Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2012-08-22 iki 2018-01-24, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Atsakovas prašo teismą pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.).

Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, jog LR Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat jos tarptautinės sutartys, tarp jų ir Konvencija. Ieškinio senaties terminai Konvencijoje nėra reglamentuojami. Be to, Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje pasisakė, kad Konvencija tiesiogiai neformuluoja reikalavimo, jog valstybės vidaus teisės normos paraidžiui atitiktų Konvencijos normų turinį, nes to ir negalima būtų įgyvendinti. Joje taip pat nėra griežtai nurodoma, kokiais būdais turi būti įgyvendinamos Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės. Pati valstybė nustato, kokiais būdais ji užtikrins Konvencijos nuostatų taikymą. Konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja.

Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, atsakovo prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012-08-22 iki 2015-05-30 atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2015-05-31 iki 2018-01-24.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas, be kita ko, kildina iš gyvenamojo ploto normos trūkumo, nurodo, kad skaičiuojant vienam asmeniui tekusį plotą, turi būti įvertinamas gyvenamojoje patalpoje buvusių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas.

Iš atsakovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Pravieniškių PN laikotarpiu nuo 2015-05-31 iki 2015-08-17 pareiškėjas buvo apgyvendintas 2-o sektoriaus 1-o būrio 2-oje brigadoje (gyvenamojoje patalpoje), kurios plotas 66,73 kv. m., joje buvo 21 miegamoji vieta, vienam asmeniui teko 3,17 kv. m. ploto; laikotarpiu nuo 2015-08-18 iki 2015-08-19 buvo apgyvendintas 3-o sektoriaus 7-o būrio 6-oje brigadoje (gyvenamojoje patalpoje), kurios plotas 33,07 kv. m., joje buvo 7 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,72 kv. m. ploto; nuo 2015-08-19 iki 2016-03-09 buvo apgyvendintas 3-o sektoriaus 5-o būrio 3-oje brigadoje (gyvenamojoje patalpoje), kurios plotas 37,81 kv. m., joje buvo 5 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 7,56 kv. m. ploto; nuo 2016-03-09 iki 2016-04-05 buvo apgyvendintas 3-o sektoriaus 5-o būrio 3-oje brigadoje (gyvenamojoje patalpoje), kurios plotas 37,81 kv. m., joje buvo 5 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 7,56 kv. m. ploto; nuo 2016-04-05 iki 2018-01-24 buvo apgyvendintas 2-o sektoriaus 1-o būrio 2-oje brigadoje (gyvenamojoje patalpoje), kurios plotas 66,73 kv. m., joje buvo 21 miegamoji vieta, vienam asmeniui teko 3,17 kv. m. ploto (b. l. 40-41, 53, 54).

Pareiškėjas nurodė, kad 1-o būrio 74 žmonės naudojosi 5 klozetais ir 6 praustuvėmis, sanitariniu mazgu ir dušine naudojosi 4 ir 5 būrio nuteistieji, viso 146 žmonės, sanitarėse patalpose trūko sanitarinių įrenginių.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.; toliau - ir Normos) nurodyta, kad tualete turi būti įrengta – po klozetą arba unitazą 12-ai asmenų ir po pisuarą 12-ai asmenų, prausykloje praustuvė – 1 vnt. dešimčiai asmenų, dušo sieteliai – 1 vnt. 15-ai asmenų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (galioja nuo 2017 m. birželio 8 d.; toliau – ir Galiojančios normos), nurodoma, kad klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams) (klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų; praustuvė – 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų; dušo čiaupai (galvutės) 1 vnt. vienam besiprausiančiam asmeniui.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad 3-io sektoriaus sanitarinio mazgo patalpoje iki 2016 m. kovo mėnesio buvo 3 klozetai, 3 unitazai, prausykloje 8 praustuvės, 2 kojų plautuvės, dužinėje 5 dušo sieteliai; 2-o sektoriaus sanitariniame mazge buvo 5 unitazai, 3 pisuarai, prausykloje 6 praustuvės, 2 kojų plautuvai (b. l. 43, 56). Tačiau konkrečių duomenų, kiek nuteistųjų naudojosi minėtais sanitariniais įrenginiais, byloje nėra. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo argumentų, susijusių su nuteistųjų aprūpinimu sanitariniais įrenginiais, minėtos aplinkybės laikytinos nustatytomis.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad sanitariniuose mazguose buvo nehigieniška. Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 5 punktą, sanitariniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną, juos dezinfekuoja paskirti atsakingi asmenys (b. l. 79). Taigi, pareiškėjo teiginys, kad sanitariniai mazgai buvo nešvarūs, nehigieniški, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už šių patalpų tvarkymą asmuo tinkamai neatliko savo pareigų. Teismo nuomone, pareiškėjas neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), todėl jo argumentai dėl nehigieniškų sąlygų sanitariniuose mazguose atmestini.

