazachstane ar Uzbekistane tikrai su pareiškėjo atstovu buvo atsiskaitoma grynais pinigais, kaip nurodyta oficialioje informacijoje). Mokesčių administratorius neturėjo pagrindo nepasitikėti oficialia įgaliotų ir kompetentingų užsienio valstybių institucijų teikiama informacija, o ją paneigti galėjo tik pats pareiškėjas, pateikdamas įrodymus, kurie prilygtų oficialios informacijos įrodomajai galiai. Šio ginčo atveju įrodinėjimo naštos paskirstymas atitinka MAĮ 67 straipsnio reikalavimus. Tuo tarpu pareiškėjas nurodo tik argumentus, kurie, pareiškėjo nuomone, logiškai patvirtina pareiškėjo nurodomas aplinkybes – kad mokėtojai žinojo pareiškėjo ir banko rekvizitus, nebuvo ginčų dėl apmokėjimo už prekes, reiškia pareiškėjas apmokėjimą užskaitė teisingai. Šie pareiškėjo argumentai tėra tik prielaidos, kurias paneigė mokesčių administratorius, patvirtindamas dokumentais, kad gauta informacija yra prieštaringa, kartais visai klaidinanti (dėl neveikiančių firmų). Vienas pirkėjų („Šarkis“) teigė savo mokesčių administratoriui, kad iki šiol yra skolingas pareiškėjui už tiektas prekes. Pareiškėjo argumentas, kad mokėtoją derybų, pokalbių metu, raštu aiškiai identifikavo pirkėjas, yra niekuo nepagrįstas. Kiti pareiškėjo argumentai nėra šiam ginčui teisiškai reikšmingi.

Pareiškėjas neginčija mokesčių apskaičiavimo tikslumo, delspinigių ir baudų skaičiavimo, todėl šis klausimas nenagrinėjamas.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis LR ABTĮ 85 str., 87 str., 88 str. 1 p., 127 str., teismas

nusprendė:

Pareiškėjo UAB “Mitoda” skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Milda VainienėErnestas SpruogisHalina Zaikauskaitė