- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Data
- 2016-05-06
- Bylos Nr.
- I-1335-394/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- M. T.
- Atsakovas
- Šiaulių
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo M. T. patikslintą skundą atsakovui Šiaulių tardymo izoliatoriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. T. 2013 m. spalio 16 d. (spaudas ant voko) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu prašydamas priteisti iš atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus 1373,68 Eur (4743,03 Lt) valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį (pareiginės algos (koeficiento) sumažinimo) bei 2891,51 Eur (9983,81 Lt) valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį (priedo už kvalifikacinę kategoriją sumažinimo) dėl pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai Valstybės tarnybos įstatymo ir jį keitusių įstatymų nuostatų taikymo už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d.
Pareiškėjas M. T. ir atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, pareiškėjui – viešo paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje būdu, nes registruota pašto siunta įteikti dokumentų nepavyko (48 b. l.), atsakovui – teismo šaukimu (45 b. l.). Pareiškėjas patikslintu skundu, atsakovas – pateiktu atsiliepimu, prašo bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant (9–11, 37–39 b. l.).
Šalies argumentai
Pareiškėjas patikslintame skunde (9–11 b. l.) nurodė, jog prašoma priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalis susidarė dėl neteisėto – prieštaraujančio Lietuvos Respublikos Konstitucijai – valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir priedų už suteiktą kvalifikacinę kategoriją sumažinimo. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ir teigė, kad atsakovas pažeidė jo teisę gauti teisingą atlyginimą, todėl privalo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir priedo už suteiktą kvalifikacinę kategoriją.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime (23–26 b. l.) nurodė, kad su pareiškėjo patikslintu skundu nesutinka. Nurodė, kad taikant pakeistų prieštaraujančiais Konstitucijai pripažintais teisės aktais Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto straipsnių nuostatas, atsakovui, apskaičiuojant pareiškėjui pareiginę algą ir priedo už kvalifikacinę kategoriją dydžius, susidarė 14726,87 Lt pareiginės algos ir priedo už suteiktą kvalifikacinę kategoriją nepriemoka. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies turi būti taikomas trejų metų senaties terminas, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, prašo taikyti senaties terminą. Teismui nusprendus tenkinti pareiškėjos reikalavimą prašo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo M. T. patikslintas skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio dalį, kuri nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. buvo nepagrįstai neišmokėta pritaikius Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reglamentavimą, kadangi tokiu būdu buvo pažeista jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjas M. T. Šiaulių tardymo izoliatoriuje dirbo statutiniu valstybės tarnautoju nuo 2006 m. sausio 9 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. (A lygis, 17 kategorija, 1 kvalifikacinė kategorija (nuo 2006 m. vasario 3 d.).
Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, nurodydamas, kad pareiškėjo reikalavimams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies turi būti taikomas trejų metų senaties terminas, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 298 straipsnio (301 str. redakcijos, galiojusios nuo 2013 m. sausio 1 d.) nuostatas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013) yra konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena laikoma su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-164/2013). Taigi pirmo sumažinto darbo užmokesčio išmokėjimo diena yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galimai pažeistas teises bei interesus.
Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjui kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėjas kreipėsi į teismą 2013 m. spalio 16 d. (2–5, 9–11 b. l.), prašydamas priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto darbo užmokesčio nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. Pareiškėjui mažesnio darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo pradedant 2009 m. gegužės mėn. ir baigiant 2010 m. rugpjūčio mėn. faktą patvirtina ir atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2013 m. lapkričio 8 d. pažyma Nr. 20/01-3241 „Dėl M. T. darbo užmokesčio nepriemokos“. Pažymėtina ir tai, kad pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjas ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jam buvo išmokėtas teisingai.
Pareiškėjas patikslintame skunde nurodo, jog apie tai, kad sumažintas pareiškėjo darbo užmokestis, jis sužinojo tik 2013 m. spalio 1 d., kitų aplinkybių, su kuriomis sieja sužinojimo apie savo galimai pažeistas teises momentą, nenurodo. Teismo nuomone, pareiškėjas savo sužinojimo apie skundžiamą veiksmą datą sieja su Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo oficialiu paskelbimu „Valstybės žiniose“ 2013 m. spalio 1 d. Tačiau teismas su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka.
Pažymėtina, kad teisės aktai neįtvirtina specialaus termino, per kurį asmenys, remdamiesi Konstitucinio Teismo sprendimu, kuriuo teisės aktas pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, turi teisę kreiptis į teismą dėl subjektinių teisių gynimo ar dėl administracinių aktų panaikinimo. Todėl teismų praktikoje yra vadovaujamasi įstatyme nustatytais ieškinio senaties terminais, per kuriuos asmenys gali kreiptis į teismą dėl subjektinių teisių gynimo, arba procesiniais terminiais, per kuriuos asmenys gali paduoti skundą dėl administracinių aktų teisėtumo. Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A602-669/2016 pažymėjo, kad asmeniui kreipiantis į teismą dėl antikonstituciniu pripažinto įstatymo taikymo pasekmių pašalinimo, visais atvejais turi būti paisoma su konstituciniu teisinės valstybės principu susijusio principo lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignior retro agit). Kitaip sakant, kreiptis į teismą dėl antikonstitucinių teisinių padarinių galima, jeigu nebus įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius.
Atsižvelgiant į atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepime išreikštą nuomonę dėl taikytinos ieškinio senaties ir į DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra 3 metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, darytina išvada, kad pareiškėjas reikalavimams, kildinamiems iš skundžiamo laikotarpio, skundą teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą. Kita vertus, CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).
Pažymėtina, jog pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą sietinas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Taip pat kiekvieną kartą turi būti įvertinta ir tai, kad, jei asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Taigi teismas turi nustatyti tinkamą, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus atitinkančią šalių teisių bei teisėtų lūkesčių gynimo pusiausvyrą. Aplinkybę, kad priežastys, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, yra tokios svarbios, jog sudaro pagrindą šį terminą atnaujinti, turi, be kita ko, įrodyti šalis, kuri praleido terminą kreiptis į teismą ir siekia teisių apsaugos po senaties termino pabaigos arba tokia aplinkybė turi būti nustatyta teismo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl senaties termino taikymo skunde nepasisakė visiškai, neprašė jo atnaujinti. Teismas ex officio taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų.
Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas laiko, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams nagrinėti.
Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimams priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir patikslintą skundą atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nagrinėjamoje byloje nesvarstytinas klausimas dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo, kadangi laikytina, kad teisiniai santykiai, iš kurių kyla pareiškėjo reikalavimas, yra pasibaigę.
Atsakovas, kaip minėta, nurodė, kad taip pat taikytinas ir DK 301 straipsnis, numatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad 2014 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija), Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija), 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame, be kita ko, konstatavo, kad DK 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, ši DK nuostata nagrinėjamoje byloje netaikoma.
Kita vertus, atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, kad, atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas 2015 m. birželio 30 d. priimtame Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatyme Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, darytina išvada, kad institucijai, kurioje pareiškėjas dirbo, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. T. patikslintą skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.