- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-30
- Bylos Nr.
- 2A-876-260/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-10023-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Nerijus Meilutis, Arūnas Rudzinskas
- Ieškovas
- Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Atsakovas
- D. G.
- Trečiasis asmuo
- R. V.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-13959-773/2012 pagal ieškovų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ieškinį atsakovui D. G. dėl žalos atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo R. V..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2-ojo būrio vyresnysis patrulis R. V. kartu su patruliu A. B. atvykęs pagal iškvietimą adresu (duomenys neskelbtini), 2009 m. kovo 23 d., apie 9 val. 40 min., tarnybos metu, vykdydamas tarnybines pareigas, patyrė lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymą. Vyresniajam patruliui R. V. sulaikant atsakovą D. G., jis staigiai kumščiu trenkė vyresniajam patruliui R. V. į veidą, spyrė į dešinę koją, tuo sukeldamas jam stiprų skausmą pėdoje. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsižvelgdamas į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. birželio 9 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 20-IS-198 „Dėl pareigūno R. V. sužalojimo“ ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. liepos 8 d. įsakymą Nr. 20-TE-402 „Dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo“, pagal Policijos departamento centralizuotų priemonių programos sąmatos straipsnį „Darbdavių socialinė parama pinigais“ Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui skyrė 14094,36 Lt išmokėti piniginę kompensaciją R. V., kuri 2009 m. rugpjūčio mėnesį buvo pervesta į R. V. asmeninę sąskaitą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkte numatyta, kad įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Ieškovai, išmokėję piniginę kompensaciją R. V., ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovo D. G. 14094,36 Lt žalos atlyginimo ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė (b.l. 94-98). Teismas nusprendė, kad atsakovo D. G. atžvilgiu ieškinys negali būti tenkinamas, nes jis dėl laikino psichikos sutrikimo epilepsinės psichozės žalos padarymo metu buvo tokios būsenos, kai negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Byloje nėra įrodymų, jog atsakovas D. G. pats vartodamas alkoholinius gėrimus 2009 m. kovo 23 d. tapo tokios būsenos, dėl kurios jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės 2010 m. vasario 18 – 25 d. aktu Nr. 75U-II-8 aiškiai, pagrįstai ir kliniškai nustatyta, jog žalos padarymo metu D. G. turėjo laikiną psichikos sutrikimą epilepsinę psichozę, dėl kurios negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti (prijungtos baudžiamosios bylos b.l. 154-157). Atsakovas D. G. šia liga sirgo ir iki žalos padarymo, jis patirdavo epilepsijos priepuolius, kurie pasireiškė agresyvumu, dėl ko jis buvo daug kartų gydytas VšĮ Kauno apskrities ligoninės padalinio Psichiatrijos ligoninėje. Teismas pažymėjo, kad nors byloje yra duomenų, kad D. G. prieš 2009 m. kovo 23 d. kurį tai laiką vartojo alkoholį, ką patvirtina baudžiamojoje byloje liudytojų I. G. ir Z. G. parodymai (prijungtos baudžiamosios bylos b.l. 65, 68, 70), tačiau tie patys liudytojai patvirtino, kad kelias dienas prieš 2009 m. kovo 23 d. D. G. alkoholio nevartojo. Šias aplinkybes patvirtino ir Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. birželio 9 d. tarnybinio patikrinimo išvados duomenys, kuriuose nurodyta, kad nuo D. G. alkoholio kvapas 2009 m. kovo 23 d. nesklido, jis kalbėjo rišliai, iš pažiūros nesimatė, kad D. G. būtų apsvaigęs. Tai, kad atsakovas D. G. 2009 m. kovo 23 d. ir kurį laiką prieš alkoholio visiškai nevartojo, patvirtino ir liudytojai I. G. ir Z. G. juos apklausus teismo posėdžio metu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l. 106-108) ieškovai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariatas ir Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas. Kauno miesto apylinkės teismas ieškovų ieškinį dėl žalos atlyginimo atmetė, nurodydamas, kad žalos padarymo metu atsakovas negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.268 straipsnio 1 dalį už žalą neatsako. Priimdamas sprendimą, teismas taip pat vadovavosi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės 2010-02-18-25 aktu Nr. 75U-11-8, kuriame nurodoma, kad atsakovas nusikalstamos veikos padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Veiksnus fizinis asmuo, padaręs žalą tokios būsenos, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, už padarytą žalą neatsako. Tačiau jis neatleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu tokios būsenos pats tapo vartodamas alkoholinius gėrimus, narkotines ar psichotropines medžiagas arba kitokiu būdu (CK 6.268 str. 1 d.). CK 6.268 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma tada, kai baudžiamojoje byloje asmuo yra pripažintas nepakaltinamu, tačiau nėra pripažintas neveiksniu civilinio proceso nustatyta tvarka. Atsakovas buvo pripažintas nepakaltinamu baudžiamojoje byloje, tačiau nebuvo pripažintas neveiksniu civilinio proceso nustatyta tvarka. Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad atsakovas alkoholį pradėjo vartoti nuo 18 metų, prieš pareigūno sužalojimą alkoholį vartojo 4 paras. Atsakovas, žinodamas, jog serga epilepsija, vartodamas alkoholinius gėrimus, pats sukėlė sau tokią būklę, todėl negalėdamas suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, sužalojo policijos pareigūną.