Pareiškėjas nurodė, jog nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitarinias įrenginiais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).

Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.

Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, (t. y., kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas yra atskirose kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m. (b. l. 58), pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad gyvenamųjų patalpų plotą mažino tai, jog nebuvo įrengtas poilsio kambarys, o nuteistieji drabužius džiovino ir maisto produktus laikė gyvenamosiose patalpose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5 punkte nurodyta, kad nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose, be kita ko, įrengiamos šios patalpos: laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui, 5.8 p.), drabužių bei avalynės džiovykla (kiekvienam būriui; 5.9 p.), esant techninėms galimybėms virtuvėlė; 5.10. kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui, 5.11 p.). Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad 2-ame ir 3-ame sektoriuose nuteistiesiems nėra įrengti poilsio kambariai, todėl šiuo atveju konstatuotini neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl laisvalaikio kambario neįrengimo. Byloje taip pat liko nepaneigtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl patalpų maisto produktams laikyti neįrengimo. Kita vertus, iš atsakovo atstovo atsiliepimo matyti, kad nuteistieji maisto produktus galėjo laikyti šaldytuvuose ir virtuvėlėje.

Atsakovo į bylą pateiktoje Ūkio skyriaus pažymoje (b. l. 56-59) nurodoma, kad įstaigos 2-ame ir 3-ame sektoriuose atskiroje patalpoje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Savo nuosavus rūbus nuteistieji gali skalbti ir išsidžiovinti kartą per savaitę – dienotvarkėje nustatytu būrio maudymosi laiku. Būrių kiemuose įrengtos džiovyklos, kur nuteistieji galėjo džiautis savo asmeninius drabužius. Pareiškėjas nenurodė konkretaus atvejo, susijusio su galimu jo teisių pažeidimu, nesuteikiant galimybės skalbti ir džiovinti rūbus. Todėl nurodytos aplinkybės dėl jam nesudarytų sąlygų naudotis drabužių skalbimo ar džiovinimo paslaugomis laikytinos abstrakčiomis, įrodymais nepagrįstomis, kurių pagrindu negalimas atsakovo neteisėtų veiksmų, nesudarant sąlygų asmeniniams drabužiams skalbti ar džiovinti, konstatavimas.

Pareiškėjas nurodė, kad patalpose buvo nepakankamas apšvietimas, žiemos metu šalta.

Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad patalpų apšvietimas atitinka nustatytus reikalavimus, o jei nustatomi kokie nors gedimai, jie nedelsiant pašalinami.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčo laikotarpiu reglamentavo Higienos norma HN 76:2010 (akto redakcija iki 2015 m. lapkričio 1 d.), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, tačiau tos pačios higienos normos 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Panaši nuostata yra įtvirtinta ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“. Atsižvelgiant į tai, kad patalpų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėto neveikimo, nes šie apšvietimo įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pagal higienos normos HN 76:2010 22 punktą, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta - 200 lx. Tokia pati nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos higienos normoje HN 134:2015. Nors į bylą nėra pateikta konkrečių duomenų apie Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų patalpų dirbtinį apšvietimą, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, tačiau visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė tokią išvadą, nepateikė duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl nurodytų kalinimo sąlygų. Teismo nuomone, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.

Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų apie gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog užtikrina tinkamas sąlygas, numatytas Higienos normoje. Taip pat nurodė, jog įstaiga užtikrina tinkamą temperatūrą patalpose, esant būtinumui nuteisėtiesiems išduoda elektrinis šildytuvus ir ventiliatorius. Įstaigoje tiekiamas centralizuotas šildymas.

Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo įrengtas aliarmo mygtukas.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teismingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V- 82, 16.11 p. nuostatas kamerose turi būti įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas nebuvo patalpintas į kamerų tipo patalpas, o bendrabučio tipo patalpose įrengti prižiūrėtojo iškvietimo sistemą teisės aktai neįpareigoja.