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 115-116) atsakovas D. G. prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad byloje yra neginčytini įrodymai, kad atsakovas epilepsine psichoze serga jau senai, t.y. iki 2009 metų kovo mėn. 23 d. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr.24-1-00299-09-8 2010 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu nutrauktas, nes atsakovas D. G. dėl laikino psichikos sutrikimo negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrijos teismo psichologinės ekspertizės 2010 m. vasario 18-25 d. aktas patvirtina, kad atsakovui epilepsija yra diagnozuota 19 metų, kad 2007 metais buvo nustatytas 40 proc. darbingumo lygis dėl epilepsijos, kad priepuoliai jau tuomet vykdavo naktį vidutiniškai kartą per savaitę. Jau 2007 m. kovo 13 d. buvo nustatyta diagnozė epilepsinė psichozė. 2008 m. lapkričio 27 d. atsakovas buvo gydytas psichiatrijos ligoninėje, kur jam buvo diagnozuotas organinis asmenybės sutrikimas su disforija, agresinėmis tendencijomis. 2009 m. kovo 23 d. atsakovas jokio alkoholio nevartojo. Šias aplinkybes patvirtino teismo posėdyje apklausti liudytojai I. G. ir Z. G.. Liudytoja Z. G. patvirtino, kad atsakovas vakare turėjo tris priepuolius, jam buvo duoti vaistai, o iš ryto atsakovas pradėjo kalbėti nesąmones, buvo agresyvus. Tarnybinio patikrinimo 2009-06-09 išvadoje nurodyta, kad D. G. su policijos patruliais kalbėjo rišliai, alkoholio kvapas nesklido, nesimatė, kad būtų apsvaigęs. Nurodyti įrodymai patvirtina, kad 2009 m. kovo 23 d. V. sužalojimas įvyko ne dėl pasėkoje alkoholio sukeltos būsenos, o tai pasekmė atsakovo ligos nuo vaikystės ir epilepsijos, epilepsinės psichozės, kuri diagnozuota jau 2007 metais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad pagal CK 6.268 straipsnio 1 dalį D. G. negali atsakyti, nors ir buvo veiksnus, bet padarė žalą tokios būsenos, kai negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar juos valdyti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d. 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovai kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą su ieškiniu priteisti iš atsakovo D. G. 14094,36 Lt žalos atlyginimą ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai. Ieškovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nurodė, kad, pervedęs ieškovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui 14094,36 Lt kompensaciją, kuri buvo išmokėta Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2-ojo būrio vyresniajam patruliui R. V., įgijo reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį. Vykdydamas tarnybines pareigas – sulaikydamas D. G., policininkas R. V. patyrė lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymą. Kauno miesto apylinkės teismas ieškinį atmetė, konstatavęs, jog atsakovas žalos padarymo metu buvo tokios būsenos, kai negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Teismas, ištyręs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad nėra įrodyta, jog žalos padarymo metu atsakovas D. G. vartodamas alkoholį, t.y. savo veiksmais, tapo tokios būsenos, kai negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti.
Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.268 straipsnio nuostatas. Atsakovas, žinodamas, jog serga epilepsija, vartodamas alkoholinius gėrimus, pats sukėlė sau tokią būklę, todėl, negalėdamas suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, sužalojo policijos pareigūną. Pagal CK 6.268 straipsnio 1 dalį asmuo neatleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu tokios būsenos pats tapo vartodamas alkoholinius gėrimus, narkotines ar psichotropines medžiagas arba kitokiu būdu.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus duomenis ir pagrįstai konstatavo, kad nėra įrodyta, jog žalos padarymo metu atsakovas D. G. dėl alkoholio vartojimo tapo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas D. G. žalos padarymo metu turėjo laikiną psichikos sutrikimą epilepsinę psichozę, dėl kurios negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir juos valdyti. Atsakovas D. G. šia liga sirgo ir iki žalos padarymo, jis patirdavo epilepsijos priepuolius, kurie pasireiškė agresyvumu, dėl ko jis buvo daug kartų gydytas VšĮ Kauno apskrities ligoninės padalinio Psichiatrijos ligoninėje. Kadangi aplinkybę, jog atsakovas D. G., sirgdamas epilepsija, ir laikinu psichikos sutrikimu epilepsine psichoze, savo veiksmais vartodamas alkoholį tapo tokios būsenos, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali patvirtinti teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizė, nes tam reikia specialių medicinos žinių, ieškovams teismo posėdžio metu buvo pasiūlyta pateikti papildomus įrodymus, tačiau ieškovų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovė nurodė, jog papildomų įrodymų neteiks (b.l. 92). Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojų I. G. ir Z. G. parodymai, jog D. G. prieš 2009 m. kovo 23 d. kurį tai laiką vartojo alkoholį, yra nepakankami ieškovų nurodytai aplinkybei konstatuoti. Ieškovai neįrodė aplinkybės, jog žalos padarymo metu atsakovas D. G. savo veiksmais vartodamas alkoholį tapo tokios būsenos, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį vadovaudamasis CK 6.268 straipsnio 1 dalimi.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės, reglamentuojančios atsakomybę už žalą, padarytą veiksnaus fizinio asmens, kada asmuo buvo tokios būsenos, kai negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, ir procesinės teisės, reglamentuojančios įrodinėjimo procesą civilinėje byloje, normas, priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Todėl šis sprendimas nekeistinas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.